Morgan ir jos geriausia draugė Bree yra supažindinamos su Wicca religija, kai gražuolis naujokas Cal'as pakviečia jas į savo kuriamą naują wicca grupę (koveną). Morgan įsimyli Cal'ą iš karto, kaip ir dauguma miestelio...

Morgan ir jos geriausia draugė Bree yra supažindinamos su Wicca religija, kai gražuolis naujokas Cal'as pakviečia jas į savo kuriamą naują wicca grupę (koveną). Morgan įsimyli Cal'ą iš karto, kaip ir dauguma miestelio merginų, tarp jų ir jos geriausia draugė, ir atranda kad pati turi stiprių, nepaaiškinamų galių raganavimui.
Turiu knygos elektroninį variantą, tad negalėjau patikėti kai ją perskaičiau per pusdienį. Panašu, kad pirma dalis tik įžanga, viskas dar tik prasideda. Knygos apimtis nedidelė, tad skaitėsi labai greitai ir lengvai. Knygos istorija labai nenustebino, viskas kažkur jau matyta, bet dar neatbaidė skaityti toliau kitas knygas.

Oficiali dalis: 2000m. pasirodęs romanas, pasak kritikų, tai - nuoširdi, pažadinanti jausmus knyga. Tai apie meilės ir meno magiją, apie teisę būti savimi, apie vyrą ir moterį, kurie skirti vienas kitam, tačiau daugybę metų...

Oficiali dalis: 2000m. pasirodęs romanas, pasak kritikų, tai - nuoširdi, pažadinanti jausmus knyga. Tai apie meilės ir meno magiją, apie teisę būti savimi, apie vyrą ir moterį, kurie skirti vienas kitam, tačiau daugybę metų taip ir nesugeba kits kito pasirinkti. Iki septinto susitikimo... Nuėję ilgą kelią, matuojamą šešiais trumpais susitikimais, Ruta Neset, jau pasaulietinio lygio dailininkė, ir verslininkas Gormas Grandė pagaliau išsivaduoja iš praeities šešėlių...

Mano jausmai: Kai pradėjau skaityti šią knygą, pasirodė, kad Wassmo kuriami herojai kaip rašytojo John Irving - keisti, saviti. Štai citata apie Rutą:

"Ruta, suprantama, neprisiminė savo gimimo. Tačiau ją imdavo šiurpas vien apie tai pagalvojus. Gimimas. Gėda ir nešvarumai, Dievo bausmė ir gąsdinanti paslaptis, sukruvinti, apteršti skudurai. .. Ji mielai būtų tikėjusi, kad vaikus atneša gandras."

Bet čia tik pirmas toks įspūdis. Visa istorija yra kur kas žemiškesnė.

Kita mintis, kuri mane aplankė skaitant šią knygą, kad kūrinio nuotaika kaip tikro lietuviško filmo. Na, žinot, niūroka tokia ir ne visai suprantama, su siaubo filmo muzikiniu takeliu ir epizodais, kai pasakoma pora sakinių, bet nieko neįmanoma suprasti... Na, nepagalvokite, kad knyga tokia pat nesuvokiama. Ji tikrai gera... tik laimės, sėkmės akimirkomis girdima ta siaubo muzika iš lietuviško filmo.

Štai keletas citatų, kaip rašytoja kuria nuotaiką:

"Namai, pasidarydavo šalti ir glitūs."

"Kalba buvo drumsta."

"Rutos galva buvo kaip jūros išskalauta paukščio kaukolė."

"Elos akys išsiplėtė, jos pasruvo per veidą, išblukusius tapetus ir gėlėtą užvalkalą."

"Veriantis skausmas išlakstė raudonais skutais."

Verdiktas. Tai tikrai kokybiška, kitaip atskleidžianti jausmus knyga. Malonu ir kartu keista ją skaityti. Galvoje ir širdyje lieka veikėjų mintys, jų emocijos, tas jų keistokas pasaulis ir mintys, pastebėjimai.

Man patiko. Šiai knygai, ir šiai rašytojai dedu pliusą.

Tikrai ateityje dar bandysiu imti į rankas kurią nors H. Wassmo knygą.

Tai romanas apie revoliuciją Rusijoje. Tačiau nerasime jame istorinių įvykių aprašymų ar vertinimų. Pagrindinis romano herojus daktaras Živaga priima revoliuciją kaip neišvengiamybę, kaip gamtos reiškinį, kurio tėkmės...

Tai romanas apie revoliuciją Rusijoje. Tačiau nerasime jame istorinių įvykių aprašymų ar vertinimų. Pagrindinis romano herojus daktaras Živaga priima revoliuciją kaip neišvengiamybę, kaip gamtos reiškinį, kurio tėkmės neįmanoma pakeisti. Tai "keistas" herojus - jis ,atrodo, neišraiškingas, bevalis. Bevalis ta prasme, kad mes nerasime jo pozicijos, nuomonės, įvykių vertinimo. Živagos vertinimas - jausminis. Jis giliai išjaučia įvykius, žavisi revoliucija, kaip skausminga, bet būtina chirurgine operacija. Pats jis jaučiasi lyg maža smiltelė, patekusi į sūkūrį. Aplinkybių verčiamas, patekęs pas partizanus, jis atlieka savo, gydytojo, misiją, kuri nuo senų laikų leidžia šios profesijos žmonėms būti neutraliems. Bet nepaisant daktaro nesikišimo, jis pergyvena dėl kitos , neigiamos, revoliucijos įvykių pusės - sulaužytų žmonių likimų, chaoso visoje šalyje, žiaurių susidorojimų. Juk abiejose barikadų pusėse tokie patys žmonės. Živagos požiūrį puikiai atspindi epizodas, kai daktaras priverstas dalyvauti mūšyje, kur jis sužeidžia (galvojo, kad nušovė) jaunuolį, pas kurį randa įsiūtą 90-ą psalmę, atseit , saugančią nuo sužeidimų. Tą pačią psalmę randa įsiūtą į drabužius ir pas nukautą raudonarmietį.

Didelis dėmesys romane skirtas gamtos vaizdams, bet peizažą mes irgi matome per daktaro Živagos jausmų prizmę. Gamta jam sukelia stiprius pergyvenimus, tai artina romaną prie poezijos. Ir iš viso šis romanas labai poetiškas, jame randi tiek jausmų, kad tai įtraukia ne menkiau nei poezijos skaitymas.

Visai kitoks kitas romano veikėjas - Antiponas- Strelnikovas. Jis aktyviai dalyvauja revoliucijos įvykiuose,važinėdamas su baudžiamuoju traukiniu po šalį ir žiauriai slopindamas pasipriešinimą. Tačiau ir jis negali paveikti įvykių tėkmės, ir jo likimas tragiškas - Strelnikovas žūsta nuo savo bendražygių kulkos.

Šiuos du romano herojus jungia moters, Laros, paveikslas. Ji myli juos abu, sugeba rasti teigiamų bruožų abiejų vyrų asmenybėse. Lara mato šių vyrų išskirtinumą - Strelnikovo valingumą, ištikimybę, pasiaukojimą idealams, Živagos - intelektualumą, teisingumo jausmą, sąžiningumą.

Perskaičiusi romaną nesužinojau nieko naujo apie istorinius įvykius, bet įvykiai nušvito naujoje, sudėtingų prieštaravimų šviesoje. Tai revoliucijos vaizdas per žmonių, pergyvenusių ją, jausmų, pergyvenimų, minčių prizmę.

Tai yra Pipo istorija. Pipas gyveno su seserimi ir jos vyru Džo. Vieną dieną pelkėse jis susiduria su pabėgusiu kaliniu Magviču, tas susitikimas ir buvo lemtingas Pipo gyvenime...Neužilgo vaikinas išsiunčiamas pas ponią...

Tai yra Pipo istorija. Pipas gyveno su seserimi ir jos vyru Džo. Vieną dieną pelkėse jis susiduria su pabėgusiu kaliniu Magviču, tas susitikimas ir buvo lemtingas Pipo gyvenime...Neužilgo vaikinas išsiunčiamas pas ponią Hevišem, kur jis sutinka jos įdukrą Estelą. Ji savo grožiu pakeri jį, bet mergina visą gyvenimą buvo mokoma žeisti vyrų širdis...Vieną dieną pasirodo advokatas ir praneša, kad Pipas turi globėją, kuris nori iš jo padaryti tikrą džentelmeną, bet jo globėjas nori likti nežinomas kol kas..Pipas išvyksta į Londoną ir gyveną nerūpestingą jaunatvišką gyvenimą su savo draugu Herbertu. Tas nerūpestingumas tęsiasi kol pasirodo jo globėjas. Tuomet Pipo gyvenimas apsiverčia ir jo laukia didūs lūkesčiai, per kuriuos vaikinas subręsta ir permąsto savo poelgius, gyvenimą...

Šią knygą, dėl savo intriguojančios idėjos, buvau nusižiūrėjus jau kurį laiką, tačiau rašytojo tam kartui buvau neidentifikavus. Ir pasirodo veltui.

Pradėjus skaityti, rašymo stilius pasirodė kažkur jau matytas. Kas...

Šią knygą, dėl savo intriguojančios idėjos, buvau nusižiūrėjus jau kurį laiką, tačiau rašytojo tam kartui buvau neidentifikavus. Ir pasirodo veltui.

Pradėjus skaityti, rašymo stilius pasirodė kažkur jau matytas. Kas skaitė J.Saramago, greičiausiai taip pat pastebėjo tą geranorišką istorijos pasakoją ir sakyčiau išraiškingą rašymo stilių, naudojant sakinyje tik kablelius ir taškus, į tekstą įpinant dialogus ir juos pradedant didžiąja raide. Taip ir atgaminau, kad jau esu skaičius šio rašytojo knygą 'Aklumas'. Na ir mintyse uždėjau pliusą, kad pažintį atnaujinome štai tokiu atsitiktiniu būdu (ir savo knygų sąrašiuką papildžiau jį išgarsinusia 'Evangelija pagal Jėzų Kristų').

Spėju kaip ir mane, daugelį suintriguoja jau pats pirmas knygos sakinys: 'Kitą dieną niekas neminė'. Ir dar įdomesnis man pasirodė tolimesnis minčių dėstymas. Įvykiai sukasi greitai (Antras pliusas - už 'nevyniojimą į vatą'). Nustebau kaip rašytojas įsijautė į šį scenarijų, preciziškai aprašydamas mirties nebuvimo pliusus ir minusus (Pripažinsiu, apie daugybę aspektų net nesusimąsčiau). Pateikiama perspektyva ne tik iš žmonijos pozicijų, bet ir bažnyčios, socialinės rūpybos, žiniasklaidos, gydyklų, laidojimo namų, draudimo agentūrų, vyriausybės institucijų.

Ir atrodytų, žmogau, džiaukis ir gyvenk tačiau vis dažniau skamba:

'..geriau mirtis, negu tokia lemtis..'

'..Nes jei žmonės nemirtų, viskas būtų leidžiama, O ar tai būtų blogai paklausė senas filosofas, Taip pat blogai, kaip ir neleisti nieko'

'..Kai dėl mūsų, visuotinės, apaštalinės, romos bažnyčios, tai mes organizuosime nacionalinę maldos kompaniją ir melsime dievą, kad kuo greičiau paskatintų mirtį grįžti, idant žmonija išvengtų dar didesnių siaubų, O ar dievas turi įtakos mirčiai?..'

'..filosofuoti - tai mokytis mirti..'

'..ar mirtis mums buvo nulemta nuo gimimo ar tiesiog ji ėjo pro šalį ir atsitiktinai mus pastebėjo..'

'..Visose kitose šalyse žmonės tebemiršta, ir neatrodo, kad tų šalių gyventojai dėl to būtų nelaimingesni..'

Tiesa, mirtis pasitraukė tik iš vienos valstybės. Todėl greit atrandama išeitis, kaip apeiti šį 'kuriozą'. Į šį žaidimą įtraukiamas dar vienas žaidėjas - Mapfija, padedanti tiek sau pelnytis, tiek valstybei tvarką prilaikyti, išlydint sunkiai sergančiuosius į paskutinę kelionę.

Įykiams įsisiūbavus į sceną įeina pati mirtis (kaip save įvardinanti iš mažosios m). Ir apverčia viską aukštyn kojom, tiksliau mirtis į šią valstybę grįžta, kaip ir būta nuo amžių amžinų.

Sakyčiau ties šia vieta, galima būtų knygą dalinti į dvi dalis. Kas seka toliau, tai mano akimis, dar didesnė pasaka:

'Dėl akivaizdžių priežasčių dalgiai - ir pjaunantys žmones, ir anie kiti, įprasti, pjaunantys žolę - niekad negalėjo išmokti skaityti..'

Mirtis pasakoja kaip egzistuoja ir kitų mirčių, kurios atsakingos už gyvūniją, augaliją. O viskam pavaldi, šioje hierarchijoje, Mirčių Mirtis, kuri taria paskutinį žodį pasaulio gale.

Kita vertus, jei nepamirštant, kad rašytojas linkęs į ironiją, viskas atsistoja į savo vėžes. Na, bet pajuskite knygoje tvyrantį sarkazmą patys, įsijauskite į detalų 'o kas jeigu?'

Už knygos idėją, detalų perteikimą, savotišką rašymo stilių - 9/10

Štai mano sąrašuose dar viena perskaityta knyga. Šiame romane pasakojama amerikietės, ištekėjusios už JAV gyvenančio iraniečio gydytojo, gyvenimo subtilybės/sunkumai.

Betė Mahmūdi su vyru atvyko iš JAV į Iraną aplankyti...

Štai mano sąrašuose dar viena perskaityta knyga. Šiame romane pasakojama amerikietės, ištekėjusios už JAV gyvenančio iraniečio gydytojo, gyvenimo subtilybės/sunkumai.

Betė Mahmūdi su vyru atvyko iš JAV į Iraną aplankyti jo tėvų. Kartu jie atsivežė ir savo ketverių metų dukrelę Mahtobą. Pasibaisėjusi gyvenimu Irane ir moteris padėtimi, Betė su savo dukrele tiesiog trokšta kuo greičiau parvykti į savo gimtąją šalį-Ameriką. Bet jos vyras su savo šeima jau buvo sugalvoję kitus planus. Betė su Mahtoba tampa savo bejausmio vyro kalinėmis Irane. Visiškai slaptai Betė susipažįsta su ja užjaučiančiais žmonėmis, kurie jai gali padėti pabėgti iš šios baisios šalies. Bet ne viskas, visada yra paprasta, tai kaip atrodo. Visi siūlomi planai pabėgti Betei reikalauja palikti dukrelę Irane....O ar ji suras kitų kelių? Ar vis dėlto nuspręs pasilikti Irane su Mahtoba? Sužinosite tik perskaitę knygą.

Iš tiesų, tai yra autentiška ir ne taip retai pasitaikanti istorija.

Nenorėjau atpasakoti visos knygos ir ypač pabaigos, jeigu ką nors sudomino, tai būtinai perskaitykite. Perskaičius šią knygą, manau visai kitaip žiūrėsiu į pačius Iraniečius. Pirmi šios knygos skyriai buvo neįdomūs, bet paskaičius toliau, knyga labai įtraukė. Galbūt šią knygą paskirčiau į savo perskaitytų knygų dešimtuką.

Taigi paskaitykite šią knygelę, juk čia labai gyvenimiška istorija. :}

Ši knyga kupina gyvenimo vingių, tikėjimų, pasitikėjimų savo jėgomis, svajonių, bei jų išsipildymų. Ši knyga atskleidžia kaip dauguma mūsų einame vienu keliu. Bijodami išskirti, bijodami būti kitokie. Kitaip sakant einame...

Ši knyga kupina gyvenimo vingių, tikėjimų, pasitikėjimų savo jėgomis, svajonių, bei jų išsipildymų. Ši knyga atskleidžia kaip dauguma mūsų einame vienu keliu. Bijodami išskirti, bijodami būti kitokie. Kitaip sakant einame paskui minią... Ši knyga atskleidžia kuomet žmonės, kurių vardas nieko nesako kitiems, kurie tiki svajonėmis lieka nepastebimi, atstumti ir nereikalingi. Tačiau, kai žmogaus pavardė skamba žurnaluose, žmonių lūpuose žmogus tampa minios objektu visiems reikalingas, įdomus, net meilė atgimsta iš naujo. Pagrindiniam herojui dažnai kyla klausimas: "Kodėl anksčiau manęs nereikėjo, nors rašiau, kūriniai buvo tie patys, tada aš kenčiau iš alkio, vargau, tuomet reikėjo mane kviestis pietų, o ne dabar. Kodėl tada manęs niekas nekvietė? Juk aš tas pats Martinas Idenas.". Pagrindinis herojus turbūt jau supratote- Martinas Idenas. Šis herojus visada žinojo, jog jis kilnesnis, kitoks, nei kiti. Jis žinojo, kad vieną dieną už jo pastangas bus atlyginta ir neklydo. Šioje knygoje susiduria du pasauliai: turtingas pinigais- turtingas vidumi. Knyga kupina pamąstymų. Pagrindinės romano temos apima vyro ir moters santykius, socialinių klasių skirtumus, žmogaus individualizmą. Martinas žvelgė į daugelį dalykų kitaip. Tačiau, Rūta nežinojo, kas iš tiesų yra meilė. Ji jautė norą rūpintis ir globoti Martiną, bei visuomet priekaištavo dėl jo rašymo, ir beprasmiškai praleisto laiko. Tačiau, kas įvyko, kad Rūta pakeitė nuomonę? Kaip manote kas neduoda ramybės žmogui, kuris pasiekė tikslą savo jėgomis, kurio bemiegės naktys davė rezultatą, o pinigų, kurių anksčiau taip truko dabar pilnos kišenės? Norite sužinoti? Neišduosiu šios mažos paslapties. Pasinerkite į vakarus su "Martinu Idenu". SĖKMĖS.

Skaityti pirmą kartą H. Murakamį, kai ko gero, jau visi jį perskaitė, turbūt irgi iššūkis. Stengiausi neskaityti, ką rašo kiti ir ką apie jį kalba ar kalbėjo.

Iš dviejų šio autoriaus knygų šiems metams pirmąja...

Skaityti pirmą kartą H. Murakamį, kai ko gero, jau visi jį perskaitė, turbūt irgi iššūkis. Stengiausi neskaityti, ką rašo kiti ir ką apie jį kalba ar kalbėjo.

Iš dviejų šio autoriaus knygų šiems metams pirmąja pasirinkau "Mylimąją Sputnik" - romaną, kuris atvaizduoja klasikinį meilės trikampį. H. Murakamis istoriją pasakoja 25 metų vienišo mokytojo akimis. Jo akiratyje - 22 metų Sumirė, slapta jo simpatija, trokštanti tapti rašytoja, ir vėliau atsirandanti Miū, vyresnio amžiaus moteris, savo plaukus besidažanti juodai, nes per vieną naktį palikta karuselėse, pražilusi. Taigi jis myli slapčia Sumirę, ši pamilsta Miū, pas ją įsidarbina, pradeda mokytis italų kalbos, pakeičia aprangos stilių ir galiausiai Miū su Sumire išvyksta į Europą darbo reikalais. Knygos intriga - vienoje Graikijos salų Sumirė dingsta. Negrįžtamai.

Toks knygos siužetas.

Skaityti lengva, įtraukia, mąstyti per daug nereikia, kartkartėmis sužavi filosofiniai apmąstymai - kad ir tas tradicinis, apie žmones-palydovus-sputnikus gyvenime, subtiliai keliaujama per pasaulį - nuo Japonijos iki Graikijos, kuri ypatingai išjaučiama pasakotojo.

Mano vertinimas: 9/10.

Kitoniškų pasakų rinktinėje, pavadintoje "Trylika permainų ir nevilties pasakų", sudėta dvylika pasakojimų. Tryliktasis, slepiantis garsios rašytojos Vidos Vinter gyvenimo istoriją, taip ir nepapuolė į knygą. Koks jis, tas...

Kitoniškų pasakų rinktinėje, pavadintoje "Trylika permainų ir nevilties pasakų", sudėta dvylika pasakojimų. Tryliktasis, slepiantis garsios rašytojos Vidos Vinter gyvenimo istoriją, taip ir nepapuolė į knygą. Koks jis, tas prarastas pasakojimas? Kokia tikroji rašytojos istorija, kurią ji taip kruopščiai slepia ir tik senatvėje ryžtasi atskleisti biografei?.. Šia intriguojančia paslaptimi prasideda Diane Setterfield romanas "Tryliktoji pasaka" - knyga apie pasakas, pasakojimus, istorijas ir visus tuos, kurie mėgsta jas pasakoti ir tuos, kurie mėgsta jų klausyti ar jas skaityti.

Knygoje rašytoja biografei seka pasaką apie savo vaikystę, prabėgusią sename ir paslaptingame dvare. Kuriamas labai vaizdingas ir gyvas dvaro paveikslas. Skaitydamas pats nejučia atsiduri tame geru dulkių sluoksniu pasidengusiame dvare, jauti virpančias užuolaidas, slepiančias namų vaiduoklius, girdi sunkius senutelės tarnaitės žingsnius ir nesuprantamą slaptą dvynių kalbą, užuodi žolės kvapą iš tobulai sutvarkyto figurinių medžių sodo... Taip pat gyvai vaizduojami ir dvaro gyventojai. Visi jie - geraširdis sodininkas, senutėlė namų tarnaitė, griežta gubernantė, keisti namų šeimininkai, laukinės dvynukės ir namų vaiduokliai - turi savo istorijas, kurios persipindamos sukuria intriguojančią ir jaukią seno dvaro pasaką.

Rašytojai stabtelėjus pasakoti, šmėšteli anaiptol ne tokios jaukios jos biografės bei pačios rašytojos senatvės ir ligos istorijos. Šios istorijos persmelktos liūdėsio, vienatvės, artėjančios mirties nuojautos ir ilgesio. Sunku iš šilto ir neįprasto pasakos pasaulio išnirti į tokią skaudžią ir tikrą realybę. Ir, kas keisčiausia, ne praeitis (pasaka), o būtent ši vaizduojama realybė manęs neįtikino - biografės vaiduokliai, betikslis blaškimasis, nepaliaujamas verkšlenimas dėl prarastos dvynės, liguisti dvynių santykiai ir galiausia tokia dirbtina ir saldi pabaiga įmaišė šaukštą deguto geroje istorijoje.

Ir vis dėl to ši knyga pakeri daugybe savo įvairumu, labai gražia ir literatūrine kalba, intriga, kuri neleidžia padėti knygos į šalį bei pulsuojančia didžiule meile rašytam žodžiui - ir ne tik senąjai Didžiosios Britanijos klasikai, kurios garsieji kūriniai nuolat minimi pasakojime (Charlotte Bronte "Džeinė Eir", Emily Bronte "Vėtrų kalnas", Wilkie Collins "Moteris baltais drabužiais", Arthur Conan Doyle "Užrašai apie Šerloką Holmsą" ir kt). Patys gražiausi žodžiai šiame romane skiriami knygai ir skaitymui: "Mano darbas ne pardavinėti knygas, o jomis rūpintis. Kur buvusi, kur nebuvusi, vis pasiimu kokią knygą iš lentynos, perskaitau puslapį, kitą. Šiaip ar taip, skaityti knygą - irgi reiškia ja rūpintis", "Mano šnerves pasiekė odos bei seno popieriaus kvapas, ir išsyk pasijutau ramiau. Perbėgau pirštais nugarėles, kaip pianistas, sėdęs prie instrumento, perbėga klaviatūrą. Kiekviena knyga skimbteli individualia ir nepakartojama nata", "Kelios valandos nuo aštuntos vakaro iki pirmos ar antros nakties man visuomet būdavo magiškos. Balti atverstos knygos puslapiai mėlynos frotinės lovatiesės fone, ant balto puslapio gelsvas lempos šviesos ratas - štai mano vartai į kitą pasaulį". Kokie gražūs ir kokie pažįstami visi šie vaizdiniai!

Tačiau, turiu pripažinti, kad knygos pradžioje vaizduojama įkvėpianti meilė knygai, vėliau gerokai šokiravo: "Įsivaizduokite konvejerio juostą <....>, o jos gale - milžinišką krosnį. Ant konvejerio sukrautos knygos. Visų jūsų mėgstamiausių knygų visi pasaulio egzemplioriai iki paties paskutinio. <...> O greta stovi žmogus, laiko ranką ant sverto. Tuoj įjungs mechanizmą. Jūs galite jį sustabdyti. Jūsų rankoje - ginklas. Visa, ką jums tereikia padaryti - nuspausti gaiduką.", "Neužmirškite: tasai žmogus degina knygas. Nejaugi jis vertas gyventi?", "Savaime aišku, aš myliu knygas labiau nei žmones", "Savaime aišku, Šekspyro kūryba vertingesnė už vieno žmogaus gyvybę". Tokio kraštutinumo likau nesupratusi - mylėti knygas viena, bet branginti jas labiau nei žmogų ir net svarstyti apie žmogaus nužudymą?.. Knyga vertybė, bet dirbtinai jai kurti kulto nereikėtų...

Apibendrinant, Diane Setterfield romanas "Tryliktoji pasaka" - lengva, graži ir neįpareigojanti pasaka nuo sunkios kasdienybės pavargusiai galvai.

Kiekviena knyga yra naujas patyrimas Ši knyga man buvo labai neįprasta patirtis.Veiksmas vyksta žemėje po katastrofos. Sunaikinta viskas - augmenija ir gyvūnija, sudegę miškai, žuvę arba išmirę žmonės. Pagrindiniai...

Kiekviena knyga yra naujas patyrimas Ši knyga man buvo labai neįprasta patirtis.Veiksmas vyksta žemėje po katastrofos. Sunaikinta viskas - augmenija ir gyvūnija, sudegę miškai, žuvę arba išmirę žmonės. Pagrindiniai veikėjai, vyras ir berniukas, kurie eina keliu. Mes nesužinome net jų vardų, nes toje situacijoje tai nesvarbu. Iš herojų elgesio sužinome, kad tai tėvas ir jo mažas sūnelis. Jų tikslas - išgyventi. Pakeliui jie ieško maisto, drabužių apleistuose namuose, parduotuvėse ir pan. Labiausiai jiems tenka saugotis ...žmonių, nes toje neįprastoje situacijoje kanibalizmas tampa įprastu reiškiniu.

Knygoje nedaug įvykių, galima sakyti, jų kaip ir nėra. Svarbiausia romane - vyro ir berniuko santykiai, jų asmenybių evoliucija. Jie stengiasi neprarasti žmoniškumo, atjautos, gailesčio jausmų. Tai labiausiai atspindi epizodas su seniu - kai jie dalijasi maistu, nors nežinia, kada patys papildys maisto atsargas. Vyras visą laiką rūpinasi berniuku, stengiasi jį apsaugoti ne tik nuo fizinių pavojų, bet ir nuo žiaurių vaizdų, sutinkamų kelyje. Tačiau pats tėvas palūžta, neišlaiko įtampos, praranda norą gyventi. Berniukas, priešingai - nuo mažo, bejėgio, knygos pradžioje, kelyje įgauna dvasinės stiprybės, subręsta, ir jau pats rūpinasi tėvu knygos pabaigoje.

Veiksmo atmosferą sustiprina aplinkos aprašymas. Veikėjai keliauja visiškoje tyloje - nei paukščių čiulbėjimo, nei lapų šlamesio. Išprotėtėti galima vien nuo tos tylos.

"Žemė buvo duburiuota, sudūlėjusi ir bergždžia. Griovose mėtėsi nustipusių padarų kaulai. Neaiškaus mėšlo krūvos. Sodybų pastatai laukuose - nusilaupiusiais dažais, išlinkusia ir atšokusia nuo vinių apkala. Visa tai - be šešėlių ir be pavidalo. Kelias leidosi pro sudžiūvusių piktžolių džiungles. Pelkė su vandens paviršiuje plūduriuojančiomis sudžiūvusiomis nendrėmis..."

Paskaičius tokius aprašymus, susimąstai apie žmogaus veiklos padarinius. O jei knyga skatina mąstyti, tai gera knyga.