Perskaičiau knygą ir neturiu ką pasakyti... Perpasakoti siužetą - nėra prasmės - tam tereikia atsiversti knygos nugarėlę. Knygyne paėmus šią knygą į rankas būtent ir perskaičiau knygos nugarėlę ir susigundžiau šia...

Perskaičiau knygą ir neturiu ką pasakyti... Perpasakoti siužetą - nėra prasmės - tam tereikia atsiversti knygos nugarėlę. Knygyne paėmus šią knygą į rankas būtent ir perskaičiau knygos nugarėlę ir susigundžiau šia knyga. Dabar darau išvadą, kad per daug iš šios knygos tikėjaus...

Vakariečio Džuliano ir kinietės Lin meilę įsivaizdavau visai kitokią ar bent kitaip atskleistą. Tos kelios erotinės scenos man neatvėrė tikrų jausmų, neatvėrė aistrų proveržio. Net nesupratau kodėl ši knyga prieš 10-metį Kinijoje buvo uždrausta. Taip ir liko neatsakytas klausimas - ar tik dėl to, kad kinų visuomenė netoleruoja santuokos tarp kintiečių ir vakariečių, ar dėl nesantuokinės meilės ryšio?

Iš kitų autorių knygų, net ir iš šios pačios autorės knygos "Šanchajaus sugulovė" susidariau daug ryškesnį Kinijos paveikslą ir daug artimiau susipažinau su jų tradicijomis, papročiais. Manau, kad rašytojos postringavimas apie knygoje aprašomą jausmingą meilę tėra seksualiniai malonumai, tuo labiau, kad ir rašytoja teigia, kad "Moterys - rytietės ar europietės - visos tokios pat: toks pat kūnas, tokie pat lytiniai pojūčiai. (Tad ir Džulianas atsidavė tik Lin žavesiui, tarytum būtų apkerėtas žvilgančių spalvingų jo šilkų ir didingos aplinkos vaizdinijos.) Bet tai tik praeinantys pojūčiai, ne vieta, kur dvasia galėtų amžiams numirti". Na o vienas iš rašytojos tikslų - minties atskleidimas, kad seksas ir meilė yra neatskiriami, mano akimis šioje knygoje nužemino meilę, ją suvulgarino...

Kai sesutės Merė ir Lulu lieka vienos, nes tėvas, dukrų akivaizdoje nužudo motiną ir sėda ilgiems metams į kalėjimą, prasideda ilga ir nuožmi jų kova už savo vaikystę, buvimą kartu. Ši kova tęsiasi nuo tada, kai...

Kai sesutės Merė ir Lulu lieka vienos, nes tėvas, dukrų akivaizdoje nužudo motiną ir sėda ilgiems metams į kalėjimą, prasideda ilga ir nuožmi jų kova už savo vaikystę, buvimą kartu. Ši kova tęsiasi nuo tada, kai mergaičių atsisako artimieji ir šios atsiduria Dufio-Parkmano mergaičių namuose, kova tęsiasi ir globėjų Kohenų namuose, kova nenumalšta ir josioms suaugus. Nuolatinis kaltės jausmas seseris persekioja visą gyvenimą, kuriame kaip didžiausią paslaptį jos slepia savo tikrąją tėvų ir savo istoriją.

Nuolatinis bėgimas nuo savo, kaip žudiko dukterų, vardo, gniuždo jų gyvenimus, traumuoja Lulu šeimą. Negalėjimas atleisti nei sau, nei tėvui, sudaužiusiam jaunų mergaičių gyvenimus, verčia bėgti seseris nuo savo praeities, vis atgyjantis kaltės jausmas neleidžia atleisti tėvui, kuris atėmė iš jų motiną, motiną, kurios net akių spalvos dukterys nepamena...

Knyga pilna išgyvenimų, daug skirtingų emocijų ir blaškymosi tarp vienatvės ir pripažinimo, tarp nepatirtos motiniškos meilės ir bandymo užsimiršti vienadienių pažinčių glėbyje. Vienintelis seseris siejantis kraujo ryšys liudiją tiesą, kad kalėjime yra tėvas, kurio kalėjimo laikas baigiasi ir artėja ta diena, kai jis turės sugrįžti į visuomenę, kai reikės atskleisti artimiesiems taip ilgai ir sunkiai slėptą paslaptį...

Agata Christie - Mirtis debesyse. Dar vienas garsios rašytojos Agatos Kristi romanas perkelia į netikėtą situaciją, kurioje atsiduria vienas pagrindinių autorės veikėjų - Erkiulis Puaro. Kaip galima suprasti iš pavadinimo,...

Agata Christie - Mirtis debesyse. Dar vienas garsios rašytojos Agatos Kristi romanas perkelia į netikėtą situaciją, kurioje atsiduria vienas pagrindinių autorės veikėjų - Erkiulis Puaro. Kaip galima suprasti iš pavadinimo, mirtis nelaimingąją auką ištiko "debesyse", t.y. skrendant lėktuvu. Tuo pačiu reisu skridęs garsusis seklys Puaro nemėgdamas lėktuvų ir skrydžių jais pramiegojo beveik visą laiką. Todėl, supratęs, jog buvo įvykdytas nusikaltimas, jis bet kokia kaina pasiryžta jį išnarplioti. Jam tai garbės reikalas! Juk seklys pramiegojo! Remdamasis žiniomis apie auką ir visus keleivius, jis imasi tyrimo. Kūrinys parašytas paprastu stiliumi, todėl jį lengva skaityti. Bet tuo pačiu knygos siužetas labai intriguoja. Aš, asmeniškai, perskaičiau šią knygą labai greitai. Ir kaip kiekvieną kartą skaitant detektyvą, turbūt kiekvienas bandė pats surasti nusikaltėlį. Aš - ne išimtis. Deja, mano spėlionės nepasiteisino... Taigi jei Jūs manote, kad galėtumėte lengvai nustatyti nusikaltėlį, perskaitykite A. Kristi knygą "Mirtis debesyse".

Mūsų mokyklos direktorė pasakė kažkur girdėtą mintį, kad reikia atsirinkti, ką skaityti, nes per gyvenimą galima perskaityti tik 2000 knygų. Pati suvokdama tai, kad gyvenimas ne amžinas, o knygų tiek, kiek pasaulyje kelių,...

Mūsų mokyklos direktorė pasakė kažkur girdėtą mintį, kad reikia atsirinkti, ką skaityti, nes per gyvenimą galima perskaityti tik 2000 knygų. Pati suvokdama tai, kad gyvenimas ne amžinas, o knygų tiek, kiek pasaulyje kelių, pamažu renkuosi tik tas knygas, kurias tikrai būtų verta skaityti, ir tas, kurios mane traukia. Tokiu būdu pastaraisiais metais stengiuosi skaityti mane dominančią klasiką, gan populiarius ar laiko pamatuotus kūrinius. (O iš to seka tai, kad šiuo gyvenimo laikotarpiu į mano rankas patenka kol kas daugiausia nuostabios knygos) "Stepių vilkas" nebuvo išimtis - tiesiog žinojau, kad tai bus gera knyga, kurią verta perskaityti.

Tai knyga, kuriai reikia subręsti. Tiesa, gali nugyventi visą gyvenimą ir iki galo prie jos nepribręsti. Knyga iš tos kategorijos, kai galima perskaityti kartą jaunystėje, po to pasiekus vidurinį amžių ir galiausiai senatvėje. (Reikės pradėti žymėtis tokias knygas į sąrašą, kad žinočiau, ką prabėgus metams ir pamiršus, bus verta paskaityti dar kartą.) Be galo gili, filosofiška, psichologiška, stipri ir sunki. Pirmieji šimtas puslapių buvo sunkiausi, nors esu skaičiusi ir daug daugiau pastangų reikalaujančių knygų. Paskui knyga kaip reikiant įtraukė, mėgavausi kiekvienu puslapiu. Pabaigoje į tikrovišką knygą įveliama fantastika, o man, kaip žinoma, tai nepatinka. Bet pavyko būti šiek tiek objektyviai ir pajausti, kodėl ta fantastika vis dėlto čia įvelta.

Nepaisant tikrai gilios filosofijos, ne iki galo ir nevisų suprastų minčių, ir tam tikro beprotiškumo (bet vėl gi tai subjektyvu, nes, kas man beprotiška, kitam gali atrodyti genialu) man knyga patiko iš savo idėjinės pusės. Čia, kaip ir "Altorių šešėlyje", atradau save pagrindinio veikėjo charakteryje ir gyvenime. O tokios knygos, kurios jau vien skaitytojus sutapatina su aprašomu pasauliu, manau, yra genialios, ir ne kiekvienas rašytojas turi tokį talentą. Supratau visą Hario kančią gyventi, turint, anot jo, dvi asmenybes savo sieloje, supratau, jo pasirinkimą gyventi pildant dvasinius poreikius, tačiau nejaučiant pilnavertiškumo, kovojant abejoms jo charakterio pusėms. Labai gerai supratau jo nesugebėjimą integruotis į žmonių pasaulį, tačiau tuo pačiu metu ir nepavaldumą, nuo to pasaulio pabėgti. Visą tai kurį laiką (tik žymiai mažesne to dalimi) ir aš išgyvenau, tačiau tai jau praėjo, o aš virtau tuo, ką H. Hesse "Stepių vilke" vadina miesčioniškuoju žmogumi. Todėl lygiai taip pat kaip ir "Mažasis princas" ši knyga manęs nepaveikė taip, kaip galėjo, jaučiant romano žodžių stiprumą. O štai tokia knyga pavergtų tuos, kam ją ir rekomenduočiau - menui prijaučiantiems, vienišiems, ir tikiu, kad atsirastų ne vienas ją pamėgusių iš tų žmonių, kurie bent kiek mėgsta pamąstyti apie gyvenimą, jo prasmę, ir į visą supantį pasaulį pažvelgti šiek tiek giliau.

Reziumuojant, asmeniškai man patiko. "Stepių vilko" nebijokit imti, bet visgi nenustebkit, jei norėsis mesti šalin - tiek pradėjus skaityti, tiek pabaigus.

Iš pradžių buvo sunku įsiskaityti. Romantinis salos vaizdavimas man asmeniškai neatspindėjo realybės, bet tokia jau rašytojo pasirinkta koncepcija. Nesitikėjau, kad viskas išsirutulios į tokią įspūdinga kulminaciją....

Iš pradžių buvo sunku įsiskaityti. Romantinis salos vaizdavimas man asmeniškai neatspindėjo realybės, bet tokia jau rašytojo pasirinkta koncepcija. Nesitikėjau, kad viskas išsirutulios į tokią įspūdinga kulminaciją. Tiesą pasakius, likau sutrikusi, pikta bei kartu sužavėta. Aplankė daugybė prieštaringų minčių. Tik vieną pasakyti galiu, jog abejingų šiai istorijai negali būti.

Su J.Picuolt teko pirmą kartą "susipažinti" skaitant "Mano sesers globėjas" - istorija labai šokiravo, tad buvo metų atotrūkis nuo šios rašytojos knygų. Sekančią perskaičiau "Tobulas paveikslas" nepasirodė itin įdomi, tad...

Su J.Picuolt teko pirmą kartą "susipažinti" skaitant "Mano sesers globėjas" - istorija labai šokiravo, tad buvo metų atotrūkis nuo šios rašytojos knygų. Sekančią perskaičiau "Tobulas paveikslas" nepasirodė itin įdomi, tad imant trečią knygą ("Devyniolika minučių") labai dvejojau, BET patraukė aprašymas... Dažnai tenka išgirsti apie žmonių nepaaiškinamą proveržį šaudyti kitus, o dar ypač mokykloj... Kyla klausimas "kodėl?"

Tiek daug kalbama apie jaunimą kaip apie ateities kartą, bet ar ne visi drauge turėtume kurti tą ateitį?

Esu mokytoja ir man ši knyga labai patiko, nes atrodo jau viską galima žinot apie vaikus, bet čia buvo "priminta" kaip galima atpažinti atstumtąjį... Koridoriuose dažnai matai kumštelėjimus, pašaipas ir pan. Atrodo tai kasdienybė, tačiau vaikui, iš kurio šaiposi tampa neišvengiamu momentu, pažeminimu prieš kitus ir noru prasmegti čia ir dabar...

"Devyniolika minučių" puiki knyga. Ji sukrečia ir tuo pačiu žavi savo subtilumu, gebėjimu pasiekti tą širdies kertelę ir paskatinti žmones susimąstyti apie tai, kas vyksta. Priverčia apmąstyti, permąstyti, atpažinti vieną ar kitą momentą, kuomet vaikais jaučiasi blogai, kada yra atstumiamas kitų...

Žinau, jog dabar noriu perskaityti ir kitas Picuolt knygas... Nes jos verčia sustot, apsižvalgyt, įsiklausyt...

Tai dar vienas naujas man, bet labai sužavėjęs autorius.

"Portnojaus skundas" - vieno psichologinių, emocinių ir bendravimo sunkumų kamuojamo žydo pasakojimas. Istorija gana sudėtinga, herojus daug kalba apie vaikystėje...

Tai dar vienas naujas man, bet labai sužavėjęs autorius.

"Portnojaus skundas" - vieno psichologinių, emocinių ir bendravimo sunkumų kamuojamo žydo pasakojimas. Istorija gana sudėtinga, herojus daug kalba apie vaikystėje patirtas traumas (kaip jam pačiam atrodo), analizuoja savo ir šeimos narių elgesį. Nors istorija vystoma vizito pas psichiatrą metu, skaitant apima jausmas, kad pats Portnojus su savo įžvalgomis pretenduoja į gydytojo kėdę. Tačiau nepaisant išgyvenimų sunkumo ir jų padarinių, Portnojus pasižymi labai geru humoro jausmu ir geba taip puikiai nupasakoti kone absurdiškas situacijas, kad vietomis teko juoktis iki ašarų.

Labai džiaugiuosi perskaičiusi šią P. Roth knygą ir tikrai artimiausiu metu imsiu į rankas kitą autoriaus knygą, nes labai sužavėjo pasakojimo stilius ir gebėjimas sukurti tragikomedijos nuotaiką.

Šis suomių rašytojo romanas yra apie "kitokius" žmones, kurie turi teisę gyventi tarp mūsų. Pasakojimas pradedamas, kai po Antro Pasaulinio karo į parapiją atvyksta aukštas vyras, Gunaras Hutunenas. Jis nusiperka neveikiantį...

Šis suomių rašytojo romanas yra apie "kitokius" žmones, kurie turi teisę gyventi tarp mūsų. Pasakojimas pradedamas, kai po Antro Pasaulinio karo į parapiją atvyksta aukštas vyras, Gunaras Hutunenas. Jis nusiperka neveikiantį malūną upės pakrantėje ir pradeda gyvenimą kaimo bendruomenėje. Pasirodo, kad tai sumanus žmogus, kuris sutvarko malūne stovinčią skiedrapjovę, ir aprūpino malksnomis visą parapiją. Gunaras buvo permainingo būdo. Tai jis krėsdavo pokštus, juokindavo kaimiečius, mėgdžiodamas paukščius ar žvėris, o kartais imdavo parodijuoti ir parapijos ūkininkus. Tai būdavo nuotaikingi, linksmi vakarai visam kaimui. Bet dažniau Gunarą apimdavo liūdesys, net galima sakyti, sielvartas. Tuomet jis su niekuo nebendraudavo, būdavo toks niūrus ir piktas, kad net nepriimdavo jokių užsakymų. Tačiau labiausiai kaimiečius stebino Hutuneno poreikis staugti, esant slogiai nuotaikai. Staugimas būdavo toks stiprus ir galingas, kad neleisdavo miegoti visam kaimui. Žmonės ėmė Gunarą Hukuneną laikyti pamišėliu.

Ko gero, jis nebuvo pamišęs labiau, nei kuris kitas žmogus, bet jo kitoniškumas vertė visus nerimauti. Ir kai kaimiečiai pabandė priversti Gunarą elgtis, " kaip visi", malūnininkas pasipriešino , ėmė kovoti už teisę būti savimi. Hutunenas buvo jautrus neteisybei, pasipūtūsių ūkininkų norui jį pažeminti. Vyras kovojo, kaip suprato ir užsitraukė kaimiečių , ypač, turtingųjų ūkininkų nemalonę. Pasitelkę valdžią, šie uždarė Hutuneną į psichiatrinę ligoninę. Malūnininkas sugebėjo iš jos pabėgti, bet tuo pačiu tapo persekiojamu, medžiojamu žmogumi.

Ne visi kaimiečiai bijojo Hutuneno. Policininkas Portimas, paštininkas Pytisjervis ir malūnininko mylimoji Sanelma Keuremo palaikė , globojo besislapstantį malūnininką. Tačiau šie šviesūs, šilti žmonės negalėjo apsaugoti Gunaro. Jis amžiams išvyksta iš kaimelio, surakintas su policininku Portimu, ir šių vyrų likimas lieka nežinomas.

Tai romanas apie pakantumą, toleranciją kitokiems, nei mes. Rašytojas taikliai apibūdina savanaudišką, siaurų pažiūrų visuomenę, nustatančią kaip galima elgtis, o kaip ne. O simpatiją sukelia būtent tie į taisykles netelpantys veikėjai, dėl kurių likimo jaudiniesi ir linki jiems sėkmės.

Širdis- tai pasakojimas apie berniuko Enriko gyvenimą dienoraščio formą iterpiant tėvų laiškais ir didvyriškais poelgiais papyldita knyga. Knyga pasakoja apie tikrąją meilę , draugystę , pasiaukojimą vardan gėrio. Ši...

Širdis- tai pasakojimas apie berniuko Enriko gyvenimą dienoraščio formą iterpiant tėvų laiškais ir didvyriškais poelgiais papyldita knyga. Knyga pasakoja apie tikrąją meilę , draugystę , pasiaukojimą vardan gėrio. Ši knyga yra išversta į dvidešimt penkias kalbas.

Tai nebuvo lengva knyga skaityti...Vien dėlto, kad joje daug filosofinių apmąstymų apie egzistenciją, būtį, vienišumą, gyvenimo prasmę ir pašaukimą. Rodos, paprasti gyvenimo klausimai aiškinami taip sudėtingai, 'iš...

Tai nebuvo lengva knyga skaityti...Vien dėlto, kad joje daug filosofinių apmąstymų apie egzistenciją, būtį, vienišumą, gyvenimo prasmę ir pašaukimą. Rodos, paprasti gyvenimo klausimai aiškinami taip sudėtingai, 'iš aukšto', kad neretai vidury skaitymo jau būdavau pametusi žodžių prasmę ir išvis nesuvokdavau apie ką kalbama. Dažnokai tekdavo skaityti antrą kartą. Be to, knyga iki pačios pabaigos man net ir nelabai patiko, jaučiau pareigą pabaigti, bet paskutiniai jos puslapiai suteikė knygai vertės, svorio, praturtino ją ir dabar itraukčiau į savo mėgiamų knygų sarašą.

Ši knyga, kaip ir kitos Yalom'o knygos, pasižymi psichoterapeuto požiūriu į problemas ir jų sprendimo būdus. Veiksmas vyksta XIX a. Garsus Europos filosofas Frydrichas Nyčė slegiamas gyvenimo problemų, vienišumo jausmo, pesimistinių nuotaikų yra slapta suvedamas su to meto žymiu Vienos gydytoju Džozefu Brojeriu. Nyčė yra labai uždara, valdinga, skvarbaus proto asmenybė, neįsileidžianti ir nepritarianti jokiai jam siūlomai pagalbai. Daktarui Brojeriui kyla nemenka dilema, kaip priversti Nyčę gydytis, kaip padėti jam suvokti turint rimtų problemų. Brojeris, pasitelkęs visas išmonės galias, sutinka pats būti gydomas Nyčės filosofiniais pokalbiais. Problemos, kurias nori išspręsti Brojeris yra labai artimos toms, su kuriomis susiduria Nyčė, tokiu slaptu būdu Džozefas nori gydymo eigoje apsikeisti vaidmenimis ir imtis Nyčės gydymo...Taip knygoje užgimsta tyli kova tarp dviejų asmenybių dėl garbės, nuomonės svarbos, įžvalgų pagrįstumo, asmeninio pripažinimo ir dominavimo. Galų gale, pabaigoje, abi asmenybės atsiverdamos tampa sielos draugais...

Įdomios buvo autoriaus pastabos, kurios, mano nuomone, ir praturtino knygą. Rašytojas išgalvoja istoriją, tačiau daugelis faktų knygoje yra tikri. XIX a. iš tikrųjų gyveno tiek F.Nyčė, tiek D.Brojeris - žymus Vienos gydytojas, tačiau jie niekados nebuvo susitikę...Daugelis Nyčės laiškų, pateiktų knygoje, tiek rašytų draugams, tiek gautų iš kitų žmonių yra autentiški. Knygoje minima daugelis ir kitų asmenybių, kaip Zigmundas Froidas (D.Brojerio mokinys), Brojerio pacienčių vardai, Nyčės sesuo Elizabeta bei draugai Lu Salomė ir Paulas Rė (kurių draugystei nutrūkus, Nyčę ir prislėgė gyvenimo prasmės nebuvimas).

Taigi Irvin Yalom'as tarp šių dviejų asmenybių, gyvenančių skirtingus gyvenimus tame pačiame amžiuje, savo knygoje nutiesia tiltą, taip perpindamas likimus, susiedamas jų gyvenimus draugystės saitais. Tuo mane ir sužavėjo ši knyga. Tai yra stipri knyga. Tikrai rekomenduoju!