454. Proginis pasikalbėjimas. Tokia knyga kaip ši skirta ne perskaityti ir ne kam nors garsiai paskaityti, o vis atsiskleisti sakysim, išėjus pasivaikščioti arba kelionės metu: reikia galėti į ją pasinerti ir vėl pakelti akis...

454. Proginis pasikalbėjimas. Tokia knyga kaip ši skirta ne perskaityti ir ne kam nors garsiai paskaityti, o vis atsiskleisti sakysim, išėjus pasivaikščioti arba kelionės metu: reikia galėti į ją pasinerti ir vėl pakelti akis - įsitikinti, kad aplinkui nėra nieko nepaprasta.

Knyga galutinai mane įtikino, kad apie filosofiją ir jos istoriją aš neturiu jokio, netgi žalio supratimo. Tačiau tai nereiškia, kad buvo neįdomu.

Skaitydama vis galvojau, kad F. Nietzszches laikais moralė buvo visai kitokia nei mūsų: daug griežtesnė ir daug aiškesnė. Kūnas ir jo pojūčiai tuo laiku buvo nuvertinti, į gamtą žiūrėta arba kaip į paveikslėlį, arba kaip į instrumentą, o santykius apibrėždavo aibė taisyklių. Taip pat atrodo, kad krikščionybė ir jos tiesios vaidino itin svarbų vaidmenį, nubrėždamos aiškią ribą tarp galima ir negalima. Ir taip begalvojant bei beskaitant atrodo, kad visame krikščioniškame dvasios ir sielos garbinime autoriui labiausiai trūko vietos patiems paprasčiausiems pojūčiams: regai, klausai, lytai, skoniui, uoslei. Visa knyga man skambėjo kaip realybės - tokios, kokią ją tuo metu išgyveni - ilgesys. Ilgesys jausti tai, ką jauti, galvoti, ką galvoji, ir išgyventi, ką išgyveni. Ir kai apie tą ilgesį negali kalbėti taip, kaip norėtum - tiesiai ir atvirai - belieka juoktis, kartais kandant, kartais paglostant, kartais atlaidžiai šypsantis.

Tikiu, kad dėl vieno dalyko F. Nietzsche tikrai būtų patenkintas - dabartiniais laikais tikrai daugiau dėmesio gauna gamtos ir tikslieji mokslai. O dėl viso kitko, įskaitant ir moralę - net nežinau, bet čia jau nebe atsiliepimo į knygą klausimas.