Užsidegimas suprasti, kas tai yra skandinaviškas detektyvas, paakino knygų mugėjė pagriebti šią knygutę. Nuo viršelio žydrynės net akis skauda, tai taip ir norisi greičiau atsiversti (arba kitaip - užversti viršelį). O...

Užsidegimas suprasti, kas tai yra skandinaviškas detektyvas, paakino knygų mugėjė pagriebti šią knygutę. Nuo viršelio žydrynės net akis skauda, tai taip ir norisi greičiau atsiversti (arba kitaip - užversti viršelį). O atsivertus jau sunku ir sustoti. Meno ir gilios minties nėra daug, bet kai kada norisi tiesiog lengvai praryti. Šiaurietiška atmosfera sukuria maloniai šaltą foną. Pasakojama tai vieno, tai kito asmens vardu, tai leidžia pamatyti tuos pačius įvykius, žmones įvairiomis akimis. O tema gana klasikinė. Mažas miestelis, kur visi visus pažįsta, bet tuo pačiu turi savo paslapčių.

Rekomenduojama detektyvų is Skandinavijos mėgėjams.

P.S. Nea, žudiko neatspėjau

Pasaulinė klasika, pagal kurią buvo pastatytas ne vienas filmas, vienas geriausių romanų.

Džeinė Eir, maža mergaitė augo nemylimos tetos namuose, kur buvo žeminama. Vėliau buvo išsiusta į našlaičių prieglaudą,...

Pasaulinė klasika, pagal kurią buvo pastatytas ne vienas filmas, vienas geriausių romanų.

Džeinė Eir, maža mergaitė augo nemylimos tetos namuose, kur buvo žeminama. Vėliau buvo išsiusta į našlaičių prieglaudą, turinčią neigiamą reputaciją. Šioje prieglaudoje susiranda draugę, kurią vėliau praranda apylinkėse prasidėjus epidemijai. Kai Džeinė išaugo ir atėjo laikas atsisveikinti su prieglauda, ji nusprendžia nebegrįžti į giminaičių namus, o pasiryžta pakeisti savo gyvenimą ir tampa aukle. Dvaro šeimininkas, misteris Ročesteris, susižavi Džeine. Ir čia prasideda meilės istorija. Tačiau ji nėra tokia paprasta ir banali. Kai Džeinė įsidarbina šiame dvare, skaitytojas gali pastebėti, kad jame dedasi keisti dalykai. Šiose namuose saugoma paslaptis. Atskleidžiama ši mistinė paslaptis tik Džeinės ir Ročesterio vestuvių dieną, prie altoriaus. Pasirodo, dvare yra laikoma uždaryta misterio Ročesterio pamišusi žmona. Tai sugriauna Džeinės gyvenimą ir laimę. Prasideda naujas jos gyvenimo etapas. Ji pabėga iš dvaro neturėdama nieko. Laimei po keleto dienų elgetavimo ir badavimo mergina suranda šeima, kuri ją priglaudžia. Vėliau išaiškėja neįtikimas dalykas - tai yra Džeinės šeima. Knyga baigiasi laiminga meilės istorijos tęsiniu.

Paėmusi knygą į rankas apie ją žinojau tik tiek, kad pagal ją yra pastatytas filmas ir tikėtina, jog veiksmas bus susijęs su portretu. Nebuvau nieko skaičiusi, niekas nerekomendavo, tačiau viduje turėjau daug vilčių, jog...

Paėmusi knygą į rankas apie ją žinojau tik tiek, kad pagal ją yra pastatytas filmas ir tikėtina, jog veiksmas bus susijęs su portretu. Nebuvau nieko skaičiusi, niekas nerekomendavo, tačiau viduje turėjau daug vilčių, jog tai bus knyga, verta dėmesio. Deja teko nusivilti. Iš pradžių knyga pasirodė labai nuspėjama, tai net pradėdavo erzinti, po kiek laiko nuolatiniai veikėjų filosofiniai pokalbiai ėmė kelti nuobodulį, dažnai pamesdavau mintį. Tačiau paskutinis trečdalis knygos buvo įdomus, palyginti su likusia dalimi. Tikriausiai taip buvo todėl, kad atsirado veiksmo, kurio anksčiau nebuvo, pagrindinio veikėjo poelgiai pasidarė nenuspėjami, o ir pokalbiai įdomesni. Galbūt taip buvo dėl to, kad žinojau Doriano paslaptį, o galbūt tiesiog dienos, kuomet skaičiau pabaigą buvo kažkuo kitokios, nei tos, kuriomis skaičiau pradžią.

Vis dėlto man iškilo gana nemažai klausimų, man pasirodė, jog knyga šiek tiek neišbaigta, nes buvo aprašomi įvykiai, tačiau jie nebuvo išbaigiami, tiesiog pasilikdavo dideli klaustukai.

Mano nuomonė apie šią knygą gana įvairiapusė- man ji pasirodė nuspėjama, bei tarpais nuobodi ir neišbaigta, tačiau taip pat radau neblogų citatų, kilo įdomių diskutuotinų minčių bei klausimų. Tad džiaugiuosi, kad baigiau skaityti ir nenumečiau jos, kai pasidarė nuobodu.

"Jeigu žmonės visi vienodi, tai kodėl negali gražiai gyventi vieni su kitais? Jeigu jie visi panašūs, kodėl taip neriasi iš kailio, kad tik ką blogo vieni kitiems padarytų? Žinai, Paukšteli, man atrodo, kad aš kai ką...

"Jeigu žmonės visi vienodi, tai kodėl negali gražiai gyventi vieni su kitais? Jeigu jie visi panašūs, kodėl taip neriasi iš kailio, kad tik ką blogo vieni kitiems padarytų? Žinai, Paukšteli, man atrodo, kad aš kai ką pradedu suprasti. Pradedu suprasti, kodėl Baubas Redlis niekad nekelia kojos iš namų... jis tiesiog nenori niekur eiti." (299psl)

Tai vienintelė knyga, kurią parašė Harper Lee. Tačiau jos užteko, kad autorės vardas būtų žinomas iki šiol, kai nuo pirmojo leidimo praėjo daugiau nei 50 metų. Tad buvo smalsu perskaityti, ką tokio sugebėjo parašyti, kad ne vienas skaitytojas "Nežudyk strazdo giesmininko" laikytų viena geriausių kada nors skaitytų knygų.

Viskas, ką žinojau prieš pradėdama skaityti šią knygą, buvo tai, kad joje rašoma apie rasizmą. Prieš kurį laiką su malonumu perskaičiau jau šių laikų romaną "Pagalba", kuriame irgi buvo gvildenama ši tema, tačiau paėmusi į rankas Harper Lee knygą nustebau: autorė sugebėjo šnekėti apie tai taip subtiliai, ilgą laiką tik užsimindama, kad štai yra tokia byla, kurioje Atikus gina kaltinamąjį juodaodį, o kitoje pusėje- kaltintojas baltaodis, taip pat, kad aplinkiniai nepatenkinti Atikumi, kuris gina juodasnukį, tik po teismo dienos į tai buvo kreipiama daugiau dėmesio.

Taip yra todėl, kad pasakotoja yra mergaitė, kuriai tuomet labiau rūpėjo žaidimai su broliu, vakarai ant tėčio kelių, o ne rimti ir sudėtingi suaugusiųjų pokalbiai. Todėl knyga pilna ne liūdno ir skaudaus baltaodžių elgesio su juodaodžiais, bet šviesos ir jaukumo, nes tai be galo mielas romanas, abu vaikus pamilti labai lengva dėl jų protingų minčių, dažnai lengvabūdiško elgesio (tačiau vaikystė juk tam ir skirta!). Ir pamilti lengva ne tik vaikus, bet ir jų tėtį, kuris santūrus, rimtas, tačiau tuo pačiu ir geraširdis bei vienas iš nedaugelio tų, kurie lygybę supranta taip, kaip ir turi kiekvienas suvokti. Įdomu būdavo skaityti ir apie kaimynystėje gyvenančius, pasijuokti iš jų silpnybių, pasidžiaugti jų laimės akimirkomis, paliūdėti, kai nutikdavo kas nors bloga. O ką jau kalbėti apie paslaptingąjį Baubą Redlį: jaučiausi lyg būčiau tokių metų, kaip kuris nors iš vaikų, nes skaitydama jaučiau tokį patį vaikišką smalsumą kaip jie, laukiau, kada gi jis pasirodys. Tačiau net ir nematydama, nežinodama nė vienos minties, kuri jį užklupdavo tomis tamsos persmelktomis dienomis, jaučiau simpatiją.

- Kaip jie galėjo taip padaryti, kaip galėjo?
- Nežinau kaip, bet padarė. Jie darydavo taip anksčiau, padarė šį vakarą ir vėl darys... ir man atrodo, kad dėl to verkia tik vaikai. (280 psl)

Antroji romano pusė- kiek sudėtingesnė ir sunkesnė. Prasideda ji teismo diena, kurią skaičiau su sunkumu širdyje. Įvykiai, kurie vyko po to, parodė, kokie žmonės tamsūs, o tas tamsumas visai nesusijęs nei su socialine padėtimi, nei su odos spalva. Visur visokių yra- tai patvirtina ir šioje knygoje pasakojama istorija. Ir viskam parodyti nereikia jokios stiprios kulminacijos, perdėtai tragiško rašymo stiliaus: tai, kas padaro knygą unikalią, yra vaiko, pasakojančio šią istoriją, nekaltumas, pasakojimas tiesiog to, ką matė ar girdėjo. Toji sudėtinga padėtis vaiko akimis atrodo vienu metu ir kitaip, ir tuo pačiu lygiai taip pat paliečia jausmus. Juk visai nereikia, kad kiekviename puslapyje būtų pasakojami matyti pažeminimai ar baltųjų nusikaltimai, padaryti juodaodžiams. Pakanka tiesiog paprastumo ir nuoširdumo. Ir viskas. To visiškai užtenka, kad užvertusi paskutinį puslapį užsinorėčiau, kad istorija tęstųsi ir toliau.

Graži, prasminga knyga, kurioje, kaip sakoma anotacijoje, ne tik vaikai mokosi iš suaugusiųjų, bet ir suaugę kai ko pasimoko iš vaikų.

Haruki Murakami kaip visada žavi savo stiliumi ir siužeto orginalumu. Nors jo knygos iš esmės panašios, bet tikrai nepatarčiau su Murakamiu suspažinti šia knyga, kadangi dar nežinantiems jo rašymo ypatumų knyga gali...

Haruki Murakami kaip visada žavi savo stiliumi ir siužeto orginalumu. Nors jo knygos iš esmės panašios, bet tikrai nepatarčiau su Murakamiu suspažinti šia knyga, kadangi dar nežinantiems jo rašymo ypatumų knyga gali pasirodyti keista.

Vis dėlto, pati Murakamį labai mėgstu ir imdama į rankas šią knygą jau daugmaž žinojau ko galiu tikėtis. Tačiau net ir tai nesustabdė manęs nuo visiško įsitraukimo į ją ir skaitymo iki vėlumos (kuo jau šiaip ar taip senokai besimėgavau). Tiesiog nuostabu kaip Haruki Murakami geba aprašyti smulkias buities detales, kurios nėra grasios ir visiškai nekelia nuobodulio, o priešingai - sukuria psichologiškas detales veikėjams ir aplinkai.

Intriga keliama per visą kūrinį ir ypač sustiprėja antroje knygos pusėje, todėl nori nenori, bet knyga "susivalgo" beveik akimirksniu.

Italo Calvino "Jeigu keleivis žiemos naktį".

Dešimt romano pradžių ir tik viena pabaiga.
Tiesą sakant, jeigu po dviejų dalių neperskaityčiau vertėjos Astos Žūkaitės anotacijos knygos gale, gal ir iki penktos knygos dalies...

Italo Calvino "Jeigu keleivis žiemos naktį".

Dešimt romano pradžių ir tik viena pabaiga.
Tiesą sakant, jeigu po dviejų dalių neperskaityčiau vertėjos Astos Žūkaitės anotacijos knygos gale, gal ir iki penktos knygos dalies nesuprasčiau, kas prie ko ir dėl ko vyksta šokinėjimo varžybos:


"Pats autorius šį romaną vadina "hiperromanu". Jį sudaro dešimties romanų pradžios (incipit), tiksliau, dešimt mikroromanų, kuriuos įrėmina dar vienas - Skaitytojo ir Skaitytojos romanas. Šio intriga nesudėtinga, primenanti detektyvą: Skaitytojas nusiperka brokuotą egzempliorių ir eina į knygyną apkeisti, čia sutinka Skaitytoją. Beieškodamas vieno romano pabaigos, jis susiduria su vis naujais romanais, kurie galiausiai pasirodo irgi neturį pabaigų. Galiausiai Skaitytojas išsiaiškina, kad dėl visko kaltas paslaptingas vertėjas Hermis Marana, kuris smaginasi užviręs šią košę. Nors Skaitytojui taip ir nepavyksta pabaigti nė vieno romano, jo romanas neapvilia skaitytojų lūkesčių ir baigiasi laimingai - vedybomis su Skaitytoja."

Calvino labai subtiliai erzina skaitytoją, nes, manau, jog dauguma skaityme nemėgsta būtent pradėti skaityti knygą, susikaupti ir susidomėti istorija, nuo pirmųjų sakinių jau suprasti ar knyga patiks ar vis dėlto ne - o šioje knygoje net 10 tokių pradžių! Ir turiu pripažinti, kad kai kurios pradžios man tikrai patiko ir būtų visai įdomu paskaityti, kaip įvykiai rutuliavosi toliau, bet ...

Šios knygos turinys tikrai patiks ne kiekvienam ir teko skaityti, jog daug kas tiesiog neįveikdavo šio romano, nes nesuprasdavo apie ką jis. Apie knygas [?] Apie rašytojo ir skaitytojo sąlytis [?] Apie pradžias be pabaigų [?] Apie pabaigų ieškantį Skaitytoją [?]
Knyga turėtų patikti tiems Skaitytojams, kurie mėgsta kiek "kitokias", "keistokas" knygas.

Citadelė - begalinė knyga. Skaitymas prilygsta ėjimui per dykumą - nei akimirkos nėra lengva, o jei taip ir atrodo - tai iliuzija.

Knyga pilna metaforų, palyginimų ir pamokymų. Tai tėvo išminties perdavimas sūnui. Sūnaus...

Citadelė - begalinė knyga. Skaitymas prilygsta ėjimui per dykumą - nei akimirkos nėra lengva, o jei taip ir atrodo - tai iliuzija.

Knyga pilna metaforų, palyginimų ir pamokymų. Tai tėvo išminties perdavimas sūnui. Sūnaus mokymosi, atradimų dienoraštis. Čia nėra siužeto, tik atskiri įspūdžiai apie žmogaus prigimtį, vado vertybes ir gyvenimo prasmę.

Man skaityti buvo sunku, kartais vilkausi per puslapius kaip su sunkiu nešuliu, tačiau idėjos visgi nusėdo galvoje ir jos tikrai vertingos.

Rekomenduoju gyvenimo filosofijos mėgėjams.

Kodėl ši knyga yra mano iššūkyje? Todėl, kad ją man prieš beveik dvejus metus paskolino bendradarbė kartu su kita Zweig (Cveigo) knyga. Vieną jau seniai perskaičiau ir grąžinau - apsakymų rinkinį "24 valandos iš moters...

Kodėl ši knyga yra mano iššūkyje? Todėl, kad ją man prieš beveik dvejus metus paskolino bendradarbė kartu su kita Zweig (Cveigo) knyga. Vieną jau seniai perskaičiau ir grąžinau - apsakymų rinkinį "24 valandos iš moters gyvenimo". O "Širdies nerimas" ilgai stovėjo lentynoje, kaip priekaištas koks. Nutariau, kad pats metas būtų ją perskaityti ir grąžinti skolą kolegei.

Autorius: Stefan Zweig (Stefanas Cveigas), XXa. pradžios austrų rašytojas. Pasak Wikipedia svetainės, savo literatūrinės šlovės viršūnės metais (1920-ieji bei 1930-ieji) jis buvo vienas žymiausių pasaulio rašytojų. 1934 metais, po Hitlerio atėjimo į valdžią Vokietijoje, paliko Austriją (nes buvo žydas). Gyveno Anglijoje, tada JAV. 1940 persikraustė į Braziliją, kur 1942 metais su savo antrąja žmona (savo sekretore) nusižudė, nusivylęs augančia netolerancija, autoritarizmu bei nacizmu, netekęs vilties dėl žmonijos ateities.

Pavadinimas: "Širdies nerimas". Knygos pirmuose puslapiuose pateikiama citata, kuri vėliau sutinkama gerokai įsibėgėjus veiksmui: "Užuojauta būna dvejopa. Viena - silpnadvasiška ir sentimentali, iš tiesų ji tėra tik širdies nerimas norint kuo greičiau atsikratyti nemaloniu grauduliu dėl artimo nelaimės, tai ne užuojauta, o tik instinktyvus siekimas atsiriboti nuo kito žmogaus kančių. Ir kita - tikroji, ne sentimentali, bet veiksminga užuojauta, kuri žino, ko ji nori, ir yra pasiryžusi kantriai kentėti kartu su kitu, kiek tik leidžia jėgos, ir net dar daugiau". Angliškas pavadinimas - "Beware of Pity" ("Saugokis gailesčio").

Vieta ir laikas: mažas miestelis Vengrijos pasienyje, prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą.

Maždaug apie ką? Jaunas leitenantas netyčia pasielgia netaktiškai ir įsitraukia į neįgalios merginos bei jos šeimos gyvenimą. Dėl savo užuojautos pačiam ir džiugu, ir nepatogu. Norėdamas gero, bet nelabai susigaudydamas, kokios gali būti pasekmės, su ta užuojauta, gailesčiu, "širdies nerimu" nejučia klimpsta vis giliau, kartu klampindamas ir merginą bei jos artimuosius.

Ar rekomenduočiau kitiems? Jei patinka psichologija, veikėjų gilinimasis į save, nuolatinė savo poelgių analizė ir t.t. Tuo man ši knyga priminė anksčiau skaitytą W.S. Maugham "Aistrų naštą". Kažkuo panašūs abu pagrindiniai herojai savo mazochizmu, neapsisprendimu. "Širdies nerime" mane nervino Hofmilerio blaškymasis, dažnas staigus nuomonės keitimas pasidavus kitų įtakai.

Labai apsidžiaugiau paėmusi į rankas lietuvišką mokslo populiarinimo knygą. Skaityti apie mokslą man patinka, ypač kai knyga parašyta taip, kad suprastų ir tiksliųjų mokslų nebaigęs žmogus.

Tačiau o bet tačiau... Nors...

Labai apsidžiaugiau paėmusi į rankas lietuvišką mokslo populiarinimo knygą. Skaityti apie mokslą man patinka, ypač kai knyga parašyta taip, kad suprastų ir tiksliųjų mokslų nebaigęs žmogus.

Tačiau o bet tačiau... Nors knyga skaitosi labai lengvai, maloniai ir yra pakankamai įdomi, labai daug žinių iš jos nepasisemsi. Nemažai yra rašoma apie dabartines mokslo problemas - finansavimo svarbą, etikos ir mokslo santykius, verslo ir mokslo bendradarbiavimą ir panašiai. Sutinku, kad tokių straipsnių reikia, bet knygą įsigijau ne tam. Liaudiškai sakant, ir arkliui aišku, kad mokslas - mūsų ateitis, bet buvo momentų, kai pagalvojau, kad geriau jau būčiau nusipirkusi keletą "Iliustruoto mokslo" numerių ir paskaitinėjusi verstinius straipsnius.

Neturiu pakankamai žinių, kad įvertinčiau knygos mokslinės dalies turinį, bet skaičiau keletą recenzijų, kur su autoriaus nuomone buvo gan argumentuotai nesutinkama. Na bet perskaityti keletą nuomonių net įdomiau.

Nors "Sekundė" ir neprilygsta B.Brysonui ar C.Saganui, kurie ir įkvėpė mano pomėgį tokio stiliaus knygoms, visgi knygą rekomenduočiau. Perskaičiau greitai, lengvai ir kuriam laikui negrožinės literatūros poreikį patenkinau.