Šią knygą privalo perskaityti kiekvienas save gerbiantis ir Antrojo Pasaulinio karo laikotarpiui neabėjingas žmogus. Tai paprastos, niekuo iš minios neišsiskiriančios mergaitės, vardu Lizelė, gyvenimo istorija ,apimanti...

Šią knygą privalo perskaityti kiekvienas save gerbiantis ir Antrojo Pasaulinio karo laikotarpiui neabėjingas žmogus. Tai paprastos, niekuo iš minios neišsiskiriančios mergaitės, vardu Lizelė, gyvenimo istorija ,apimanti vaikystę, paauglystės dienas ir gilią senatvę. Istoriją pasakoja Mirtis. Negalvokite, kad dėl to knyga tampo niūria ar slegiančia. Priešingai. Jau pirmuosiuose puslapiuose pabrėžiama, kad Mirtis gali būti ir linksma, kad nereikia bijoti šio žodžio . Tai mane ir paskatino skaityti toliau.

New York Times laikraštis šią knygą apibūdina, kaip "nuostabią ir labai ambicingą", o kitas garsus leidinys knygą vadina "neįprasta, skambia, gražia ir žiauria". Antroji nuomonė artimesnė man. "Knygų vagilė" patraukia skaitytoją ne įvykių gausa, o savo paprastu jausmingumu, atvirumu.

Lizelės gyvenimas toli gražu nėra rožėmis klotas. Sovo akimis mergaitei teko matyti ne vieną mirštantį žmogų, iš jos artimųjų rato. Ne kiekvienas suaugęs žmogus galėtų tai ištverti, o mes juk kalbame apie bejegę mergaitę. Jos ryžtas, nepalaužiama dvasia ir begalimė meilė, kurią Lizelė turėjo galimybę justi iš artimųjų, padėjo ne tik išgyventi sunkumus, bet ir atsitiesti, tobulėti ir tvirtai žengti tolyn į gyvenimą.

Vieną dieną, į mergaitės globėjų namus užėjęs jaunas, sulysęs ir nusilpęs žydas, Maksas, padėjo Lizelei į daugelį dalykų pažvelgti šviesiau, kitu kampu. Vos kelias savaites kartu su juo praleidusi mergaitė pasikeitė. Maksas padėjo išsilaisvinti iš Hitlerio politikos varžomų minčių srauto. Jo dėka mergaitė iškilo iš pilkos minios. Nors vis dar negalėjo garsiai reikšti savo samprotavimų apie daugelį dalykų, tačiau galėjo drąsiai apie juos galvoti.

Lizelės globėjas, Hansas Hubermanas, buvo paprastas, vos galą su galu suduriantis dažytojas. Laisvalaikiu mėgo groti akordeonu. Muzika, sklidusi iš vos šio vyro paliesto instrumento, užburdavo visus. Ypač Lizelę. Ji jausdavosi laisva, pamiršdavo viską, kai buvo šalia Hanso. Nuo pat pirmosios jų pažinties dienos, mergaitė pajuto, jog šiuo žmogumi galima pasitikėti. Iš savo globėjo ji išmoko nenusiminti po nesekmės, įžvelgti ką nors gero kiekvienoje dienoje.

Rosa Huberman buvo Lizelės globėja . Daugelis aplinkinių žmonių, kaimynų šią moteriškę laikė šiurkščia, atžaria ir nedraugiška, tačiau po sunkia apsaugine kauke slėpėsi jautri ir švelni asmenybė. Kuo labiau Rosa keikdavo Lizelę, tuos ši juto didesnę meilę, sklindančią iš globėjos. Mergaitė suprato, kad viskas daroma tik jos labui, kandžios pastabos padeda jai tobulėti.

Po to kai perskaičiau šią knygą, ilgai mąsčiau apie daugelio Antrojo Pasaulinio karo laikotarpiu gyvenusių žmonių likimus. Gaila, kad dabar jau niekuo negaliu jiems pagelbėti, negaliu nieko pakeisti. Nortųsi sugrąžinti visus nekaltai žuvusius žmones atgal į gyvenimą, bet nežinau ar galėčiau jiems pasiūlyti ką geresnio... Žinoma ,dabar daugumai iš mūsų nereikia kęsti tokių nepriteklių, nereikia nerimauti dėl galinčio prasidėti oro pavojaus, bet ar mes laimingesni? Mūsų tarpusavio bendravimas labai silpnas, retai kalbame atvirai, dažnai meluojame. Norėdama, kad tūkstančiai žuvusių žmonių nebūtų paaukoję savęs dėl nieko, bandysiu pakeisti bent savo požiūrį į įvairius dalykus, aplinkinius žmones.

Žanras: romanas

Puslapių skaičius: 542

Vertinimas 5/5

Kai aš pamačiau šitą knygą, aš galvojau, tai yra apie kažkokius ežiukus. Bet ji buvo apie ežiuką Latę ir vandens skiltuvą. Kai giria išdžiūvo ir nelijo labai ilgai, ežiukas Latė išėjo ieškoti vandens skiltuvo. Man...

Kai aš pamačiau šitą knygą, aš galvojau, tai yra apie kažkokius ežiukus. Bet ji buvo apie ežiuką Latę ir vandens skiltuvą. Kai giria išdžiūvo ir nelijo labai ilgai, ežiukas Latė išėjo ieškoti vandens skiltuvo. Man knyga labai patiko, nes man patinka skaityti knygas, kai keliauja kažkur ir nutinka nuotykių. Aš, kai jau buvau viduryje, aš tiesiog negalėjau sustoti skaityti. Aš rekomenduoju skaityti šitą knygą, nes jinai labai įdomi.

Susidomėjau šia knyga perskaičiusi atsiliepimą apie ją. O ir kaip kitaip, kai perskaitai prisipažinimą, jog detektyvų nemegėjas liaupsina knygą. Nors dažniausiai tokie dideli lūkesčiai, kad radau tikrai gerą knygą,...

Susidomėjau šia knyga perskaičiusi atsiliepimą apie ją. O ir kaip kitaip, kai perskaitai prisipažinimą, jog detektyvų nemegėjas liaupsina knygą. Nors dažniausiai tokie dideli lūkesčiai, kad radau tikrai gerą knygą, nepasitvirtina, šį kartą nenusivyliau. Tiesa, plataus masto ir genialiai suktų blogio planų čia niekas nekuria, tačiau ir vienas "paprastas" nusikaltimas turi nemažai paslapčių, kurios neduoda skaitytojui ramybės, kol nėra atskleidžiamos iki galo.

"Įrašyta kauluose" jau antroji (iš keturių) knyga apie teismo mediką Deividą Hanterį. Šioje dalyje veiksmas vyksta dėl didelių audrų nuo išorinio pasaulio atskirtoje saloje. Uždara aplinka, ribotas skaičius įtariamųjų, būtinybė veikti ir pasikliauti tik savo nuožiūra. Kuo daugiau išsiaiškinama, tuo daugiau nutinka nelaimių, tad reikia vis labiau skubėti, o įtampa tik didėja.

Pagrindinis veikėjas yra teismo medikas, kuris paprastai kviečiamas, kai kūnai yra suirę, lieka maža tikimybė rasti įkalčių. Deividas Hanteris nėra detektyvas, jam nepriklauso tirti nusikaltimo, tačiau aplinkybės susiklosto taip, kad jam tenka patekti į visų įvykių sūkurį. Ši knyga žavi tuo, kaip paprastas žmogus elgiasi susiklosčius neįprastoms aplinkybėms.



Nors ima atrodyti, kad knygoje atsakyti jau visi klausimai, kai akimirksniu situacija pasikeičia ir belieka skaityti toliau, siekiant viską sužinoti. Tai detektyvas, kurio negalima padėti į šalį, kol visa knyga neperskaityta. Nors ir tada nepažadu ramios atomazgos.

Visada galvojau, kodėl "Pasivaikščiojimai" nevirsta kitokia forma, nes televizijoje medžiaga, nors ir archyvuojama, tačiau dažniausiai nekartojama (netransliuojama dar kartą), o internete viskas laikina, niekada nežinai, kada...

Visada galvojau, kodėl "Pasivaikščiojimai" nevirsta kitokia forma, nes televizijoje medžiaga, nors ir archyvuojama, tačiau dažniausiai nekartojama (netransliuojama dar kartą), o internete viskas laikina, niekada nežinai, kada "užlūš" "Youtube" ar "Vimeo" serveriai, kuriuose patalpinti visi "Pasivaikščiojimai". O gal apskritai - internetas pradings? Tačiau sužinojęs, kad Ryčio "Pasivaikščiojimai" virsta knyga, vieną akimirką apsidžiaugiau, o jau kitą - nerimavau.

Apsidžiaugiau, kadangi pagaliau šie "Pasivaikščiojimai" bus užfiksuoti ir išliks. Nuliūdau, nes supratau, kad visi "Pasivaikščiojimai" į knygą tikrai netilps - atranka bus negailestinga, o tai ir labiausiai gąsdino. Nerimavau ir todėl, kad televizijos laida virsta knyga, o ne atvirkščiai, kaip būdinga knygoms. Kas iš to pavyks?

Šioje knygoje nebebus judančių vaizdų, garsų, jie nepasakos istorijos, ją perteiks tik raidžių sudėlioti sakiniai. Neapleido mintis, kad "Pasivaikščiojimai" kaip idėja praras savitą grožį ir nepriklausomumą. Nusiteikiau ganėtinai pesimistiškai.

Pasirodžius knygai, jau po savaitės kitos, ji puikavosi perkamiausių "Vagos" knygyno knygų dešimtuke. Net ir man pačiam ją reikėjo traukti iš to paties "dešimtuko", kadangi visi kiti egzemplioriai knygyne buvo išpirkti. Pažvelgus į knygyno darbuotoją, ji tik tarstelėjo: "Juk suprantat... Šventės. O ir šiaip, žinomas žmogus." Taigi, perka Rytį.

Kol dar nepradėjau kalbėti apie knygos turinį, norėčiau kelias mintis brūkštelėti apie formą. Vieni vertina knygos viršelio apipavidalinimą, kiti apie kokybę sprendžia iš to, ar lapai įrišti į kietą, ar minkštą viršelį, iš kokios medžiagos jis pagamintas, stora, ar plona knyga. Kiti visai nevertina. Žinoma, tai labai asmeniška ir subjektyvu. Man patinka, kai knyga "guli" rankose. Ryčio knyga mano rankose niekaip "neguli": ir patogiai fotelyje įsitaisęs skaičiau, ir važiuodamas troleibusu bandžiau. Pavyko tik "įrėmus" knygą ant stalo. Tada ji "nebesiožiavo". Gal tai lėmė puslapių skaičius, perkopęs daugiau, kaip 360 puslapių, o gal įrišimas, bet atsivertus ir laikant knygą rankose, ji vis kažkaip "nepasiduoda" maloniam skaitymui.

Į knygą sugulė 20 svečių iš "Pasivaikščiojimų": tai ir kalbininkė Irena Smetonienė, pianistas Rokas Zubovas, režisierius Oskaras Koršunovas, jau išėjęs aktorius Vytautas Šapranauskas, rašytojas Sigitas Parulskis ir kiti. Knyga suskirstyta į 5-ias dalis: "Prieš saulę", "Pietų pusėje", "Šiaurės pusėje", "Vėjas į nugarą", "Kelias namo". Pats Rytis šypsosi ir neišduoda, ką šie pavadinimai atspindi. Gal vieni tai interpretuos kaip kasdien pasikartojantį dienos ciklą, nuo saulėtekio iki saulėdydžio, kiti tai galbūt sies su tam tikrais jausmais, vieta, kur Rytis kalbasi su savo svečiais.

Kiekviena dalis suskirstyta pagal tam tikrą pašnekovų veiklos sritį: muzikos, teatro, kino ir kitų menų, specialybių, kuriose jie dirba. Būtų galima krimstis, kad šioje knygoje netilpo "Pasivaikščiojimai" su Lietuvos prezidentu Valdu Adamkumi, filosofu Algiu Mickūnu, rašytoju Antanu Šileika, poetu ir publicistu Tomu Venclova, kino dokumentalistu, tyrinėjančiu Lietuvos istoriją Jonu Ohmanu, rašytoja Renata Šerelyte ir daugeliu kitų.

Tačiau minint šiuos žmones ir jų veiklą, galima pastebėti, kad knygoje Rytis bandė užgriebti ir sudėlioti kuo įvairesnį, skirtingų asmenybių paveikslą, todėl vienaip ar kitaip, filosofų, poetų, rašytojų, kino, muzikantų ir ne tik, šioje knygoje gausu. Iš esmės kiekvienas svečias, lankęsis "Pasivaikščiojimuose", yra vertas atsidurti šioje knygoje, tačiau įprasta, kad gyvenimas priverčia rinktis.

Kiekviena dalis pradedama nuo nuskenuoto Ryčio užrašų sąsiuvinio lapų, kuris jį lydi visų pasivaikščiojimų metu. To televizijos žiūrovai nemato, kadangi Rytis laidos prologą pradeda keliais sakiniais papasakodamas apie savo svečią. O štai sąsiuvinio lapuose matome nuveiktą darbą: kairėje pusėje pasirašytos mintys apie svečio biografiją, pasiekimus, kitoje - Ryčio klausimynas pašnekovui. Rytis nerašo tušinuku. Visas mintis raito pieštuku, nevengia ir trintuko, todėl matyti, kad tekstas ir klausimai po savimi slepia dar kelis sluoksnius. O ir šiaip, sakoma, kad grafitas išlieka ilgiau už rašalą. O Rytis siekia išliekamosios vertės.

Iš klausimyno matyti, kad Rytis kruopščiai ir sąžiningai ruošiasi prieš kiekvieną laidą: kai kurie klausimai konkrečiai susiję su pašnekovo profesija, pavyzdžiui, balerinos Eglės Špokaitės Rytis klausia: "Grįžkim prie to rusiškojo pėdsako balete. Daugeliui žmonių baletas asocijuojasi su Rusija, su Čaikovskio gulbėmis. Toks požiūris - pernelyg siauras?", ar "kokia baleto artisto motyvacija? Dėl ko einama į sceną?".

Kiti klausimai jau kiek asmeniškesni, pavyzdžiui, režisieriaus, dramaturgo Oskaro Koršunovo Rytis teiraujasi: "Esi sakęs, kad "Hamletas" - tai tu pats. Taip apie save galėtų pasakyti kiekvienas...", ar "klausiau apie teatro krizę, o ar jauti amžiaus vidurio krizę?" O kartais net ir labai asmeniški: "O tu? Bijai mirties?". Kartais klausimus pasufleruoja pati vieta. Rytis vaikščiodamas su pianistu, Mikalojaus Konstantino Čiurliunio proanūkiu Roku Zubovu jo pasiteirauja: "Rokai, ar pastebit, kad einam pasroviui?" Žiūrėdamas "Pasivaikščiojimus" galvojau, kad toks klausimas Ryčio galvoje toptelėjo netikėtai, ekspromtu. Tačiau atsivertęs knygą, o tiksliau klausimyną Rokui Zubovui, matau 5-ąjį klausimą: "Einame pasroviui. Kaip Jūs gyvenate? Mokate plaukti?" Skaitant knygą, tokių "ekspromtų" pastebiu ir daugiau. Nors tai ir smulkmena, tačiau ji priverčia nusišypsoti: Rytis netingi domėtis.

Žiūrėdamas "Pasivaikščiojimus" televizoriaus ekrane ir juos skaitydamas, vis bijojau, kad išnykusi audiovizualinė raiška, virtusi užrašytais žodžiais ir sakiniais, negalės pretenduoti į tikrus "Pasivaikščiojimus".

Iš esmės, tai yra televizinės laidos "perrašymas" į knygą, papildant keliais puslapiais Ryčio minčių, pavyzdžiui, ilgesni ir atviresni kiekvieno svečio prologai ar epilogai, kurių nebuvo, o ir negalėjo būti ištransliuoti televizijoje.

Rytis jau pirmame prologe apie Oskarą Koršunovą atvirauja: "2012-ųjų lapkritis. Vilnius, senamiestis. Šalta. Bet aš džiaugiuosi - juk pagaliau pavyks pasivaikščioti su bičiuliu, su žmogumi, kurį suprantu ir labai vertinu. Tad ar galiu išduoti, kad su Oskaru pirmiausia išgeriame po penkiasdešimt gramų trauktinės ir tik tada išdrįstame išeiti į tokį šaltį? Manau, galiu."

Tačiau tuo pačiu metu, šie "perrašymai" knygoje yra atviresni nei buvo matomi televizijoje. Stebint tuos pačius "Pasivaikščiojimus" televizoriuje ir skaitant juos knygoje, jie identiški, tačiau jauti, kad kažkuo skiriasi. Labai nustebau, tačiau skaitydamas tam tikrus Ryčio pokalbius su jo svečiais, patyriau visai kitokias emocijas, o ir pašnekovo portretas atsiskleidė kitaip, plačiau.

Žiūrėdamas "Pasivaikščiojimus" su režisieriumi Emiliu Vėlyviu nepastebėjau, kad kalbėdamas su Ryčiu, jis kaip pašnekovas nenusileidžia, vis turi kažką pasakyti, o kartais netgi pats ima provokuoti: "Ryti, režisieriui nereikia nieko valdyti. Pasakyk man, kas yra geras kino režisierius?", arba "čia, Ryti, trūksta kultūros, tradicijų, mokyklos. Manai, Serbijoje Kusturica nukrito iš dangaus?". Tokio santykio nepastebėjau žiūrėdamas "Pasivaikščiojimus" televizijos kanale. Turbūt maloniausiai nustebino Ryčio pašnekovas Rokas Zubovas - buvo galima justi inteligentišką svečio charakterį, skvarbią mintį ir aristokratišką kilmę. Jo "Pasivaikščiojimai" iš visų 20-imties svečių, knygoje labiausiai ir išsiskyrė: atsakymai į klausimus nuoširdūs ir išplėtoti, patys ilgiausi iš visų kalbintų pašnekovų, kai kurie užima vos ne visą puslapį. Televizijoje tie atsakymai kažkaip greitai praeina ir net nepastebi, kai juos keičia kiti klausimai.

Rašytiniuose "Pasivaikščiojimuose" prismaigstyta Ryčio intertekstų: nuo įvairių cituojamų straipsnio citatų, kuriuos parašė kalbinamas svečias arba apie jį buvo kalbama, taip pat maloniai nustebino tekste įtrauktas ir Antano A. Jonyno eilėraštis "Vieniša naktis" (140 p.) iš eilėraščių rinkinio "Tiltas ir kiti eilėraščiai".

Knyga yra tikras lobis, jeigu dar niekada "nevaikščiojote" su Ryčiu televizijoje. Lobis ji ir tiems, kurie "vaikščiojo".

"Nevaikščioję" ras nuoširdžius įdomius, o retkarčiais atvirus, galbūt net prislėgtus žinomų Lietuvos žmonių atsakymus. Tokių atsakymų dažniausiai televizijos laidose, žurnaluose, interneto portaluose nepamatysite. Niekam neįdomu, ar O. Koršunovas bijo mirties, ar rašytojas Sigitas Parulskis treniruojasi rašymui gerdamas degtinę, ar režisierei, vaikų dainų kompoziterei Neringai Čereškevičienei, jos vaikai kada nors nupirks bilietą ir nusives į teatrą? Todėl ir atsakymus į tokius ir panašius klausimus galima rasti tik šioje knygoje.

Ne vieną kartą "vaikščioję" praplės jau matytus pasivaikščiojimus. Ras Ryčio užrašų sąsiuvinį, pastebės, kiek mažai pieštuko pribraukimų, tačiau kai kur matysis trintuko žymės. Susipažinę su tuo ir versdami puslapius, galbūt pastebės ir tai, kad skaitomas tekstas skiriasi nuo audiovizualinės raiškos "Pasivaikščiojimų" - jis intymesnis, artimesnis. Sakyčiau, skaitydamas jautiesi kaip vienas iš Ryčio Zemkausko operatorių, kuris fiksuoja vaizdą. Fiksuoji žodį, sakinius, įsivaizduojamas pauzes, žingsnius. Taip atsiduri dar arčiau pašnekovo, nei jį stebėdamas televizoriaus ekrane.

Skaitydamas ir versdamas puslapį po puslapio, pasižymėjau: "Šią citatą panaudoti recenzijos pabaigoje (daug šauktukų)." Tai Ryčio epilogas po pašnekesio su S. Parulskiu. Ją pasilikau pabaigai.

"Kai paskambinęs pasakiau, kad "Pasivaikščiojimai" virsta knyga, jis atsiduso: "To aš ir bijojau... Vienas dalykas, kai kalbi vaikštinėdamas, kitas - kai tiek vaikštalai iššifruojami ant popieriaus." Sigitas visiškai teisus, bet pamaniau: kokia keistenybė. Mes bijome "įkelti" televizijon gerą literatūrą, nuogąstaudami, kad ji ten praras save, o čia įvyksta atvirkštinis procesas - televizinis pašnekesys virsta tekstu ir rizikuoja prarasti save. Taip, ko gero, rizikuoja, ko gero, kai ką ir praranda. Pauzes, žvilgsnius, veide parašytas emocijas ir rankų judesius. Bet tikrai kažką ir gauna. Bent jau aš pats dabar skaitau šiuos "Pasivaikščiojimus" ir tarsi girdžiu pirmą sykį. Man bus labai įdomu sužinot, ką apie tai manote jūs" (166 p.).

Man Rytis Zemkauskas, visų pirma, imponuoja tuo, kad sugeba ir nori pasakoti istorijas apie žmones. To jam ir linkiu.

Knygoje "kelias atgal" pasakojama apie vokiečių karių grįžimą į visuomenę praleidus daug mėnesių pirmojo pasaulinio karo fronte. Pagrindinis šios knygos veikėjas yra jaunuolis kuris ,kaip ir daugelis kitų, vedamas...

Knygoje "kelias atgal" pasakojama apie vokiečių karių grįžimą į visuomenę praleidus daug mėnesių pirmojo pasaulinio karo fronte. Pagrindinis šios knygos veikėjas yra jaunuolis kuris ,kaip ir daugelis kitų, vedamas patriotiškumo užsirašė į karo tarnybą. Grįžę namo jie randa susiskaldžiusią visuomenę kuri nenori jų suprasti ,o ir jie patys supranta ,kad per gyvenimą išmoko tiktai kariauti. Viso veiksmo fone jaučiama vokiečių nuoskauda dėl pralaimėto karo ir nacionalinių nuotaikų idėjos kurios kaip žinome vėliau peraugo į fašizmą . Kariai grįžę iš fronto su žlugusiais idealais ir mate karo beprasmybę su neviltimi žiuri į vėl atgimstančias militaristines idėjas.

Nusipirkti " Vilko valandą" mane paskatino keli veiksniai:

1. Pirmiausia, dar važiuodama į knygų mugę mažame reisiniame autobusiuke, pilname tokių pat keliauninkų su vienu tikslu - knygos, buvau priversta klausytis radijo...

Nusipirkti " Vilko valandą" mane paskatino keli veiksniai:

1. Pirmiausia, dar važiuodama į knygų mugę mažame reisiniame autobusiuke, pilname tokių pat keliauninkų su vienu tikslu - knygos, buvau priversta klausytis radijo laidos, giriančios ne pačią knygą, o Andriaus Tapino drasią reklamą. Na ir žinoma, sveikinančą autorių su " Metų knygos" apdovanojimu. Ne pati reklama: autoriaus blogas, knygos Facebook'o puslapis, o pagarba šioms pastangoms, žinia apie knygos anglišką vertimą mane sugundė šią knygą priimti į savo knygų lentyną.

2. Geriau pasidomėjus supratau, kur man girdėta Andriaus Tapino pavardė. Ne, ne garsioji LRTV ekonimikos laida "Pinigų karta", kurios aš niekada nemačius, bet pats faktas, kad rašytojas gali būti ir televizijos laidų kūrėjas, įrodo, kad toks autorius privalo būti įdomi ir įvairiapusė asmenybė, todėl galiu tikėtis ir įvairiapusės ir įdomios knygos. Ne, minčių kertelėse - atmintyje - buvo pasislėpęs Rasos Tapinienės - pirmosios George R.R. Martin fantastinės serijos "Ledo ir ugnies giesmės" knygos " Sostų karai" vertėja. Pats Andrius Tapinas, pasidoro, yra išvertęs į lietuviu kalbą J.R.R. Tolkien "Žiedų valdovą", knygą, vienuolikmetę mane pavertusią knygų gražike, iki šiol negalinčia paliesti iš rankų knygos. Tada pamaniau, fantastikos vertėjai privalo žinoti, kaip parašyti gerą fantastinę knygą.

3. Viena mano mėgstamiausių knygų vaikystėje buvo Philip Reeve "Mirtingos mašinos", taip pat steampunk žanro knyga, parodžiusi man koks sudėtingas ir daugialypis gali būti romanas. Tokia ir "Vilko valanda" su daugybe veikėjų, kurių net kelis puslapius besitęsiantis sąrašas išspauzdintas knygos priekyje, su paveiklėliais, puikiai papildžiusiais istoriją, ir sudėtingu pasauliu, kurį visios detalės talentingai kuria ir leidžia susikurti objektyvų jo vaizdą. Deja, Stempunko savoką daugeliui žmonių reikia ilgai aiškinti ir įrodinėti, kodėl tokia knyga yra ypatingesnė už paprastą istorinį romaną? Kodėl garsiausi Lietuvos istorijos veikėjai, suteikus jiems fantastinių galiu ir neįpratų pareigų, įgyja naują prasmę? Kodėl perkūrus Vilniaus legendą apie geležinį vilką, geriau suprasi tikrąjį padavimą?

"Vilko valanda" drąsus ir sudėtingas fantastinis pasakojimas apie XX a. Pradžios Vilnių, išsivadavusį iš Rusijos imperijos. Bet ši - apsupusi Vilnių iš visų pusių ir kartais juokingomis pastangomis bando sugriauti pagrindinį metų įvykį Vilniuje - Europos viršūnių susirinkimą. Nors daugybė veikėjų ir kuria pilną miesto vaizda, šokinėjanti tarp veikėjų perspektyva - iš visų pusių paaiškina veiksmo scenas, bet pagrindiniai herojai - Vilniaus legijonas ir Vilniaus taryba, ypač Vilniaus legatas Antanas Sidabras, kuris nuoširdžiai rūpinasi miesto saugumu ir šventės sėkme.

O, kad žydai prieš šimtmetį būtų sukūrę tikrąjį Alijansą ir Lietuvos vadovai bent per pus rūpintųsi Lietuva tiek, kiek romano veikėjai. Norėčiau gyventi pasaulyje, kuriame virš galvos skraidytų didrižabliai, per chemijos pamokas spėliočiau apie prometilio sudėtį, o burtai būtų tikri. Norėčiau, kad "Vilko valandos" pasaulis hūtų tikras.

Kaip rašoma lietuviško varianto anotacijoje - "Erotinis, išlaisvinantis romanas apie neįprastus vyro ir moters santykius sukėlė revoliuciją literatūros pasaulyje." Gal ir išlaisvinantis, bet iš ko ten revoliucija kilo, nelabai...

Kaip rašoma lietuviško varianto anotacijoje - "Erotinis, išlaisvinantis romanas apie neįprastus vyro ir moters santykius sukėlė revoliuciją literatūros pasaulyje." Gal ir išlaisvinantis, bet iš ko ten revoliucija kilo, nelabai supratau. :) Ne tiek ypatinga, kiek išreklamuota.

Dabar ši knyga - viena iš mano mėgstamiausių. Be galo įtraukianti Tričės Prior istorija.

Tikrai gerai sugalvotas siužetas - penki luomai, į kuriuos žmonės priskiriami pagal sugebėjimus. O Tričė - įpatinga, ji tinka iš...

Dabar ši knyga - viena iš mano mėgstamiausių. Be galo įtraukianti Tričės Prior istorija.

Tikrai gerai sugalvotas siužetas - penki luomai, į kuriuos žmonės priskiriami pagal sugebėjimus. O Tričė - įpatinga, ji tinka iš karto keliems luomams.

Knygą skaičiau užgniaužus kvapą, drebančiomis rankomis versdama kitą puslapį, ir negalėjau atsiplėšti! Kai tik pabaigiau šią knygą, iš karto puoliau prie antros.

Manau knyga neša svarbią mintį - kur tu bebūtųm, išlik savimi. Visą gyvenimą Tričė augo Nuolankiųjų luome, pasirinko Bebaiminguosius, bet dalelė Nuolankumo joje išliko. Ji vis dar atiduotų gyvenimą už draugus ir už mylimąjį, nors Bebaimingiesiems tai nebūdinga.

Be galo laukiu filmo, į kurį jau turiu bilietus. Tikrai įdomu pažiūrėti, ir labai apsidžiaugiau, kai sužinojau, kad pagal mano mėgstamiausią knygą yra statomas filmas.

Nuoširdžiai rekomenduoju.

Vaikystėje Trolių Mumių nemėgau, filmukų nežiūrėjau, knygų apie juos neskaičiau. Viskas pasikeitė gimus vaikams. Dabar drąsiai sakau, kad Troliai Mumiai - viena mėgstamiausių mano knygų (tiesa, jų istorijos papasakotos...

Vaikystėje Trolių Mumių nemėgau, filmukų nežiūrėjau, knygų apie juos neskaičiau. Viskas pasikeitė gimus vaikams. Dabar drąsiai sakau, kad Troliai Mumiai - viena mėgstamiausių mano knygų (tiesa, jų istorijos papasakotos keliose). Šioje knygoje sudėtos dvi istorijos - Baisus vidurvasaris ir Stebuklinga žiema.

Pirmojoje istorijoje nutinka kataklizmas - baisus potvynis užlieja Trolių Mumių slėnį, visai draugiškai šeimynai tenka palikti savo nuostabųjį namelį. Laimė, pakeliui plaukia kažkoks apleistas namas, tinkamas gyventi (kuo ne skvoteriai?). Ir čia nuotykiai tik prasideda: paaiškėja, kad apleistasis namas yra teatras, Muminukas su Freken Snork pasimeta nuo šeimos ir net patenka į kalėjimą, Mumis Tėtis parašo pjesę... Be abejo, visa nesusipratimų ir nuotykių virtinė baigiasi laimingai.

Ar žinojote, kad Troliai Mumiai žiemą miega? Jie užsikloja patalais, uždangsto baldus ir šviestuvus, pasiruošia uogienių pavasariui ir palaimingai užmiega visai žiemai. Bet ši žiema kitokia - Muminukas pabudo. Gimtasis slėnis neatpažįstamas, po jį knibžda visokių nepažįstamųjų, maudymosi kabinoje apsigyvenusi Totikė, krosnyje - protėvis. Laimė, pabudo dar vienas artimasis - Mažoji Miu, niurzga ir neklaužada. Muminukas nebūtų trolis mumis - jis susidraugauja su žiemos gyviais, kamšo miegančius artimuosius ir išgyvenęs žiemą sulaukia pavasario.

Dykuma yra viena iš tų keistų vietų pasaulyje, kur nežinai kas gali atsitikti. Knygoje dykuma vaidina nemažą vaidmenį. Iš jos sklinda karštis, saulė, smėlis, jūra, kalnai ir svajonės. Knyga yra dviprasmiška, galbūt...

Dykuma yra viena iš tų keistų vietų pasaulyje, kur nežinai kas gali atsitikti. Knygoje dykuma vaidina nemažą vaidmenį. Iš jos sklinda karštis, saulė, smėlis, jūra, kalnai ir svajonės. Knyga yra dviprasmiška, galbūt dėlto, kad pasakojamos dvi istorijos linijos, nors jos ir yra susijusios - apie keliaujančius dykumoje ir merginą gimusią dykumoje. Iki vidurio knygos galima ir nesuprasti nei laiko, nei erdvės kur vyksta veiksmas - istorija tarsi sklando ore.

Knyga apie meilę, šiek tiek istorinio konteksto ir sudėtingus gyvenimo iššūkius.

8/10