Palyginus su pirmaja bei antraja šios serijos knygų dalimis, trečiojoje daugiau veiksmo, įtampos ir kur kas idomesnis siužetas. Mano nuomone, tai geriausia šios trilogijos dalis. Tiesa, tai ir vienintelė trilogijos dalis, kurią...

Palyginus su pirmaja bei antraja šios serijos knygų dalimis, trečiojoje daugiau veiksmo, įtampos ir kur kas idomesnis siužetas. Mano nuomone, tai geriausia šios trilogijos dalis. Tiesa, tai ir vienintelė trilogijos dalis, kurią skaičiau originalo (anglų) kalba.

Galbūt, ši dalis man patiko labiau, nes pagrindinė veikėja (Ana) pagaliau atskleidė savo tikrąjį charakterį, t. y. mažiau verkšlėno ir aklai pakluso, ėmėsi iniciatyvos, išreikšdavo savo nuomone, nebijojo prištarauti ir pati už save kovojo.

Nors perskaičiau visas tris šios serijos dalis, bet turiu pripažinti, kad jos man nepaliko didelio neišdildomo įspūdžio. Rekomenduočiau šias knygas tiems, kurie nori lengvo (vietomis erotinio ☺) skaitalo.

Pirmoji Kajoko knyga, kurią skaičiau. Tiko ir patiko. Švelniai ir brandžiai. Jis pats užvadinęs "eseistinės užsklandėlės". Aš vadinčiau "lengvi riešutukai". Maksimum puslapis turinio vienai užsklandėlei, bet tas turinys...

Pirmoji Kajoko knyga, kurią skaičiau. Tiko ir patiko. Švelniai ir brandžiai. Jis pats užvadinęs "eseistinės užsklandėlės". Aš vadinčiau "lengvi riešutukai". Maksimum puslapis turinio vienai užsklandėlei, bet tas turinys išnešiotas, išjaustas, išgalvotas ir visaip patikrintas. Skaitymo malonumas.

Tai yra knyga, kurią bandžiau skaityti mažiausiai penkis kartus. Buvo laikas, kada sustojau po dešimties puslapių, buvo ir toks, kai sustojau įpusėjusi visą knygą, bet štai rodos, atėjo tas momentas, kai priaugau prie knygos...

Tai yra knyga, kurią bandžiau skaityti mažiausiai penkis kartus. Buvo laikas, kada sustojau po dešimties puslapių, buvo ir toks, kai sustojau įpusėjusi visą knygą, bet štai rodos, atėjo tas momentas, kai priaugau prie knygos ir perskaičiau ją visą. Nesikankindama. Su didžiausiu malonumu. Manau, kad šiai knygai reikia ypatingo nusiteikimo, nes jos tematika jau savaime yra gana sunki. Romano veiksmas vyksta psichiatrinėje ligoninėje, kurioje viskas vyksta pagal griežtą Didžiosios Sesers dienotvarkę. Gyvenimas joje rutiniškas, pilkas ir tylus, tačiau viską pakeičia naujas pacientas Makmerfis, kuris kartu su savimi įneša sumaištį ir juoką.

Skaitant šią knygą kilo labai daug minčių ir klausimų apie visuomenę ir tai, kaip ji išstumia bent kiek kitokius žmones. Rodos, ji sugeba jam daryti tokį spaudimą, kad jis visiškai nustoja tikėti savimi, pradeda bijoti net savo šešėlio ir pasidaro priklausomas nuo kitų, knygos atveju, nuo Didžiosios Sesers, kuri atstovauja visą Sindikatą. Ligoniai yra įtikinti tuo, kad ji jiems padeda, kad jie be jos negali, o ji jais manipuliuoja lyg visiškai bedvasėmis marionetėmis, bedvasiais žmonėmis ji ir stengiasi juos paversti. Ir visgi, pradedant gilintis į personažus, jie visai neatrodė panašūs į bepročius, priešingai, buvo tokių dialogų, kad pagalvodavau, o velnias, protingai pastebėta ir pasakyta. Taip, vaizduojami personažai nėra paprasti, bet jūs man parodykit žmogų be jokių savotiškų kliurkų. Negalima ignoruoti to fakto, kad dabar "normalumo" sąvoka yra gerokai platesnė, bet vis tik, esu tikra, kad visiems bent kartą yra kilusi mintis, o ką gi aplinkiniai pamanys ar aplankiusi baimė nepritapti. Na, o jeigu nėra, tai Jūs esate tas, iš kurio reiktų drąsos semtis. Tokios drąsos galima semtis ir iš Makmerfio - šis maištautojas tiesiog užkariavo mano širdį. Iš pažiūros agresyvus, įžūlus, savanaudis lošėjas, bet verčiant puslapius, vis labiau imi abejoti tuo savanaudiškumu ir įsitikini, kiek daug gali slėptis viename žmoguje, jis daugiasluoksnis.

Nors jau buvau mačiusi filmą (Jack Nicholson idealiai tiko Makmerfio vaidmeniui, rekomenduoju ir filmą pažiūrėti, nors jame visas pasakojimas perteikiamas ne Vado akimis, taip kad reikalai truputį pagadinami) ir žinojau istorijos pabaigą, tai skaitymo malonumo visiškai nesugadino. Ypač įstrigo tas šviesus epizodas, kuriame buvo pasakojama apie išvyką į jūrą. Skaitydama jį nuoširdžiai šypsojausi ir akimirkai pamiršau, kokia yra šios knygos realybė, tiek aš, tiek knygos personažai visiškai nuo jos atsijungė. Aš ir gyvenime vadovaujuosi tuo, jog kartais reikia paspausti pauzę ir visiškai atsijungti nuo kasdienybės. :) Paprastai citatų iš knygų nerenku ir nepersirašau, bet šįkart padariau išimtį, nes mano nuomonė, tai žodžiai, kuriuos reikia labai gerai įsidėmėti: "Žmogus turi juoktis iš to, kas jį skaudina - antraip praras pusiausvyrą, ir pasaulis pavers jį bepročiu".

Ar rekomenduočiau skaityti kitiems: be jokių dvejonių - tai yra labai stipri ir paveiki knyga, o Makmerfis gauna mano vieno mėgstamiausių literatūrinių personažų statusą.

Įrašas publikuotas ir Skaitantys Skaitantiems tinklaraštyje.

Kalbėdama apie knygą iš karto užkabinsiu ir ekranizaciją, nes man asmeniškai, šie du kūriniai yra neatskiriami. Neatsikiriami dėl to, kad filmą pamačiau gerokai anksčiau, dar tada, kai apie knygą nė girdėjusi nebuvau. O...

Kalbėdama apie knygą iš karto užkabinsiu ir ekranizaciją, nes man asmeniškai, šie du kūriniai yra neatskiriami. Neatsikiriami dėl to, kad filmą pamačiau gerokai anksčiau, dar tada, kai apie knygą nė girdėjusi nebuvau. O filmą anksčiau visiems rekomenduodavau kaip įtemptą, stebinantį ir subūrusį puikų aktorių kolektyvą (teisingai, esu didelė Hugh Jackman ir Christian Bale gerbėja). Rekomenduoju ir dabar su sąlyga, kad nesate skaitę knygos, o jei ir esate, tai sugebate visiškai atsiriboti nuo jos, nes garsieji Nolanų broliai gana drąsiai pakoregavo siužetą rašydami filmo scenarijų. Mano nuomone, padarė jie tai visai veltui, nes štai pavyzdžiui, siužeto linija, nukelianti skaitytoją į dabartį, suteikia svorio pagrindiniam veiksmui ir neką mažiau įtraukia. Apskritai, jei jus erzina originalo ir ekranizacijų siužetų nesutapimai, kurių čia tiesiog apstu, labai siūlau padaryti tarp jų pertrauką, nes kitu atveju, oi, tik susinervinsit ir mėgautis nebegalėsit.

Pati iliuzionistų tarpusavio kova bandant įrodyti, kuris yra geresnis, ir yra pagrindinė šios istorijos siužeto linija, man atrodo gana absurdiška, bet visiškai suprantama. Du be galo ambicingi žmonės negali nė trumpam paminti savo savigarbos, nors abu supranta, kad ši kova įkalina juos abu, ji daro įtaką ir neduoda ramybės jų gyvenimams, aplinkiniams žmonėms ir net ateities kartoms. Visgi, rašytojo pasirinkimas vaizduoti įvykius iš skirtingų veikėjų perspektyvų, turiu pripažinti, yra gana genialus. Kai jau rodos buvau išsirinkusi savo favoritą, pažvelgiau į tuos pačius įvykius kito veikėjo akimis, ir viskas vėl apsivertė. Taip supranti, kad anei visiškų protagonistų, anei visiškų antagonistų čia nėra. Štai jums ir moralas, kad pyktis ir pavydas reikalauja labai daug energijos ir negali atnešti nieko gero, o bet kokioje situacijoje vieno kalto niekada nebūna. Niekada negali daryti objektyvių išvadų, neišklausęs kitos pusės, ar ne?

Žavinga čia yra tai, kad kūrinys yra panašus į magijos triukus, kuriuos atlieka iliuzionistai. Jeigu žiūrovai žinotų, kaip atliekami triukai, nebebūtų jokios magijos ir paslapties. Taip ir knygos pabaigoje atskleidžiama paslaptis užveria bet kokį kelią tolesniam mėgavimuisi šia istorija - jei matėt filmą, jūsų nebenustebins knyga ir atvirkščiai, nes šio kūrinio stipriausioji dalis ir yra tas nežinojimas. Tiek skaitant, tiek žiūrint reikia įsijausti ir leisti būti nešamam įvykių.

Ar rekomenduočiau skaityti kitiems: TAIP, jeigu nesat girdėtę apie istorijos pabaigą, o jei ir esat, vis tiek paskaitykit (ar pažiūrėkit). Nėra tai literatūrinis šedevras, bet kaip laisvalaikio skaitinys, tikrai neblogas.

Vėlgi klausimą jums turiu. Ar čia Obuolio leidyklos vertėjai tokie vidutiniški, ar jų leidžiamų autorių rašymo stilius iš tiesų toks paprastas ir gana buitiškas? Ar čia tik vienkartinis sutapimas?



Įrašas publikuotas Skaitantys Skaitantiems tinklaraštyje.

Jodi Picoult knyga "Kuprotojo banginio dainos" - knyga apie moterį, išlindusią iš savo vyro šešėlio, ir jos kelionę: per visą šalį, tačiau labiau į save. Tai istorija apie tai, kaip iš pirmo žvilgsnio visai paprastas...

Jodi Picoult knyga "Kuprotojo banginio dainos" - knyga apie moterį, išlindusią iš savo vyro šešėlio, ir jos kelionę: per visą šalį, tačiau labiau į save. Tai istorija apie tai, kaip iš pirmo žvilgsnio visai paprastas sutuoktinių konfliktas perauga į kupiną nuotykių, atradimų, prisipažinimų ir savęs pažinimo kelionę. Kelionę, kuri kitaip privers vertinti savo gyvenimą, savo norus, savo siekius.

Pati istorija pasakojama dvejomis kryptimis. Pirmoji eina paprasta vaga, antroji - sukasi atgal. Pastaroji knygai suteikia nemažai šarmo: užuominos į nutikusius įvykius verčia "valgyti" knygos puslapius siekiant kuo greičiau sužinoti visą istoriją. Visgi istorija kiek nuvilia: ji gana nuspėjama.

Tačiau svarbiausia čia yra pamoka, kurią gauname perskaitę knygą, Iš tiesų, istorija savyje talpina seną, visiems gerai žinomą, tačiau dažnai pamirštamą, tiesą, jog "gyvenime nėra tik vienos tiesos" arba "kiek žmonių, tiek nuomonių". Jodi Picoult būdingas istorijos rašymas iš skirtingų - šį kartą penkių asmenų - perspektyvos nesunkiai leidžia ne tik pamatyti tą pačią situaciją iš skirtingų pusių, bet ir suprasti, kaip skirtingos patirtys, skirtinga turima informacija, išankstinės nuostatos įtakoja žmones priimti vienokius ar kitokius sprendimus, atskleidžia tikrąsias kai kurių veiksmų priežastis.

Viena istorija - penkios versijos. Ir visuma, kurią teks susidaryti pačiam.

Kodėl verta skaityti šią knygą? Nes tai knyga, vieniems priminsianti, o kitiems padėsianti suvokti, jog gyvenime nėra vienos tiesos.

Niekada nesu viešai rašiusi atsiliepimo apie knygą, kartas nuo karto sąsiuvinyje pasižymiu įdomesnę mintį, sutiktą knygoje arba emociją, kuri apėmė perskaičius knygą.

Pradėsiu nuo to, kad , jei mano atmintis manęs...

Niekada nesu viešai rašiusi atsiliepimo apie knygą, kartas nuo karto sąsiuvinyje pasižymiu įdomesnę mintį, sutiktą knygoje arba emociją, kuri apėmė perskaičius knygą.

Pradėsiu nuo to, kad , jei mano atmintis manęs neapgauna, niekada nesu verkusi skaitydama knygą, o skaitydama paskutinius puslapius "Aš prieš tave", pro ašaras nemačiau skaitomo teksto... ir dar gerai, kad ašaros riedėjo skruostais, o ne krito ant knygos, nes tikrriausiai knygą būtų prireikę džiauti ant gyvatuko...

Paskutinį Vilo laišką Lu, skaičiau dar ir dar, kaip didžiausia kankinė dar ir dar kartą skaičiau, jaučiau, pergyvenui Lu mintis sakomas Vilui, verkiau kartu su ja. Apima beviltškas jausmas, kad nieko negali padėti, kad situacija tokia, kokia yra, nors pradėjus skaityti knygą naiviai tikiesi, kad visos meilės pasakos baigiasi gražiai ir laimingai... O gal ši pasaka ir baigėsi laimingai? Juk jei šie du žmonės nebūtų susitikę, Lu ir toliau kiurksotų savo mažame pasaulėlyje, mažame miestelyje, nepažindama, bijodama pažinti gyvenimo teikiamas galimybes. O Vilas? Vilas link savo išsvajoto tikslo per susitartą su tėvais terminą būtų "ėjęs" beviltiškai nelaimingas ir piktas ant viso pasaulio.

Mano manymu, pagrindinis autorės tikslas buvo parodyti, kad kiekvienas žmogus turi teisę rinktis ir sprendimus savo gyvenime priiminėti pats, kad ir kokie jie drąstiški bebūtų.

Knyga labai lengvai skaitoma, nors banalia ją vadinti būtų mažų mažiausiai nusikaltimas. Autorė puikiai isijaučia į savo herojus, atskleidžia jų charakterius.

Be galo džiaugiuosi ją perskaičiusi, nes emocijų, minčių ir apmąstymų pakaks dar ilgai. Tai knyga, kur įtraukia ir nebepaleidžia, net ir užvertus paskutinius puslapius.

Nedvejodama "Aš prieš tave" skiriu 10 balų iš tiek pat galimų.

Jojo Moyes "Aš prieš tave". Leidykla JOTEMA. 432 psl.

H. Hosseini knyga "Bėgantis paskui aitvarą" - tai knyga apie kaltės jausmą. Kiekvienas, kuriam šis jausmas yra pažįstamas, tarp knygos puslapių ras ir save: tiesiog žavi rašytojo sugebėjimas taip taikliai kliudyti sielos...

H. Hosseini knyga "Bėgantis paskui aitvarą" - tai knyga apie kaltės jausmą. Kiekvienas, kuriam šis jausmas yra pažįstamas, tarp knygos puslapių ras ir save: tiesiog žavi rašytojo sugebėjimas taip taikliai kliudyti sielos stygas.

Ne mažiau vaizdžiai perteiktas ir tėvo/sūnaus gyvenimas. Kiek daugiau besidomintiems psichologija prieš akis atsivers nuostabus pavyzdys, kaip tėvo vaidmuo šeimoje gali formuoti vaiko sąmonę; kaip rodos geras pavyzdys, gali priversti rinktis neteisingus sprendimus ir kokios yra tikrosios tokių pasirinkimų priežastys. Ir kaip tėvo "palikimas" gali lydėti visą gyvenimą...

Svarbu ir tai, jog knygą galima vertinti ne tik kaip kūrinį, savyje talpinantį jautrią, sielą persmelkiančią, istoriją, tačiau ir kaip istorijos vadovėlį, atskleidžiantį vieną Afganistano istorinių laikotarpių. Čia netgi svarbesnė tampa pabėgėlių istorija, identiteto išsaugojimo svarba persikėlus gyventi į kitą šalį.

Man asmeniškai viena žaviausių knygos detalių - Rahimas Chanas. Tai savotiškas sąžinės balsas, persmelkiantis knygos puslapius.

Kodėl verta skaityti šią knygą? Dėl stiprių charakterių, įtaigaus pasakojimo, moralo, prieš akis besiskleidžiančių Kabulo vaizdų. Knyga iš tiesų vertinga: ir tiems, kurie skaito tik tai, kas parašyta eilutėse, ir tiems, kurie skaito tarp jų...

Pažintį su Victor Hugo pradėjau nuo nuo Vargdienių pirmos dalies ir praėjo keletą metų, kol prisiruošiau paimti II tomą. Knygų skaičius nenusileidžia I ir III tomui, tad pasiryžkite su savimi tampytis bent 600 psl. Labai...

Pažintį su Victor Hugo pradėjau nuo nuo Vargdienių pirmos dalies ir praėjo keletą metų, kol prisiruošiau paimti II tomą. Knygų skaičius nenusileidžia I ir III tomui, tad pasiryžkite su savimi tampytis bent 600 psl. Labai daug detalių, smulkmeniškų aprašymų, gyvų dialogų, šiek tiek ištempto siužeto. Detaliai aprašomi pastatai, veikėjų išvaizda, jų praeitis, istorinis laikmetis, politinė santvarka, Prancūzijos istorija. II tomo istorija jau plėtojasi po dešimties metų. Įdomu stebėti pagrindinio veikėjo ir jo moters istorija. Bręstant politinei revoliucijai stebima stiprios, atsitiktinumų blaškomos asmenybės istorija, pasirinkimo galimybės.

Žanras: romanas

Puslapių skaičius: 680

Leidykla: Vaga

Vertė: Pranas Povilaitis

Perskaityta: 2014-03-24

Vertinimas: 3/5

Aš tikrai galvojau, kad "Silvą Rerum" jau tikrai visi žino, netgi ir tie, kurie nėra knygų mylėtojai. Šita tema, atrodo, jau viskas yra pasakyta ir parašyta. Betgi mane nustebino, kai grupiokui atsakius, kad skaitau "Silvą...

Aš tikrai galvojau, kad "Silvą Rerum" jau tikrai visi žino, netgi ir tie, kurie nėra knygų mylėtojai. Šita tema, atrodo, jau viskas yra pasakyta ir parašyta. Betgi mane nustebino, kai grupiokui atsakius, kad skaitau "Silvą rerum", jis manęs paklausė kas čia per viena. Nors "Vilko valandą" vyrukas žinojo ir netgi norėjo ją perskaityti, matyt, gera reklama veikia bet kokį žmogų.

Apie knygą - ją tiesiog surijau per kelis vakarus. Ir net nemoku paaiškinti kas man patiko labiausiai. Man, istorikei, buvo labai žavu skaityti apie Vilnių, apie Milkantus, apie vienuolynus ir visus kitus istoriškus dalykus, bet turbūt mane labiausiai sužavėjo personažai. Jų spalvingumas ir ta didelė begalinė meilė iš pirmo žvilgsnio. Niekada neįsivaizduodavau kokia turėtų būti meilė iš pirmo žvilgsnio, bet dabar žinau. Man ta knygos dalis, bažnyčioje, per Uršulės įvilkino ceremoniją, pasirodė tokia makabriška, gėriau kiekvieną kvapą ir skonį, valgiau kiekvieną žodį apie meilę, ir pati nė nežinau kodėl. Galbūt todėl, kad ne itin mėgstu meilės romanus, seilėjimusis ir panašiai, mieliau skaitau istorines knygas ar detektyvus, bet ta scena man paliko nuostabų įspūdį. Žinoma, nieko nelaukiau ir jau įpusėjau antrą serijos dalį.

Apie holokaustą teko skaityti daug. Iš mano skaitytų knygų "Tamsa ir partneriai" išsiskiria žmogaus bejėgiškumu prieš save patį - savo puikybę, savo baimę, savo neveiksnumą.




Irvinas D. Yalomas vienoje iš savo knygų...

Apie holokaustą teko skaityti daug. Iš mano skaitytų knygų "Tamsa ir partneriai" išsiskiria žmogaus bejėgiškumu prieš save patį - savo puikybę, savo baimę, savo neveiksnumą.




Irvinas D. Yalomas vienoje iš savo knygų trumpai pasakoja apie psichoterapinės grupės dalyvį fotografą, kuris gyvenimą stebi ir fiksuoja, pats jame nedalyvaudamas. Ryškiausiai tai matoma per paties dalyvio sapną, kuomet jis, matydamas skęstantį savo vaiką, stengiasi tai užfiksuoti, užuot tą vaiką traukęs.



Panašiai atrodo ir pagrindinis romano veikėjas - jis nedalyvauja kare, jis jį stebi. Taip, jis baisisi, taip, jam gėda, taip, jam baisu, kad vieną dieną jis irgi atsidurs kitoje griovio pusėje. Ir jis nieko nedaro, net gautų nurodymų - nufotografuoti mirties siaubą, kad tai būtų menas, ne dokumentika - jam nepavyksta įvykdyt, jis tik spragsi ir nemato nuotraukos.



Patys pasakojimai irgi primena nuotraukas - čia Vincentas su Judita, čia pagautas ir beveik sušaudytas, čia pas Menininką, čia prie sušaudytų žydų, čia vėl pas Juditą. Erdvė tarp nuotraukų palikta tuščia, kaip ir tuščios būna albumų paraštės, sugeriančios viską, kas netilpo į akimirką, ir belika tik spėliot, kokie jausmai, mintis ir veiksmai liko už kadro.