Jodi Picoult "Susitarimas" 2012.

Šios autorės knygos nepersiskaito per naktį, ir ne todėl, kad fiziškai tai būtų neįmanoma, o todėl, kad knygos yra sunkios savo turinio svoriu. Autorės knygos meistriškai, realistiškai...

Jodi Picoult "Susitarimas" 2012.

Šios autorės knygos nepersiskaito per naktį, ir ne todėl, kad fiziškai tai būtų neįmanoma, o todėl, kad knygos yra sunkios savo turinio svoriu. Autorės knygos meistriškai, realistiškai parašytos, viduje talpinančios emocinį užtaisą. Ne išimtis yra ir ši knyga pavadinimu "Susitarimas".

Visa istorija prasideda "ne nuo to galo": yra faktas - jaunos merginos žūtis, ir iki priešpaskutinio skyriaus yra visų klausiama ir klausinėjama kodėl kodėl kodėl?..

Ką galėtų tokia knyga sudominti? Galbūt paauglių tėvus, nes kartais reikia atsimerkti ir į savo vaiką pažiūrėti iš šono bei paklausti savęs "ar aš tikrai jaučiu savo vaiką, ar aš jį pažįstu, ar žinau kaip jis elgsis vienoje ar kitoje situacijoje?". Taip pat knyga turėtų sudominti paaugles mergaites, kurios svajoja apie beprotišką meilę, kuri nugali visas kliūtis, meilę, kuri yra daugiau nei visko pagrindas, tačiau skaitant knygą gali suprasti, kad meilė gali labai skaudėti, kad ji kartais priveda iki pačių nežmoniškiausiai siunkių akimirkų ir sprendimų, kurie gali sudaužyti vieno dviejų trijų... kelių kartų gyvenimus.

Susitarimas. Paaugliškas susitarimas. Perskaitęs knygą galvoji: o kokia tikimybė, kad ši istorija nevyksta būtent dabar?..

Tokią trumpą knygelę, kaip Haruki Murakami "Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą" perskaityti nesunku. Juk, viso labo, tik 191 puslapis. Vis dėlto, tokiuose mažos apimties kūriniuose ne tik pasakoma labai daug, bet ir daug kas...

Tokią trumpą knygelę, kaip Haruki Murakami "Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą" perskaityti nesunku. Juk, viso labo, tik 191 puslapis. Vis dėlto, tokiuose mažos apimties kūriniuose ne tik pasakoma labai daug, bet ir daug kas nutylima. Ši knygelė - ne išimtis. Nors tai paties Haruki memuarai, jie neatsiejami nuo visos jo savotiškos kūrybos, nors šioje knygelėje ir kalbama apie žemiškus dalykus, tokius kaip rašymas, bėgimas, gyvenimas.

Kažkodėl manęs vis dar nepalieka jausmas, kad Murakami kitaip ir neparašytų: net ir kalbėdamas apie svarbius įvykius savo gyvenime jis užkloja juos magiškumo skraiste, sugretina visai neartimas stichijas, pavyzdžiui, kūrybą ir sporto varžybas.

Būtent šioje knygelėje man patiko tai, kaip detaliai, netgi, sakyčiau, preziciškai, jis aprašo triatlonininko raumenų darbą bei psichologinį pasiruošimą. Kaip lygina bėgimą ir rašymą disciplinos atžvilgiu, kaip pasakoja apie savo iššūkį bėgti istorinę maratono distanciją karščiu alsuojančioje Graikijoje ir kūno bei proto kovą bėgant ultramaratoną.

Ne veltui tai Haruki Murakami kūryba, kurioje realiuose dalykuose gimsta gilesni apmąstymai. Juos gali pamilti, gali išlikti abejingas, bet tai - asmeninis paties skaitytojo pasirinkimas.

Perskaitytas Šekspyro "Makbetas" - paskutinė dalis į režisieriaus E. Nekrošiaus sukurtą trio ("Hamletas", "Otelas", "Makbetas"). Jei dar ir spektaklį kada pasisektų pamatyti, būtų įvykdytas ir vienas iš teatrinių...

Perskaitytas Šekspyro "Makbetas" - paskutinė dalis į režisieriaus E. Nekrošiaus sukurtą trio ("Hamletas", "Otelas", "Makbetas"). Jei dar ir spektaklį kada pasisektų pamatyti, būtų įvykdytas ir vienas iš teatrinių iššūkių.

Niekaip iš galvos neišeina mintis apie Edipo mitą. Gal todėl ir nežinome savo likimo, kad nesielgtume kvailai. Kad nesiektume priartinti ar kaip tik išvengti ateityje "laukiančių" įvykių. Ką pasako pranašystės? Tik tai, kad esame savo likimo kalviai. Edipas savo noru bėga nuo šeimos, todėl vėliau, nepažindamas artimiausių žmonių, nužudo savo tėvą ir veda motiną. "Išsipildo" pranašystė. Makbetas - žudo, kad, kaip laumės pažadėjo, taptų karaliumi. Todėl juo tampa. Tik, deja, neilgam - kaip taip pat buvo sakiusios laumės - vėliau karalystė pereina į kitas rankas. O ko gali tikėtis žudikas, jei ne aplinkinių pykčio ir keršto?

Paprasta kaip du kart du. Spėjantys ateitį žino, kad žmonės bailūs, pavydūs, kerštingi, kad visi svajoja apie didelius turtus, begalinę valdžią ir amžiną meilę. "Išlaisvina" klausiančius nuo atsakomybės - tai ne tu, tai likimas taip lemia, tik jam reikia šiek tiek "padėti". Kažką nužudyti, pavogti, išsiskirti ir vėl susituokti. Likimas...

O juk paties Makbeto noru ir valia įvyksta tai, kas atrodo pranašystėse neįtikinamiausia - ir Birnamo giria pakylą prieš karalių, ir atsiranda priešas toks, kuris nėra pagimdytas moters. Valdžia, titulai, pinigai ne tik, kad neapsaugo, bet dar ir pablogina ir taip blogas pabaigas. Sąžinės priekaištai nebeleidžia ramiai užmigti, būti su draugais, veda į beprotybę bei, galiausiai - į mirtį. "Labai dažnai pasiuntiniai tamsos/ Teisybę sako mums, idant lengviau/ Į pražūtį įstumti mus galėtų..."

"Erškėčių paukščiai" - knyga, kurią turbūt perskaitė daugelis. Pirmasis šios knygos leidimas lietuvių kalba pateko ir į mano rankas, o seną knygą, kurią turbūt jau skaitė kelios dešimtys ar šimtai žmonių versti...

"Erškėčių paukščiai" - knyga, kurią turbūt perskaitė daugelis. Pirmasis šios knygos leidimas lietuvių kalba pateko ir į mano rankas, o seną knygą, kurią turbūt jau skaitė kelios dešimtys ar šimtai žmonių versti lapas po lapo, kur lapai jau pageltę nuo senumo, kai kurie net įklijuoti, kad nepasimestų buvo gana malonu - juk skaičiau knygą, kuriai daugiau metų, negu man pačiai. O pats romanas! Mano nuomone, jis vertas visų tų gerų žodžių ir pagyrų, kurias aprašė visi, kurie šį romaną perskaitė.
Sunku tiksliai aprašyti, kokius jausmus ji man sukėlė, bet daug teigiamų emocijų ir apmastymų kol ją skaičiau tikrai buvo. Vietomis juokiausi, kai beveik visos minimos datos (kaip pvz. Spalio 1 d. ar Rugpjūčio 25 d.), man pačiai kažką reiškė, ir šypsojausi iš tokio netikėto sutapimo.
Visada pradėjusi skaityti knygą, mėgindavau spėlioti, kuom ji baigsis, ir dažnai man pavykdavo nuspėti gana tiksliai. Tačiau ši knyga man buvo gana didelis iššūkis, nes kas bus toliau įspėti nepavyko, ji mane stebino puslapis po puslapio, ir taip iki pat paskutinio lapo.

Skaičiau ir gėrėjausi, o mintysi kūriau vaizdus. Juos susikurti savo galvoje nėra sunku, nes rašytoja labai smulkiai ir su pasigerėjimu aprašo beveik viską, kas yra apčiuopiama arba ne. Žmonių charakteriams ir jų jausmams ši autorė savo knygoje davė daugiausiai vietos.

Tai knyga, kurią galima skaityti ne vieną ir ne du kartus, nes kiekvieną kart skaitydamas tikrai rasi kažką, ko neradai versdamas ją pirmą kartą.

Panelės Smilos sniego jausmas - tai knyga sukėlusi tikrą iššūkį man. Nors ir teko girdėti ir skaityti daug gerų atsiliepimų, beje pati knyga priskirta prie geriausių XX a. pabaigos knygų, ji manęs nesužavėjo. Kiek...

Panelės Smilos sniego jausmas - tai knyga sukėlusi tikrą iššūkį man. Nors ir teko girdėti ir skaityti daug gerų atsiliepimų, beje pati knyga priskirta prie geriausių XX a. pabaigos knygų, ji manęs nesužavėjo. Kiek bebandžiau įsitraukti į knygą to padaryt man nepavyko, atrodo jau pagavai veiksmą, bet jis vėl kažkur dingsta.

Kalbant apie knygą, jos herojė Smila Jaspersen kurios asmeniu ir pasakojama. 37metų grenlandė, nepripažįstanti visuomenės nuostatų ir gyvenimo pagal tvarkaraštį, laisva ir nepriklausoma. Mirus kaimynų berniukui, prie kurio ji savaip buvo prisirišusi, Smila jaučia, kad tai nebuvo nelaimingas atsitikimas ir nusprendžia išsiaiškinti tikrąsias jo mirties priežastis. Pradėjusi savo tyrimą, per kurį ji nuolat papuola į pavojus ji atsiduria toli jūroje šalia Grenlandijos krantų, kur ir glūdi visų nelaimių priežastis.

Nors pačios knygos siužetas atrodo neblogai, bet man joje trūko tam tikro vientisumo ir išbaigtumo.

Tai pirmoji mano iššūkio knyga ir galiu pripažint, kad teko pavargt kol perskaičiau šią knyga. Bet kiekvienam manau yra savas skonis, man ji nepatiko kažkam kitam gal labai patiks.

Dramatiškas, gyvenimiškas, skaudžias patirtis atskleidžiantis kūrinys.

Žinot tokį magišką daiktą iš Hario Poterio knygų - minčių koštuvą? Tai va, skaitydama šią knygą jaučiausi lyg naudočiausi juo. Įdedi vieno...

Dramatiškas, gyvenimiškas, skaudžias patirtis atskleidžiantis kūrinys.

Žinot tokį magišką daiktą iš Hario Poterio knygų - minčių koštuvą? Tai va, skaitydama šią knygą jaučiausi lyg naudočiausi juo. Įdedi vieno žmogaus prisiminimą į koštuvą ir išgyveni vieną, trumpą jo gyvenimo epizodą. Tada ateina eilė kito veikėjo prisiminimui ir t.t. Žinoma, veikėjai susiję vienas su kitu, vieni ypač artimai, kiti labai minimaliai, įvykiai taipogi artimi vienas kitam, tarp jų egzistuoja priežastinis ryšys.

Šiek tiek slėgė knygoje tvyrantis liūdesys. Kai už lango tokios pliurzos, lietūs ir dargana, sunkūs veikėjų išgyvenimai tarsi dar labiau slegia.

Rašymo stilius nepasirodė man labai ypatingas, vietomis buvo kiek nuobodoka skaityti. Tik tas istorijų išsišakojimas buvo tikrai vertas dėmesio ir patiko.

Epizodams nutrūkstant prie jų nebesugrįžtama, todėl man nepatiko pabaiga. Tikėjausi, kad kulminacijoje išaiškės nors kiek daugiau, kad galbūt bus sudėlioti visi taškai. Nelabai mėgstu aiškiai neužbaigtų kūrinių.

Apskritai, tikėjausi kažko daugiau iš M. Ondaatje, nemanau, kad "Divisadero" ilgai išliks mano prisiminimuose. 8/10.

Antanas Škėma vaizdingas rašytojas, naudojantis daugybę spalvingų žodžių, makaronizmų. Dėl šios ypatybės kartais sunku skaityti "Baltą drobulę".

"Balta drobulė" yra tarsi rašytojo meninė autobiografija, kadangi jis...

Antanas Škėma vaizdingas rašytojas, naudojantis daugybę spalvingų žodžių, makaronizmų. Dėl šios ypatybės kartais sunku skaityti "Baltą drobulę".

"Balta drobulė" yra tarsi rašytojo meninė autobiografija, kadangi jis užrašo savo patirtį ir jausmus. Pagrindinis veikėjas Antanas Garšva gyvena dvigubą gyvenimą: realųjį New Yourke, kur yra įsimylėjęs žydę Eleną ir turi taip pat mylimą meilužę Ženią, ir gyvena praeitimi, iš kurios iškyla vaikystės nuoskaudos, motinos prisiminimas, jaunatviška, kupina svajonių meilė Jonei, darbo stovyklos, partizaninės kovos kančios, Lietuva. Antanas Garšva serga psichine liga, dėl to bijo meilės, nenori užkrauti didelio rūpresčio Elenai, tačiau svajoja apie ją. Na, o pats didžiausias troškimas poetiškos prigimties vyrui yra medžiaga eilėraščiams, kitaip sakant, įkvėpimas, be kurio jis jaučia tuštumą savyje. Garšva taip pat jaučia sąžinės sopulius, kurie sukelia nervinius išsekimus; jis norėtų apsigaubti balta drobule, kuri paverstų jį nekaltu, kuri suteiktų saugumo ir reikštų bent akimirksnio dievišką malonę, kurios maldauja tikinti siela, lyg išsigelbėjimo. Garšva tarsi susiytaiko su savimi, su Visatos taisyklėmis ir dėsniais, ir nusprendžia pamiršti praeitį, gyventi čia ir dabar. Pasak jo: " Aš pamiršau, kad gyvenu tik vieną kartą. Gyvenau, lyg ruoščiausi naujiems gyvenimams". Taigi šis veikėjas pasiekė brandą, tapo atsakingas už dabartį, už savo veiksmus, priėmė Eleną.Jo gyvenimas tarsi susitvarkė, tačiau "balta drobulė" sklandė virš jo gyvenimo tarsi vilties dvasia - jis troško egzistencinės laisvės.

Mano nuomone A.Škėma yra išskirtinis autorius giliai gvildenantis žmogaus būties klausimus: kas yra laimė?, kas yra tikėjimas?, kas yra mirtis?...Rimvydas Šilbajoris rašo apie jį: " Kartą maždaug suvokęs, iš kokios perspektyvos Škėma žiūri į gyvenimą, kartą paliestas jo kūrybinės jėgos, skaitytojas gali suprasti, kas Škėmai, kaip kūrėjui, įvertinti reikalingi visai kiti išmatavimai negu tie, kurie tinka daugumai". Ši knyga tiks egzistencinius klausimus nagrinėjantiems žmonėms.

J.Picoult yra viena iš tų knygų autorių, kurie rašo apie sunkias temas. Gal dėl to ji tokia populiari. Lone Wolf arba Vienišas vilkas ir vėl apima vieną tokių.

Mėgstu ją skaityti, nes tokios knygos atpalaiduoja, nereikia...

J.Picoult yra viena iš tų knygų autorių, kurie rašo apie sunkias temas. Gal dėl to ji tokia populiari. Lone Wolf arba Vienišas vilkas ir vėl apima vieną tokių.

Mėgstu ją skaityti, nes tokios knygos atpalaiduoja, nereikia per daug galvoti. Be abejo, jei panašios problemos tave aplenkė. Be to, jos knygų iš ties neina padėti, kai jau pradedi, praryji ją per kelias dienas. Maniau, kad knygos herojus, kuris palieka šeimą, nes geriau ir mieliau bendrauja su vilkais, yra visiška fantazija, nes tokių asmenų gi nėra. Ir nustebau, kad prieš kelias dienas delfi.lt perskaičiau būtent apie tokį žmogų. Skaičiau ne vieną Picoult knygą ir, jei gerai atsimenu, ji visuomet pirma ištyrinėja tai, apie ką rašo, todėl būčiau linkusi tikėti tuo, ką rašo apie vilkus ir žmogų, kuris su jais taip artimai susijęs. Tačiau yra daug nuomonių šia tema.

Visgi ne tik tai įdomu šioje knygoje. Verčia susimąstyti, kaip patys pasielgtumėme tokioje situacijoje, kai tau artimam žmogui neduoda jokių šansų pasveikti po operacijos, kuris yra nei gyvas nei miręs, ir kuris nebuvo idealus tėvas. Kai nuo tavęs priklauso, ar jo gyvybė bus palaikoma aparatų, ar visą likusį gyvenimą gulės lovoje ir nežinia iki kokio laipsnio bus sąmoningas, kai nežinia, ar tokį gyvenimą apskritai galima pavadinti gyvenimu... Aš vis dar mąstau.

Žodžiai Stephen King man ilgą laiką apsiribodavo tik tuo, kad ši rašytojo pavardė puikuodavosi ant tų vienodų violetinio atspalvio knygų viršelių, išdėliotų bibliotekos lentynoje. Retkarčiais ranka pačiupdavo kurį...

Žodžiai Stephen King man ilgą laiką apsiribodavo tik tuo, kad ši rašytojo pavardė puikuodavosi ant tų vienodų violetinio atspalvio knygų viršelių, išdėliotų bibliotekos lentynoje. Retkarčiais ranka pačiupdavo kurį geltoną numerį, tačiau akys, permetusios aprašymą, kažkodėl vis nukreipdavo žvilgsnį kitur. Vėliau pažinimas plėtėsi, o kažkur galvoje, po išgirstų suteikiamų Siaubo Karaliaus titulų šiam rašytojui, užsifiksavo priminimas kada nors į rankas paimti bent vieną jo knygą. Paskutinis pastūmėjimas buvo draugės patikinimas perskaityti Stepheno Kingo "Maratoną". Sakė ji, žiauriai gera knyga, ir linksėjo galva, o aš tik gūžtelėjau pečiais, tačiau galvoje, prie skyrelio, pavadinimu Stephen King, užsifiksavo ir kitas žodis: Maratonas.

"Maratonas" - tai romanas apie lenktynes, tačiau ne tokias, kurias galbūt jau įsivaizdavote. Ne, didysis idealizuoto Majoro ir jo Būrio organizuojamas Maratonas nesitęsia menkus 42 kilometrus. Maratonas trunka nei daug, nei mažai - iki paskutinio žingsnio.

Kiekvienais metais JAV organizuojamas Maratonas. Tai lenktynės, į kurias susirenka šimtas vaikinų iki 18 metų. Kiekvienas iš jų - su tikslu nugalėti ir laimėti Prizą. Duodamas startas ir Maratono dalyviai pradeda eiti. Nuo tos akimirkos jie nebeturi teisės sustoti ar eiti lėčiau nei keturios mylios per valandą. Šias taisykles pažeidusiam jaunuoliui, duodami trys įspėjimai - vienas po kito. Po jų seka šūvis. Lieka vienu dalyviu mažiau.

Taip ir einama, nepaisant to, kad kojas pradeda traukti mėšlungis, kad akys merkiasi iš nuovargio, kad kūnas ima drebėti nuo karštinės, kad suplyšta batų padai ir basos pėdos turi dar ilgas mylias liesti asfaltą. Nepaisant to, jog aplink aidi šūviai ir ant žemės krenta vis kitas kūnas, kuris kareivių, prižiūrinčių Maratoną, tuoj pat nutempiamas šalin. Kuris išgyvens ir nesustos eiti - ar tai bus Barkovičius, grasinantis sušokti ant visų numirusių dalyvių kapų? Į priekį įsiveržę Maikas ir Džo? "Meino numylėtiniu" tituluojamas Garetis, kurį į priekį varo mintis apie mylimają Dženę? Makraisas? Pirsonas? Beikeris? Abraomas? O gal keistasis Stebinsas, žingsniuojantis gale, atsiskyręs nuo visų?..

Apmąstymai ir šūviai keičia dialogus, retkarčiais pasiekiančius vis absurdiškesnes ribas, o retkarčiais atskleidžiančius šį tą daugiau apie ėjiką - štai vienas iš jų, pasirodo, jau vedęs. Kas pasirūpins jo žmona, jei...? Jei teks ištart tokius žodžius: "Netrukdyk jam. Jis miršta, netrukdyk jam."

Kartais ir nesutrukdymas mirti tampa žmogiškumo apraiška. Tačiau kiek vertas žmogiškumas, jei jo kaina - tavo paties mirtis? Sustojimas pagelbėti draugui, kurio blauzdą sutraukė mėšlungis, gali reikšti įspėjimą tau. Pirmą. Antrą. Trečią. Po to belieka tik eiti. "Jis netgi nejautė pastovaus buko skausmo pėdose bei sustingusių kelių sausgyslių. Tik viena mintis tratėjo galvoje it mušamas būgnas. It širdies plakimas. Gyventi kiek ilgėliau. Gyventi kiek ilgėliau. Gyventi kiek ilgėliau. Kol žodžiai tapo visiškai beprasmiai."

Kiek vertas žmogiškumas, jei mirtis tampa Minios euforija? Apie Maratono ėjikus šalikelėje rikiuojasi žmonės, Maratonas tiesiogiai transliuojamas per televiziją, Maratoną išnaudoja prekybininkai, Maratoną juk valdo net ne Majoras, ne, visa tai - dėl Minios. Minia - beveidė, ošianti, kai jos akivaizdoje nušaunamas dar vienas dalyvis. Tykanti, kol galės pagriebti mirusio ėjiko batą - bus suvenyras. Trokštanti atsiduoti įkaitusiam, išsekusiam dalyvio kūnui. Geidžianti mirties. Ir susirenkanti vėl ir vėl - iki kitų metų, iki kito Maratono.

"Taip, jie - gyvuliai. Bet kodėl esi įsitikinęs, jog nuo to mes tampame žmonėmis?"

Jaunuoliai, rodos, turintys trykšti džiaugsmu ir maksimalizmu, laukti naujų progų ir išbandymų, semti iš laiko viską, kas geriausio, šie jaunuoliai, dar tik pradėję savo gyvenimo kelionę, kažkodėl nusprendžia ją pratęsti ir užbaigti eidami tuščias mylias Maratone. Nors išlieka tik vienas iš šimto. Net daugiau nei iš šimto, nes norinčių patekti į Maratoną - tūkstančių tūkstančiai, jie pildo anketas ir bando įveikti fizinius bei psichologinius testus, stengiasi gauti bent trupinėlį garbės, kuri po Maratono liks bereikšme. Galų gale, juk prisimenamas tik laimėjęs.

"Mes norime mirti, štai kodėl dalyvaujame. Kamgi daugiau, Gareti? Kamgi daugiau?"

Ši Stepheno Kingo knyga, drįsčiau teigti, buvo gan vykusi kelionės į jo kūrybą pradžia. Įtampa, kova, prasmė ir mirtis - viskas supinama meistriškai, tačiau, turėčiau prisipažinti, pabaiga mane kiek nuvylė. Tačiau, nepaisant to, knygą į rankas paimčiau ir antrąsyk - kad, jau žinodama atomazgą, sekčiau ne kulminacijos kilimą, bet lėtai slysčiau žodžiais, sugerdama visas užuominas į save.

Maratone reikia tik eiti. Arba mirti. Eiti, nors šalia galbūt nugriūna tavo draugo lavonas; eiti, peržengus žmogaus galimybių ribas; eiti, genamam mirties baimės; eiti, panirus į transą; eiti, nors jau nebežinai, kodėl eini.

"Eiti arba mirti - toks šioks istorijos moralas."

Keli įdomūs faktai apie autorių: paauglystėje Jo Nesbø svajojo apie futbolininko karjerą, ragavo muzikanto duonos, debiutavo grupėje De Tusen Hjem, vėliau įkūrė roko grupę Di Derre, dirbo pagal išsilavinimą - ekonomistu....

Keli įdomūs faktai apie autorių: paauglystėje Jo Nesbø svajojo apie futbolininko karjerą, ragavo muzikanto duonos, debiutavo grupėje De Tusen Hjem, vėliau įkūrė roko grupę Di Derre, dirbo pagal išsilavinimą - ekonomistu. Kai jo tėtis išėjo į pensiją ir rengėsi parašyti knygą apie Antrąjį pasaulinį karą, tačiau... mirė, Jo Nesbø suprato, kad negali ilgiau švaistyti laiko, metė darbą ir ėmėsi rašymo. Beje, tėvo svajonė iš dalies išsipildė, sūnus savo knygoje "Raudongurklė" aprašė tai, ką planavo parašyti tėvas... Ir dar, ne mažiau įdomu ir tai, kad jis rašo ne tik suaugusiems, bet ir... vaikams.





Šis tas iš knygos paraščių*:






Skaitydama knygą, ilgai sukau galvą, ką įtraukti į savo paraštes... Užkabino akių aprašymai, laikrodis, o kai skaičiau apie vieną veikėją, Ranhildą, maniau, kad many vyksta kažkoks trumpas sujungimas, atrodo, net smegenys traškėjo, trūko oro, temo akyse, puikiai sukurtas charakteris! Bet pasirinkau kai ką kitą...

Apie rašytoją plačiau pasidomėjau tik baigusi skaityti, dar nežinojau, kad jo gyvenime svarbią vietą užima muzika, kad geriau įsivaizduočiau Harį, pradėjau klausyti knygoje minimų kūrinių. Štai viena daina, Jim Stärks "Morning Song" , kurią Haris niūniavo, kai "jo nuotaika buvo nuostabi. Jautėsi žvalus. Tiesiog laimingas". Ta daina man niekaip nelimpa prie įsivaizduojamo inspektoriaus, bet pačiai labai patiko ir muzika, ir klipas. Pasiklausykit.




Apie veiksmą. Vidury miesto profesionalus žudikas nupila Gelbėjimo armijos savanorį, kuris sutiko susikeisti su broliu pamainomis ir atrodo, gavo kulką į kaktą visai be reiklo... Žudikas dėl oro sąlygų negali pasprukti iš apsnigtos Norvegijos ir laikraštyje perskaito, kad nupylė ne tą... Taigi pasilieka baigti užduoties ir medžioja savo auką, o jį sučiupti mėgina ne kas kitas kaip Haris Hūlė ir jo komanda...





Apie pažintį su knyga:



Skaičiau begalę gerų atsiliepimų ir įtikėjau, kad nuo pirmų puslapių eisiu iš proto dėl šios knygos. Bet taip nebuvo. Iki kokio 150 puslapio varčiau akis, raukiau nosį, tampiau lūpas ir į vieną pusę, ir į kitą... Jau ir pyktis paėmė. Bet galų gale įvyko tas BUM, kuris prikausto prie knygos ir neleidžia atsiplėšti iki pat galo. Tiesa, dar buvo kelios vietos, kai kilo nepasitenkinimas, jog žudikas vaikšto policijai po nosim ir vis lieka nesučiuptas. Bet pyktį teko pamiršti, kai tolesniuose puslapiuose vėl ėmė BUM'buminti.

Kaip minėjau, viena iš knygos veikėjų, Ranhilda, savo charakteristika itin suintrigavo, kiti veikėjai gal nebuvo tokie ryškūs, bet labai labai gerai "nupieštas" jų pasaulis taip tikroviškai atsispindėjo mano vaizduotėje, kad rodėsi, jog skaitau ne kriminalinį romaną, o storą storą teisėsaugos pareigūnų ataskaitą su visom nusikaltimo detalėm.

Šįkart sąmoningai mėginau atpažinti blogiuką, bet taip susipainiojau, kad ėmiau įtarinėti visus iki vieno, nors manau, kiti skaitę šią knygą, man pritars, jog autorius tikrai pasistengė, kad daugelis knygoje aprašytų žmonių turėtų motyvą žudyti.

Na, dar galėčiau rašyti ir rašyti, bet pridursiu tik tiek - skaitysiu visas jo knygas ir kitiems rekomenduosiu. Nors dar nė pati gerai nesuvokiu, kuo detektyvai taip traukia skaitytojus, juk kažin kokios meninės vertės juose nerasi... Tačiau smagu tokiu būdu atsipalaiduoti ir tiek. Kažin ar kada bus gana tų malonumo vienetų, kuriuos renku skaitydama knygas?...




* paraštėmis vadinu knygos detales, kurios mane itin sudomino, papiktino, nustebino, nuvylė, sukrėtė, pralinksmino, privertė susimąstyti...