Nebučiau įdėjusi šios knygos į savo knygų sąraša, jei ne mano mylymiausia bibliotekininkė. Gal ir netinkamas laikas, bet labai jai dėkoju, kad mane paragino dalyvauti iššukyje, nes nebuvau įsitikinusi. Dėkoju, jai už, kai...

Nebučiau įdėjusi šios knygos į savo knygų sąraša, jei ne mano mylymiausia bibliotekininkė. Gal ir netinkamas laikas, bet labai jai dėkoju, kad mane paragino dalyvauti iššukyje, nes nebuvau įsitikinusi. Dėkoju, jai už, kai kurių knygų pasiūlimus taip pat ir šios knygos. Labiausiai dėkoju visiems artimiesiems ir bibliotekininkei už palaikimą. Kai man pasiūlė knygą, aš pasakiau:

- O ar man ne per anksti. Vis dėlto romanas jaunimui. Man tik dvylika, ar ašperskaitysiu?

- Perskaitysi. Aš tavimi tikiu,- atsakė bibliotekininkė.

O dabar apie knygą......



Knygoje ne tik pavartota meilė, bet ir tikri gyvenimo mums skirti iššukiai. Aprašoma, kaip Genas patenka į narkomanijos kelius, kaip jį išduoda mylymiausioji Agnietė. Genas, dar būdamas mažas labai mylėjo savo dėdę Fūnia(jo tikras vardas Alfonsas, tačiau berniukas mėgo taip sakyti). Su dėde lankydavosi visose pramogose, Fūnia visada ėjo į Geno tėvų susirinkimus ir visada aiškindavo, kas yra blogai, o kas gerai. Mėgstamiausia jo frazė "Yra du dangūs. Vieną mes matome, o kito ne. Kitame yra baltos durys pro, kurias įeina geri žmonės. Prie vartų stovi Dievas". Turbūt dėl šios frazės taip ir pavadinta knyga "Baltos durys". Štai viskas lyg ir gerai, bet.... Gydytojai praneša, kad Fūnia mirs dėl auglio. Po Fūnios mirties Genukas pasijunta labai blogai ir čia pasisuka jo draugai. Kvadratas, Sieras ir kt., kurie pasiūlo žolės. Berniukas paragauja ir pasijaučia kaip devintam danguj. Jaunuolis gerai mokosi be to lanko mokyklos teatrą, o teatre jo meilė Agnietė. Praeina keleri metai, kai Genukas baigia mokyklą.Jau vienuoliktokas, o po metų dvyliktokas. Viskas gerai, baigia dvylika klasių, Turi savo merginą Agniete, bet jis narkomanas. Čia dar viena problema - Agnietė vasarai išvažiuoja į Palangą, kur tūrės dirbti. Kaipgi jis matys savo panelę? Tegu, važiuoja. Genas pas Agnietę į Palangą nuvažiuoja ir pirmą ir antrą kartą, o trečią...... Pamato prie Agnietės namų pažįstamą dviratį. Nejaugi, tai Džordžo dviratis - Genuko geriausio draugo. Taip, tai jo. Po kelių minučių jis išgirsta klaikius garsus. Viskas, išdavystė. Kaip ji galėjo. Agnietė nieko nesupranta. Kodėl Genas nebeskambina.Kodėl nesirūpina, neatvažiuoja. Sugrįžusi bandė jį surasti ir jam pasakyti, kad tai netiesa. Ji jo neišdavė. Tai buvo tik filmo garsai. Bet... nesuspėjo. Ji nuskendo jūroje gelbėdama skendančia pusseserę. Dar viena problema. Genas iki gyvo galo yra skolingas pinigų įvairiems piktiems žmonėms. Kaip išsikapstyti. Viskas iškyla į dienos šviesas ir viskas gerai. Genas bando atiduoti skolą ir pamiršti narkotikus, netikusią meilę. Suranda ir savo tikrąją meilę - Mantę. Mantė - geriausia Lotos draugė.(Lota Geno sesuo)

Knyga yra labai pamokanti. Manau, jog Vyrauto Račicko tikslas buvo rašant šią knygą paaiškinti šiuolaikiniam jaunimui, kaip yra lengva patekti į narkomaniją ir sugriauti gyvenimą, o susikurti naują - sunku. Neverta klausytis visokiausių draugelių siūlomų iššukių.

Tai romanas jaunimui. Labai gera knyga, perskaičiau per dvi dienas. Rekomenduoju. Nepasigailėsite.

Turbūt kaip ir daugelis pirmiau perskaičiau A. Huxley 'Puikųjį naująjį pasaulį', G.Orwell '1984', R.Bradbury '451 Farenheitą'. Ir ar ne ironiška po jų skaityt viso ko pradą J.Zamiatin 'Mes'? Sakykim skamba kiek utopiškai,...

Turbūt kaip ir daugelis pirmiau perskaičiau A. Huxley 'Puikųjį naująjį pasaulį', G.Orwell '1984', R.Bradbury '451 Farenheitą'. Ir ar ne ironiška po jų skaityt viso ko pradą J.Zamiatin 'Mes'? Sakykim skamba kiek utopiškai, kaip ir visų įvardintų knygų siužetai, tiesa, tai jau priskiriama anti (dis) utopiškajai literatūrai.

Perskaičius knygą negaliu nesutikt, kad prieš tai minėti rašytojai puikiai prisisėmė įdėjų (o gal persisėmė?), jog jaučiaus lyg skaitau puikiai nuplagijuotą ir sumiksuotą bendrą kūrinių kokteilį. Todėl natūraliai, kiek buvo piktoka, kad ne laiku turiu šį kūrinį rankose, juk perrašinėtojas ne Zamiatin (Ir visgi kokios įžvalgos 1920-tais!).

Gal ir būčiau laikius piktą akį, tačiau požiūrį į vėžes atstatė neseniai perskaityti J.Melniko samprotavimai apie pasikartojančias idėjas kūriniuose:

'Jei būčiau parašęs apie vaikiną, kuris nužudė senutę - jūs turbūt pasakytumėt, kad tai jau buvo, Dostojevskio romane. Visi siužetai kažkada jau buvo parašyti, problema požiūryje.'

Na ir mintyse grįžau prie ieškojimų 10 - ties skirtumų ir svarbiausio, o ką gi norėjo pasakyt rašytojai?

Jau pats pavadinimas, kaip buvo puikiai pastebėta vertėjos (I.Potašenko), tarsi minios išbliautas 'Meeeees', negalima nesutikti individualumu čia nekvepia.

Tuo knyga ir prasideda, 'kolchozišku', išdievintu Valandalentės ritmu: žadintuvas skamba 7 ryte, nuo 8 iki 16 ir nuo 17 iki 21 darbas visuomenės labui. Laikas sau nuo 16 iki 17 ir nuo 21 iki 22, visa kita miegas, nes be poilsio nebus pasišventimo darbui. Atrodytų tik kelios valandos saviveiklai, tačiau romano pagrindinis veikėjas tuo nesiskundžia, anaiptol stebisi kaip neva pirmykščiai žmonės nemiegojo naktimis, naktimis gatvėse degdavo žibintai, nebuvo sureguliuotų pasivaikščiojimų, mitybos.

Šio ritmo sergėtojai - Rūpintojas ir jo pagalbininkai Sergėtojų biuras. Tačiau jie nepriimami su neapykanta, baime, o kaip tikri surastojo laimės miesto, ar galima sakyti pasaulio, prižiūrėtojai. Taip, šiame atitvertame Žaliąja siena mieste, jau pasiekta ko praeityje trokšta: laimėti visi karai, atimta laisvė, pamiršta siela, sapnai, alkis ir meilė. Neapsigaukite, tai ir yra tikroji laimė.

Į laimės sąvoką įtraukiamas ir aistros pažabojimas, sociumas 'palaiminęs' ir sekso sritį. Kiekvienas asmuo (vadinamas numeriu), gali turėti bet kokį kitą numerį, sukuriami asmeniniai 'meilės seansų' grafikai ir išdalinami Rausvieji talonai. Hmmm, na sutikit su tuo ar tik ne dėlto kyla daugelis karų, kad ir galvoje? Ir ar prigimtinė išorė nėra visiškas atsitiktinumas, kuris gali atimti tavo laimę? Na taip, galbūt nebūčiau labai laiminga gavus taloną ne iš Tom Cruise, bet jei viskas sustyguota be prievartos, o su nusistatymu, kad tai yra teisinga?

Pats gyvenimas šiame mieste tai - skaičių sekos, stiklas, saulė, apibrėžtumas su racionalumo prieskoniu. Ir sakyčiau įsijaučiau, susižavėjau tuo minimalizmu. Puikiai mačiau ir jaučiau stiklinius pastatus, pertvaras, metalą, daug saulės ir mėlyną dangų, kuris taip pat 'sutvarkytas' nuo poetiškųjų debesų, ritmą, Juniformas (uniformas). O kuriamas Integralas man sukėlė asociacijas su kosminių lenktynių užuomazgomis, noru pasauliui pranešti apie Vieningos Valstybės grožį.

Kiek silpnesnė man pasirodė kūrinio dalis, kai herojus kamuojas su 'atrastąja siela', užplūdusiomis emocijomis maištingąjai partnerei, pasipila proto ir jausmų priešpriešinė kova. Autorius tarsi pjausto herojaus sielą, puslapis po puslapio pilasi padrikos mintys, veikėjas pasimetęs tarp sapnų, fantazijų. Ir taip atrandama laimingosios visuomenės alternatyva - tas kas už Žaliosios sienos.

Skaičiau knygą ir vis svarčiau, o kas jeigu? Nori nenori pradedi mąstyt, ar įmanomas toks modelis ateityje, kaip ir greitaeigės skraidančios mašinos, kelionės laiku bei telepatinis bendravimas, kurių apstu ekranizacijose. Ar galbūt mūsų asmens kodai, tai yra romane įvardinti numeriai? Gal mes čia ir dabar gyvename utopijoje, kurioje žmonės niekam neįdomūs ir pilki?

Taigi, už sužadintą vaizduotę ir 'cekavumo' išlaikymą iki paskutinio puslapio, priskirčiau knygai 9/10

Beje, beieškant alternatyvių knygų mano sąrašas pasipildė J.Melniko - 'Tolima erdve'

Labai asmeniška knyga. Turintiems šunis lengvai suprantama. Na, gal kai kurių veislių šunų savininkus net įžeidžianti dėl labai subjektyvaus požiūrio į vokiškus aviganius, mažų veislių šunis ir šiaip kiemsargius....

Labai asmeniška knyga. Turintiems šunis lengvai suprantama. Na, gal kai kurių veislių šunų savininkus net įžeidžianti dėl labai subjektyvaus požiūrio į vokiškus aviganius, mažų veislių šunis ir šiaip kiemsargius. Rašytojas, kaip tikras šeimininkas, idealizuoja savo Bulį - tikrą vokiečių tigrinį bokserį. Gal taip ir reikia. Knyga lengvai skaitosi, bet negali sakyti, kad lengvai ir pasimiršta. Siužetas paprastas ir aiškus - žmogaus ir šuns prisirišimas, santykiai, meilė, ištikimybė, išsiskyrimas. Knyga šviesiai liūdna ir baigiasi mirtimi, beveik kaip visos Granausko knygos, tik šį kartą šuns, ne žmogaus. Kadangi Bulis praktiškai sužmogintas dėl savo nepaaiškinamų ir unikalių savybių, tai ir finalas, kai Bulis miršta perėmęs šeimininko ligą, labai žmogiškai jautrus. Visi miršta, šunys dėl savo amžiaus dažniausiai anksčiau už šeimininką, ir čia nieko nepadarysi, kaip pasakytų Kurtas V., bet kaip jau minėjau, tai labai asmeniška ir kiekvienas šeimininko jausmus šuniui supranta savaip. Čia buvo viena iš to supratimo versijų. Kitos panašiai liūdnos ir jaudinančios versijos - Baltasis Bimas Juodoji Ausis, Hachiko: šuns istorija.

Apie autorę :

Skaitydama šia knygą nelabai domėjausi jos autore. Tad žinau tik tiek, kad ji yra Sarah Dessen. Ji gimė 1970 metais, Evanstone.

Apie knygą :

Knygoje pasakojama pagrindinės veikėjos pauglės mergaitės Oiden...

Apie autorę :

Skaitydama šia knygą nelabai domėjausi jos autore. Tad žinau tik tiek, kad ji yra Sarah Dessen. Ji gimė 1970 metais, Evanstone.

Apie knygą :

Knygoje pasakojama pagrindinės veikėjos pauglės mergaitės Oiden gyvenimas. Jos džiaugsmai ir vargai. Kritimai ir nuopoliai. Knugoje pasirodo tos paugliškos problemos ir tada pradedi galvoti, kad ta Oiden esi tu...

Mano nuomonė :

Šia knygą tikrai vertėtu perskaityti. Čia "diskutuojama" apie pauglišką gyvenimą, susiduriama su įvairiais sunkumais, toks jausmas, kad visa tai yra tikra. Ši knyga tinka visiems. Tiek paugliams, tiek jų tėvams. Ji atrodo tokia reali, kad visi joje galime ižvelgti save, savo draugus ir kitus artimus žmones. Tikrai patariu perskaityti šią knygą. Neliksite nusivylę, o ir laiko veltui nešvaistysite..

Knygoje gvildenama emigracijos tema, kuri šiandien taip aktuali mūsų Tėvynei Lietuvai. Autorė parodo kokia nelengva emigranto dalia svetimoje šalyje. Pirmoji iškilusi problema,- susirasti darbą. Nesvarbu,kad kišenėje du...

Knygoje gvildenama emigracijos tema, kuri šiandien taip aktuali mūsų Tėvynei Lietuvai. Autorė parodo kokia nelengva emigranto dalia svetimoje šalyje. Pirmoji iškilusi problema,- susirasti darbą. Nesvarbu,kad kišenėje du aukštojo mokslo diplomai,kad esi energinga , sumani,- tenka pradėti nuo pačių juodžiausių darbų. Antroji - kalbos problema. Nemokėdamas kalbos, emigrantas negali ginti savo interesų, negali priešintis darbdavio savivalei. Knygoje įdomiai pateikti emigrantų tarpusavio santykiai.Skirtingų tautybių, požiūrių į gyvenimą jie atsiduria tame pačiame katile,turi gyventi ir dirbti šalia, sugebėti prisitaikyti, išgyventi.

Knyga padėjo dar geriau pažinti emigrantų gyvenimą

Nelabai mėgstu skaityti knygas be rekomendacijų, kad paskui nenusivilčiau. Ši knyga papuolė į mėgstamiausių spontaniškų knygų sąrašą nuo pat pirmo puslapio. Knygą apie 5 moteris, kurios reguliariai susitinka toje pačioje...

Nelabai mėgstu skaityti knygas be rekomendacijų, kad paskui nenusivilčiau. Ši knyga papuolė į mėgstamiausių spontaniškų knygų sąrašą nuo pat pirmo puslapio. Knygą apie 5 moteris, kurios reguliariai susitinka toje pačioje kavinėje daug metų kiekvieną pirmą mėnesio antradienį, apie jų skirtingus charakterius, apie kiekvienos gyvenimą, svajones ir visą kitą. Knyga taip lengvai skaitosi, kad užtrūko tik diena, kad ją perskaityčiau. Buvo įdomu žiūrėti iš šono, kaip veikėjų charakteriai susipina tarpusavyje, kaip kiekviena iš jų išauga dvasine prasme ir kaip jų draugystei ištinka grėsmė. Labai džiaugiuosi, kad turiu nuostabių draugių, kurios perskaitė šią knygą ir daug ko iš jos pasimokė, nes suprato, kad moterų draugystė yra gana trapus dalykas, ką knygos autorė labai puikiai parodė. Kelionių mėgėjams patiks maršrutas, kuriuo ėjo draugės piligriminės kelionės metu. Taip tikroviškai aprašyta, kad gali pajusti gėlių kvapus ir vėjo prisilietimą prie veido. Labai rekomenduoju paskaityti originalo kalba, nes lietuviškas vertimas, dėja, labai nuvylė, tiek daug klaidų nesu mačius paėmus visas perskaitytas knygas.

Šią nuostabią knygą laikiau neskaičius savo lentynoje ne dėl to, kad nesinorėjo prie jos prisiliesti, bet nujaučiau, kad ji tokia puiki ir bus gaila pradėjus skaityti ją užbaigti. Taip ir buvo. Iš knygos, kuri buvo pirmą...

Šią nuostabią knygą laikiau neskaičius savo lentynoje ne dėl to, kad nesinorėjo prie jos prisiliesti, bet nujaučiau, kad ji tokia puiki ir bus gaila pradėjus skaityti ją užbaigti. Taip ir buvo. Iš knygos, kuri buvo pirmą kartą išleista 1898 metais ir parašyta dienoraščio formoje, tikėtis galima visko, bet tik ne šiuolaikiško šmaikštumo, nepaprastos moters drąsos veikti kaip ji nori, nors ir peržengiant visuomenės normas, ir tų laikų visuomenės drasių vertinimų. Visų paminėtų dalykų šioje puikioje knygoje buvo per akis. Knyga patiko ir tiko, nes veikėja nepaprastai panaši į.....mane. Ji tokia pat aistringa sodininkė ir gera draugė, ir nuostabi mama ir puiki žmona (nekukliai gavosi, atleiskit). Jeigu ko ir trūko man, tai daug iš jos ko pasimokiau, nes tai moteris į kurią malonu lygintis. Labai rekomenduoju ir trokštu, kad kiekvienas pajustu tą saldų jausmą skaityti nepakartojamą knygą.

Stebuklingas, paslaptingas, kitoniškas ir be galo įtraukiantis pasaulis atveriamas Hario Poterio knygų ciklo skaitytojams. Ir nors šios knygos priskiriamos paauglių literatūrai, kasdienybės rutiną jaučiančiam suaugusiam...

Stebuklingas, paslaptingas, kitoniškas ir be galo įtraukiantis pasaulis atveriamas Hario Poterio knygų ciklo skaitytojams. Ir nors šios knygos priskiriamos paauglių literatūrai, kasdienybės rutiną jaučiančiam suaugusiam skaitytojui ji tikrai ne mažiau patiks.

Pirmąsias šešias Hario Poterio sagos dalis perskaičiau iš naujo 2012 metų gale. Tad 2013 metų pirmoji perskaityta knyga tapo "Haris Poteris ir mirties relikvijos" - septintoji sagos dalis. Pasirinkau skaityti knygą anglų kalba, nes tai knygų originalo kalba. Knyga parašyta neįtikėtinai įtaigiai ir su smulkiausiomis detalėmis perteiktomis per neįtikėtina gausybę būdvardžių, kurie įgalina kiekvieną detalę regėti savo vaizduotės akyse.

Faktas jog nemačiau paskutinių filmo dalių, leido jausti jaudulį verčiant kiekvieną knygos puslapį, ieškant atsakymo į klausimus "o kas bus toliau?" bei "kodėl?". Už istorijos užbaigtumą rašau dešimt balų - paaiškinta kodėl Haris jautė ryšį su Voldermortu, kodėl Voldermortas liko nežuvęs po to kai užpuolė Harį-kūdikį, kodėl Sneipas nužudė mokyklos direktorių...

Neatskleidžiant labai daug (tiems kurie dar neskaitė knygos) pasidalinsiu su jumis jog mano mėgstamiausia scena - skaistyklos. Vidurį mūšio įniršio staiga patenkame į ramią, baltą erdvę - skiriamąją zoną tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Čia Haris gali sustoti ir apsvarstęs pasirinkti - grįžti į pavojų ir sunkumų kupiną pasaulį ar vis dėlto pasilikti ten kur ramu. Ką Haris pasirinks ir kaip iki šito prieita nesakysiu. Bet šitaip įtaigiai ir lengvai perkelti skaitytoją iš mūšio lauko į ramią erdvę ir perduoti abiejų erdvių emocinį spalvingumą - tikras rašytojos talentą liudijantis faktas.

Rekomenduoju knygą perskaityti visiems, kurie pasiilgo geros pasakos (jos turėtų būti skaitomos ne tik vaikų), kurie ieško atotrūkio su gera knyga ir kurie nebijo pasitikti savo vidinio vaiko.

Vargu ar kuris autorius gali tikėtis geresnio debiuto - Kristinos Sabaliauskaitės "Silva Rerum" išrinkta geriausia 2009 metų lietuviška knyga iki šiol yra viena perkamiausių. Kodėl taip yra? Su šiuo klausimu galvoje ėmiau...

Vargu ar kuris autorius gali tikėtis geresnio debiuto - Kristinos Sabaliauskaitės "Silva Rerum" išrinkta geriausia 2009 metų lietuviška knyga iki šiol yra viena perkamiausių. Kodėl taip yra? Su šiuo klausimu galvoje ėmiau kūrinį į rankas.

Ar tai kas populiaru, gali būti kokybiška? Manau, ši knyga tai įrodo. Gali. Kodėl gi ne?.. Tačiau klausimas kyla ne veltui. Mat šiuolaikinėje kultūroje stereotipinis mąstymas supriešina kokybę ir kiekybę. Tai atrodo pasitvirtina įsijungus labiausiai žiūrimus televizijos kanalus. Jų vadovai pripažįsta - rodome tai, ką žiūri žiūrovas. Tačiau tai toli gražu ne taisyklė. Ir tai džiugina - kuo daugiau skaitoma kokybiškos literatūros, tuo visuomenės kultūringumas aukštesnis.

"Silva Rerum" - tai istorinis romanas, nukeliantis mus į įdomų laikotarpį - tūkstantis šeši šimtai šešiasdešimt šeštuosius metus. Kaip ir pastarųjų metų gruodį, taip ir tada pasaulio pabaiga neatėjo. Viena vertus, XVII a. Lietuva nėra tas kraštas, kuriuo labai didžiuotumėmės - esame priklausomi nuo stipresnių kaimyninių valstybių. Visgi tai dalis Lietuvos istorijos, be kurios negalėtume nė kalbėti apie savo valstybės supratimą. Čia kiekvienos dalies pažinimas tampa vienodai svarbus, kad suprastum visumą. O sprendžiant iš Kristinos Sabaliauskaitės komentarų, greičiausiai šis romanas ir jai pačiai buvo būdas geriau pažinti save, pirmiausiai kaip vilnietę.

Istorija įtraukia. Čia didelę reikšmę turi vis naujų personažų įvedimas, kiekvienas atspindi skirtingą visuomenės sluoksnį - valstiečiai, kilmingieji, miestiečiai, dvasininkai. Kartu kiekvienas pasižymi savitu charakteriu - savaip nuspėjamu, tačiau kartu ir stebinančiu. Tai neleidžia skaitytojui lengvai nuspėti, kaip istorija vystysis toliau. Mįslingumo įneša ne viena paslaptinga detalė - išprotėjusio elgetos pranašystės, baziliskas, slepiami dokumentai.

Romano pavadinimas taip pat tarytum užkoduotas - krenta į akis, kad žodžiai lotyniški. Tai kontrastuoja su lietuvišku knygos turiniu, tačiau vėlgi atspindi laikmečio realijas - išsilavinę lietuviai turėjo mokėti lotyniškai ir lenkiškai.

Skaitant šį kūrinį gerąja prasme ne kartą apimdavo jausmas, kad skaitau ne lietuvišką, o užsienio rašytojo sukurtą romaną. Manau, tai geras ženklas, jog tinkamai pristatytas, kūrinys susilauktų dėmesio ir užsienyje.