Avinėlių tylėjimas - knyga, kurią nusipirkau Vilniaus knygų mugėje. Lietuvių mokytoja sakė, kad geras pasirinkimas. Perskaičius knygą galiu visiškai su ja sutikti. Man visada patiko detektyvai, taigi maniau, kad turėtų...

Avinėlių tylėjimas - knyga, kurią nusipirkau Vilniaus knygų mugėje. Lietuvių mokytoja sakė, kad geras pasirinkimas. Perskaičius knygą galiu visiškai su ja sutikti. Man visada patiko detektyvai, taigi maniau, kad turėtų patikti ir ši knyga, ir aš neklydau. Buvo labai įdomu, knyga įtraukė ir nepaleido iki pat pabaigos. Labiausiai patikęs veikėjas buvo Daktaras Lekteris. Jis taip sužavėjo, kad užsidegiau noru perskaityti ir kitas knygas apie jį, kuo greičiau pažiūrėti filmą ir net pradėjau žiūrėti serialą "Hanibalas". Visą savaitę po to, kai perskaičiau, visoms draugėms iš eilės pasakojau, kokia tai gera knyga.

Gražus viršelis. Įdomus pristatymas. Tačiau tikrai ne ta knyga, kurią lengva skaityti. Bent jau iš pat pradžių.

Pirmą kartą šią knygą mėginau perskaityti anglų kalba, tačiau išėjo visiškai šnipštas. Skaitau ir...

Gražus viršelis. Įdomus pristatymas. Tačiau tikrai ne ta knyga, kurią lengva skaityti. Bent jau iš pat pradžių.

Pirmą kartą šią knygą mėginau perskaityti anglų kalba, tačiau išėjo visiškai šnipštas. Skaitau ir merkiasi man akys, o galų gale nebesuprantu, apie ką aš skaitau. Visiškai tekstas manęs neįtraukė į knygą. Man buvo visiškai tas pats, kodėl veikėjai tave viešbutyje, ką jie ten daro ir, kas ten vyksta.

Tačiau tada pasirodė lietuviška šios knygos versija ir man ji vaidenosi vos ne kiekviename kampe su Josephine Angelini komentaru, kad šioji knyga yra Doriano Grėjaus portreto ir Velnias dėvi pradą mišinys. Pripažįstu, man patiko Oskaro Vaildo knyga ir Velnias dėvi pradą filmas (knygos neskaičiau). Taip pat faktas, kad man patiko pačios Jesephine Angelini knygos, buvo vienas iš faktorių nepadėti šios knygos mintyse į lentyna su iškaba "neverta dėmesio". Todėl ją nusprendžiau vėl paimti į rankas, tik šį kartą lietuvišką versiją. O tam, kad tikrai paimčiau dar šiame gyvenime, ją įrašiau į šį iššūkį.

Rankos laiko knygą, o akys ryją tekstą. Pradžia tikrai nebuvo toji, kuri primintų cunamį. Būtų tiksliau sakyti, kad čia buvo kažkas panašiau į labai švelnią bangą su nedidele paslaptimi " o kodėl ją priėmė į tą viešbutį?". Tik tas menkutis kabliukas tave verčia atversti kitą puslapį ir viltis, kad jame atsitiks kažkas tokio, kad galėtum sušukti WOW.

Kažkas įdomaus prasidėjo kai įpusėjau knygą. Tada tapo įdomiau ragauti parašytus juodu rašalu žodžius, kadangi pradėjo aiktelėti, kur čia šuo pakastas. Man patiko tai, kad autorė nesistengė išlaikyti paslapties apie viešbutį ir jo darbuotojus, pačią merginą iki pačios knygos pabaigos ir suteikė skaitytojui bei pagrindinei veikėjai šią informaciją ganėtinai anksti. Tikrai buvo įdomu skaityti, kaip mergina mėgina savęs nedemaskuoti savo priešams.

Taip pat verta paminėti, kad knyga yra ganėtinai geros apimties -511 puslapių. Tikrai yra kas paveikti. Gaila, kad ganėtinai nemaža dalis šių puslapių man buvo neįdomūs ir atrodė, kad jie nestumia veiksmo į priekį. Netgi negilina istorijos, o paprasčiausiai kartoja tą patį per tą patį. Kitaip tariant, buvo per daug nereikalingo teksto, kurį būtų buvę galima lengva ranka išmesti ir esmė nei trupučio nebūtų pakitusi.

Bet bendrai viską apibendrinus, knygos mintis tikrai nėra prasta. Ji įdomi ir tikrai palieka įspūdį perskaičiusi knygą. Bent jau man paliko. Tačiau mano veidą iškreipia liūdna išraiška, kai pagalvoju, kad vis dėlto autorė per daug puslapių aprašė norėdama ją perteikti.

Jau keletą metų savo bibliotekoje turiu Kathryn Stockett knygą "Pagalba", bet tik dabar pavyko ją perskaityti. Kadangi šiuo metu gyvenu Pietų Afrikos Respublikoje, galiu daugiau laiko skirti knygų skaitymui ir ypač seniau...

Jau keletą metų savo bibliotekoje turiu Kathryn Stockett knygą "Pagalba", bet tik dabar pavyko ją perskaityti. Kadangi šiuo metu gyvenu Pietų Afrikos Respublikoje, galiu daugiau laiko skirti knygų skaitymui ir ypač seniau įsigytų bet neperskaitytų.

Mane labai sudomino ir suintrigavo knygos pagrindinė tema - apie konservatyvią dvidešimtojo amžiaus vidurio Misisipės valstijos aplinką - juodaodžių tarnaičių ir jų šeimininkių santykius. Tai knyga apie taisykles, kurios trukdo laisvai gyventi, apie daugybę diskriminacijos apraiškų juodaodžių atžvilgiu. Bet tai taip pat knyga apie meilę žmonėms ir žmogiškumą.

Manau, kad knygos aprašomu laikotarpiu aktualūs klausimai tebera svarbūs ir dabar - aš pati tokio elgesio šešėlius matau gyvendama PAR, kur tik 1990 metais panaikintas apartheido rėžimas.

Knyga patiko ir rekomenduoju perskaityti, tik gaila, kad lietuviškas vertimas yra prastokas.

Pagal šį romaną 2011 metais pasirodė Tate Taylor režisuotas filmas "The Help".

~~Kiekviena perskaityta Tess Gerritsen knyga palieka manyje vis didesnį susižavėjimą šia autore. Atvertusi naujos knygos pirmuosius puslapius žinau, kad čia sutiksiu detektyvę Džeinę Ricoli, teismo ekspertę Morą Ailz, o...

~~Kiekviena perskaityta Tess Gerritsen knyga palieka manyje vis didesnį susižavėjimą šia autore. Atvertusi naujos knygos pirmuosius puslapius žinau, kad čia sutiksiu detektyvę Džeinę Ricoli, teismo ekspertę Morą Ailz, o pradėjusi skaityti "Išlikusieji", sutikau ir jau pažystamus Sensoną iš "Mefisto klubo" bei Džiulijaną Perkinsą "Žiurkių" iš "Ledinio šalčio. Kiekvienas puslapis alsuojantis šiurpia paslaptimi taip įvilioja į savo voratinklį, kad net ir užvertus paskutinius knygos puslapius mintys dar ilgai bėgioja nuo vieno herojaus veido, prie kito, nuo vienos istorijos prie kitos.
Vaizdingi ir nenuobodūs Ivensongo pilies, ją supančio miško vaizdai bei ne tokie kaip visi vaikai nusiveda į naują kelionę po knygos puslapius. Ne tokie kaip visi vaikai, nes jie yra netekę savo tėvų, savo globėjų, jie patyrę savo artimųjų netektį, o kai kurie dukart išgyvenę, dukart tapę našlaičiais. Kas tie paslaptingieji Klerė Vord, Vilas Jablonskis ir Tedis Klokas, kas juos jungia, ir kas juos "medžioja" bei kas tas grobuonis ir po kieno kaukia jis slepiasi... Nenuostabu, kad Džeinei ir Morai tenka patirti dešimtis išbandymų, stotI į akistatą su žiauriu likimu, kad atskleistų šiurpias paslaptis ir bet kokiomis priemonėmis sustabdytų tikslo siekiantį žudiką.

"Paskutinis traukinys" - skaudi ir tragiška Toleikių šeimos istorija, kuri rutuliojosi Lietuvoje ir Rytų Prūsijoje prieš Antrąjį pasaulinį karą ir pokario metais jau dabartiniame Kaliningrade. Skaudi ir tragiška...

"Paskutinis traukinys" - skaudi ir tragiška Toleikių šeimos istorija, kuri rutuliojosi Lietuvoje ir Rytų Prūsijoje prieš Antrąjį pasaulinį karą ir pokario metais jau dabartiniame Kaliningrade. Skaudi ir tragiška netektimis, karo baisumais, skurdu, skirtingų mentalitetų - rusų bei vokiečių tautiniais skirtumais. Skaudi "vilko vaikų" patirtimis, išgyvenimais.
Patiko ši knyga ne tik todėl, kad domiuosi Lietuvos istorija, bet ir todėl, kad ji dar ir dar kartą parodo koks gali būti stiprus žmogus, jeigu jis turi tikslą, jeigu jam artima jo šeimos istorija ir brangi aplinka, kur jis gyveno, kur gyveno jo tėvai, seneliai, protėviai; ir koks silpnas žmogus - paradęs savąjį "aš", parardęs vardą, pavardę, artimuosius...

Istorija apie merginą Dženę iš neturtingos šeimos ir jos klystkelius.

Iš pradžių skaitėsi sunkokai, kol pasakojimas užkabino ir nebepaleido iki pabaigos. Šiais laikais Dženės nuodėmės būtų juokingos ir nieko labai...

Istorija apie merginą Dženę iš neturtingos šeimos ir jos klystkelius.

Iš pradžių skaitėsi sunkokai, kol pasakojimas užkabino ir nebepaleido iki pabaigos. Šiais laikais Dženės nuodėmės būtų juokingos ir nieko labai nenustebintų, bet, įsivaizduoju, kad 1911 m. tai buvo kažkas baisiai nuodėminga ir amoralu. Istorija dėstoma nuosekliai, be didelių emocijų, per daug nieko neteisdama, neteisindama, bet kartkartėm sustodama ir paaiškindama kai kuriuos poelgius, ir pamažu artėdama prie natūralios pabaigos, per daug manęs nenustebindama. Knygą supratau kaip dviejų žmonių meilę, tačiau tais laikais nepriimtiną ir negalimą. Nors, jei Lesteris būtų turėjęs šiek tiek daugiau drąsos ir atkaklumo, viskas būtų pasibaigę gerokai laimingiau.

Tai antra Dreizerio skaityta knyga, patinka jo kūryba ir pažintis bus tęsiama ateityje.

Sužavėta sužavėta. Suradau rašytoją sielos bendrininką ir nedelsdama neriu į visą kitą Gario kūrybą. Garis Romainas tikras plunksnos virtuozas. Visai toks, kokį norėjo matyti jo įspūdingoji artistė motina. Romainas...

Sužavėta sužavėta. Suradau rašytoją sielos bendrininką ir nedelsdama neriu į visą kitą Gario kūrybą. Garis Romainas tikras plunksnos virtuozas. Visai toks, kokį norėjo matyti jo įspūdingoji artistė motina. Romainas aprašė patį puikiausią motinos paveikslą, kokį tik kada teko skaityti. Motinos paveikslas juokingas, mielas, kartais graudus, ir aš pagalvojau, kaip norėčiau turėti būtent tokią mamą, kokią turėjo šis rašytojas.

Ir visai nesigėdyčiau, kai ji įsikibusi man į parankę, be krašto didžiuodamasi savo suaugusiu vaiku, turguje nutaisiusi išpaikintos ponios pasišlykštėjusią miną lazda baksnotų ir pliauškintų mėsos gabalus ant mėsininko prekystalio nė neketindama nė vieno pirkti, nes iš tikrųjų neišgalėtų įpirkti; visai nesigėdyčiau, kai mano viršininkui triukšmingai ir visiems matant ji įbruktų gabalą puikios dešros, kad man atseit nuolaidesnis būtų; visai nesigėdyčiau, kai ji valandą gluosniuotųsi ir verktų ašaras upeliais prieš kur išvykstant. Net jei sūnus, o ne dukra būčiau.

Norėčiau šitaip smarkiai mylėti savo mamą, kaip kad mylėjo Romainas. Be jos kaip be oro, kaip rūmai be pamatų. Motina programavo savo vaiką svaiginančiai karjerai (kompozitoriaus, aktoriaus, rašytojo, ambasadoriaus, prezidento - bet ko, svarbu, didžio), įsitikinusi, kad šis taps pasaulinio garso įžymybe, kokia tapti norėjo ji.

- Mano sūnus yra Prancūzijos ambasadorius, ir jis siunčia jūs kakot!

Mama kartais neskiria esamo laiko nuo būsimo, - tada pa(si)teisino knygos autorius. Žinoma, tokios mamos viltys gali pridaryti bėdos - vaiką slėgė ant pečių užkraunama tokia milžiniška baimės nenuvilti našta, užtat išugdė didžiulį pasitikėjimą savimi, išmokė tapti vertam, didžiuotis savimi.

Knyga puiki, puikus stilius ir humoro jausmas, sveika savikritika (nors kaip pats Romain minėjo, kad skaitytojai jį kaltina per daug šaipantis iš savęs), nemari motinos meilė ir tokia pat meilė motinai.

Kūrinys - odė savo mamai. Privaloma paskaityti visoms mamoms, sūnums ir dukroms.

Vertinimas 10 iš 10

Charles Brokaw "Atlantidos kodas''. Vien pamačius knygos pavadinimą, vaizduotė tave nuneša į nuostabų kraštą, kur viskas nepakartojama, bet prarasta. Atlantidos paieškos istorijos paprastai būna kupinos nuotykių ir...

Charles Brokaw "Atlantidos kodas''. Vien pamačius knygos pavadinimą, vaizduotė tave nuneša į nuostabų kraštą, kur viskas nepakartojama, bet prarasta. Atlantidos paieškos istorijos paprastai būna kupinos nuotykių ir stulbinančių atradimų, įtraukiančios ir užburiančios. Deja, šia, knygoje pasakojama istorija, nelikau super sužavėta. Net ir pačią knygą ryžausi pradėti skaityti trečią kartą. Du pirmuosius kartus skaitymas baigėsi ties 12 knygos puslapiu. Maniau, arba ne ta knyga, arba ne tas skaitytojas.. Bet ryžausi skaityti trečią kartą ir pažiūrėti, kur tai nuves.

Ši knyga daug kur yra lyginama su Dan Brown "Da Vinčio kodu'' ir teigiama, jog tai labai panaši knyga su nuotykių ir visa apverčiančių atradimų istorija. Tačiau šios knygos yra nepalyginamos istorijos gilumu, pagrindinio herojaus charakteriu, skaitytojo dėmesio patraukimu. "Da Vinčio kodas'' - įtraukianti į savo istoriją nuo pat pradžių iki pat pabaigos, "Atlantidos kodas'' priešingai - įdomu tik knygą įpusėjus. Nors paliesta įdomi tema: Adomo ir Ievos išvarymas iš Edeno sodo bei tai, kad Dievas turėjo ne vieną, bet du sūnus, tačiau ji neatskleista iki galo. Tema suintriguoja, sudomina, norisi daugiau detalių, daugiau legendomis ir pasakojimais apipintos istorijos. Tačiau "Atlantidos kodo'' autorius į gilesnius tyrinėjimus nesileidžia, vietoje to pateikia pagrindinio herojaus lingvistikos profesoriaus Lordso blaškymąsi tarp dviejų moterų ir jų meilės trikampio vingrybes.

Nors knygoje buvo ir veiksmo, ir įdomių pasakojimo vietų, tačiau pati knyga nebuvo įtraukianti taip, kad pamirštum aplinkinį pasaulį, taptum istorijos dalimi ar būtum įtrauktas nepaprastos istorijos, kurios pabaigoje atskleidžiamas didingosios Atlantidos egzistavimo faktas.

Šią knygą privalo perskaityti kiekvienas save gerbiantis ir Antrojo Pasaulinio karo laikotarpiui neabėjingas žmogus. Tai paprastos, niekuo iš minios neišsiskiriančios mergaitės, vardu Lizelė, gyvenimo istorija ,apimanti...

Šią knygą privalo perskaityti kiekvienas save gerbiantis ir Antrojo Pasaulinio karo laikotarpiui neabėjingas žmogus. Tai paprastos, niekuo iš minios neišsiskiriančios mergaitės, vardu Lizelė, gyvenimo istorija ,apimanti vaikystę, paauglystės dienas ir gilią senatvę. Istoriją pasakoja Mirtis. Negalvokite, kad dėl to knyga tampo niūria ar slegiančia. Priešingai. Jau pirmuosiuose puslapiuose pabrėžiama, kad Mirtis gali būti ir linksma, kad nereikia bijoti šio žodžio . Tai mane ir paskatino skaityti toliau.

New York Times laikraštis šią knygą apibūdina, kaip "nuostabią ir labai ambicingą", o kitas garsus leidinys knygą vadina "neįprasta, skambia, gražia ir žiauria". Antroji nuomonė artimesnė man. "Knygų vagilė" patraukia skaitytoją ne įvykių gausa, o savo paprastu jausmingumu, atvirumu.

Lizelės gyvenimas toli gražu nėra rožėmis klotas. Sovo akimis mergaitei teko matyti ne vieną mirštantį žmogų, iš jos artimųjų rato. Ne kiekvienas suaugęs žmogus galėtų tai ištverti, o mes juk kalbame apie bejegę mergaitę. Jos ryžtas, nepalaužiama dvasia ir begalimė meilė, kurią Lizelė turėjo galimybę justi iš artimųjų, padėjo ne tik išgyventi sunkumus, bet ir atsitiesti, tobulėti ir tvirtai žengti tolyn į gyvenimą.

Vieną dieną, į mergaitės globėjų namus užėjęs jaunas, sulysęs ir nusilpęs žydas, Maksas, padėjo Lizelei į daugelį dalykų pažvelgti šviesiau, kitu kampu. Vos kelias savaites kartu su juo praleidusi mergaitė pasikeitė. Maksas padėjo išsilaisvinti iš Hitlerio politikos varžomų minčių srauto. Jo dėka mergaitė iškilo iš pilkos minios. Nors vis dar negalėjo garsiai reikšti savo samprotavimų apie daugelį dalykų, tačiau galėjo drąsiai apie juos galvoti.

Lizelės globėjas, Hansas Hubermanas, buvo paprastas, vos galą su galu suduriantis dažytojas. Laisvalaikiu mėgo groti akordeonu. Muzika, sklidusi iš vos šio vyro paliesto instrumento, užburdavo visus. Ypač Lizelę. Ji jausdavosi laisva, pamiršdavo viską, kai buvo šalia Hanso. Nuo pat pirmosios jų pažinties dienos, mergaitė pajuto, jog šiuo žmogumi galima pasitikėti. Iš savo globėjo ji išmoko nenusiminti po nesekmės, įžvelgti ką nors gero kiekvienoje dienoje.

Rosa Huberman buvo Lizelės globėja . Daugelis aplinkinių žmonių, kaimynų šią moteriškę laikė šiurkščia, atžaria ir nedraugiška, tačiau po sunkia apsaugine kauke slėpėsi jautri ir švelni asmenybė. Kuo labiau Rosa keikdavo Lizelę, tuos ši juto didesnę meilę, sklindančią iš globėjos. Mergaitė suprato, kad viskas daroma tik jos labui, kandžios pastabos padeda jai tobulėti.

Po to kai perskaičiau šią knygą, ilgai mąsčiau apie daugelio Antrojo Pasaulinio karo laikotarpiu gyvenusių žmonių likimus. Gaila, kad dabar jau niekuo negaliu jiems pagelbėti, negaliu nieko pakeisti. Nortųsi sugrąžinti visus nekaltai žuvusius žmones atgal į gyvenimą, bet nežinau ar galėčiau jiems pasiūlyti ką geresnio... Žinoma ,dabar daugumai iš mūsų nereikia kęsti tokių nepriteklių, nereikia nerimauti dėl galinčio prasidėti oro pavojaus, bet ar mes laimingesni? Mūsų tarpusavio bendravimas labai silpnas, retai kalbame atvirai, dažnai meluojame. Norėdama, kad tūkstančiai žuvusių žmonių nebūtų paaukoję savęs dėl nieko, bandysiu pakeisti bent savo požiūrį į įvairius dalykus, aplinkinius žmones.

Žanras: romanas

Puslapių skaičius: 542

Vertinimas 5/5

Kai aš pamačiau šitą knygą, aš galvojau, tai yra apie kažkokius ežiukus. Bet ji buvo apie ežiuką Latę ir vandens skiltuvą. Kai giria išdžiūvo ir nelijo labai ilgai, ežiukas Latė išėjo ieškoti vandens skiltuvo. Man...

Kai aš pamačiau šitą knygą, aš galvojau, tai yra apie kažkokius ežiukus. Bet ji buvo apie ežiuką Latę ir vandens skiltuvą. Kai giria išdžiūvo ir nelijo labai ilgai, ežiukas Latė išėjo ieškoti vandens skiltuvo. Man knyga labai patiko, nes man patinka skaityti knygas, kai keliauja kažkur ir nutinka nuotykių. Aš, kai jau buvau viduryje, aš tiesiog negalėjau sustoti skaityti. Aš rekomenduoju skaityti šitą knygą, nes jinai labai įdomi.