Herman Hesse "Stepių vilkas" parašyta 1927 m. Pačiam rašytojui tada buvo 50 metų.

Atsimenu mokykloje ši knyga buvo įtraukta į rekomenduojamų skaityti knygų sąrašą. Vis nesuprantu, kas tuos sąrašus sudaro. Mano nuomonė...

Herman Hesse "Stepių vilkas" parašyta 1927 m. Pačiam rašytojui tada buvo 50 metų.

Atsimenu mokykloje ši knyga buvo įtraukta į rekomenduojamų skaityti knygų sąrašą. Vis nesuprantu, kas tuos sąrašus sudaro. Mano nuomonė tokia: jeigu būdama mokykloje, būčiau paėmus skaityti šią knygą, knyga liktų nesuprasta ir pykčiau ant rašytojo už tokias mintis. Kai dar esi mokykloje , tiek daug svajonių, planų, tiesiog jūra iki kelių tada būna. nuversiu kalnus, padarysiu didelius žygius... Tik vėliau supranti, kad yra visagalė SISTEMA, kuri yra patogi tam, kas valdo... Tai va... tada sielai vietos kaip ir nebelieka nuo kasdienio skubėjimo.

"Lygiai taip dienų dienom, valandų valandom gyvena ir elgiasi didžiuma žmonių, priversti, nors iš tikrųjų viso šito nenori, jie eina į svečius, kalbasi ir sėdi tarnybines ir darbo valandas, visada per prievartą, mechaniškai, nenoromis; visą šitą taip pat gerai galėtų atlikti mašinos arba niekas; ir visa šita nesibaigianti mechanika trukdo jiems, kaip ir man, kritiškai vertinti savo gyvenimą, pažinti ir pajusti jo kvailumą, jo beviltišką liūdesį ir nuobodulį..." (Haris)

"...o paskui pamažu pastebėjai, kad pasaulis nereikalauja iš tavęs jokių žygdarbių ir aukų... kad gyvenimas - ne herojinė poema... o miesčioniškas svečių kambarys, kur visiškai tenkinamasi valgiu ir gėrimu, kava ir kojinės mezgimu... O kas nori kitko ir turi savyje ką kita... tas kvailys! Taigi... Tu per daug alkanas ir reiklus šitam paprastam, patogiam šiandieniniam pasauliui, kuris tenkinasi mažais dalykais, jis tave išspjauna, turi turi vienu matmeniu daugiau, negu jam reikia. Kas šiandien nori gyventi ir džiaugtis savo gyvenimu, tas neturi būti toks žmogus kaip tu ir aš." (Hermina).

Apie šią knygą buvau girdėjusi, jog ji gan niūri, persmelkta filosofijos bei sunkiai ir lėtai skaitosi. Na, pradžioje filosofijos ir niūrumo netrūksta, tačiau aš ją perskaičiau gan greitai ir turbūt todėl, kad netikėta...

Apie šią knygą buvau girdėjusi, jog ji gan niūri, persmelkta filosofijos bei sunkiai ir lėtai skaitosi. Na, pradžioje filosofijos ir niūrumo netrūksta, tačiau aš ją perskaičiau gan greitai ir turbūt todėl, kad netikėta man pačiai, bet buvo visai įdomu. Veikėjas toks paslaptingas, mistiškas ir man netgi priminė "Doriano Grėjaus portretą", kuriame pagrindinis veikėjas taip pat yra toks pat laisvas ir ieško įvairių žemiškųjų malonumų. Buvo įdomu skaityti ir sužinoti, kas bus toliau, kaip pakryps veikėjo gyvenimas ir ar išsilaisvins jis iš to Stepių vilko kailio. O dar ta meilės, geismo ir aistros linija - tokia, sakyčiau, taip pat netikėta kaip tokio tipo personažui. Istorija tarsi parodo, kad net ir tokio tipo žmogų ne visada lemta iš anksto "nurašyti", nes neaišku, kas jam gali nutikti net ir tokiame jo amžiuje, kai jis net pats jau nieko nebesitiki. Ir šast gyvenimas pametėja keletą progų dar pasidžiaugti ir pakeisti savo niūrią vienatvę... Tikrai verta dėmesio knyga, kuri gali nustebinti netgi tikrus tokios literatūros skeptikus.

Skaitėsi sunkiai, ypač pradžia. Daug filosofinio mąstymo, emocijų ir vidinio išgyvenimo, kuris vietomis primena emocinį kratinį, kurį sunku suprasti. Nepaisant to, knyga nebloga, priverčia susimąstyti apie save ir savo...

Skaitėsi sunkiai, ypač pradžia. Daug filosofinio mąstymo, emocijų ir vidinio išgyvenimo, kuris vietomis primena emocinį kratinį, kurį sunku suprasti. Nepaisant to, knyga nebloga, priverčia susimąstyti apie save ir savo gyvenimą. Visgi manau, kad skaičiau ne laiku, reikėjo palaukti dar kokius penkerius metus, tuomet būtų pats tas.

Pradžia tikrai skaitėsi gan sunkokai, bet juk tai gilus, psichologinis kūrinys. Veiksmo mažai, daugiau emocijos, pamąstymų apie gyvenimo prasmę, apie žmogaus charakterio sudėtingumą.
Perskaičius knygą tik tokios mintys ir...

Pradžia tikrai skaitėsi gan sunkokai, bet juk tai gilus, psichologinis kūrinys. Veiksmo mažai, daugiau emocijos, pamąstymų apie gyvenimo prasmę, apie žmogaus charakterio sudėtingumą.
Perskaičius knygą tik tokios mintys ir sukasi galvoje: "tik jūsų paties viduje gyvena ta tikrovė, kurios ilgitės" arba "... juk nėra taisyklės be išimties, ir vienas nusidėjėlis tam tikromis aplinkybėmis mielesnis Dievui, negu devyniasdešimt devyni teisuoliai ... "

Keistas romanas apie žmogaus asmenybės susidvejinimą. Žmogus ir vilkas gyvena pagrindinio vokiečių rašytojo Hermeno Hesės herojaus asmenybėje. Haris Haleris - vienišas mąstytojas, ieškantis savo vietos gyvenime. Jis nenori...

Keistas romanas apie žmogaus asmenybės susidvejinimą. Žmogus ir vilkas gyvena pagrindinio vokiečių rašytojo Hermeno Hesės herojaus asmenybėje. Haris Haleris - vienišas mąstytojas, ieškantis savo vietos gyvenime. Jis nenori būti toks kaip visi, jaučiasi išskirtiniu, jo nedžiugina tai, ką žmonės vadina laime. Kančia ir skausmas - jam palaiminga būsena. Žmogų iš vidaus drasko instinktų pilnas, plėšrus vilkas. Vidinė kova bet kada gali baigtis savižudybe. Gyventi šį nepaprastai keistą gyvenimą Stepių Vilkui padeda nerūpestingoji Hermina. Ji mėgaujasi gyvenimu, įtraukia į tai ir Harį, padėdama pamiršti giliai viduje tūnantį žvėrį. Tai filosofinis-psichologinis romanas, tačiau lengvai suprantamas ir tikrai nenuobodus. Yra daug minčių, kurios skatina susimąstyti ir į daug ką pažvelgti kitaip. Kūrinys ne visiems. Ne visiems. Tik bepročiams. Taip autorius nuteikia būsimą skaitytoją. Man patiko. Rekomenduoju ir kitiems skaitytojams.

Visada turėjau nenugalimą silpnybę - spręsti apie knygą pagal jog viršelį. O Hermann Hesse "Stepių vilko" tiek pavadinimas, tiek, kažkodėl, viršelis mane nuteikė, jog ruošiuosi skaityt, geriausiu atveju, kokį nors...

Visada turėjau nenugalimą silpnybę - spręsti apie knygą pagal jog viršelį. O Hermann Hesse "Stepių vilko" tiek pavadinimas, tiek, kažkodėl, viršelis mane nuteikė, jog ruošiuosi skaityt, geriausiu atveju, kokį nors "vesterną". Bet pirmasis įspūdis, žinoma, buvo klaidingas.

Nuo pat pirmų puslapių pajutau, kad čia kažkas ne taip. Knyga, rodos, kaip knyga, tekstas irgi labai lengvai ir greitai skaitomas... O mintys veliasi su kiekvienu puslapiu vis labiau ir labiau. Jau vien užrašas "tik bepročiams" nejučia verčia pagalvoti, ar tik ne pats autorius - su visa derama pagarba - nebuvo vienas tokių. Nes skaitant knygą taip tikrai atrodo. Perskaičius, beje, irgi. Apskritai, visą laiką, kol bandžiau skaityti "sąmoningai" - įsigilindama į tekstą, bandydama suvokti jo prasmę, atskirų teksto dalių rišlumą ar jas siejančią mintį - nič nieko nesupratau, vis labiau siutau, kodėl visus šiuos svaičiojimus turiu skaityti, o galų gale buvau vos ne ant knygos numetimo į šalį ribos.

O po to pabandžiau skaityti kitaip - "nesąmoningai". Ir rašydama "nesąmoningai" neturiu galvoje to skaitymo būdo, kai skaitai tam, kad perskaitytum, o apie ką skaitei pasakyti negali. Turiu omeny visai ką kitą - skaitymą, kai nesigilinį į teksto logiškumą, bet "plauki pasroviui". Nežinau, kaip suprantamai išsireikšti, bet esmė tame, kad pradėjus skaityti ne tai, kas parašyta, o tai, kaip parašyta, atsiveria visai kitokia knyga - "užkabinanti", "nešanti" ir - ak, kaip banaliai nuskambės - ilgai neduodanti ramybės po paskutinio puslapio perskaitymo.

Apibendrindama norėčiau pasakyti, jog suprantu, kad gal būtų buvę logiškiau rašyti apie tai, ką žymiai protingesni už mane žmonės įžvelgė šioje knygoje - apie "dvasios ir gyvenimo, žmogaus ir menininko priešpriešą", kaip parašyta knygos aprašyme. Visgi paversti "Stepių vilką" logiškai suvokiamu tekstu, man atrodo, kartu reiškia ir jį sumenkinti; esu perskaičiusi ne vieną knygą, kuri nagrinėtų panašias problemas, bet dar nė vienos tokios beprotiškai isteriškai nelogiškos. Ką gi, rodos, visi genijai - bepročiai.

"Stepių vilkas", tai atsiskyrėlis ir vienišius Haris Haleris. Nuo visuomenės nutolęs herojus, kuris smerkia miesčionišką, saugų, tvarkingą gyvenimą. Jis nusivylęs biurgerišku gyvenimo būdu, nemato jame prasmės, nes...

"Stepių vilkas", tai atsiskyrėlis ir vienišius Haris Haleris. Nuo visuomenės nutolęs herojus, kuris smerkia miesčionišką, saugų, tvarkingą gyvenimą. Jis nusivylęs biurgerišku gyvenimo būdu, nemato jame prasmės, nes žmogus taip gyvendamas nieko nekuria, jis tik prisitaiko. Haris Haleris mano, kad toks gyvenimo būdas yra amžinas, jo negalima pakeisti, tačiau ir pats herojus tuo pačiu metu jo neapkęsdamas, jo ilgisi. Jame kovoja dvi viena kitai prieštaraujančio jėgos. Ši vidinė disharmonija verčia herojų galvoti apie savižudybę. Vienintelė išeitis išsigelbėti, tai pabandyti pamilti gyvenimą, išeiti iš savo kiauto ir pajausti gyvenimo malonumą.

Knyga nelengvai skaitoma,nes sunku įsijausti ir suprasti herojaus gyvenimo būdą, kai gyveni visai priešingą, būtent tą, kurį jis smerkia.

Mūsų mokyklos direktorė pasakė kažkur girdėtą mintį, kad reikia atsirinkti, ką skaityti, nes per gyvenimą galima perskaityti tik 2000 knygų. Pati suvokdama tai, kad gyvenimas ne amžinas, o knygų tiek, kiek pasaulyje kelių,...

Mūsų mokyklos direktorė pasakė kažkur girdėtą mintį, kad reikia atsirinkti, ką skaityti, nes per gyvenimą galima perskaityti tik 2000 knygų. Pati suvokdama tai, kad gyvenimas ne amžinas, o knygų tiek, kiek pasaulyje kelių, pamažu renkuosi tik tas knygas, kurias tikrai būtų verta skaityti, ir tas, kurios mane traukia. Tokiu būdu pastaraisiais metais stengiuosi skaityti mane dominančią klasiką, gan populiarius ar laiko pamatuotus kūrinius. (O iš to seka tai, kad šiuo gyvenimo laikotarpiu į mano rankas patenka kol kas daugiausia nuostabios knygos) "Stepių vilkas" nebuvo išimtis - tiesiog žinojau, kad tai bus gera knyga, kurią verta perskaityti.

Tai knyga, kuriai reikia subręsti. Tiesa, gali nugyventi visą gyvenimą ir iki galo prie jos nepribręsti. Knyga iš tos kategorijos, kai galima perskaityti kartą jaunystėje, po to pasiekus vidurinį amžių ir galiausiai senatvėje. (Reikės pradėti žymėtis tokias knygas į sąrašą, kad žinočiau, ką prabėgus metams ir pamiršus, bus verta paskaityti dar kartą.) Be galo gili, filosofiška, psichologiška, stipri ir sunki. Pirmieji šimtas puslapių buvo sunkiausi, nors esu skaičiusi ir daug daugiau pastangų reikalaujančių knygų. Paskui knyga kaip reikiant įtraukė, mėgavausi kiekvienu puslapiu. Pabaigoje į tikrovišką knygą įveliama fantastika, o man, kaip žinoma, tai nepatinka. Bet pavyko būti šiek tiek objektyviai ir pajausti, kodėl ta fantastika vis dėlto čia įvelta.

Nepaisant tikrai gilios filosofijos, ne iki galo ir nevisų suprastų minčių, ir tam tikro beprotiškumo (bet vėl gi tai subjektyvu, nes, kas man beprotiška, kitam gali atrodyti genialu) man knyga patiko iš savo idėjinės pusės. Čia, kaip ir "Altorių šešėlyje", atradau save pagrindinio veikėjo charakteryje ir gyvenime. O tokios knygos, kurios jau vien skaitytojus sutapatina su aprašomu pasauliu, manau, yra genialios, ir ne kiekvienas rašytojas turi tokį talentą. Supratau visą Hario kančią gyventi, turint, anot jo, dvi asmenybes savo sieloje, supratau, jo pasirinkimą gyventi pildant dvasinius poreikius, tačiau nejaučiant pilnavertiškumo, kovojant abejoms jo charakterio pusėms. Labai gerai supratau jo nesugebėjimą integruotis į žmonių pasaulį, tačiau tuo pačiu metu ir nepavaldumą, nuo to pasaulio pabėgti. Visą tai kurį laiką (tik žymiai mažesne to dalimi) ir aš išgyvenau, tačiau tai jau praėjo, o aš virtau tuo, ką H. Hesse "Stepių vilke" vadina miesčioniškuoju žmogumi. Todėl lygiai taip pat kaip ir "Mažasis princas" ši knyga manęs nepaveikė taip, kaip galėjo, jaučiant romano žodžių stiprumą. O štai tokia knyga pavergtų tuos, kam ją ir rekomenduočiau - menui prijaučiantiems, vienišiems, ir tikiu, kad atsirastų ne vienas ją pamėgusių iš tų žmonių, kurie bent kiek mėgsta pamąstyti apie gyvenimą, jo prasmę, ir į visą supantį pasaulį pažvelgti šiek tiek giliau.

Reziumuojant, asmeniškai man patiko. "Stepių vilko" nebijokit imti, bet visgi nenustebkit, jei norėsis mesti šalin - tiek pradėjus skaityti, tiek pabaigus.

Hermano Hesės "Stepių villkas" dvelkte dvelkia pagrindine mintimi - parodyti žmogaus vienišumą, dvilypumą, beprasmybę, sudėtingą vidinį pasaulį, kuris dažnai konfliktuoja su kitu "aš" - įsivaizduojamu stepių vilku. Haris...

Hermano Hesės "Stepių villkas" dvelkte dvelkia pagrindine mintimi - parodyti žmogaus vienišumą, dvilypumą, beprasmybę, sudėtingą vidinį pasaulį, kuris dažnai konfliktuoja su kitu "aš" - įsivaizduojamu stepių vilku. Haris Hileris gyvena sau vienas nuomuojamajame kambarėlyje, mėgsta taurelės kompaniją ir yra visa siela atsidavęs nekęsti pasaulio. Pamiršau paminėti, kad jam ne dvidešimt penki metai, ir ne trisdešimt... O jau sukopęs didžiąją gyvenimo dalį, vadinasi, senas, maždaug penkiasdešimties metų. Tad nereikia tikėtis gyvo, jauno, nuolat klaidas darančio jaunuolio išgyvenimų, o gilintis tik į bambeklio, suirzusio ir nepatenkinto žmogaus jausmus. Ir tai manyčiau tikrai labai verta, ypač jaunimui, kuris taip siekia viską išbandyti, kol jaunas, nes paskui mano, kad bus per vėlu. Ką gi, net ir Hariui Hileriui nebuvo per vėlu išmokti šokti ir flirtuoti su moterimis net ir būdamas senukas!

Taigi, pasakojimas skyla į dvi dalis, kaip ir pati Hario siela, vaizduodamas Harį tokį koks yra, ir tokį, koks Haris nepratęs save matyti. Netikėtas susitikimas bare su jauna mergina Hermina įvelia stepių vilką į naują pasaulį, t.y. šiek tiek narkotikų, šiek tiek linksmybių, šiek tiek trumpalaikių meilės santykių, ir šiek tiek fantazijos. Skaitydama vis pamiršdavau, kad pagrindinis veikėjas yra jau žilstelėjęs, nes krūtinėje spurdėjo dar jauna ir gyvybinga širdis, trokštanti tai, ko nė pats dažnai nežinodavo, bet kartais tos šilumos ir supratimo.

Perskaičius nelikau nei sužavėta, nei liūdna, nei manau, kad labai įsirėžė į atmintį. Šiandien kiekvienas geba lengva užsisklęsti savyje, vaizduotis vienišam ir nesuprastam, gerti ir vartoti narkotikus,bei laukti, kol kažkas išgelbės, bet kažkodėl pačiam labai sunku pradėti keistis ir norėti keistis, nes yra lengviau ir geriau atsiduoti pykčiui ir apatiškumui, nei pačiam imtis veiksmų. Tačiau Hermina, lyg stebuklingas spindulėlis, privertė Harį keistis ir judėti į priekį, parodo, kad tam būtinas kitų žmonių, stipresnių, įsikišimas, ir magiškojo teatro spektakliai...