Ko gero paskutinė knyga, kurią įveikiau šiame KNYGŲ IŠŠŪKYJE.

Pirmiausia, kas užkabino - knygos viršelis: žaismingai nusiteikusios akys ir veidukas. Kai kažkam prasitariau, kad skaitau Parulskį, sulaukiau replikos: "Negi jis...

Ko gero paskutinė knyga, kurią įveikiau šiame KNYGŲ IŠŠŪKYJE.

Pirmiausia, kas užkabino - knygos viršelis: žaismingai nusiteikusios akys ir veidukas. Kai kažkam prasitariau, kad skaitau Parulskį, sulaukiau replikos: "Negi jis tau patinka?" Patinka, nepatinka, bet kadangi atsidūrė mano sąraše, skaičiau.

Koks liko įspūdis paskaičius? Supratau, kad šiuo gyvenimo etapu trumpos istorijos manęs nekabina - du trys puslapiai, ir viskas, baigiasi. Lyg ir novelė, lyg ir esė, daug Dievo, religijos, įvairaus žmogaus gyvenimo, buitinių konfliktų, gal kiek tiesmuko ar grubaus.

Nė vienos istorijos neišskirčiau, viskas gražiai sugula į knygą. priimtina ar nepriimtina, kitas klausimas.

MANO VERTINIMAS: 6/10

Tai pirmoji Paul Auster knyga, kurią teko skaityti. "Niujorko trilogija" - pavadinimas gal ir nekeistas, bet kūrinys man pasirodė keistokas. Nors skaitėsi gana greitai ir lengvai, didelio įspūdžio nepaliko. Negalėčiau nuteikti...

Tai pirmoji Paul Auster knyga, kurią teko skaityti. "Niujorko trilogija" - pavadinimas gal ir nekeistas, bet kūrinys man pasirodė keistokas. Nors skaitėsi gana greitai ir lengvai, didelio įspūdžio nepaliko. Negalėčiau nuteikti pesimistiškai, kad knyga nuobodi ar labai valiūkiškai lengva ir bulvarinio tipo. Visgi manau, kad šis romanas paliečia vieną iš šiuolaikinės visuomenės didžiausių problemų - tai savojo identiteto praradimo temą.

Knyga susideda iš trijų dalių, trys trilogijos. Pirmoje dalyje pasakojama apie Kviną, kurio nepažįstamasis paprašo susekti jo tėvą, nes jo nuomone jis ruošiasi jį nužudyti. Antroje knygos dalyje veikėjas taip pat gauna užduotį stebėti kitą žmogų, tik gale išsiaiškina, kad stebimasis stėbėjo stebėtoją. Na ir trečioje dalyje rašytojas gauna užduotį aprašyti vaikystės draugo, kuris yra dingęs, biografiją. Kas sieja visas šias istorijas? Pagrindinis motyvas, kad visi sekliai, stebėtojai ar kaip aš juos pavadinčiau, reikalo nesugadinčiau, sekdami ir narpliodami įvairias gautas užduotis ir mįsles ar tiesiog stebėdami kitą žmogų, prarada savo tapatybę. Pradeda gyventi kito žmogaus gyvenimą.

Gal tai nėra puikus detektyvas, ar labai įsimintinos istorijos. Tačiau pagrindinis autoriaus tikslas įspėti skaitytoją, manau visai vykęs. Kai aplinkui tiek daug suvienodėjusių žmonių, kai norima dažniau gyventi kito, o ne savo gyvenimus, yra knyga - "Niujorko trilogija", kuri gan vaizdžiai ir įtikinamai parodo tokio absurdo beprasmiškumą ir žiaurumą.

Ernestas Hemingvėjus tai dar vienas rašytojas, kuriuo nepaprastai žaviuosi. Šį kartą pasirinkau jo knygą - "Kam skambina varpai". Nepasakyčiau, kad labai lengvai perskaičiau ir kad liko toks įspūdis, kokio nusakyti...

Ernestas Hemingvėjus tai dar vienas rašytojas, kuriuo nepaprastai žaviuosi. Šį kartą pasirinkau jo knygą - "Kam skambina varpai". Nepasakyčiau, kad labai lengvai perskaičiau ir kad liko toks įspūdis, kokio nusakyti negalėčiau. Klasika lieka klasika. Šiuo atveju gal net buvo šiek tiek apmaudoka, nes pats autorius mane labiau yra sužavėjęs, kaip asmenybė, nei šis jo kūrinys.

Herojinis, tarsi beprasmis pagrindinio veikėjo darbas ar turima užduotis, man atrodė pernelyg naiviai. Tiesiog sukurtas pagrindinio veikėjo Roberto Džordano charakteris mane šiek tiek pykdė ir neleido niekaip nuo to atsiriboti.

Romano veiksmas vyksta Ispanijoje, pilietinio karo metu. Amerikiečių karininkas Robertas gauna užduotį susprogdinti tiltą kalnuose. Visas veiksmas vyksta keturias dienas. Ir čia veiksmas man šiek tiek rodėsi per daug užtęstas. Visgi, per šias dienas Robertas ne tik patiria meilę, sutinka Mariją, kuri buvo išgelbėta per traukinio sprogimą, bet jo visas gyvenimas tarsi prabėga ir lieka tik mirtis. Taigi herojus miršta, ir atrodo veltui, nes kaip paaiškėja tiltas prarado strateginę padėtį.

Autorius tarsi klausia ar žmogus turi vykdyti užduotį, net jei žino, kad ji beprasmė? Ir kas mane nuvylė, tai kad knyga pateikia gan aiškų atsakymą, kad nepaisant beprasmybės, užduotis lieka pareiga. Robertui ji atnešė meilę, jis sutiko daug gerų žmonių, padėjo jiems pabėgti į geresnę vietą, susprogdinęs tiltą.

Visgi knyga verčia ir pamąstyti. Kartais ir mes darome daug dalykų, kurie atrodo beprasmiai, tačiau mums, kaip asmenybėms, tai svarbu.

Tai knyga, kurią norėtųsi perskaityti dar kartą kokių 50 metų sulaukus, pažvelgti į ją ne jaunomis idealistinėmis , bet subrandintomis gyvenimiškos patirties akimis. Ir įdomu ar jausmas būtų tas pats.

Tai paskutinė Erich Maria Remarque knyga, kurią teko perskaityti. Kilo įvairiausių minčių ir potyrių. Visų pirma apimė nuostalgija ir liūdesys, nes tai paskutinė knyga. Tad nuo šiol teks tenkintis, jei bus noro, skaitymu jau...

Tai paskutinė Erich Maria Remarque knyga, kurią teko perskaityti. Kilo įvairiausių minčių ir potyrių. Visų pirma apimė nuostalgija ir liūdesys, nes tai paskutinė knyga. Tad nuo šiol teks tenkintis, jei bus noro, skaitymu jau perskaitytais romanais. Antra, romano siužetos, kaip ir būdinga Remarque kūrybai, nuostalgiškas, kupinas "Remarkiško" liūdesio. Meilė ir mirtis, praradimai ir atradimai, žmogiškasis vienatvės jausmas, tai pagrindinės šio romano temos, kurias manau, ganėtinai įtaigiai perteikia autorius.

Pasakojimas rutuliojasi apie lenktyninką Klerfė ir džiova sergančią merginą Lilianą, paskutines dienas leidžia sanatorijoje. Klerfė atvyksta į sanatoriją aplankyti savo draugo, taip pat lenktynininko, Holmano. Čia sutinka Lilianą, gražią, trapią ir sergančią moterį. Tačiau Liliana, nors ir žinodama, kad tuoj mirs, nesigraužia ir bando gyventi paskutines dienas linksmai ir nerūpestingai, tarsi pati priešintųsi mirties gniauštams, ir nors atrodo trapi, tačiau dvasiškai yra nepaprastai stipri moteris. Kartu su Klerfe ji nusprendžia palikti sanatoriją ir prasideda abiejų herojų kelionės po Europą. Visgi mirtis ateina ankščiau ir netikėtai, per vienas lenktynes žūna Klerfė. Nuo mirties galima bėgti, tačiau ji vis tiek tave suras, net jei būsi tam ir nepasirengęs.

Kaip ir visose Remarque knygose, taip ir čia, gan daug autoriaus filosofinių minčių. Knygoje galima rasti nemažai ir pacifistinių pasisakymų: "Tuomet išgerkime už meną. Tai vienas iš tų dalykų, už kuriuos tikrai dar verta išgerti. peizažai nešaudo. Į sveikatą!"

Tai "prarastosios kartos" autorius, ir visi Remarque kūriniai, taip pat ir šis, tai man primena. Koks jausmas perksičius šią knygą? Ganėtinai slogus. Ilgą laiką negalėjau paimti kitos knygos į rankas. Lieka kažkos viduje stiprus jausmas, nenusakomas žodžiais. Galbūt tai ir yra šio autoriaus genealumas, kad jo knygos suteikia kažką, kas įvardinti sunku, tačiau taip artima širdžiai. Bent mano tai tikrai.

Tai nuostabi knyga, kaip ir pats autorius. Dangus galbūt ir neturi išrinktųjų, tačiau aš tikrai turiu.

Kiekvienoje Jodi Picoult knygoje galima atrasti vis naują, išskirtinę, bet aktualią temą - vaikų ligos, eutanazija, paauglių elgsena, patyčios, homoseksualumas ir t.t., ir situaciją šeimoje, sudarytą tam tikro įvykio ar...

Kiekvienoje Jodi Picoult knygoje galima atrasti vis naują, išskirtinę, bet aktualią temą - vaikų ligos, eutanazija, paauglių elgsena, patyčios, homoseksualumas ir t.t., ir situaciją šeimoje, sudarytą tam tikro įvykio ar nelaimės. Autorė gilinasi į bendravimo, šeimos stiprybės ir tarpusavio ryšius. Bene žymiausias jos romanas - "Mano sesers globėjas".

Knygoje "Susitarimas" gvildenama paauglių tragedija ir jos priežastys. Dvi kaimynystėje gyvenančios šeimynos artimai bendrauja jau aštuoniolika metų. Kartu užaugo jų vaikai, o paauglystėje jų draugystė peraugo į meilę.

Vieną dieną abi šeimas pasiekia kraupi žinia - jų vaikai bandė drauge nusižudyti. Vaikinas lieka gyvas, o mergina miršta. Toliau kūrinyje aiškinamasi, kodėl taip įvyko, ir ar tikrai tai buvo savižudybė? O gal vaikinas kaltas dėl merginos mirties ir jam vieta kalėjime?

Kaip ir kituose romanuose, J. Picoult daug dėmesio palieka teismams, ir ši dalis man visuomet prailgsta. Tačiau knygą tikrai verta perskaityti iki pabaigos ir išsiaiškinti kaip iš tiesų viskas susiklostė.

Jurgis Jankus - vienas tų rašytojų, kuriuos gali skaityti ir vis atrasti kažką naujo. Jo kalbėjimo stilistika labai paveiki, kūriniai įdomūs, o temos išskirtinės. Skaitant jo parašytus tekstus norisi įsiminti visus gražius...

Jurgis Jankus - vienas tų rašytojų, kuriuos gali skaityti ir vis atrasti kažką naujo. Jo kalbėjimo stilistika labai paveiki, kūriniai įdomūs, o temos išskirtinės. Skaitant jo parašytus tekstus norisi įsiminti visus gražius posakius, pasibraukti, išsirašyti sakinius ar net visas pastraipas.

Kūrinį "Paklydę paukščiai" būtų galima pavadinti tragedija. Jame persipina kelių žmonių likimai, kurie iš pirmo žvilgsnio neturi nieko bendro - į Lampėdžius atostogauti atvyksta rašytojas, kunigas ir jauna moteris. Jie glaudžiasi pas moterį, kuri rūpinasi šių žmonių buitimi. Kūrinio personažai po truputį susipažįsta, tarp jų ima megztis sudėtingi ryšiai (meilė, rūpestis, globa). Galų gale, šių žmonių santykiai ir tarpusavio priklausomybė atskleidžiami visiškai netikėtu būdu.

Kūrinio pabaigą žymi mažiausiai keturios mirtys, o paslaptys, iškilusios atomazgoje, kelia nuostabą.

Nesusidūrusiems su J. Jankaus kūryba, rekomenduočiau paskaityti bent vieną šio išeivijos rašytojo romaną.

Taigi, paskutinė knyga iš šių metų pateikto sąrašiuko. Realiai jų perskaityta gerokai daugiau, keturis kart daugiau, tai tikrai.

Vėlgi, patinka knygos, kur gali pamiršti ir pavadinimą, ir autorių, bet siužeto vingiai...

Taigi, paskutinė knyga iš šių metų pateikto sąrašiuko. Realiai jų perskaityta gerokai daugiau, keturis kart daugiau, tai tikrai.

Vėlgi, patinka knygos, kur gali pamiršti ir pavadinimą, ir autorių, bet siužeto vingiai ilgai išlieka atminty. Taigi, dar viena iš tokių "Nepamiršk manęs". Jauna rašytoja Mendi su vyru Adamu ir mažyle dukrele, įsikuria vasarai Atlanto vandenynio pakrantėje, Menkių iškyšulyje. Netekusi trimečio sūnelio, Mendi, dar nėra atsigavusi. Ją persekioja košmarai. Mažąją dukrelę kažkas naktimis apkloja, Mendi naktimis girdi žingsnius bei vaiko verksmą. Keistas žmonos elgesys neaptinka Adamui ir jam atordo, kad ji po truputį kraustosi iš proto. Kokias paslaptis slepia senasis namas ir kaip su tuo susiję jų artimi bičiuliai? Visi atsakymai knygoje.

Tai ne eilinis romanas apie meilę. Tai knyga, kuri nepalieka abejingų. Vien ko verti pagrindiniai herojai. Ji - ne išpuoselėta gražuolė blondinė, našlė su vaiku ir kurčia. Jis - ne super herojus, o žmogus ieškantis darbo, su...

Tai ne eilinis romanas apie meilę. Tai knyga, kuri nepalieka abejingų. Vien ko verti pagrindiniai herojai. Ji - ne išpuoselėta gražuolė blondinė, našlė su vaiku ir kurčia. Jis - ne super herojus, o žmogus ieškantis darbo, su nelabai šviesia praeitimi ir netgi nemalonia paslaptimi. Čia rasit ir maniakų, ir žmogžudysčių- na, kaipgi detektyvas bus be tokių dalykų. Taip pat pasirodys scenoje ir policininkas, kuris dėl šventos ramybės netgi linkęs rizikuoti savo šeimos gerove. Vienu žodžiu, bus įdomu

Waris Dirie, Cathleen Miller - Dykumų gėlė. Jau pats pavadinimas tarsi atpučia smėlio audras, kaitrią saulę ir nesibaigiančių klajonių miražus. Tai biografinė knyga, kurią pasakoja garsi pasaulyje modelis Waris Dirie. Iš...

Waris Dirie, Cathleen Miller - Dykumų gėlė. Jau pats pavadinimas tarsi atpučia smėlio audras, kaitrią saulę ir nesibaigiančių klajonių miražus. Tai biografinė knyga, kurią pasakoja garsi pasaulyje modelis Waris Dirie. Iš karto susižavėjau šia nuostabia moterimi, jos ryžtu ir drąsa. O pati knyga, manau, tikrai išlenda už biografinių ribų. Kodėl?

Waris - išvertus, reiškia - dykumų gėlė. Kad žydėtum, kaitrios saulės ir smėlio audrų pašonėje, reikia būti ištvermingai ir labai stipriai. Tokia ir mūsų knygos herojė.

Waris užaugo Somalyje, dykumoje, klajoklių šeimoje. Jau nuo šešerių metų ganė avis ir ožkas, ieškojo vandens ir atliko kitus buities darbus, tai Afrikos moterų kasdienybė. Kai sulaukė 13-jo gimtadienio, Waris tėvas, "surado" jai jaunikį, septyniasdešimtmetį, kuris pažadėjo šeimai penkis kupranugarius už jaunąją - Waris. Nemanau, kad tai yra itin šokiruojantis faktas, nes mes, vakariečiai, apie tokius mainus esame girdėję, tik niekada į tai nekreipiame perdidelio dėmesio. Visgi šioje istorijoje sužavi visų pirma tai, kad Waris išdrįsta pasipriešinti savo kultūros šaknims, jei mes tai galim pavadinti kulūtra. Bet kaip ten bebūtų, mergaitė pabėga į sostinę - Mogadišą, pas savo tetą. Čia gyvenimas Waris taip pat nelepina, dirba alinančius darbus, yra viena, toli nuo šeimos. Tačiau gyvenimas nestovi vietoje, kai ir nestovi upėje vanduo. Netrukus Waris išvyksta į Londoną, kur ją pastebi modelių agentūros, prasideda pirmieji foto bandymai ir netrukus ji jau bus garsi modelis.

Bet knyga mums papasakoja, kur kas daugiau. Waris prakalba apie Afrikos gentyse egzistuojantį ritualą - moteriškų genitalijų apipjaustymą, kurį ir pačiai teko patirti. Kas mums atrodo barbariška, kai kuriose Afrikos vietovėse, tai kasdienybė. Kalbėti apie tokius, itin asmeninius dalykus, pirmu asmeniu, tikrai reikia didelės drąsos, kurią Waris jau ne kartą įrodė ir prieš tai savo gyvenimo istorija.

Ir jei pradžioje minėjau, kad knyga išlenda už biografinio žanro rėmų, tai manau visi suprantate kodėl. Tai pasakojimas ne tik apie vieną asmenį - Waris, jos gyvenimą, tai pasakojimas apie Somalio genčių tradicijas, įvairias kultūras, kai vakarietiškoji kultūra paliečia, ką tik iš Somalio pabėgusią Waris.

Be jokios abejonės tai šokiruojanti knyga, tačiau teikianti ir daug ryžto, drąsos. Tai sunkus herojės gyvenimas, labai meniškai ir asmeniškai aprašytas.

"Pakalnučių metai" - pirmasis Jurgos Ivanauskaitės, žymios lietuvių prozininkės, eseistės bei dramaturgės, kūrinys - dvylikos trumpučių novelių rinkinys. Istorijos tarpusavyje nesusijusios, tačiau jas jungia keletas bendrų...

"Pakalnučių metai" - pirmasis Jurgos Ivanauskaitės, žymios lietuvių prozininkės, eseistės bei dramaturgės, kūrinys - dvylikos trumpučių novelių rinkinys. Istorijos tarpusavyje nesusijusios, tačiau jas jungia keletas bendrų motyvų. Vienas jų - rytų kultūros bruožai. Novelėse dažnai minimos įvairios rytų religijos, vietos, vardai. Sunku nepastebėti ir vyraujančio tragizmo. Beveik visos novelės baigiasi tragiškai. Vienoje mergina miršta nes jai aplaužė sparnus, kitoje miegantiems jaunuoliams kūnus subado pakalnutės. Nepaisant to visas noveles labai lengva ir malonu skaityti, jos nepaprastai suintriguoja ir palieką įspūdį. Šiose istorijose susipina dvi plotmės - realioji ir mistiškoji. Štai pavyzdžiui, istorija prasideda vyrui ramiai sėdint kavinėje ir gurkšnojant kavą, o po kelių akimirkų jis jau kabo ant lubų paverstas nuotrauka. Pripažįstu, kai kurias noveles man buvo sunkoka suprasti, tačiau turbūt tuo mane "Pakalnučių metai" ir sužavėjo - novelės nėra lengvai apčiuopiamos, visada išlieka dalelė paslaptingumo. Perskaityti tikrai verta. Rekomenduoju visiems. :)

"Žiūrėdama į savo atspindį tyvuliuojančioje mėnesienoje, Danguolė atpažino svečią - tai buvo jos Liūdesys."