Virginia Woolf "Į švyturį" - poetiška knyga vaizduojanti šeimos gyvenimą Škotijos pakrantėje. Knygos veikėjai laukia kelionės į švyturį - bokštą, pastatytą ant uolos,



įlankoje, naktį jo žiburys nušviečia...

Virginia Woolf "Į švyturį" - poetiška knyga vaizduojanti šeimos gyvenimą Škotijos pakrantėje. Knygos veikėjai laukia kelionės į švyturį - bokštą, pastatytą ant uolos,



įlankoje, naktį jo žiburys nušviečia pakrantę, namus, jūrą dviem trumpais ir vienu ilgu spinduliu. Šios istorijos herojė - ponia Ramzi. Ne kiekvienas mėgsta šią moterį, tačiau daugeliui veikėjų ji - mūza, meilės objektas, draugė, vadovė. Ši moteris niekada nesėdi vietoje, ji turi net aštuonis vaikus, ateities planus, rūpinasi kitais žmonėmis, bando suvesti poras, sugeba įtakoti kitus veikėjus, o savo vasarnamy rengia pietus ir be viso ko, yra tikra gražuolė.



Kaip ir ponia Ramzi knyga sugeba pasakoti istoriją ir svajoti vienu metu, svajoti apie jūrą, laiką, egzistenciją, žmonių santykius. Pasakojimas šokinėja nuo vieno veikėjo prie kito, aprašo viską keliais požiūriais, kartais pacituoja vieną ar kitą eilėraštį, pamini karą, kuris, nors neaprašomas, bet įtakoja veikėjų gyvenimus. Nors varoma poezijos, o ne veiksmo, knyga parodo, kaip gali keistis žmonės, kaip per laiką keičiasi kraštovaizdis ir kaip ne viskas susiklosto, kaip planuota.



"Į švyturį" - kelionė į ramią pakrantę, kurioje vyksta gyvenimas. Šią knygą itin malonu skaityti, kai blogas oras ir negali plaukti į švyturį.

George Bataille prancūzų rašytojas ir filosofas, bandęs save atrasti dievo namuose, bet vėliau to atsisakęs pasinėrė į žmogaus psichikos ir jo kūniškų pojūčių tyrinėjimus. Erotizmas- tapo vienas iš pagrindinių George...

George Bataille prancūzų rašytojas ir filosofas, bandęs save atrasti dievo namuose, bet vėliau to atsisakęs pasinėrė į žmogaus psichikos ir jo kūniškų pojūčių tyrinėjimus. Erotizmas- tapo vienas iš pagrindinių George Bataille kūrybos aspektų. Vieni jį vadino pamišėliu, paranojiku, kiti tuo tarpu didžiu to meto mąstytoju drąsuoliu. Perskaičius jo knygą "Akies istorija" aš buvau lengvai šokiruota, gašlumas ir ribų nebuvimas norint patirti kažką naujo buvo tiesiog neišpasakytnas, trumpiau tariant tai buvo XXa. pradžios "juoda pornografija". Reiktų paminėti kad autorius tą knyga rašė įkvėptas De Sado, tuo manau viskas ir pasakyta. Todėl paėmus skaityti "Abatas C" taip pat tikėjausi kad tai bus kažkas panašaus. Bet čia jau nėra tų atvirų gyvuliško sekso scenų, dėmesys sukoncentruotas į pačių veikėjų jausmus ir norus.

Knygos pagrindinį siužetą galima būtų pavadinti - meilės trikampis tarp dviejų brolių Čarlio C , jo brolio abato Robero C ir jų paleistuvės draugės Eponinos. Pastaroji visą laiką troško abato meilės, pasitelkdama įvairius gundymus ir net jo brolį, kuris yra jos meilužis. Bando įtikint kad abatas su ja permiegotų. "Ją išvargino jos pačios siutas, ji norėjo, kad abatas ją pripažintų, kad pagaliau imtų gerbti, bet žinodama, kad tiesa sakant be ydų, ji nelabai turi kuo pasigirti, darė viską, kad jį sugundytų. Ji buvo teisi: lovoje panieka prostitutei virsta palaima, kuria seikėjamas jos skaistumas".

Abatas nors ir sunkiai bet bando kovoti su savo kūniškomis kančiomis, bet laikui bėgant tos kančios virsta beprotybe dėl kurios jis visiškai praranda save ir savo skaistumą.

Knyga sulaukė daug pasipiktinimų ir kritikos, nes autorius išdrįso rašyti apie kunigą kuris vaizduojamas kaip klystantis ir silpnas žmogus, bet kaip jau minėjau anksčiau Bataille nėra ribų.

XXa. anglų modernizmo šedevras, taip dažniausiai apibūdina daugelis Malcolm Lowry knygą "Vulkano papėdėje",pastaroji dažnai įtraukiama į "must read" knygų sąrašus. Knygos stilius sudėtingas, todėl kaip ir teigė pats...

XXa. anglų modernizmo šedevras, taip dažniausiai apibūdina daugelis Malcolm Lowry knygą "Vulkano papėdėje",pastaroji dažnai įtraukiama į "must read" knygų sąrašus. Knygos stilius sudėtingas, todėl kaip ir teigė pats autorius, norėdamas suprasti knygos esmę turi ją perskaityti mažiausiai keletą kartų, kad mintys "susigulėtų".

Trumpai apie pačią knyga. Veiksmas vyksta vieną dieną, mažame Meksikos miestelyje Kuaunauake, kur į alkoholizmo liūną įklimpęs buvęs britų konsulas Džefris Firminas gyvena savo paskutiniąją dieną(jis papuolė į pro-fašistų rankas ir buvo nužudytas). Tą dieną grįžta jo žmona Ivona, naiviai tikėdama, kad dar viską galima pakeist ir gyventi drauge. Bet pavydas, bejėgiškumas, paranoja persekioja ir graužia konsulą. Žmona, įbrolis Hju ir bičiulis Lariuelis bando jam padėti, bet veltui, nes Džefris nebenori kovoti ir keistis. "Kaip jis iš tikrųjų gali tikėtis vėl surasti save, pradėti viską iš naujo, kai nežinia kur, gal viename iš tų pamestų ar sudužusių butelių, vienoje iš taurelių guli, amžiams pamestas jo sielos raktas".

Turbūt ilgiausiai skaityta knyga mano gyvenime. Sakoma reikia skaityti tik labai geras knygas, nes ir taip visų nespėsi perskaityt. Pasirinkus šią knygą aš vis užduodavau sau klausimą, kas gi yra ta gera knyga. Nes ši man tai tikrai tokia nepasirodė, bet kaip sakant tai tik mano nuomonė. Verčiausi skaityt puslapį po puslapio nes jokio malonumo nejaučiau. Gal ir reiktų perskaityt antrą kart, kad suprast, bet manau tikrai niekada neprisiversiu to padaryt. Dar kartą teko įsitikint, kad ne visada liaupsinami dalykai būna geri ir įdomūs.

Šią beveik 700 puslapių knygą kažkada buvau pradėjusi skaityti, bet dabar nepamenu, kodėl ją užmečiau, nes skaityt buvo malonu ir lengva.

Apie šį romaną internete galima rasti užuominą, kad tai pirmasis romanas apie šou...

Šią beveik 700 puslapių knygą kažkada buvau pradėjusi skaityti, bet dabar nepamenu, kodėl ją užmečiau, nes skaityt buvo malonu ir lengva.

Apie šį romaną internete galima rasti užuominą, kad tai pirmasis romanas apie šou verslą - išties, tai knyga apie tris jaunas žavias merginas, Anę, Nelę ir Dženiferę, kurios iš niekam nežinomų merginų tampa JAV žvaigždėmis - kino, muzikos ir TV pasaulyje. Nors knyga kuriama atskirais skyriais, pavadintais arba merginų vardais, arba tiesiog žyminčiais tam tikrus metus, visai pasakojama istorija matoma ir vertinama Anės, iš provincijos į Niujorka atvykusios ir pramogų verslo agentūroje įsidarbinusios merginos akimis. Beje, net perskaičius visą knygą iš merginų trijulės atrodo, kad Anės paveikslas šiek tiek silpnokas, Anė ne tokia ryški kaip Nelė, kurios gyvenimas pilnas pakilimų ir nuopolių, ir Dženiferė, stulbinanti savo grožiu ir neįtikėtina gyvenimo istorija.

Knyga be galo įtraukia, įtikinamai atskleidžia garsenybių gyvenimo užkulisius: čia liejasi ne tik dainos, TV ekrane ir scenoje rodosi gražios moterys, bet ir užuodžiamas neištikimybės tvaikas, skandalai, geltonoji spauda, intrigos, randi lesbietiškos / heterosekauslios meilės, begalę alkoholio ir raudonųjų ar kitokios spalvos lėlyčių - taip gražiai ir subtiliai vadinami migdomieji / raminamieji vaistai, kuriais pernelyg žavisi tiek Nelė, tiek Dženiferė, o ir knygos pabaigoje jas atrandanti sėkmingą gyvenimą gyvenanti Anė.

MANO ĮVERTINIMAS: 9/10

Nuo tada, kai įveikiau H. Wassmo "Dinos knygą" labai norėjau perskaityti ir abu jos tęsinius. Deja, susidūriau su netikėta problema - surasti "Laimės sūnų" ir "Karnos kraitį" bet kuriame knygyne pasirodė besanti neįmanoma...

Nuo tada, kai įveikiau H. Wassmo "Dinos knygą" labai norėjau perskaityti ir abu jos tęsinius. Deja, susidūriau su netikėta problema - surasti "Laimės sūnų" ir "Karnos kraitį" bet kuriame knygyne pasirodė besanti neįmanoma užduotis, o bibliotekoje, kurią lankau, šios knygos nuolat keliauja per skaitytojų rankas. (Prisipažinsiu, tokia situacija iš dalies ir nudžiugino - pasirodo šiandieną populiari ne tik 50 atspalvių trilogija). Galiausiai susižvejojusi ir perskaičiusi "Laimės sūnų" ir "Karnos kraitį" tik patvirtinau išankstinį spėjimą - tai nepaprastos knygos tiek rašymo stiliumi, tiek pasakojama istorija, tiek jos dėstymu.

Trilogija "Dinos knyga", "Laimės sunūs" ir "Karnos kraitis" atskleidžia skausmingą ir gilią vienos Skandinavijos šeimos istoriją. "Dinos knyga" kalba apie Diną, "Laimės sūnus" - apie Dinos sūnų Benjaminą ir "Karnos kraitis" pasakoja apie Benjamino dukros ir Dinos anūkės Karnos gyvenimą. Visų veikėjų gyvenimai paženklinti tragedijų, praeities vaiduoklių, lemiančių priimamus sprendimus. Visi jie savaip mokosi gyventi su įgyta našta, bėgdami ir susitaikydami, mylėdami ir neapkęsdami, kaltindami ir atleisdami. Pasakojama istorija kupina sielvarto, nutylėjimų, silpnumo ir stiprybės, nenutraukiamų šeimos saitų.

Antroje trilogijos dalyje Dina palieka Reinsnesą, visus jo gyventojus, taip pat ir savo sūnų. Berniukas auga kankinamas motinos nusikaltimo, dėl visų nesėkmių kaltindamas Diną. Ji net būdama toli išlieka kiekviename jo žingsnyje, kiekviename sprendime, bet niekada šalia, niekada neguodžianti. O to trūksta labiausiai. Paženklintas vienatvės, negalėdamas atleisti, Benjaminas pamažu virsta vyru - nesubrendusiu, silpnavaliu, vaikystės tragedijos paženklintu. Laimės sūnus niekaip nesugeba būti laimingu.

Labiausiai šioje knygoje, kaip ir visoje trilogijoje, mane pakerėjo veikėjai. Jie ryškūs ir talentingai atskleisti. Vienu metu ir tokie stiprūs, ir tokie sueižėję, tokie gyvybingi ir tokie šalti, visa esybe prieštaraujantys ramiai ir atšiauriai Norvegijos gamtai. Ryškiausia visoje trilogijoje, net ir beveik nepasirodydama antroje dalyje, yra Dina. Gaivališka, nenuspėjama lyg neprijaukintas žvėris, neįtikėtinai stipri, ir kartu tokia silpna... Joje dera visa: ir besąlygiškas tikėjimas Senojo testamento tiesomis, ir visiškas žmogiškumo griovimas, meilė, švelnumas ir visiška išdavystė. Dina užgožia visus veikėjus, bet ypatingai nukenčia vyriški charakteriai. Šalia jos Benjaminas atrodo toks silpnas, toks pasiklydęs. Vyras, negalintis gyventi be moters.

Trilogijoje daug ieškojimų, atradimų ir praradimų, bet laimės maža. Ir vis dėl to, tai knygos, kurių nesinori paleisti iš rankų. Pakeri pasakojimo stilius. Istorija pasakojama labai talpiai, kartais viską įvardijant vienu žodžiu, kartais paliekant svarbiausia tarp eilučių. Labai tiksliai ir poetiškai.

Sunku žodžiais apibūdinti šią skandinavišką sagą. Jų tiesiog trūkta. Tai nepaprastas ir išbaigtas kūrinys, alsuojantis šiaurės vėjais ir žiemos speigu, bet atskleidžiantis karštą žmogaus prigimtį. Kūrinys, derinantis tai, kas nedera. Rekomenduoju.

Kitoks šiuo atžvilgiu nebent skyrius "Klipatų klipatos". Rašytoją sukrečia
šmėkliškos mirtininkų kolonos vaizdas."Kokį moralinį ,kokį istorinį pa -
teisinimą būtų galima sugalvoti tiems, kurie kitus tokia lengva...

Kitoks šiuo atžvilgiu nebent skyrius "Klipatų klipatos". Rašytoją sukrečia
šmėkliškos mirtininkų kolonos vaizdas."Kokį moralinį ,kokį istorinį pa -
teisinimą būtų galima sugalvoti tiems, kurie kitus tokia lengva širdimi
siunčia į koncentracijos lagerius ? Jokios politinės, jokios religinės ,jokios
pasaulėžiūrinės idėjos jų niekuomet nepateisins" -rašo jis.
B.Sruogai -rašytojui humanistui buvo svarbu atskleisti fašizmo esmę.Kū-
rinio potekstėje svarstomas klausimas: kaip fašizmas XX a.vid. galėjo pa-
versti žmogų žvėrimi.

. Knyga vilioja akis, ranka vieną po kito verčia puslapius, nė vienas žodis neleidžia atsitraukti tai nuostabi ir viena iš gražiausių meilės istorijų ,susipažinkite su neužmirštama klasika, su knyga "Džeinė Eir".

...

. Knyga vilioja akis, ranka vieną po kito verčia puslapius, nė vienas žodis neleidžia atsitraukti tai nuostabi ir viena iš gražiausių meilės istorijų ,susipažinkite su neužmirštama klasika, su knyga "Džeinė Eir".

.Džeinė našlaitė iki 10 metų gyvenusi su dėdiene ir jos vaikas kurie jos labai nemėgo. Vėlai ji gyveno prieglaudoje kuri ją pavertė stiprią valią turinčia mergina, su nuostabia širdimi ir nugludintu protu. Ji apsigyveno nuostabioje vietoje Tornfilde. Ten ji tampa guvernante (bajorų vaikų auklėtoja, mokytoja). Visos dienos teka ta pačia vaga kol nepasirodo misteris Ročesteris.

.Ši knyga mano manimu parodo, kad meilei nesvarbu išvaizda, bet ją gali sugriauti tamsios paslaptys. Šiais laikas dėl išvaizdos galima ginčytis nes vieni ją vertina labiau nei vidines savybes, o kiti, bet retas nevertina tiek grožio. Šią knygą turėtu perskaityti kiekvienas kuriam nuo banalių meilės istorijų darosi bloga.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai labai paprasta istorija. Kas gi čia vyksta? Iš Prancūzijos į Lietuvą grįžta diplomato žmona su sūnumi. Motina supranta, kad per mažai bendravo su vaiku ir dabar jo beveik nepažįsta....

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai labai paprasta istorija. Kas gi čia vyksta? Iš Prancūzijos į Lietuvą grįžta diplomato žmona su sūnumi. Motina supranta, kad per mažai bendravo su vaiku ir dabar jo beveik nepažįsta. Berniukas mokykloje susidraugauja su neturtinga, bet pašėlusia mergaite. Jos mama suserga vėžiu. Vaikai pavogia pinigų iš berniuko mamos ir nuneša juos gydytojui. Šis grąžina juos ligonei, ji - diplomato žmonai ir galiausiai visi susidraugauja. Visgi ši istorija papasakota labai artimai, šiltai, netgi šiek tiek vaikiškai, kas primena, jog gyvenimas ir pasaulis nėra tokie jau sudėtingi, kaip kartais mes manome.

Ši knyga jau antroji serijos dalis. Pirmoje knygoje kromanjonietė mergaitė Aila augo pas neandertaliečius, taigi galėjome susipažinti su neandertaliečių gyvenimo būdu, buitimi. Šioje, antroje dalyje, jau tapusi moterimi, Aila...

Ši knyga jau antroji serijos dalis. Pirmoje knygoje kromanjonietė mergaitė Aila augo pas neandertaliečius, taigi galėjome susipažinti su neandertaliečių gyvenimo būdu, buitimi. Šioje, antroje dalyje, jau tapusi moterimi, Aila turi gyventi vienui viena svetimame krašte. Kaip išlikti, kuomet dėl išgyvenimo pirmykščiai žmonės ir gyvendavo gentimis, kartu medžiodavo, gamindavo valgį, saugodavosi nuo pavojų? Tačiau Aila nepražūna, sugeba išgyventi ir viena, nors tai be galo sunku.



Šįkart Aila nėra vienintelė "šiuolaikinių" žmonių atstovė knygoje. Jolandaras kartu su broliu keliauja iš gimtųjų kraštų, siekdami pamatyti pasaulio. Pakeliui sutikdami įvairių žmonių genčių, kurių kalba ir papročiai, gaminami įrankiai skiriasi, broliai pasiekia ir Ailos gyvenamą vietovę.



Knyga atskleidžia, kaip kiekvienas pirmykščio žmogaus veiksmas turi būti apgalvotas ir nukreiptas vienam tikslui - išgyventi, net nepriklausomai nuo to, gyvenama gentyje, ar ne. Planavimas, nuolatinis darbas išteklių beieškant ar juos begaminant. Jei esi silpnas, paprasčiausiai neišgyvensi. Visgi retai kada serijos paskesnės dalys pralenkia pirmąją - ne išimtis ir šis kartas. Nors tai tikrai nereiškia, jog knyga neįdomi, prastesnė, tikrai ne. "Pirmykštė moteris: Arklių slėnis" daugiau susitelkė į papročių atvaizdavimą, įrankių gamybos niuansus, žodžiu, stengiamasi kuo labiau supažindinti su priešistoriniu laikotarpiu gyvenusių žmonių kasdienybe. Galbūt netgi norėjosi mažiau šių aprašymų. Visgi negaliu ginčytis, kad jie nebuvo vaizdingi ir nepadėjo geriau įsivaizduoti anų laikų gyvenimą.

Geriausias katinas pasaulyje ir makulatūros lapai



Jei, anot garsiausio Paryžiaus virtuvės šefo Augusto Gusteau (animacinis filmas "La troškinys"), gaminti gali bet kas, tai, matyt, šią aksiomą galima perkelti ir į...

Geriausias katinas pasaulyje ir makulatūros lapai



Jei, anot garsiausio Paryžiaus virtuvės šefo Augusto Gusteau (animacinis filmas "La troškinys"), gaminti gali bet kas, tai, matyt, šią aksiomą galima perkelti ir į literatūrą. Tad jei žiurkiukas Remi įgyvendino savo svajonę gaminti puikiausius gurmaniškus patiekalus, tai knyga, parašyta katino, turbūt nieko neturėtų nustebinti. (Čia "Pažiūrų" autorius galėtų tuoj pat papriekaištauti dėl tiesiog nederamo lyginimo su kažkokiu animaciniu graužiku ir paties talentingojo rašytojo tupdymo į lentynėlę "bet kas" - nes kas jau kas, bet šis katinas tikrai - ne "bet kas"!). Taigi, skubu pasitaisyti ir pažymėti, kad knyga parašyta ne bet kokio katino, o didžiai gerbtino, išsilavinusio ir išsimokslinusio, kultūringo, nepriekaištingų manierų (na, ką jau čia - beveik tobulo) katino Murklio.

Taigi nuostabusis tobulasis nepaprastasis katinas Murklys porina apie savo pavyzdingą gyvenimą nuo mažų dienų iki brandos. Ne šiaip sau porina - o dailia rašysena išdėsto savo sektinos biografijos vingius popieriuje: savo atsiradimą pas šeimininką maestro Abrahamą, polinkį į mokslą, vargus jo siekiant, pažintį su kitais katinais (savo motina Mina, žaviąja Mismise, dėl kurios teko veltis į kovas su konkurentais, katinu Mucijumi, atskleidusiu katino buršo gyvenimo prasmę ir tapusiu geriausiu draugu) bei draugystę su visiškai priešingu padaru - pudeliu Pontu. Kaip ir bet kuris kitas dieviškosios kačių giminės atstovas, Murklys nesibodi nuolat pabrėžti savo įgimtų talentų ir privalumų, grakštumo ir elegancijos, bei kitų ypač vertintinų savybių. Žodžiu, nei vienai iš devynių jo gyvybių nekyla grėsmė būti prarastai iš kuklumo. Kaip neginčijamo talento įrodymus Murklys kartkartėm į pasakojimą įterpia vieną kitą savo eilėraštį ar giesmę (nepamiršdamas kukliai pridurti, kad, nors ir, savaime suprantama, tobuli, šie jo kūrinėliai tėra tik bandymai - didžiuosius savo darbus jis ketinąs publikuoti atskirai). Žinoma, kaip ir visiems didiesiems genijams, Murkliui lemta likti amžininkų nepripažintam ir net išjuoktam, tačiau, žinia, tai tik nieko nesugebantys pavyduoliai, tuščiai tauškią liežuviais... Kitaip tariant, net keista, kad tokiame žiauriame, tamsiame ir neišprususiame pasaulyje radosi toks išskirtinis šviesulys...

Bet atsitik tu man taip, kad leidėjas tik atidavęs Murklio rankraštį spausdinti "pastebėjo", kad į genialiojo katino kūrinį "įsimaišė" makulatūros lapai - juos, Murklys, matyt, berašydamas bus išplėšęs iš kokios senos knygos ir naudojęs kaip paklotą ar sugeriamąjį popierių. Tad sklandų Murklio pasakojimą karts nuo karto pertraukia pasakojimas apie kapelmeisterį Johanesą Kreislerį ir kunigaikščio dvaro intrigas. Teisybės dėlei reikėtų pastebėti, kad pagal apimtį tie "makulatūros lapai" sudaro didesnę knygos dalį, o pasakojama istorija (teatleidžia Murklys) - daug įdomesnė. Su akivaizdžia ironija (nukreipta į patį "pasakotoją") dėstomą Murklio pasakojimą netikėtai keičia dar įdomesnė kapelmeisterio Johaneso Kreislerio, tarnaujančio kunigaikščio dvare, aplinka ir neeiliniai, saviti ir ryškūs personažai: maestro Abrahamas, kunigaikštis Irenėjus, kunigaikštytė Hedviga, kunigaikščio patarėja ponia Bencon, jos dukra ir geriausia kunigaikštytės draugė Julija, dievo kvailelis kunigaikštukas Ignacijus ir puokštė kitų. O kur dar dvaro intrigos, slaptos užmačios ir kėslai, bendrieji etiketo bei padorumo reikalavimai, tamsios praeities paslaptys ir taip vis "iš konteksto krintantis", kitų planus begėdiškai jaukiantis "neformatas" Kreisleris...

"Katino Murklio pažiūros į gyvenimą" (paantraštė: "...ir kapelmeisterio Johaneso Kreislerio biografijos fragmentai atsitiktinai išlikę makulatūros lapuose") - vienas iš dviejų Ernsto Theodoro Amadeus Hohhmano romanų (be keleto apysakų ir pasakų), kuriuos kūrėjas spėjo parašyti per savo neitin ilgą (1776 - 1822 m. ) gyvenimą. Laikoma, kad ši knyga - iš dalies autobiografinis kūrinys. Mat pats E. T. A. Hoffmanas buvo ne tik rašytojas, dailininkas, teisininkas, bet ir kompozitorius, muzikas bei kapelmeisteris. Kaip ir kitų jo pasakojimų (net ir pasakų) veiksmas vyksta ne "kažkada, seniai seniai...", bet praktiškai kalbamuoju momentu. Taip autorius ištrina fantazijos ir realybės ribas ir skaitytojams tampa visai lengva patikėti jo magiško pasakojimo tikrumu.

"Katino Murklio pažiūros į gyvenimą" - pabaigtas kūrinys (kodėl - paaiškinama knygos pabaigoje), tačiau buvo planuojama išleisti Murklio literatūros darbų rinktinę. Be to, buvo "rasta" dar pluoštas makultatūros lapų. Tačiau, deja, nei vienas šių užmojų nebuvo įgyvendintas - dėl nuolat kenčiamų nepriteklių E. T. A. Hoffmano sveikata smarkiai pablogėjo, o 1822 m. kūrėjas mirė, palikdamas vidury sakinio nutrūkusią ne tik savo, bet ir kapelmeisterio Johaneso Kreislerio biografiją.

E. T. A. Hoffmano "Katino Murklio pažiūros į gyvenimą" - įdomi, savo forma beveik postmodernistinė knyga, aktuali net ir šiais laikais. (Didelis priekaištas lietuviško leidimo redaktoriams - palikti tiek korektūros klaidų - neatleistina!) Ir belieka tiktai apgailestauti, kad universalusis ir unikalusis kūrėjas pritrūko žemiško laiko parašyti planuotą tęsinį.