Sako, kad meilė nugali viską. Bet su kokiomis kliūtimis ji susiduria, gali atsakyti tik tas, kuris mylėjo, kuris labai labai mylėjo. Verena ir Kalidas ju jauni, gražūs ir vienas kitą mylintys žmonės, tad kas gali sukliudyti...

Sako, kad meilė nugali viską. Bet su kokiomis kliūtimis ji susiduria, gali atsakyti tik tas, kuris mylėjo, kuris labai labai mylėjo. Verena ir Kalidas ju jauni, gražūs ir vienas kitą mylintys žmonės, tad kas gali sukliudyti jų laimei, jų meilei. Iš tiesų gali, - skirtingi tikėjimai, tautiniai skirtumai, netgi ir artimieji. Juk Verena - europietė, o Kalidas - vienos iš septynių valdančių Jungtinių Arabų Emyratų šeimų sūnus

Man ši knyga buvo graži, jaudinanti ir liūdna meilės istorija, bandanti sulaužyti kultūrinius stereotipus, padedanti suprasti kitataučių tautinę savimonę, bet tuo pačiu ir liūdinanti, nes dar ir dar kartą parodė, kad dažnoje kultūroje moteris nėra lygiavertė vyrui, net ir mylintis vyras nesugeba, nemoka ar net nesupranta, kad moters prigimtis nėra tik paklusti vyriškajai giminei ir nuolankiai nulenkus galvą pasitraukti...

Algimanto Čekuolio mintis galima tik arba mėgti, arba ne, neutraliu išliks tik nesusidūręs su šio asmens darbais. Knyga "Faktai ir šypsenos" - tai tarsi mini straipsnių rinkinys įvairiausiomis temomis, nuo to, kas yra meilė,...

Algimanto Čekuolio mintis galima tik arba mėgti, arba ne, neutraliu išliks tik nesusidūręs su šio asmens darbais. Knyga "Faktai ir šypsenos" - tai tarsi mini straipsnių rinkinys įvairiausiomis temomis, nuo to, kas yra meilė, kaip auklėjami ir mokomi vaikai kitose šalyse, iki pasaulio pabaigos teorijų. Skaitant knygą negali atsikratyti jausmo, kad autorius tiesiog šnekučiuojasi su skaitytoju, jam pasakoja, ką pats perskaitęs ar girdėjęs, išsako savo nuomonę. Paliečiamos labai įvairios temos, kurioms parengti teko išnagrinėti ne vieną šaltinį, o mes, skaitytojai, jau gauname surinktą ir apibendrintą informaciją. Tiesa, tai nėra tik sausų faktų pateikimas, greičiau įdomus pasakojimas. Dažnai jaučiamas Algimanto Čekuolio požiūrio taškas, tačiau kam autoriaus nuomonė nepatinka, tas knygos ir nepradės skaityti.

Mano vardas Smila. Esu grenlandė. Na, pusiau, mat motina - eskimė, tėvas - danas. Man trisdešimt septyneri ir gyvenu Kopenhagoje. Nemėgstu šios vietos, tvarkingų, taisykles gerbiančių danų, bet ką jau čia tie danai,...

Mano vardas Smila. Esu grenlandė. Na, pusiau, mat motina - eskimė, tėvas - danas. Man trisdešimt septyneri ir gyvenu Kopenhagoje. Nemėgstu šios vietos, tvarkingų, taisykles gerbiančių danų, bet ką jau čia tie danai, nemėgstu visų europiečių, pasipūtėliškai laikančių save pasaulio bamba, nes kažkada "atsilikusioms" tautelėms atnešė civilizaciją. Neklauskit, ką patys iš to gavo, bet būkit tikri, kad neblogai pasipelnė. Gimiau ten, kur klimatas atšiauresnis už atšiaurų, buvau iš tos terpės išplėšta ir dabar esu tokia, kokia esu. Atšiauri kaip Grenlandijos vėjas. Neprieinama kaip ledynas. Nemaloni. Dygi. "Nepritampanti", kaip pareiškė vienas pareigūnas. Na, ir gerai. Neprivalau niekam teisintis dėl to, kad mano gyvenimas susiklostė vienaip, o ne kitaip. Kad neturiu vyro ir porelės apsisnarglėjusių bamblių, besipainiojančių po kojom. Ir kad darbo neturiu. Gyvenu iš pašalpų, dar šiek tiek prisiduriu iš šen bei ten. Gyvenu daugiabutyje, kurį galėtumėte pavadinti socialiniu būstu, mat visi mes čia tokie - "pašalpiniai". Nesuku galvos dėl buities ar smulkių patogumų. Svarbu, kad esu pavalgiusi. Ir gražiai apsirengusi. Ir dar kad vaizdas už lango geras - į uostą, į erdvę. Mat erdvę aš suprantu ir vertinu. Erdvė - tai laisvė. Jei norit mane įbauginti, pagrasinkit uždaryt į belangę. Va, tada gal ir išsigąsiu, nes daugiau nieko nebijau. Ir nemyliu nieko. Nei žmonių, nei augintinių. Kam ką nors įsileisti į gyvenimą ir rizikuoti trapia savo būtimi vien tam, kad liktum apgauta, įskaudinta, išduota? Aš netikiu meile - nes kas gi ji daugiau, jei ne cheminių reakcijų mūsų smegenyse rezultatas? Pripažįstu, gražūs vyrai mane traukia, bet aš ne geltonsnapė jauniklė, vakariene prie žvakių šviesos ir saldžiais žodeliais manęs nesuvystysi. Gyvenimas ir taip pernelyg sudėtingas, neverta apsisunkinti visokiomis romantinėmis sapalionėmis. Va, ką vertinu ir suprantu, tai matematika. Matematika yra visko pagrindas. Matematika - tai tiesa. Tai grožis. Visas gyvenimas vien matematika, tik mažai kas tą supranta. O aš suprantu. Ir dar vieną dalyką suprantu - sniegą. Ar žinojote, kad eskimų kalboje yra šimtas žodžių sniegui apibūdinti? Aš žinau visus tuos žodžius ir skiriu visas sniego ir ledo rūšis bei darinius. Paleiskit mane kur Grenlandijos ledynuose ir išaiškinsiu jums, kaip, kada, kodėl, iš ko ir kokiomis sąlygomis atsirado kiekvienas ledo grumstas, kiekvienas vėpūtinis. Tiesa, studijavau glaciologiją, nesiginčysiu, kad tai praturtino mano žinias, bet vis tiek, kaip kai kurie žmonės jaučia Dievą, taip aš jaučiu sniegą.

Tokia aš esu ir man nusispjaut, ką apie mane galvoja kiti. Prie nieko neprisirišu, bet kada galiu susikrauti lagaminą ir "pakelti sparnus". Nėra nieko, kas galėtų mane sulaikyti vienoje vietoje, jei panūsiu iškeliauti. Niekam nepuoselėju švelnių jausmų. Tik va, tas berniukas iš apačios. Eskimukas. Nepasisekė jam su šeima: tėvas žuvo, motina - beviltiška alkoholikė. Tiesą sakant, tai ne mano reikalas. Ne jis pirmas ir ne jis paskutinis žiūri į aplinkinius primušto šuniuko akimis ir viliasi švelnesnio žodžio ar, ką čia slėpsi, šaukšto karštos sriubos. Na, tiek to, kad jau toks atkaklus, tegu pasėdi pas mane ant sofos, kol garsiai skaitysiu knygą, tiesa, vaikiškų neturiu ir nesiruošiu įsigyti, bet atrodo, kad Euklido "Elementai" puikiausiai tinka ir šitokiu atveju - berniukas klausosi. Ir vakarienės lėkštę pakišiu, ir numaudysiu, ir pernakvoti leisiu, jei ponia Julijana, mamytė, taip sakant, su linksma kompanija ūš ligi aušros. Turbūt supratot, kad nesu minkštaširdė. Aš - ne socialinė darbuotoja ar labdaringa moterėlė, kad lakstyčiau ašaromis laistydama visus kampus ir šelpčiau kiekvieną vargetą. Tik kad tas berniukas kažkoks kitoks. Tylus. Mąslus. Regis, protingas ne pagal savo amžių. Vienišas eskimukas. Gal truputį panašus į mane. Bet nekapstykim per giliai.

Darsyk pakartosiu: aš nieko nemyliu. Tik va, kodėl negaliu susitaikyti, kad mano eskimuko nebėra? Nukrito nuo stogo ir užsimušė. Žaidė, strakaliojo, paslydo ir nudribo - taip sako policija. Bet žaidžiantys vaikai tokių pėdų, kokias pamačiau aš, sniege nepalieka. Juk sakiau: aš jaučiu sniegą. Ir jaučiu, kad čia dedasi kažkas negero. Nešvarūs žaidimėliai, taip sakant. Todėl dovanokit man, gerbiamieji, bet akmens ant akmens nepaliksiu, kol išsiaiškinsiu, kas čia nutiko.

...

Va taip prisistatyčiau, jei būčiau Smila Jaspersen - pagrindinė Peter'io Hoeg'o knygos "Panelės Smilos sniego jausmas" veikėja. Geras jausmas perskaityti gerą knygą - ją užvertus lieka nemažai peno mintims ir gailestis, kad knyga, visgi, jau perskaityta, vadinas, su šia malonumo porcija baigta. Knyga paskatino pažiūrėti ir bemaž prieš 20 metų sukurtą filmą (ne tiek nusivyliau juo, nes šiaip jau iš esmės filmas neblogas, kiek mintyse piktžiugiškai kikenau: čia ne taip padarė, čia apmainė vietomis, čia pakeitė, iškirpo, sutrumpino, peršoko... neee, į filmą tiek gėrio kiek į knygą niekaip nesukišit). Kūrinys šiek tiek primena Dan'o Brown'o "Deception point" (nors iš tiesų reikėtų sakyti, jog "Deception point" primena "Panelės Smilos sniego jausmą", nes Peter'io Hoeg'o knyga parašyta dešimtmečiu anksčiau), o pati Smila savo aštroku humoro jausmu - Joaną iš Joanos Chmelevskos "Gyvų negyvėlio žodžių". Tad "Panelės Smilos sniego jausmą" lentynoje padėčiau kažkur tarp tokių knygų. Žodžiu, labai nuoširdžiai rekomenduoju perskaityti visiems gerų detektyvų ir šiaip gerų knygų mėgėjams. Viena antra dienelė malonumo garantuota.

Šįkart įnikusi buvau į detektyvinį kūrinį, kurio intrigos traukė kuo greičiau jį perskaityti. Taigi keletas dienų ir visas knygos turinys jau guli mano sąmonės kertelėse.
Sakyčiau veiksmo šiame romane ne...

Šįkart įnikusi buvau į detektyvinį kūrinį, kurio intrigos traukė kuo greičiau jį perskaityti. Taigi keletas dienų ir visas knygos turinys jau guli mano sąmonės kertelėse.
Sakyčiau veiksmo šiame romane ne per daugiausiai, bet štai netikėtumų apstu. Vienas siūlo galas atveda prie kito ir taip aiškėja žmogžudystės byla, pamažu atskleidžiama nužudytojo juodoji gyvenimo pusė.
Vyras - prievartautojas. Ši tema ryški kūrinyje, ir matyti iš autoriaus pozicijos, jog jis mano, jog dažnai sunku moterims įrodyti, jog jos buvo išprievartautos, kad galbūt pačios išprovokavo savo elgesiu. Kita vertus, paliečiama ir atpildo tema - už blogį anksčiau ar vėliau atlyginama. Tik gaila, jog neįmanoma ištaisyti moterims padarytos skriaudos. Skriaudos visam gyvenimui. Žodžiu, pats detektyvinis kūrinys užgriebė skaudžias temas, priverčiančias susimąstyti.
Tiesa, ne itin sužavėjo veikėjų vardai, vietovardžių pavadinimai. Suprantama, jog tai yra verstas kūrinys, tačiau skaitant neįprasti mums, lietuviams, vardai įneša šiokios tokios painiavos, verčia "laužyti liežuvį" juos betariant. Pvz., Erlenduras, Elinborg, Kolbrun, Sigurduras ir t.t.

TŪLISAS



Neperseniausiai užverčiau "Lolitą", kurią atverčiau su žodžiais: "Lolita, mano gyvenimo šviesa, mano strėnų ugnie". Praskėtęs "Tūlos" puslapius, išvydau panašaus plauko kreipimąsi į Ją: "Kalbėk man,...

TŪLISAS



Neperseniausiai užverčiau "Lolitą", kurią atverčiau su žodžiais: "Lolita, mano gyvenimo šviesa, mano strėnų ugnie". Praskėtęs "Tūlos" puslapius, išvydau panašaus plauko kreipimąsi į Ją: "Kalbėk man, Tūla, kuždėk man..." Jaučiausi lyg vakarą pradėjęs Kauno Savanorių prospekte, o ryte atsibudęs to paties pavadinimo gatvėje, tik Vilniuje. Po Tūlos į Vlinių žiūrėsiu kitaip. Noriu rasti Tą namą su abside. Noriu eskursijos pagal knygoje išspaudintą žemėlapiuką (1993 metų leidimas). Girdėjau apie rengiamus pasivaikščiojimus pagal Sabaliauskaitės "Silva Rerum" ir Vilniaus Bazilisko paieškas. Metas Tūlisui - Kunčino įkvėptai odisėjai po kiekvieną Užupio ertmę, skylę po grindimis, linoleumu, plytelėmis, po kiekvieną šikšnosparnio, Betmeno olą, urvą. Bus tų tūlų, ši knyga - paminklas Vilniui. Bet ką aš čia kalbu, bus tų vilnių, šis romanas - varinė urna Tūlai. Matot, užsivedžiau. Sudie nuosekliai kūrinio apžvalgai ir prizui už geriausią mėnesio recenziją...



"Tūla" taip pat negali pasigirti tolygiu siužeto eiliškumu, tačiau skaitymas neįkyrėjo. 194 puslapiai (ploju autoriui už saiką) su keliais tiesiogine kalba parašytais dialogais. O susidūręs su tokiomis pasakotojo mintimis: "Kartais man atrodo, kad tave, Tūla, aš pats sugalvojau - iš tikrųjų tavęs nė nebuvo", nejučiom prisiminiau monologu-įsivaizduojamu dialogu parašytą A. Camus "Krytį". Jei jau pradėjau terliotis su asociacijom, tai pagrindinio veikėjo vagabundiška gyvensena ir kelionės (kad ir į dulkėtąją Ukrainą) kažkuo neša į Keruaco "Kelyje". Apsistojimas beprotnamyje, alkoholikų skyriuje, panašus į filmą "Skrydis virš Gegutės lizdo", o dienelės kalėjime - į "Pabėgimas iš Šoušenko". Gerai, užteks. Įsivažiavau. Jei norite reiškmingesnio fakto, tai vienoje "Literatūros akiračių" laidoje Jurgio Kunčino bičiulis mini, kad vienu metu lyg ir buvo atsiradusi Tūlos prototipo motina, be to, lyg ir egzistuoja nuotrauka Tūlos...



Girdėjau, kad dabar "Tūla" įtraukta į mokyklos skaitinių programą. Gaila, tačiau aš vietoj jos gaudavau, pavyzdžiui, A.Vaičiulaičio "Valentiną". Tad, mieli moksleiviai ir jų tėveliai, įvertinkit šią jums suteiktą dovanėlę - istoriją apie nuogus, destruktyvius santykius be savisaugos ir apsaugos priemonių ne mažiau pavojingu laikmečiu. Apie kankinamai ilgus, taip nuostabiai neišvengiamai, tarsi pačio likimo (fatumo, kaip pasakytų Kunčinas) pasmerktus žlugti (tačiau tokiu budu nesibaigti, nevirsti nuobodžia vedybine rutina) santykius tarp dviejų žmonių, mačiusių vienas kitą vos savaitę ir dar kelis kartus. Gal visgi apsėdimas vienpusis? Tūla nė velnio neįsimylėjusi, tiesiog jos toks būdas, o Kunčino alter ego - viso labo kažkuo artimesnis partneris, su kuriuo sutapo jų stadijos? Jei norit dar poetiškiau - važiuojant liftu sutapo išlipimo aukštas ar užstrigimo momentas. Kita vertus, čia tik desperatiškas mano cinizmo bandymas įgelti, įkąsti taip ir nepavykus aptikti sentimentalių saldėsių romane, kuris priskiriamas "meilės romanų" žanrui.



Tuojau, Tūla, tuojau keliausim namo... Pakentėk dar. Ši citata jums - jau gabenantiems ar ne už ilgo gabensiantiems Tūlą namo. Nepamirškite perskaitę knygą užkasti ją kareivišku kastuvėliu kur nors miške prie upelio ar įmūryti į grindis (pasiekę paskutinius romano puslapius, suprasite, kodėl). Jei bijote erkių ar nesate nagingi - tą patį atlikite savo smegenų dirvonuose, lysvėse ar stingstančioje makaulės košėje.



O aš savo dukrą pavadinsiu Tūla ir paranojiškai saugosiu ją nuo pirties.

Knyga kančia. Yra keletas momentų, kurie lyg ir įtraukia, bet vėliau viskas išblėsta. Kartais būna, kad sunkiai perskaityta knyga palieka ryškios ir įsimenančios visumos įspūdį, tačiau "Slapta istorija" ne tas atvejis....

Knyga kančia. Yra keletas momentų, kurie lyg ir įtraukia, bet vėliau viskas išblėsta. Kartais būna, kad sunkiai perskaityta knyga palieka ryškios ir įsimenančios visumos įspūdį, tačiau "Slapta istorija" ne tas atvejis. Skaitant (tiksliau klausantis) vis nepaliko jausmas, kad ta amerikietiška istorija jau kažkur skaityta, girdėta, matyta. Man pasirodė panašu į "Ketverto taisyklę" ir į "Mirusių poetų draugiją". Na, nepagavo manęs ta amerikietiška psichonanalizė, bandymas prilygti "Nusikaltimui ir bausmei", nors internete klaidžioja bent keli šią knygą iki padebesių liaupsinantys apsiliepimai. Nežinau, ką ten kiti rado toje knygoje, bet aš jutau tik reklaminius šūkius apie įspūdingą debiutą, devynis metus rašytą knygą, tiražus, bestselerius, bet tos žadėtos gilumos ir paveikumo nepajaučiau. Nors tu ką. Eisiu paieškosiu kitur.

Mano norimų perskaityti knygų sąraše - dar viena gerbiamo Algimanto Čekuolio knyga "Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu". Šioje knygoje žurnalistas dalinasi savo išmintimi, žiniomis ir sąmoju įvairiomis temomis: nuo politikos,...

Mano norimų perskaityti knygų sąraše - dar viena gerbiamo Algimanto Čekuolio knyga "Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu". Šioje knygoje žurnalistas dalinasi savo išmintimi, žiniomis ir sąmoju įvairiomis temomis: nuo politikos, valstybių valdymo meno iki mitų ir tikrovės apie vyrus ir moteris ar globalinio atšilimo problemų. Ši knyga, kaip ir kitos A. Čekuolio knygos, turininga visomis prasmėmis: čia gausu ir faktų, ir pasvarstymų, ir klausimų, ir aišku, atsakymų.

Šią knygą skaityti buvo labai labai įdomu. Knyga parašyta pakankamai lengvu, suprantamu stiliumi, todėl skaitėsi tikrai lengvai ir greitai. Jei norite sužinoti dar negirdėtų dalykų apie visiems žinomus istorinius, geografinius, socialinius ar demografinius dalykus, būtinai paimkite į rankas šią knygą! Laikas, kurį skirsite, tikrai nebus praleistas veltui. Priešingai, pasijausite turtingesni moraline bei dvasine prasme ir praplėsite savo žinių bagažą. Linkiu smagaus skaitymo!

Dovilė

P.S. Beje, kaip ir A. Čekuolio laida neįsivaizduojama be arbatos puodelio, taip ir aš, kiekvieną kartą paimdama šią knygą į rankas, ramiai gurkšnodavau arbatą :).

"Kokios vis dėlto knygos išdavikės! Manaisi, kad jos duoda atspirtį, bet jos atsigręžia prieš tave."

-

"Knygos tebuvo viena iš saugyklos rūšių, kur saugodavome tuos dalykus, kuriuos bijojome pamiršti. Jose nėra nieko...

"Kokios vis dėlto knygos išdavikės! Manaisi, kad jos duoda atspirtį, bet jos atsigręžia prieš tave."

-

"Knygos tebuvo viena iš saugyklos rūšių, kur saugodavome tuos dalykus, kuriuos bijojome pamiršti. Jose nėra nieko stebuklinga. Stebuklas tik tai, ką knygos sako, kaip jos iš lopinėlių į vieną drabužį mums pasiuvo visatą."

-

Stiprus ir labai įtaigus antiutopinis pasakojimas apie cenzūrą, kontrolę, žmonių sistemingą bukinimą, susvetimėjimą, perrašomą istoriją ir panašiai. Veiksmas vyksta ateityje, kai ugniagesiai jau gaisrų nebegesina, o juos sukelia ir degina knygas, laikomas slaptose pavienėse namų bibliotekose, informacija žmonėms perduodama milžiniškuose sienrodžiuose (televizoriai per visą kambario sieną) ir nuolat ausyse zvimbiančiose ausinėse. Iš žmonių tiesiog brutaliai išmušamas gebėjimas savarankiškai mąstyti, turėti savo nuomonę ir kritišką požiūrį.

Intriga prasideda tada, kai pagrindinis knygos veikėjas, gaisrininkas Gajus Montegas, paskatintas kaiminystėje gyvenančios mergaitės, pradeda kelti klausimus ir žvelgti į viską iš kitos pusės. Jam pasidaro smalsu, dėl ko tos knygos deginamos, kas jose yra tokio, dėl ko valdžiai gali būti neramu.

Šis kūrinys pirmą kartą išleistas 1953 metais, tačiau net ir praėjus 60 metų, nesijaučia to "senovinės fantastikos" ataskonio, kuris kartais lieka skaitant seniau parašytas fantastines knygas. Galbūt dėl to, kad rašytojas nesileido į detalius technologijų ar aplinkos aprašymus, o rašė apie problemas, kurios, tikriausiai, darosi vis aktualesnės.

Keista, kad šios knygos nėra žymiajame 1001 knygos sąraše. Mano nuomone, ji tikrai nusipelno ten būti. Kūrinys labai primena 1984-uosius, tiesą sakant, užsimaniau ir vėl perskaityti šį legendinį Orvelo kūrinį, tik bijau, kad artimiausiu metu sunkiai atrasiu tam laiko.

Šią knygą pavyko pabaigti skaityti tik iš antro karto. Pirmą kartą perskaičiusi keliasdešimt puslapių, atidėjau ją į šalį, nes nieko nesupratau. Ilga pauzė ir ryžausi vėl paimti ją į rankas. Antras kartas nemelavo,...

Šią knygą pavyko pabaigti skaityti tik iš antro karto. Pirmą kartą perskaičiusi keliasdešimt puslapių, atidėjau ją į šalį, nes nieko nesupratau. Ilga pauzė ir ryžausi vėl paimti ją į rankas. Antras kartas nemelavo, knyga nuostabi, priverčianti susimąstyti, joje išreikštos gilios mintys.

Kelionė į švyturį turi simbolinę reikšmę, pagrindinė mintis yra knygos veikėjų vidiniai išgyvenimai, jų tarpusavio santykiai. Meniškai pavaizduotas nenuilstamai lekiantis laikas ir greitai prabėgantis gyvenimas priverčia sustoti ir pagalvoti, ar spėsime pasiekti savo užsibrėžtus tikslus.