Nuostabi knyga. Ir tikrai neperdedu. Skaičiau dėl laiko trūkumo ją tikrai gana ilgai, bet su dideliu malonumu.

Sužavėjo mane tiek rašymo stilius, tiek knygoje pateikta atmosfera ir aplinkos aprašymai, kuriuos, rodos, aš...

Nuostabi knyga. Ir tikrai neperdedu. Skaičiau dėl laiko trūkumo ją tikrai gana ilgai, bet su dideliu malonumu.

Sužavėjo mane tiek rašymo stilius, tiek knygoje pateikta atmosfera ir aplinkos aprašymai, kuriuos, rodos, aš mačiau prieš savo akis. Labai patiko personažai ir tai, jog nebuvo jokio banalaus saldumo. Skaitėsi labai lengvai, o pabaiga sukrėtė, tačiau iš dalies ir patiko, nes nemėgstu "ilgai ir laimingai gyveno" istorijų pabaigų.

Tai jau antra - per mano gyvenimą perskaityta Remarko knyga, bet tvirtai žinau, kad tikrai ne paskutinė.

Ši knyga dar kartą patvirtino, kad viskam, ko siekiame, tenka įdėti pastangų. Kito kelio pasiekti rezultatui nėra. Deja, tai taikytina ir poros santykiams. Manau, ji naudinga kiekvienam, siekiančiam darnos su artimu žmogumi....

Ši knyga dar kartą patvirtino, kad viskam, ko siekiame, tenka įdėti pastangų. Kito kelio pasiekti rezultatui nėra. Deja, tai taikytina ir poros santykiams. Manau, ji naudinga kiekvienam, siekiančiam darnos su artimu žmogumi. Turbūt kiekvienas norime būti mylimi ir suprasti.Bet ar dažnai susimąstome, kaip patys bendraujame? Ar dedame daug pastangų šiltam emociniam klimatui palaikyti? Ar žinome, kokia pagrindinė sutuoktinio meilės kalba? Čia, kaip ir knygoje "Penkios vaikų meilės kalbos", pateikiamos pagrindinės meilės kalbos - palaikymo žodžiai, laiko leidimas kartu, fizinis prisilietimas, paslaugos ir dovanos. Knygoje, paremtoje gyvenimiškomis istorijomis, patariama, kaip pripildyti emocinį meilės rezervuarą, nes "gyvenant santuokoje su tuščiu meilės rezervuaru gali baigtis dar liūdniau nei vairuojant automobilį be tepalo..." (D.G.Chapman) . Trumpai tariant - naudinga, įdomi, glausta ir nenuobodi.

Kadangi esu susižavėjusi Jurgos Ivanauskaitės kūryba, tai iš įvairių ją supusių žmonių išgirsti atsiliepimus tiek apie Jos kūrinius, tiek apie Ją pačią yra be galo įdomu. Supratau, jog kaip Jos knygos, taip ir Ji pati...

Kadangi esu susižavėjusi Jurgos Ivanauskaitės kūryba, tai iš įvairių ją supusių žmonių išgirsti atsiliepimus tiek apie Jos kūrinius, tiek apie Ją pačią yra be galo įdomu. Supratau, jog kaip Jos knygos, taip ir Ji pati prie skirtingų žmonių buvo skirtinga, tačiau tuo pačiu vis tiek ta pati Jurga. Skirtumas vienas - į Ją buvo žiūrima iš skirtingų perspektyvų.

Kiekvienas knygoje perskaitytas laiškas dvelkia originalumu, tarsi pačios Jurgos prisilietimu.

Mane sužavėjo Jos maldos angelams, kurios buvo publikuotos šioje knygoje. Labai nustebau šių metų knygų mugėje pamačiusi atskirai išleistą šių maldelių rinkinį, pavadinimu "Angelo rūbas". Knygelė stilizuota labai subtiliai, joje yra vos trys spalvos - oranžinė, balta ir juoda, kurios labai dera tarpusavyje ir suteikia papildomos prasmės (pavyzdžiui, baltas knygos aplankas asocijuojasi su angelo rūbu, ant kurio Jurga visas maldas ir buvo surašiusi). Noriu ir čia papublikuoti vieną iš maldų, kuri, galbūt suteiks kam nors jėgų sunkią akimirką:

Angele Sarge, apkabink mane ir pakelk virš kasdienybės, nuskraidink mane aukštai aukštai, viršum debesų, virš visų žvaigždžių ir planetų, anapus šitos Visatos, nuskraidink mane į Rojų, į Rojaus sodus, kur žydi Rojaus gėlės ir čiulba Rojaus paukščiai!

Mano pirmasis atsiliepimas bus apie pačią pirmą šiais metais perskaitytą ir pačią išskirtiniausią knygą iš mano, taip greitai ir spontaniškai sukurto knygų sąrašo. O ji išsiskiria tuom, kad tai yra mokslinės...

Mano pirmasis atsiliepimas bus apie pačią pirmą šiais metais perskaitytą ir pačią išskirtiniausią knygą iš mano, taip greitai ir spontaniškai sukurto knygų sąrašo. O ji išsiskiria tuom, kad tai yra mokslinės fantastikos literatūros atstovė, kurios maniau gyvenime neskaitysiu ir tuo labiau, kad perskaičius galėčiau ją dar ir girti, ir kitiems pasiūlyti

Ši 136 puslapių knygutė taip "kietai" šiuolaikiškai išsireiškiant "made my day", nors skaičiau ją orginalo kalba (anglų), nesusidūriau su jokiais sunkumais ir nereikėjo įsijungti žodyno, kad išsiverščiau kas penktą žodį. Supratau, kodėl tiek daug žmonių žavisi moksline fantastika, todėl, kad ši knyga, kuri buvo išleista daugiau nei prieš 30 metų, vis tiek sugebėjo mane nukelti į ateitį, taip kaip ir daugelis šio žanro knygų ar filmų (juk niekas dar ir šiomis dienomis neturi tokio mielo "draugelio" kaip R2 - D2 ar lazerinio kardo kaip Star Warsuose turėjo). Tačiau labiausiai mane šioje knygoje papirko ne įmantrūs kompiuteriai ar erdvėlaiviai, o autoriaus išreikštas humoras ir sarkazmas.

Ne kiekvienoje mokslinės fantastikos knygoje rasite tokią absurdišką priežastį sunaikinti Žemei kaip "ji trukdo naujam galaktiniam greitkeliui pastatyti" ar tipišką britą, kuris nelabai pergyvena, kad jo planeta buvo susprogdinta, o didesnį susirūpinimą jam kelia, ar gaus jis dar kokioje planetoje tokio žemiško dalyko kaip arbata. Taip pat šioje knygoje sutiksite ateivį, kuris tranzuodamas(!) po įvairias planetas su tikslu papildyti "Tranzuotojo Galaktikos gidą", užstrigo 15 metų Žemėje, galaktikos prezidentą, kuris nukabino nuo mūsų žemiečio brito panelę ir pavogė labai jau prašmatnų laivą, kad galėtų iškeliauti kruizo aplink galaktikas bei mano patį mylimiausią ir patį depresiškiausią robotuką literatūros istorijoje Marviną. Štai su kokia linksma kompanija ir jų nuotykiais susidurtumėte, jei pasirinktumėte šitą knygą!

Gana skeptiškai žiūrėjau į artimųjų rytų autorius/knygų tematiką. Bet neturiu tam jokio paaiškinimo ar pasiiaiškinimo. Nesu priešiškai nusiteikusi prieš islamišką kultūrą, tačiau, matyt, neradau tinkamos knygos, nuo...

Gana skeptiškai žiūrėjau į artimųjų rytų autorius/knygų tematiką. Bet neturiu tam jokio paaiškinimo ar pasiiaiškinimo. Nesu priešiškai nusiteikusi prieš islamišką kultūrą, tačiau, matyt, neradau tinkamos knygos, nuo kurios galėčiau pradėti. Panašu, kad tokią radau ir perskaičiau.

Kaderas Abdolah "Mečetės namai"- tai pasakojimas apie Irano revoliuciją ir vienos garbingos, rodos, nepajudinamos, šeimos subyrėjimą. Apie žmonių pasikeitimus keičiantis aplinkai ir aplinkybėms.

Moterys, gaudančios paukščius ir jų plunksnose ieškančios unikalių raštų ir spalvų naujiems kilimams. Baseinas vidury kiemo. Suros iš Korano. Ir Irano namų stogai. Viena liūdniausių romano scenų - pagrindinio veikėjo Aga Džano bandymas surasti sūnui kapą.

***

Kedaras Abdolah neslepia kūrinio autobiografiškumo, kartoja, kad romanu norėjo nusilenkti savo vaikystės namams. Rašytojo slapyvardis skirtas bičiuliams atminti: du pseudonimo dėmenys - rašytojo draugų, kurie buvo nukankinti priešiškų režimų, vardai. Pats rašytojas buvo priverstas trauktis iš tėvynės ir prašytis politinio prieglobsčio Nyderlanduose, čia ir gyvena nuo m. Abdolah pasirinko rašyti svetima, išmokta nyderlandų kalba, norėdamas Vakaruose įprasminti savo tėvynės dramą, turtingą kultūrą ir istoriją.

Bryan Peterson "Susipažinkite: ekspozicija" - viena iš tų kelių knygų, už kurias sumokėtų pinigų gailiuosi... Juk ši knyga tuųrėtų mokyti tinkamai fotografuoti, o kai kyla klausimai apie ekspoziciją - svarbiausią dalyką...

Bryan Peterson "Susipažinkite: ekspozicija" - viena iš tų kelių knygų, už kurias sumokėtų pinigų gailiuosi... Juk ši knyga tuųrėtų mokyti tinkamai fotografuoti, o kai kyla klausimai apie ekspoziciją - svarbiausią dalyką norint padaryti gerą nuotrauką - į juos atsakyti. Tačiau perskaičiusi šią knygą ne tik neišmokau nieko naujo, bet dar ir nuobodžiai praleidau laiką. Skyrius apie diafragmą buvo labai nuobodus, o kiekvienam puslapyje buvo rašoma kone tas pats... Na, galbūt tokia knyga ir patiktų pirmą kartą fotoaparatą į rankas paėmusiam žmogui. Man ji būtų patikusi nebent tada, jei gyvenčiau maždaug prieš dvidešimt metų - tuomet, kai dar nebuvo gerų eksponometrų, skaitmeninių fotoaparatų ir visokių kitokių išmanių technologijų. Ir vis tik vieno dalyko pasimokiau - jei dar kada pirksiu knygą apie fotografiją, pirksiu kuo naujesnę.

Trumpa, greitai skaitoma, filosofinio pobūdžio knyga. Ryškių emocija knyga nesukelė. Net negaliu pasakyti patiko ar ne. Labai keista neutrali reakcija. Tiesiog knyga mokinanti apie gyvenimo tiesas. Vienintelis dalykas patikęs, tai...

Trumpa, greitai skaitoma, filosofinio pobūdžio knyga. Ryškių emocija knyga nesukelė. Net negaliu pasakyti patiko ar ne. Labai keista neutrali reakcija. Tiesiog knyga mokinanti apie gyvenimo tiesas. Vienintelis dalykas patikęs, tai įsitikinimas, kad viskas priklauso nuo mūsų pačių, kaip mes sugalvosim - taip ir bus, todėl viskas yra įmanoma, reikia tik noro. Taip pat, knygoje radau visai įdomių minčių ir citatų. O šiaip, bent jau man, niekuo neišsiskirianti knyga, tad ir minčių jokių nekilo ir papasakoti nerandu ką.

Knygos aprašymas ir recenzijos internete žadėjo gerą dozę juodojo humoro. Tikėjausi skaitydama smagiai kvatotis ir prunkštauti, tačiau nieko panašaus nebuvo. Ir tikrai ne dėl to, kad tai istorija apie savižudybes. Knyga...

Knygos aprašymas ir recenzijos internete žadėjo gerą dozę juodojo humoro. Tikėjausi skaitydama smagiai kvatotis ir prunkštauti, tačiau nieko panašaus nebuvo. Ir tikrai ne dėl to, kad tai istorija apie savižudybes. Knyga parašyta tokiu lengvu stiliumi, kad apie pačios savižudybės siaubą ir beprasmybę susimąstai tik pačioje pabaigoje. Ir vis dėl to, nors garsiai kvatotis ir neteko, bet visą knygą skaičiau be paliovos šypsodamasi.

Knygos centre Savižudybių krautuvės savininkų, Tiuvašų šeimynėlė. Jų pagrindinis tikslas tiekti potencialiem savižudžiams būdus, kaip pasitraukti iš gyvenimo. Krautuvėlės darbo apsuptyje verda ir pačių Tiuvašų gyvenimas, kuriame netikėtai gimė tikra verslo pražūtis - trečiasis vaikas Alanas. Vaikas tikra bėda, nes jis negana to, kad nuolatos šypsosi, ne tik džiaugiasi gyvenimu, bet ir bando šiuo gyvenimo džiaugsmu užkrėsti kitus.

Knyga labai paprastai pateikia visą savižudybės siaubą ir beprasmybę. Tačiau, kad tikrai tai suvokti, reikia skaityti iki galo.

Citata: "...aš visada sakau: mirštame tik kartą, tad tegul tai būna įsimintinas momentas."



P.S. jei norit sužinoti, kodėl Apple obuolys prakąstas, perskaitykit knygą.



Vertinimas: verta iš gyvenimo išbraukti porą valandų ir perskaityti knygą, kad suvoktum jog niekada nebūsi Savižudybės krautuvės klientu.

Tai viena iš retesnių knygų, kurią perskaitęs negali pamiršti. Vėl ir vėl su jos heroje keliauji ypatingai sunkiu, keistu jos gyvenimo nuo pat ankstyvos vaikystės keliu. Šeimos tėvas myli savo vaikus, ypač dukrą, šios...

Tai viena iš retesnių knygų, kurią perskaitęs negali pamiršti. Vėl ir vėl su jos heroje keliauji ypatingai sunkiu, keistu jos gyvenimo nuo pat ankstyvos vaikystės keliu. Šeimos tėvas myli savo vaikus, ypač dukrą, šios knygos heroję (tai autobiografinė atsiminimų knyga). Tačiau labai jau keista ir savotiška jo meilė. Nors apsiskaitęs, nestokojantis žinių, savaip auklėja vaikus. Jo vaizduotė peržengia realybę, jo fantazijos glumina, o potraukis alkoholiui paverčia nesąžiningu, ekscentrišku žmogumi. Motina menininkė, skrajojanti savo svajonių pasaulyje, visai nesirūpinanti vaikais, įsitikinusi, kad jie patys turi pasirūpinti savimi, ir taip užsigrūdinti, nes gyvenimas nelepina. Ji pati nenori ir nesistengia nei būti namų šeimininke, nei imtis kokio nors darbo, kad užtikrintų savo vaikams normalų gyvenimą. Bėga nuo bet kokios atsakomybės šeimai ir vaikams. Penki vaikai (iš kurių viena mergytė mirė 9 mėnesių) - trys mergaitės ir berniukas priversti patys savo vaikiškomis jėgomis kabintis į gyvenimą, suktis iš beviltiškiausių padėčių. Jie rūpinasi vienas kitu, užjaučia ir globoja vienas kitą, ieško maisto ir šilumos. Ir netgi augdami tokioje nenormalioje, net šiurpinančioje aplinkoje, sugeba išgyventi ir pasirinkti sveiką normalų ir gražų gyvenimo kelią. Priešingai nei jų tėvai, kuriems visai patinka benamių klajūnų dalia. Šiuo atveju visai nepasiteisino patarlė kad "obuolys nuo obels netoli rieda".

Ypač stebina autorės sugebėjimas iš tokios skaudžios tikrovės, parašyti tokią šiltą, nuoširdžią be pykčio, su begaliniu atlaidumu, net meile alsuojančią atsiminimų knygą. Puikią knygą, kurią norėčiau turėti savo knygų lentynoje.

Žaviuosi autore ir džiaugiuosi drauge su ja.

Ši knyga mane nustebino ir tuo pačiu šokiravo, nes kai skaičiau kitas šio autoriaus knygas žavėjausi jo kūryba. Oho kokia knygelė! Kūrinys dvelkia prancūziška dvasia, jie nemoka slėpti jausmų ir viską daro...

Ši knyga mane nustebino ir tuo pačiu šokiravo, nes kai skaičiau kitas šio autoriaus knygas žavėjausi jo kūryba. Oho kokia knygelė! Kūrinys dvelkia prancūziška dvasia, jie nemoka slėpti jausmų ir viską daro atvirai. Viskas arba nieko! Tokios baisios turbūt dar neteko skaityt, o turint omenyje, kad Emilis Zola gyveno XIX a. pab., pagarba jam. Knygoje parodoma koks žmogus gali būti - mylintis, aistringas, nesusivaldantis, pavydus, negalvojantis apie tai kas bus, o gyvenantis šia akimirka. Nepasakosiu siužeto - tačiau pagrindinė linija tai pavydas, kuris verčia žmogų daryti viską, kad tik pasiektų savo tikslą.

Knygą įvertinčiau 10/10