Knygelė mažutė, bet buvo tikras iššūkis. Senekos įžvalgos per tiek metų jau tapo visiems žinomomis tiesomis, todėl nieko akis atveriančio neradau. Įdomus buvo pats knygos stilius toks nebūdingas šiuolaikinei literatūrai....

Knygelė mažutė, bet buvo tikras iššūkis. Senekos įžvalgos per tiek metų jau tapo visiems žinomomis tiesomis, todėl nieko akis atveriančio neradau. Įdomus buvo pats knygos stilius toks nebūdingas šiuolaikinei literatūrai. Pyktis, anot jo, yra pati baisiausia iš visų žmogaus ydų, kuri yra siaubinai žalinga žmogui. Apie pyktį jis šneka kaip apie asmenį. Ir keista, kaip autorius bando atskirti pyktį nuo keršto troškimo jausmo. Mano galva tai neatskiriami dalykai, praktiškai sinonimai. Taip pat įdomu pastebėti autoriaus požiūrį į moteris (jos dažnai lyginamos su vaikais, seniais ir ligoniais), jo žinias apie žmogaus kūną (pasirodo, kad pyktis kyla tada, kai užkaista kraujas aplink širdį). O labiausiai pralinksmino štai kas: "Dėl tos pačios priežasties pikčiausi yra rausvaplaukiai ir rudžiai; jų veido spalva iš prigimties tokia, kokia kitiems atsiranda supykus, jų kraujas - judrus ir gyvas." O išvada tik viena ir, manau, labai teisinga: pyktis niekada nepadeda, vien tik kenkia, o geriausias būdas jo išvengti - tai vengti dalykų, kurie gali supykdyti, o supykus vengti bet kokių sprendimų darymo.

Dar vienas Nicholo Sparks bestseleris, kuris turėtų patikti nevienai moteriai ir kurį vertėtų paskaityti vyrams. Ši istorija nėra apie tobulą gyvenimą, atvirkščiai, pagrindinė veikėja 27 -erių metų Keitė, kenčia...

Dar vienas Nicholo Sparks bestseleris, kuris turėtų patikti nevienai moteriai ir kurį vertėtų paskaityti vyrams. Ši istorija nėra apie tobulą gyvenimą, atvirkščiai, pagrindinė veikėja 27 -erių metų Keitė, kenčia nuolatinį vyro smurtą. Jį išprovokuoja paprasčiausia dėmelė šaldytuve, ar ne laiku parodytas per didelis jo žmonos švelnumas. Moters situacija apsunkina ir tai, kad jos vyras - detektyvas, todėl policija jai nesuteikia pagalbos, o jai pabėgus, jos pėdsakais seką visas komisariatas, to net neįtardamas. Nors pastarieji du jos pabėgimai buvo nesėkmingi, ji pasiryžta trečiajam, kurį kruopščiai suplanuoja ir pagaliau ji laisva. Bet viskas nėra taip paprasta, ją nuolat kamuoja baimė, naktį ji miega palikus įjunktą šviesą ir niekaip negali atsikratyti įtampos ir ne veltui, nes net po mėnesio jos vyras, nors ir mirkdamas degtinėje, randa ją ir vos per plauką jos nepričiumpą, tik Keitės apdairumas jai padeda pasprukti nuo įgudusio detektyvo. Mergina apsigyvena mažame pakrantės miestelyje, kur pamažu reikalai ima tvarkytis. Ji turi nuolatinį darbą, nuomojasi nameli ir stengiasi į save neatkreipti papildomo dėmesio. Pagaliau Keitė pradeda jausti kad gyveną, pabėgusi nuo smurtaujančio vyro ji džiaugiasi paprasčiausia rutina, nors ir vis dar kaupia pinigus tam atvejui, jei jos vyras ją rastų ir jai vėl tektų bėgti. Bet kad ir kaip būtų, graži mergina nelieka nepastebėta ir kelių nesusipratimų, bei aplinkinių dėka, tarp Keitės ir mažo vietinio verslininko, kuris jaunas tapo našliu ir turi du nuostabius vaikus, įsiplieskia meilė ir mergina pagaliau ima jaustis saugi. Ši knyga kaip ir kiti autoriaus bestseleriai yra lengvo siužeto, skaitant paprasta sekti įvykius, o puslapiai tiesiog tirpstą tarp pirštų. Knyga mane sužavėjo, ji intriguoja, o įvykių seka pateikta taip, jog du skirtingi Keitės gyvenimo etapai yra išdėstyti vienas po kito, todėl skaitytojas gali pajusti skirtumą tarp to ką moteris tuomet jautė. Autoriui puikiai sekasi išlaikyti įtampa ir viską pateikti taip, kad skaitytojas kartu su veikėju ima jausti baimę, džiaugsmą ir įtampa. Bet visų svarbiausia, autoriui pavyko perduoti žinutė moterims, kurią priėmė visos skaitytojos, nes kaip knygoje rašoma - moterys smurtą ignoruoja:" Jos sakydavo, kad tai ne vyrų kaltė, kad jos pačios išprovokavusios. Pasakodavo kaip prisvilino puodus ar
nesutvarkė namų, ar girtavo. Ir visos šios moterys visada prisiekdavo, kad tai pirmas kartas, kai taip nutiko, ir nenorėdavo pateikti kaltinimų''. Manau knygą tikrai verta skaityti, nes ji ne tik meilės istorija, tai kur kas daugiau.

Kai ateina Naujieji metai, pasipila daugybė linkėjimų. Aplink daug džiugesio ir vilties. Ir atrodo, kad visame tame blizgančiame šurmulyje nėra vietos niūrumui, skausmui, o ką jau kalbėti apie mirtį. Tada labai džiugiai...

Kai ateina Naujieji metai, pasipila daugybė linkėjimų. Aplink daug džiugesio ir vilties. Ir atrodo, kad visame tame blizgančiame šurmulyje nėra vietos niūrumui, skausmui, o ką jau kalbėti apie mirtį. Tada labai džiugiai suskamba knygos pirmasis sakinys: „Kitą dieną niekas nemirė“. Ir tikrai, prasidėjus naujiems metams, žmonės nustojo mirti. Vadinasi, į žemę atėjo gėris, šviesa ir pakili nuotaika?
Deja. Gamtos dėsnių pažeidimas negarantavo žmonių ramybės ir džiaugsmo. Kai perskaitai knygą, suvoki, kad mirties išėjimas iš pasaulio gali lygiai taip pat sutrikdyti pasaulio harmoniją kaip ir stichinė nelaimė.
Knyga ragina susimąstyti apie mirties, kaip natūralaus gamtos reiškinio, esmę. Mums, gyvenantiems XXI amžiuje, kai mirtis tarsi nustumiama į antrąjį planą ar subtiliai, o kartais negrabiai maskuojama, verta paskaityti egzistencialistinę J Saramago knygą. Ji verčia mąstyti ir apie ligą bei eutanaziją. Neišvengiamai paliečiama žmonių tarpusavio bendravimo tema ir esi priverstas iškelti klausimą: kaip pasirinkčiau aš? Ir net: o gal tikrai galima pamilti mirtį?
Gal ir nelinksma tema naujųjų metų pradžiai, tačiau, kas perskaitys, neabejotinai pamatys pasaulį giliau ir galbūt paims į rankas ar įtrauks į perskaitytinų knygų sąrašą ir to paties autoriaus knygą, (išleistą 2007 metais) „Aklumas“.

Tai istorija apie drąsią moterį, nepabijojusią siekti savo svajonės, tapti žvaigždžių tyrynėtoja. Elžbieta augo griežtuose namuose, kur viskas buvo laikoma nuodėme. Siekdama savo svajonės, pažinti dangaus pasaulį, ji...

Tai istorija apie drąsią moterį, nepabijojusią siekti savo svajonės, tapti žvaigždžių tyrynėtoja. Elžbieta augo griežtuose namuose, kur viskas buvo laikoma nuodėme. Siekdama savo svajonės, pažinti dangaus pasaulį, ji išteka už pagyvenusio mokslininko. Vyras padeda jai tyrynėti žvaigždes, bet už šią svajonę ji turi atsisakyti savo meilės jaunam karininkui. Begaliniu savo darbu, drausme ir kantrybe, jai pavyksta įsilieti į mokslininkų , kur karaliauja vien vyrai, būrį. Elžbietą net pavadina Žvaigždžių medžiotoja.
Knyga skaitėsi labai greitai,buvo įdomu, gal kiek nepatiko meilės linija su jaunuoju karininku, man pasirodė kiek banaloka. Skaitant apie visas vaikų auklėjimo subtilybes , džiaugiausi, kad negyvenau tais laikais, per daug spaudimo, asmenybės žlugdymo. Knygoje yra paminėtas ir Lietuvos vardas. Tai antroji šio rašytojo knyga, kurią skaičiau. "Popiežių valdovė" man labiau patiko, bet jei kur užtiksiu "Vitražistę", tikrai paimsiu paskaityti.

Būna kartais, kad užsimanai perskaityti kažką tokio, kas sukrėstų tave iki sielos gelmių. Taip nutiko ir man. Prieš akis: Ievos Simonaitytės "Aukštujų Šimonių likimas“. Žinojau, kad tai knyga apie sunkų Aukštujų kaimo...

Būna kartais, kad užsimanai perskaityti kažką tokio, kas sukrėstų tave iki sielos gelmių. Taip nutiko ir man. Prieš akis: Ievos Simonaitytės "Aukštujų Šimonių likimas“. Žinojau, kad tai knyga apie sunkų Aukštujų kaimo žmogaus gyvenimą. Ėmiausi šio romano, tikėdamasi, suprasti to meto varguolio sunkią lemtį. Skaityti sekėsi labai lengvai. Nors romano apimtis ir nemaža, knygą įveikiau per keletą dienų.
Pesimistiškas, tačiau įtaigus ir jaudinantis romanas. Rašytoja pasakoja kilnios ir garbingos Šimonių giminės kelių kartų gyvenimo istoriją. Nuostabiame gamtos prieglobstyje, Mažojoje Lietuvoje teka sunkus, vargingas, 18 amžiaus būro gyvenimas. Svarbiausia šiam žmogui būti pačiu savimi, tiesiog lietuviu. Skaudžios germanizacijos metu iškeliami tie, kurie sugeba išlikti patriotais, kurti lietuviškas šeimas, lietuviškai auklėti vaikus, kalbėti savo kalba. Tik patriotas sugeba atsispirti engėjui vokiečiui, tik tikras lietuvis už savo kraštą gali paaukoti net savo gyvybę.
Labai subtiliai analizuojami žmonių tarpusavio santykiai: tarp šeimos narių, tarp pasiturinčiųjų ir vargšų, tarp kaimynų, tarp lietuvių ir vokiečių. Aukštinamos amžinos vertybės: pagalba vienas kitam, savitarpio supratimas, pagarba tėvams, darbštumas, tyra meilė. Smerkiami pavyduoliai, tinginiai, ištvirkautojai. Skaitydamas sutinki senąsias žmonių buities tradicijas, kurios šiais laikais visų pamirštos ir kartais netgi stebinančios.
Sužavėjo senovinė kalba. Kai kurie žodžiai archajiški, neaiški jų reikšmė, tačiau juos gali suprasti iš konteksto. Žavi senoviški vardai: Ilžė, Etmė, Anskis... Tuo knyga tik įdomesnė ir savitesnė. Tikrai neveltui ši knyga sulaukė jau net penkiolikos leidimų, o rašytoja buvo apdovanota valstybine premija.

Knyga apie visiems žinomą, iš istorijos pamokų, Adolfą Hitlerį, paremta įslaptintais dokumentais ir istoriniais faktais, prasideda lyg romanas. Autoriai pradeda pasakoti viską nuo galo, t.y. nuo tos vietos, kai Valteris...

Knyga apie visiems žinomą, iš istorijos pamokų, Adolfą Hitlerį, paremta įslaptintais dokumentais ir istoriniais faktais, prasideda lyg romanas. Autoriai pradeda pasakoti viską nuo galo, t.y. nuo tos vietos, kai Valteris Vagneris, sutuokęs Hitlerį ir Evą, išeina iš bunkerio. Ir štai pirmo skyriaus gale sužinome, jog iš tiesų Vokietijos žurnalas "Stern" klydo - Valteris žuvo.
Toliau knyga, sakyčiau, nėra kažkuo ypatinga ar išskirtinė, kaip ir kiekvienoj dokumentinėj knygoj iš visokių dokumentų, laiškų, liudininkų pasakojįmų ištraukiamos citatos ir jomis pagrindžiami faktai. Tačiau kai kur faktai nėra labai įtikinami, skamba kaip tarnaičių (iš Meksikietiškų serialų) gandai, pvz.: apie Hitlerio seksualinį gyvenimą yra spėliojama pagal lovos paklodes, garsus iš kambario, jo pažįstamų nuomones. Nieko tikslaus, tik daugybė "gal".
Knygoje galima rasti kambarinių prisiminimus apie Hitlerį, jo daktaro diagnozes, taip pat papasakota apie visas buvusias (o jų buvo tikrai daug), bent šiek tiek artimesnes Hiteriui, moteris, tarp jų ir Evą Braun, bei Hitlerio dukterėčią Geli Raubal. Knygos viršelyje taikliai parašyta: "Visas pasaulis jo nekentė... Moterys dėl jo ėjo iš proto."
Knygos pabaigoje, gal apie 70 puslapių skirta Hitlerio mirties įrodymams. Paskutinioje knygos dalyje Daug dėmesio skirta Hitlerį sutuokusiam žmogui, publikuojami jo laiškai žmonai ir sūnui.
Knyga asmeniškai man pasirodė nelabai vykusi (daug pasikartojančių faktų, gandų, kai kas atrodo visai ne į temą). Antrą kartą neskaityčiau.

Arthur Golden – Geišos išpažintis. Pirma mintis pradėjus skaityti šitą knygą: „Kodėl aš nežiūrėjau filmo, tokiu atveju būtų lengviau susigaudyti temose ir aprašymuose“. Vis dėlto, žinant tą faktą, kad filmas...

Arthur Golden – Geišos išpažintis. Pirma mintis pradėjus skaityti šitą knygą: „Kodėl aš nežiūrėjau filmo, tokiu atveju būtų lengviau susigaudyti temose ir aprašymuose“. Vis dėlto, žinant tą faktą, kad filmas negali perteikti visų romano subtilybių, emocijų bei veikėjų poelgių, manau, filmas nublanktų prieš knygą. Skaitant kūrinį buvo paneigtas faktas, kad geišos – prostitutės. Labiausiai įsiminė kūrinio dalis, kur pagrindinė veikėja pasakoja apie savo gyvenimą Amerikoje ir tai, kaip į ją reaguodavo aplinkiniai. Ji lygino savo darbą su tuo, kad jaunos moterys išteka už vyresnio amžiaus vyriškių vien dėl pinigų, bet „morališkai“ jos jaučiasi teisesnės. Na, kaip jau supratote, knygoje aprašomas vienos jaunos merginos gyvenimas, pradedant nuo jos vaikystės iki gyvenimo užsienyje ir per tą laiką patirtą skausmą, nusivylimą ir simpatijas. Manau, kad jei esate matę filmą, knyga jus tikrai turėtų sudominti, nors, tiesą sakant, manau, kūrinį reikėtų perskaityti kiekvienam, kuriam patinka skaityti istorinius ar kitokio pobūdžio romanus.

Sandra Brown - mano mėgstamiausia rašytoja. Kiekvienas jos romanas kaustyte prikausto, tačiau šis pranoko visus. Knygoje rašoma apie prezidentą ir jo žmoną, jų mirusį kūdikį ir kitas Baltųjų rūmų paslaptis, kurias...

Sandra Brown - mano mėgstamiausia rašytoja. Kiekvienas jos romanas kaustyte prikausto, tačiau šis pranoko visus. Knygoje rašoma apie prezidentą ir jo žmoną, jų mirusį kūdikį ir kitas Baltųjų rūmų paslaptis, kurias išaiškinti stengiasi gabi žurnalistė Berė Treivis.
„Išskirtinis interviu“ įtraukia jau po kelių pirmųjų puslapių. Žurnalistės ir pirmosios šalies ponios susitikimas užmena daugybę mįslių, kurias išnarplioti nėra lengva, bet dėl to darosi tik dar įdomiau. Gilindamasi į Baltųjų rūmų paslaptis žurnalistė Berė Treivis yra priversta susipažinti su Grėjumi Bondurantu, buvusiu prezidento patarėju. Taip prasideda Sandros Brown knygoms būdinga meilės istorija, šįkart pilna neaiškumų ir kliūčių.
Romanas „Išskirtinis interviu“ pasižymi pritrenkiančiomis skyrių pabaigomis. Kone kiekvieno skyriaus pabaigoje autorė pateikia įdomų faktą ar naujieną, sudomina ir neleidžia paleisti knygos iš rankų. Kūrinyje puikiai vystomos intrigos, išmoningai pateikiami sąmokslai, nėra tokių vietų, kuriose niekas nevyktų – kiekvienas knygos puslapis užpildytas mažomis kulminacijomis, kurios verčia skaitytoją neatidėlioti mėgavimosi detektyvų meistrės kūryba.
Sandros Brown romanas „Išskirtinis interviu“ nepaliks abejingo nei vieno detektyvinių trilerių mėgėjo. Knyga įtraukia, sudomina skaitytoją nesibaigiančiomis intrigomis, priverčia mąstyti, stengtis pačiam išnarplioti mįsles. Šis romanas tiesiog prikausto – nesinori paleisti knygos iki pat pabaigos, o perskaičius kyla noras ieškoti dar vieno Sandros Brown romano.

Na, manasis atsiliepimas nebus ilgas. Asmeniškai man skaityti eilinį knygos atpasakojimą - nuobodu...
Taigi, Sandros Brown "Prancūziškas šilkas". Savotiška mūsų šeimos Biblija - keliavo iš rankų į rankas. Prisipažinsiu,...

Na, manasis atsiliepimas nebus ilgas. Asmeniškai man skaityti eilinį knygos atpasakojimą - nuobodu...
Taigi, Sandros Brown "Prancūziškas šilkas". Savotiška mūsų šeimos Biblija - keliavo iš rankų į rankas. Prisipažinsiu, jog skaičiau ne vieną šios autorės knygą. Braižas, be abejo, visose jos knygose panašus, tačiau ši - kažkuo išskirtinė. Pagrindiniai veikėjai įtikinantys, įdomūs, ryškus, saviti... Nemažai epitetų galėčiau pririnkti. O dar tas smulkiai aprašytas erotikos dvelksmas. Žavu. Ir, aišku, VISIŠKAI netikėta atomazga. Prisipažinsiu - buvau tvirtai įsitikinęs, kad žudiką radau knygos viduryje. Tačiau likę puslapiai - nustebino.
Tad ramia "dūšia" ir sveiku protu galiu teigti, jog Sandra Brown - mėgstamiausia (kol kas) detektyvinių knygų rašytoja. O "Prancūziškas šilkas" - greičiausiai "prarytas" romanas.

Knyga pasirodė tikrai intriguojanti. Niekada neturėjau didelio susidomėjimo kazino ar lošimu kortomis, tačiau šita knyga tikrai nustebino. Ir sugebėjo sudominti. O ypač suintrigavo faktas, kad ši knyga buvo parašyta remiantis...

Knyga pasirodė tikrai intriguojanti. Niekada neturėjau didelio susidomėjimo kazino ar lošimu kortomis, tačiau šita knyga tikrai nustebino. Ir sugebėjo sudominti. O ypač suintrigavo faktas, kad ši knyga buvo parašyta remiantis tikrais įvykiais. Tada pasidarė keista, kad realiai pasaulyje egzistuoja tokie kortų skaičiuotojai, kurių nė kazino negali prigauti. Nors tam tikra prasme, lošdami jie "atidavė‘‘ savo duoklę kazino. Juk jame niekas niekada nelaimi, nauda visada būna kazino naudai, kitaip kokia prasmė juos steigti?
Siužeto linija prasidėjo pasakojant kaip į MTI "akies'' komandą buvo įtrauktas vienas iš studentų - Kevinas. (Pasidomėjusi radau informacijos, kad tikrasis jo vardas - Džefas Ma.) Jam buvo rengiami išbandymas, kurį jis išlaikė ir taip galutinai užtvirtino savo vierą komandoje. O tada prasidėjo visos linksmybės. Dvigubas gyvenimas, melavimas savo šeimai, naktiniai lošimai bei pinigų gabenimas po marškiniais ir kelnėse.
Apie veikėjus kalbant, mane itin pavergė Kevinas. Ir Fišeris, nors visi veikėjai knygoje buvo tikrai ryškūs ir skirtingi. Dėl Kevino nieko keista - juk jis gerietis, kuris seniau nesivėlė į nemalonumus, mokyklą baigė geriausiais pažymiais, o be viso to, dar buvo ir neįtikėtinas matematikas. Be lošimo kortomis jis itin stengėsi gyventi ir normalų gyvenimą, kortos jam buvo aistra, bet ne gyvenimo tikslas, dėl kurio turėtų viską paaukoti, ir jo pozicija buvo puikiai atskleista knygoje. Fišeris viską darė atvirkščiai. Svarbiausias prioritetas jam buvo akies lošimas, o visi kiti dalykai ėjo antru planu. Sužavėjo ir jo noras iš viso to lošimo spausti kuo daugiau, iki maksimumo. Judviejų su Kevinu draugystė man itin patiko knygoje, ir buvo apmaudu, kai jiedu nutraukė savo bendravimą.
Apskritai beskaitydama knygą suvokiau, kad net ir mokant skaičiuoti kortas ir turint neeilinį protą, vis vien negali būti tikras, kad nuolat laimėsi ir šluosi žetonus nuo stalo sau į kišenę. Lazda turi du galus ir nebūna taip, kad tas antras galas neatsisuktų. Knygoje tai viskas labai aiškiai perteikiama. Negali nuolat lošti, skaičiuoti kortas ir tikėtis, jog niekas to nepastebės ir nesupras. Knyga mane tikrai sužavėjo, tad rekomenduoju ją paskaityti ir kitiems. Nebūtinai tik tiems, kurie domisi "akimi'', bet ir apskritai visiems. Ši knyga - tai gryniausias įrodymas, jog net ir nieko nenutuokiantys apie lošimą kortomis bei kazino, gali su didžiausiu malonu ją suryti per kelias dienas. Tačiau nerekomenduočiau jos tiems, kurie tikisi, jog perskaitę knygą lygiai taip pat kaip knygos veikėjai išmoks skaičiuoti kortas ir siaubti kazino. Kaip knygos pradžioje užsiminta, tam reikia daug laiko ir praktikos.