Nora Grei nė neketino įsimylėti. Jos visai netraukė mokyklos berniukai, kuriuos taip uoliai piršo geriausia draugė Vi. Vieną dieną Nora sutiko Lopą. Šelmiška Lopo šypsena ir kiaurai veriančios akys pavergė užsispyrusios...

Nora Grei nė neketino įsimylėti. Jos visai netraukė mokyklos berniukai, kuriuos taip uoliai piršo geriausia draugė Vi. Vieną dieną Nora sutiko Lopą. Šelmiška Lopo šypsena ir kiaurai veriančios akys pavergė užsispyrusios merginos širdį.

Po kelių stingdančių kraują nuotykių Nora nebežino, kuo pasikliauti. Jai dingojasi, kad Lopas visuomet atsiduria ten, kur ir ji, ir žino apie ją daugiau negu geriausia draugė. Nora negali apsispręsti: pulti vaikinui į glėbį ar bėgti nuo jo ir pasislėpti. Mėgindama rasti atsakymą, ji priartėja prie tiesos, kuri kelia kur kas daugiau nerimo negu jausmai Lopui.

Nora atsidūrė pačiame senovinio mūšio tarp nemirtingųjų ir nusidėjėlių įkarštyje, ir jei ji neteisingai pasirinks, žus.

Knygą skaičiau anglų kalba, tai spėju nebuvo taip blogai kaip lietuviškas vertimas, vien "Lopo" vardas atbaido. Knyga nebuvo kažkuom ypatinga, viskas jau matyta ir skaityta kažkur, tik kad ne vampyrai, o angelai dalyvauja. Susiskaitė greitai ir lengvai, taip pat lengvai ir užsimiršo :)

Šią knygą skaičiau gana sunkiai... Nežinau, ar tai dėl knygos formato, ar teksto apimties. Knygos tikrasis pavadinimas "Cry to Heaven", ir man visiškai nėra aiškūs leidėjų motyvai pakeisti pavadinimą. Nors, pripažinsiu,...

Šią knygą skaičiau gana sunkiai... Nežinau, ar tai dėl knygos formato, ar teksto apimties. Knygos tikrasis pavadinimas "Cry to Heaven", ir man visiškai nėra aiškūs leidėjų motyvai pakeisti pavadinimą. Nors, pripažinsiu, pavadinimas "Kastratai" skamba labai skandalingai.

Tai knyga apie XVIII a. Italiją, kai vardan 'meno' per metus būdavo iškastruojama apie 4000 berniukų. Anne Rice knygoje pateikia daug faktų iš Europos istorijos, vaizdingai perpintų su pačiu autorės pasakojimu. Knygoje rašoma apie vieno kastrato, Tonijaus, gyvenimą, kurį, labai vėlyvame jo amžiuje, į šią gyvenimo 'tragediją' pasiuntė pats tėvas. Tai knyga, nušviečianti kelerius Tonijaus gyvenimo metus, jo ganėtinai staigią šlovę operoje, nesibaigiančius meilės romanus ir viską apimantį pasišlykštėjimo ir pagiežos jausmą, tiek daug netekus gyvenime. Anne Rice nevengia erotikos, tai ir trumpalaikiai vyro ir moters santykiai ir ilgalaikiai poligaminiai santykiai tarp kastratų. Itin detaliai ir vaizdingai yra piešiamos sueities scenos, persmelktos valdingumu, pagieža, žiaurumu, bet kartu troškimu būti silpnu, mylimu ir tiesiog atsiduoti artumo akimirkai. Kastratai pateikiami kaip labai jautrūs žmonės, skaudžiai išgyvenantys jiems primestą likimą, uždari. Autorė taip pat skrupulingai parodo, kas nutinka vyrui, kuris yra iškastruojamas. Negaminantis testosteronui, nesivystanto raumenynas ir berniukai kastratai užaugdavo nepaprastai aukšti, lankstūs, aukštais sopranais, prilyginami kone šaltiems monstrams. Ir tai, neabejotinai, buvo kaina, kurią reikėjo mokėti šlovės vardan...turbūt Italijos šlovės vardan, nes berniukai tokio likimo pasirinti negalėjo...

Man knyga labai patiko, sužinojau daug apie Europos istoriją, vyraujančias bažnytines ir teatro tradicijas ir skaudžia patirtimi nuklotus 'palaimintųjų' berniukų kelius. Turtinga knyga. Rekomenduoju!

Maniau, tik prabėgom susipažinsiu su Alberu Kamiu. Maniau, bus nuobodu ir neįkandama, sunki filosofija apie neišsprendžiamus žmogiškosios būties klausimus. Bet kaip nustebau vos pradėjusi skaityti "Svetimą"! Sakiniai aiškūs,...

Maniau, tik prabėgom susipažinsiu su Alberu Kamiu. Maniau, bus nuobodu ir neįkandama, sunki filosofija apie neišsprendžiamus žmogiškosios būties klausimus. Bet kaip nustebau vos pradėjusi skaityti "Svetimą"! Sakiniai aiškūs, be vingrybių, puikiai pasakantys, kas pasakoma. Kamiu kalba pernelyg suprantama, kad būtų filosofinė. Tik iš tikrųjų romanas yra filosofinis, truputį šokiruojantis, praplečiantis akis (abiem prasmėmis - perkeltine ir fizine).

Pagrindinis veikėjas Merso labai įdomus. Paprastas, o sykiu ir visiškai kitoks nei kiti prancūzai. Tokius aš kažkodėl įsivaizduoju esant amerikiečius, kurie išoriškai yra malonūs ir šypsančiai paslaugūs - tokie, kokiais būti moko legendinis Dalie Carnegie: būdamas išoriškai fainas, susirask daug draugų, tai pagrindinis tikslas, o viduje lik toks koks tik nori, tuščia širdimi, abejinga siela, jei tau taip reikia.

Gal klystu, gal Merso visai ne toks. Jis tik labai žmogiškas, kurio instinktai kur kas nustelbia jausmus. Jis staiga panorsta savo draugės, užsinori valgyti, užsinori užsirūkyti, stebi musę ar nieko neveikia. Jam tie dalykai kur kas daugiau rūpi, nei tai, kad kaimynas engia savo šunį ar kad kas nors miršta.

Jis gyvena šia diena, na, gal dar ir rytojumi. Jį mažai kas domina, per daug nenusimena mirus senai motinai. Ar todėl jis yra blogas, sudiržusios sielos, labai blogas, moralinis iškrypėlis, nusikaltėlis, gyvenimo padugnė, išsigimėlis (skaityti laipsniškai; per vieną teismą išauga šitaip epitetai)? Netinka mūsų visuomenei? Todėl jį reikia nuteisti - nes ne itin jausmingas? Žmogų teisia ne teismas, o Dievas - taip jam sakė kapelionas. "Bet kažkodėl nubaudė pirmasis", - atrėžia bedievis Merso.

Ir nežinau aš, smerkti Merso ar išteisinti. Pasuoju.



Vertinimas 9 (už romano trumpumą) iš 10

Knygos autorė Phillipa Gregory istorinių romanų apie istorinių asmenybių gyvenimą meistrė.

Philippa Gregory - viena mėgstamiausių mano rašytojų. Man patinka jos sukurti viduramžių istorijos romanai, pasakojimo būdas ir...

Knygos autorė Phillipa Gregory istorinių romanų apie istorinių asmenybių gyvenimą meistrė.

Philippa Gregory - viena mėgstamiausių mano rašytojų. Man patinka jos sukurti viduramžių istorijos romanai, pasakojimo būdas ir gebėjimas papasakoti istoriją taip, lyg viskas vyktų priešais akis.

"Vandenų dama'' - pasakojimas apie Liuksemburgo grafo dukterį Džeketą, kuri iš giminės deivės Meliuzinos paveldėjo ypatingas galias (ateities regėjimą). Tačiau merginos laukia įprastas gyvenimas. Ji turi ištekėti, būti kieno nors žmona. Džeketa susidomi Bedfordo hercogas. Santuoka jai atveria duris į slaptą mokslo ir alchemikų pasaulį. Alchemija viduramžiais buvo laikoma dvasiniu ir moksliniu užsiėmimu. Hercogas žinojo apie Džeketos galias, siekė jomis pasinaudoti. Tačiau Džeketos ir Bedfordo hercogo santuoka neilgai truko, greitai mergina tapo našle.

Meilė skvairui Ričardui Vudviliui apverčia Džeketos gyvenimą aukštyn kojomis - mergina išteka už vyro, kuris priklauso žemesniam luomui, persikelia gyventi į Angliją ir tampa geriausia karalienės Margaretos iš Anžu drauge. Mane Džeketa sužavėjo kaip stipri, nebijanti rizikuoti, mokanti mylėti, šeimyniška asmenybė. Su Ričardu ji susilaukė būrelio vaikų.

Rekomenduoju perskaityti šį romaną visiems,kam patinka istoriniai romanai.

Viana Rošė su dukra Anuka - tai naujas permainų vėjas įskriejęs į konservatyvią ir nusistovėjusią Lankenės miestelio kasdienybę. Ne visiems tokios permainos patinka ir ne visi su jomis taikstosi, tačiau net ir čia yra...

Viana Rošė su dukra Anuka - tai naujas permainų vėjas įskriejęs į konservatyvią ir nusistovėjusią Lankenės miestelio kasdienybę. Ne visiems tokios permainos patinka ir ne visi su jomis taikstosi, tačiau net ir čia yra žmonių, kurie troško būtent tokių permainų, kurie dėkojo likimui už galimybę sutikti šią įdomią, paslaptingą ir įkvepiančią moterį.

Šokoladinė "Dangiškieji migdolai" - ne tik verslas siekiantis kuo daugiau pelno, o greičiau vieta, kur tave supranta, kur jautiesi jaukiai, esi išklausomas bei svarbus. Net ir tariami ar tikri priešai čia sutinkami su šypsena ir vaišėmis.

Knygoje istoriją pasakoja du herojai - gerasis ir blogasis, gerąją pusę atstovauja Viana, o tą kitą - miestelio kunigas Reino. Labai įdomu buvo į situaciją pažvelgti iš abiejų pusių. Man buvo net ne pikta, o gaila kunigo dėl jo siauros pasaulėžiūros, vidinės kovos, religijos tamsumo. Jis tapo savo paties tikėjimo dogmų kaliniu.












Visgi pora dalykų man užkliuvo. Pačioje pradžioje pasijutau suklaidinta vien dėlto, kad nebuvo paminėti metai, kada vyksta veiksmas. Skaitau ir įsivaizduoju kur kas senesnius laikus nei šie, kadangi aprašomos aplinkos detalės, žmonių gyvenimo būdas (pvz.: klajokliai čigonai keliaujantys laivais), bažnyčios įtaka apeliavo į praeitį, tačiau po keleto puslapių buvau šiurkščiai nuleista ant žemės tekste aptikusi tokius žodžius kaip "televizorius" ir "vaizdo grotuvas", tad teko "restatuoti" vaizduotę. Antrasis trukdis buvo teksto struktūra, nežinau ar čia vertimo klaida ar tiesiog toks autorės rašymo stilius (tai pirmas mano skaitytas jos kūrinys), žodžiu mano dėmesį blaškė į vieną vietą suplakti dialogai ir paprastas tekstas, o kartais net ir pats tekstas buvo rašomas dialogo forma, nors jokio dialogo nebuvo.

Tačiau šiuos nesklandumus atpirko romano turinys - jame radau ir intrigų, ir magijos, ir meilės užuomazgų. Vis gi ne veltui knyga vadinasi "Šokoladas" - čia jo tikrai gausu! Ir ne vien jo, bet ir kitų skanėstų, apie kuriuos skaitant teko pavarvinti seilę ir kartą net eiti į parduotuvę nusipirkti vieną plytelę :)

Jauki, šilta, saldi knyga, perskaičius lieka malonus migdolų, karamelės ir šokolado prieskonis...

Vertinimas 4+/5

Izoloje pasakojama apie besimezgančią meilę. Rašoma apie kelias šeimos dramas, kurių vienos finalinis akcentas įvyksta saloje. Rašytoja aiškiai ir labai taikliai vaizduoja skirtingus jaunimo charakterius, iš kurių galima...

Izoloje pasakojama apie besimezgančią meilę. Rašoma apie kelias šeimos dramas, kurių vienos finalinis akcentas įvyksta saloje. Rašytoja aiškiai ir labai taikliai vaizduoja skirtingus jaunimo charakterius, iš kurių galima susidaryti gana aiškų vaizdą apie jų gyvenimą ir kodėl jie pasiryžo tokiam išbandymui. Visas knygos turinys sudaro įdomų junginį, o netikėti įvykiai prideda intrigos ir įtampos. Knyga įdomi, intriguojanti, traukianti.

Per tris šimtus metų iki šiol nė viena kariukajaus moteris neišdrįso viešai papasakoti apie savo gyvenimą.

"Daug kas sako, kad buvau geriausia savo kartos geiša, - rašo Mineko Ivasaki. - Bet toks gyvenimas per daug varžė,...

Per tris šimtus metų iki šiol nė viena kariukajaus moteris neišdrįso viešai papasakoti apie savo gyvenimą.

"Daug kas sako, kad buvau geriausia savo kartos geiša, - rašo Mineko Ivasaki. - Bet toks gyvenimas per daug varžė, negalėjau toliau taip gyventi. Galiausiai turėjau jo atsisakyti."

Nuo penkerių metų ji buvo mokoma tapti geiša, gyventi Kioto Gion Kobaus rajone kartu su kitomis tradicinės japonų kultūros atstovėmis ir puoselėti senuosius japonų linksminimosi papročius. Talentinga moteris tapo tarptautiniu japonų kultūros simboliu. Ja žavėjosi karaliai, princai, karo didvyriai ir turtingi valdžios vyrai. Bet ir tapusi viena iš labiausiai vertinamų geišų Japonijos istorijoje Ivasaki norėjo daugiau - savo gyvenimo. Dvidešimt devynerių pasitraukusi iš darbo ji pagaliau stojo į naujo gyvenimo kelią.

"Geišos gyvenimas" yra jos istorija, kartais kelianti liūdesį, kartais verčianti žavėtis, bet visada tikra.

"The Beatles" dainos "Norwegian Wood" ("Norvegų giria") garsai Toru Vatanabę užlieja prisiminimais apie jo pirmąją meilę Naoko, geriausio draugo Kidzukio merginą. Mintimis jis grįžta į studentiškas dienas Tokijuje, į...

"The Beatles" dainos "Norwegian Wood" ("Norvegų giria") garsai Toru Vatanabę užlieja prisiminimais apie jo pirmąją meilę Naoko, geriausio draugo Kidzukio merginą. Mintimis jis grįžta į studentiškas dienas Tokijuje, į pasaulį, kupiną vienatvės, atsitiktinio sekso, aistros, troškimų ir praradimų, mirties šešėlių.

Vatanabė tarsi iš naujo išgyvena tuos laikus, kai Naoko buvo svarbiausias žmogus jo gyvenime, į kurį veržte įsiveržė karštakraujė mergina Midori, privertusi jį rinktis tarp praeities ir ateities.

Jerry Spinneli - kūrinio autorius, kuriam tik iš ketvirto karto pavyko išleisti knygą. Ta knyga ir yra "Žvaigždė". Turbūt leidėjai neveltui pasirinko būtent šį kūrinį, nes ši knyga tapo viena populiariausių...

Jerry Spinneli - kūrinio autorius, kuriam tik iš ketvirto karto pavyko išleisti knygą. Ta knyga ir yra "Žvaigždė". Turbūt leidėjai neveltui pasirinko būtent šį kūrinį, nes ši knyga tapo viena populiariausių šiuolaikinių knygų. Pats autorius nesigaili ir neliūdi dėl to, kad nepavyko išleisti kitų kūrinių, jis teigia : "Tai man padėjo mokytis, tobulėti".

Manau, kad svarbiausia šios knygos mintis - būk savimi, tačiau iki tam tikros ribos. Svarbu turėti savo įsitikinimus, savo nuomonę, ją reikšti, bet nereikia pamiršti, kad esate didesnės bendruomenės dalis.


Viena iš pagrindinių kūrinio veikėjų yra Žvaigždė. Tai nėra jos vardas, tai jos slapyvardis, kuriuo ji duoda žinią visiems, kad ji yra kitokia nei visi .Ši herojė yra visiška priešingybė mokinių, kurie mokosi Mikos vidurinėje.Avykusi į naują mokyklą, ji elgiasi laisvai, jai nerūpi kitų nuomonė. Ir svarbiausia - visiems tai patinka, dauguma net ima sekti jos pavyzdžiu. Bet viskas laikinai. Po didžiulės klaidos Žvaigždei pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis. Žmonės jos ima nekęsti. Bet Žvaigždei tai visai nesvarbu, nes šalia ji turi žmogų, kuriuo gali pasitikėti.


Antrasis pagrindinis knygos veikėjas - Leo. Autorius jį vaizduoja, kaip "Normalų" paauglį. Tokį, kuris stengiasi įsilieti į minią, nesireikšti, neišsiskirti. Jis yra normalumo įsikūnijimas. Mane itin sužavėjo autoriaus mintis suvesti šiuos du, visiškai skirtingus jaunuolius ir pabrėžti jų skirtumus. Kai Leo sutinka Žvaigždę, jis nori būti su ja, būti panašiu į ją, tačiau pajutęs, kad žmonės kitaip į jį ima žiūrėti, kreipti dėmesį, jis išsigąsta. Turbūt dėl to Leo nusprendžia padaryti Žvaigždę tokia, kaip jis - normalia paaugle.

Kūrinio pasakotojas - pats Leo. Manau, kad tai kūriniui suteikia daugiau originalumo, nes mes tokiu būdu galime suprasti ką jaučia pats veikėjas, nes skaitant sutinkame jo mintis, nuomones. Iš jo minčių ir suprantame, kaip jis jaučiasi pamatęs Žveigždę, kad ji jam patinka. Manau, kad jeigu pasakotojas būtų pašalinis asmuo, ne istorijos veikėjas - kūrinys nepadarytų tokio dižiulio įspūdžio, kokį man padarė dabar.

Kūrinys "Žvaigždė" yra ta knyga, kurią tikrai galiu rekomenduoti visiems. Ji lengvai skaitosi, yra kitokio, išskirtinio siužeto. Vos paėmusi ją į rankas supratau, kad tai kažkas naujo. Knyga labai šviesi, šilta bei netgi gaivi.

Šis kūrinys man paliko neišdildomą įspūdį. Jeigu manęs kas nors paklaustų, kokią knygą siūlyčiau paskaityti jaunimui - nedvejodama atsakyčiau, kad tai Jerry Spinneli " Žvaigždė"

E.M. Remarkas - ko gero vienas didžiausių literatūros klasikų. Jo kūriniai susilaukė pripažinimo visame pasaulyje. Didžiuojuosi, galėdama vieną iš jų aprašyti.

"Trys draugai" yra pasakojamas apie tris draugus, grįžusius...

E.M. Remarkas - ko gero vienas didžiausių literatūros klasikų. Jo kūriniai susilaukė pripažinimo visame pasaulyje. Didžiuojuosi, galėdama vieną iš jų aprašyti.

"Trys draugai" yra pasakojamas apie tris draugus, grįžusius iš karo, kuriame kovojo. Rodos, karui pasibaigus, gyvenimas taps gražesnis, gyventi bus geriau... Deja taip nebuvo. Nedarbas, nesiskaitymas su žmonėmis, žmonių nelygybė ir kiti dalykai nė kiek negražino gyvenimo.Vienintelė paguoda - kasdienis apsilankymas baruose.


Robertas - pagrindinis veikėjas, vienas iš trijų draugų. Robertui 30 metų ir jis stengiasi gyventi taip, lyg kiekviena diena būtų paskutinė. Kartu su savo draugais jis patiria ne vieną įsimintiną nuotykį. Pasakojime, Robertas sutinka Patriciją. Visiškai kitokią merginą nei jis. Bent jau jam taip atrodė. Patricija - mandagi, kultūringa, išauklėta mergina, mėgstanti prabangą, bet kartu ir labai maloni ir šilta. Patricijos neįmanoma nepamilti. Ji į akį krito ne tik dviems Roberto draugams, bet ir pačiam Robertui, kuriam, deja, buvo gėda dėl savo prigimties. Vaikinui atrodė, kad jis per prastas Patricijai. Bet šalia esantys artimi draugai sugebėjo jį persigalvoti.

Patiricja pasirodo kitokia, nei iš pradžių visi apie ją manė. Ji taip pat nebijojo sugėdinti savęs, pasijuokti iš savęs, išgerti daugiau nei pridera tuometinei moteriai. Jai nebuvo gėda bendrauti su prastesnės reputacijos žmonėmis. Dėl visų šių savybių Robertas ją ir pamilo. Gyvenimas iš karto pasidarė šviesesnis, užgožė dalykus, apie kuriuos nesinorėjo galvoti... Deja, netikėtai ima progresuoti Patricijos liga, apie kurią Robertas iki tol nežinojo. Gyvenimas vėl ima keistis...

Knygos pavadinimas nors ir paprastas, bet puikiai tinkantis šiam kūriniui. Tai pasakojimas ne vien apie meilę, kaip gali pasirodyti iš pavadinimo. Tai pasakojimas ir apie draugystę ir kokia ji svarbi mūsų gyvenimuose. Juk sakoma: "Svarbu ne kiekybė, o kokybė". Šioje knygoje labai puikiai atsispindi draugystė ir šiuo atveju tinka posakis "Draugą pažinsi bėdoje". Kuomet Robertą ištiko nelaimė ir jam reikėjo pagalbos, vienas jo draugų nedvejodamas puolė jam padėti, net jei jam pačiam galėjo nutikti kai kas blogo...

Knygoje labai daug įvairiausių pamokymų ir posakių, kurie priverčia susimąstyti. Žemiau išvysite man labiausiai patikusius. Norėčiau, kad mano aprašymo dėka nesuklystumėte. Minėjau, jog šie trys draugai mėgsta išgerti, galėjo pasirodyti, kad jie nelaimingi. Jie labai išsilavinę, kultūringi ir protingi vaikinai, o iš jų lūpų skamba patys tauriausi žodžiai.


Autorius mane sužavėjo savo paprastumu. Viskas labai lengvai ir sklandžiai skaitėsi, nebuvo sunku, bet įdomu. Labai lengva buvo įsivaizduoti įvykius, puikiai atsispindėjo tuometinis laikotarpis, tas elegantiškumas, pagarba moterims, žmonėms. Manau, kad patiks jums visiems taip pat, kaip patiko ir man.

Rekomenduoju šią literatūros klasiką visiems, mėgstantiems pokario laikus, vertinantiems draugystę, norintiems lengvo, bet įspūdingo paskaitymo vakarui :