Ką gausime, jei šį tą paimsime iš Dan Brown „Angelai ir demonai“, Umberto Eco „Rožės vardas“, Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ ir Isabel Abedi „Lučianas“? Ogi Danielle Trussoni...

Ką gausime, jei šį tą paimsime iš Dan Brown „Angelai ir demonai“, Umberto Eco „Rožės vardas“, Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ ir Isabel Abedi „Lučianas“? Ogi Danielle Trussoni „Angelologija“.

Šiais laikais labai daug knygų išleidžiama serijomis – dažniausiai kaip trilogijos. Jau net atsibodo, kad negali ramiai perskaityti vienos knygos su viena istorija ir ramiai imtis kitos su kita istorija, o reikia laukti, kol kitos dalys bus išleistos ir prasidėjusi istorija galų gale pasibaigs. Gerai, kai kurios trilogijos tikrai įdomios, bet pripažinkim, dažniausiai antros ir trečios dalys būna blogesnės. Todėl man labiau patinka skaityti vieną gerą knygą. Iš pradžių maniau, kad „Angelologija“ tokia ir bus. Visa istorija tarsi ir ėjo link pabaigos. Bet ne! Tai irgi tik pirma trilogijos dalis! Todėl paskutinius skyrius skaitydama galvojau, ką dar Danielle Trussoni išmąstė, kad reikia dar dviejų knygų. Taip, gale liko klaustukas, bet plius-minus vienas skyrius ir būtų buvusi graži užbaigta istorija. Tačiau dabar noriu paskaityti toliau. (Įdomu, ar lietuvių kalba dar žadama leisti kitas dalis?)

Vieną dieną darbe su kolega kažką užsikalbėjom, buvo paminėta Vokietija, istorija, karas. Tada aš jam ėmiau pasakoti, kad kaip tik skaitau knygą, kurios dalis veiksmo su tuo susiję. Na, yra paminėti vokiečiai okupantai, kad jie kilę iš nefilimų – puolusių angelų. Ir šiaip, dėl visko, kas pasaulyje nutiko bloga, yra kalti nefilimai. Ai, dar toks įdomus dalykas: visi europiečiai yra kilę iš nefilimų. Na gerai, ne visi. Kolega žiūri įtartinu žvilgsniu ir klausia, kaip taip atsitiko. Greitakalbe pasakoju: dievas nusiuntė angelus į žemę, kad jie prižiūrėtų žmones. Ir griežtai uždraudė prasidėti su žemės moterimis. Bet angelai, pamatę, kokios jos gražuolės, nepakluso. Taip gimė nefilimai. Kai dievas pamatė, kas vyksta, norėjo atitaisyti padėtį ir pasiuntė tvaną į žemę, kad visi blogieji padarai išmirtų. Ir dar tuos angelus uždarė urve po žeme. Bet atsirado vienas nefilimas gudresnis ir blogesnis už kitus, nužudė Nojaus sūnų ir prisiėmė jo pavidalą. Tada sėkmingai įsiliejo į Nojaus šeimą. Kai tvanas baigėsi, trys Nojaus sūnūs pasklido į tris skirtingas puses ir taip atsirado skirtingos rasės. Nefilimas su savo netikrąja šeima patraukė į Europą. Kadangi Nojaus sūnus jau iki tol turėjo kelis vaikus, tai ne visi europiečiai yra kilę iš nefilimų. Beje, nefilimai yra aukšti, šviesiaplaukiai, mėlynakiai. Nieko neprimena? Kolega sako, kad kažkokias nesąmones skaitau. Taip, kai šitaip pasakoji, tikrai panašu į nesąmones. Bet kai skaitai, tai viskas labai įdomu ir puslapiai tiesiog automatiškai verčiasi vienas po kito.

Manau, kad autorė puikiai perteikė nefilimų žavesį. Ji ne tik parašė, kad nefilimai yra gražūs ir niekas jiems negali atsispirti, bet ir aprašė juos taip, kad skaitytojas negalėtų atsispirti. Pagrindinis nefilimas šioje istorijoje buvo Persivalis Grigoris. Sunkiai serga, yra paliegęs. Ir blogas, nes yra nefilimas, nes nori dalykų neteisėtais būdais, nes jo giminė padariusi daug nusikaltimų. Bet turi (na gerai, turėjo) gražius sparnus. O sparnai aprašomi taip, kad jų vaizdas aiškiai iškyla prieš akis ir kiekvieną kartą aš jais gėrėjausi išpūstomis akimis. Todėl vienu metu buvau ir už, ir prieš Persivalį Grigorį. Norėjau, kad jis gautų tai, ko ieško, kad išgytų ir susigrąžintų sparnus, tokius pat, kokius turi jo motina ir kiti, paties tyriausio ir gryniausio kraujo nefilimai. Bet tuo pačiu metu norėjau, kad jis nieko negautų, nes su tuo daiktu gali įgyti absoliučią valdžią ir pridaryti dar daugiau baisybių. Ir dar labai norėjau, kad vienuolė su į bėdą papuolusiu jaunuoliu nesusikukuotų, nes tas per daug nuspėjama ir šabloniška.

Nežinau, ar nepakankamai dėmesingai skaičiau, ar knyga nėra itin gerai parašyta, bet kelis kartus buvo kilę klausimų dėl to, kas vyksta. Būna kokiam veikėjui aiškina ką nors apie nefilimus ir aš galvoju, o tas veikėjas jau yra girdėjęs tą žodį ir žino, kas tai per dalykas? Jei nežino, tai kodėl nepaklausia? Kai kur reikėdavo gerai pagalvoti, ar laiko tėkmė tinkamai susiveda. Kodėl į urvą ištremti angelai neprigėrė per tvaną? Ir kodėl niekas nebandė išsiaiškinti, kodėl Nojaus sūnus, kitiems vyras ir tėvas, pasidarė kažkoks keistas, bet vis tiek su juo bendravo lygiai taip pat, kaip anksčiau ir netgi susilaukė daugiau palikuonių? Dar galvojau, kažin kada buvo išrastas varžtas? Nes labai senoje ekspedicijoje jis buvo panaudotas, bet, man atrodo, tais laikais varžtų dar negalėjo pagaminti. (Nors čia gali būti ir vertimo klaida.)

Bet, nepaisant visų kilusių klausimų, neaiškumo, ir susierzinimo, kad tai tik trilogijos pradžia, knyga man patiko. Angliškai būtų galima pasakyti „It was entertaining“ ir „This is my guilty pleasure“.

Oficiali dalis: Jaunoji sesuo Evangelina Šv. Rožės vienuolyne gyvena ramiai ir pamaldžiai, kol ją pasiekia laiškas, prašantis tyrinėtojui V. A. Verlenui leisti pasinaudoti ordino archyvais. Tai ir įsuka paslaptingų įvykių...

Oficiali dalis: Jaunoji sesuo Evangelina Šv. Rožės vienuolyne gyvena ramiai ir pamaldžiai, kol ją pasiekia laiškas, prašantis tyrinėtojui V. A. Verlenui leisti pasinaudoti ordino archyvais. Tai ir įsuka paslaptingų įvykių karuselę, įtraukiančią Evangeliną į angelologų bendrijos veiklą... Ši knyga - mistinis trileris apie mūsų gyvenime egzistuojančias paslaptis, nešantis skaitytoją per epochas, šalis ir vandenynus, meno ir architektūros paminklus ir įtraukiantis tarsi verpetas. Danielle Trussoni - JAV žurnalistė, apžvalginininkė. "Angelologija" - pirmasis jos romanas.

Mano jausmai:.

Taip, taip, tikrai jaučiasi, kad autorės knyga pirma... pasitaikė knygoje vietų, kurios keldavo klausimų "iš kur taip?", "kaip čia visa tai?", "kodėl taip viskas susidėliojo, jei niekur knygos eigoje nebuvo apie tai net užsiminta?" Tikrai yra spragų, kurias rašytoja pražiūrėjo. Ir galbūt per greitai viskas išsisprendė... Visos knygos metu veiksmas buvo lėtas, daugiau dėmesio buvo skiriama patiems angelams ir jų tyrinėjimui, tai ir pabaigos tokios norėjosi- lengvos, ne staigios... o rašytoja lyg netekus kantrybės užsivedė... bum bum, ir viską greitai sudėliojo... Na, bet nieko... vis tiek įdomu buvo.

Rašymo stilius labai priminė Dan Brown. Tik lėčiau veiksmas vystėsi. Bet informacijos užtat labai daug pateikiama. Gal dėl to, net ir pati autorė pasimetė tame sraute žinių. Patiko, kad knygos kalba literatūrinė. Rašytojai, kurie nori skaitytoją sudominti įtemptu siužetu dažnai pamiršta, kad žodis turi žavėti ir skaitant teikti malonumą, svarbi ne vien idėja. Tai va, šitoje knygoje rašytoja nepamiršo, kad rašo KNYGĄ.

Štai kelios citatos iš knygos:

"Krikščionybės eroje pradėta manyti, kad Velnio gerklės urvas yra vieta, į kurią nupuolė iš dangaus ištremti maištingi angelai. Šiame regione gyvenę krikščionys tikėjo, kad vertikalus nuolydis prie olos kiaurymės yra išmuštas liepsnojančio Liuciferio kūno, kai šis krito per žemę į pragarą,- iš čia ir urvo pavadinimas. Be to, ilgą laiką manyta, kad ola yra kalėjimas, ne tik tikrųjų puolusių angelų, bet taip pat ir "Dievo sūnų" - daug ginčų keliančių būtybių... Ši grupė nepaklusnių angelų, kurie Enocho veikale vadinami "Stebėtojais", o Biblijoje "Dievo sūnumis", užsitraukė Aukščiausiojo rūstybę, kai susidėjo su žemiškomis moterimis ir pradėjo angelų-žmonių mišrūnų rūšį, vadinama nefilimais..."

" Kadaise dvasininkai skyrė angelologijai didžiulį dėmesį, ji buvo laikoma viena iš gerbiamiausių teologijos atšakų. Bet greitai viskas pasikeitė. Po kryžiaus žygių ir inkvizicijos siautėjimo angelologai suprato, kad atėjo laikas atsiriboti nuo bažnyčios. Be abejo, nefilimai taip pat iš peties paplušėjo atskirdami intelektualus nuo religijos. Jie padarė viską, kad žmonija nebeturėtų kito Niutono ar Koperniko - mąstytojų, kurie gerbia ir Mokslą, ir Dievą. Svarbiausias jų išrastas dalykas - ateizmas... Nefilimams puikiai sekėsi įtikinti žmoniją, kad ji yra savo pačios kūrinys, kad ji savarankiška, nepriklausoma nuo Apvaizdos."

"New York Times" apžvalgininkė Janet Maslin romaną pavadino knyga, trykštančia erudicija ir jaudinančių detalių gausa, o sukurtą įtampą - gerokai pranokstančia "Da Vinčio kodą".

Dabar belieka laukti antros dalies.

Gėris ir blogis. Šviesa ir tamsa. Angelas ir demonas. Ir amžiais vykstanti įnirtinga kova. Štai ką išvydau, patyriau ir išjaučiau skaitydama romaną "Angelologija".

Kiekvienas turime minčių apie angelus, kurie mus saugo, ir...

Gėris ir blogis. Šviesa ir tamsa. Angelas ir demonas. Ir amžiais vykstanti įnirtinga kova. Štai ką išvydau, patyriau ir išjaučiau skaitydama romaną "Angelologija".

Kiekvienas turime minčių apie angelus, kurie mus saugo, ir apie demonus, kurie kartais tūno mumyse. Kiekvienas randame skirtingus paaiškinimus apie vykstančius įvykius. Tad romano autores Danielle Trussoni pasirinkta tema apie blogio angelus ir kovą su jais, mano nuomone, labai taikli. Versdama knygos puslapį po puslapio ir mėgaudamasi kiekviena skaitymo minute, net keletą kartų stabtelėjau ir mintimis perbėgau istorinius momentus. Galvoje sukirbėdavo mintis, o gal autorė teisi, apie amžiną kovą? Apie angelų, kuriuos Dievas nubaudė, palikuonis, kurie gyvena tarp mūsų? O gal?

Romane susipina žmonių ir puolusiųjų angelų palikuonių likimai. Autorė veikėjus tarsi suskirsto į bloguosius ir gelbėtojus. Pagrindinį vaidmenį autorė suteikia jaunai merginai vardu Evangelina, kuri gyvena vienuolės gyvenimą ir netikėtai yra įtraukiama į mistikos pilną pasaulį, kuris jai atskleidžia tikrąją šeimos istoriją, padeda surasti daugybę metų nematytą senelę ir amžiams pakeičia jos gyvenimą. Šalia jos randame jauną tyrinėtoją Verleną, kuris į įvykių ratą įpainiojamas vieno iš nubaustųjų angelų palikuonių. Netikėtai prasidėjus persekiojimams, pavojui ir sutikus Evangeliną, tyrinėtojo gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, tad jam lieka tik vienintelis kelias - tapti vienu iš angelologų. Romanas pilnas skirtingų žmonių istorijų, sujungiančių juos bendram tikslui - atrasti dangiškąjį artefaktą ir suteikti žmonijai galimybę gyvuoti be puolusiųjų angelų palikuonių. Veikėjams tenka išgyventi netikėtumus, skausmą ir gyvenimui prikelti senus ir skaudžius prisiminimus tam, kad įveiktų blogį.

Nepaprasta istorija. Nepaprasti išgyvenimai. Netikėta pabaiga.

Net vėl grįžusi į realybę ir padėjusi knygą į lentyną, vis susimąstau. Gerbiu autorės ryžtą pasirenkant tokią išskirtinę temą. Galbūt daugelis sakys, juk tai tik romanas. Sutinku visu šimtu procentu, tačiau negaliu nuneigti, jog autorės žinios apie mūsų pasaulio pradžių pradžią, įtaigiai įpinti istoriniai momentai ir nesibaigianti mistika prikausto ir ilgai nepaleidžia.

Tad štai kodėl verta su arbatos puodeliu rankose mėgautis kiekvienu romano "Angelologija" puslapiu. Ir gal šios skaitymo akimirkos atves į naujų ieškojimų kelią. Tad raskim gėrį, šviesą ir angelus! Aplinkui ir savyje!