Kadangi šią knygą skaičiau po šiokios tokios P.Coelho skaitymo manijos pertraukos, drąsiai galiu teigti, kad ir ši knyga man patiko. Intriguojantis turinys, pamąstymų verta knyga. Perskaičiusi pasidomėjau ir atradau portobelo...

Kadangi šią knygą skaičiau po šiokios tokios P.Coelho skaitymo manijos pertraukos, drąsiai galiu teigti, kad ir ši knyga man patiko. Intriguojantis turinys, pamąstymų verta knyga. Perskaičiusi pasidomėjau ir atradau portobelo grybus... :D Kam patinka Poelho knygos, patiks ir ši. ;)

Kaip ir visose P. Coelho knygose, taip ir čia apstu puikių citatų, gilių minčių, tačiau jei iki vidurio knyga patiko, vėliau darėsi nuobodi... Tikrai ne visas šio autoriaus knygos kurias teko perskaityti, galiu užskaityti...

Kaip ir visose P. Coelho knygose, taip ir čia apstu puikių citatų, gilių minčių, tačiau jei iki vidurio knyga patiko, vėliau darėsi nuobodi... Tikrai ne visas šio autoriaus knygos kurias teko perskaityti, galiu užskaityti kaip tikrai patikusias. Ši viena tų, kurią skaityti galima, tačiau labai į atmintį neįsirėžia. Gal kiek keistas, tačiau pakankamai įdomus pats knygos parašymo stilius - surinkti žmonių prisiminimai, kurie pažinojo, ar kitaip susidūrė su pagrindine knygos veikėja.

Tai dar vienas Paulo Coelho kūrinių, kuris skatina atsisukti į savo dvasinį pasaulį, pradėti žiūrėti į tai kas mums yra po nosim, verčiau tikėjus tuo kuo nesame tikri. Taip pat šioje knygoje kaip ir dauguma šio autoriaus...

Tai dar vienas Paulo Coelho kūrinių, kuris skatina atsisukti į savo dvasinį pasaulį, pradėti žiūrėti į tai kas mums yra po nosim, verčiau tikėjus tuo kuo nesame tikri. Taip pat šioje knygoje kaip ir dauguma šio autoriaus kūrinių, siekama parodyti kelią, į žmogaus gyvenimo tikslą, į pavojus kurie ištiks siekiant jo ir skatinant nepasiduoti siekiant tikslų.
Skaitant knygą atsispindi ir dar vienas autoriaus kūrybos tiklas- meilė. Šioje knygoje, meilė parodyta, kaip visa ko tikslas. Rodoma, kad šiame pasauyluje viskas kyla iš meilės: meilės darbui, meilės pomėgiui ar meilės kitam žmogui.
Ši knyga, kaip ir daugelis kitų šio autoriaus kūrinių pilna pamokančių žodžių, kurie priverčia trumpam sustoti ir pamastyti apie juos, perleisti tuos žodžius per savo gyvenimą ir daryti pokyčius.

Paulo Coelho "Portobelo Ragana" - tai istorija apie našlaitę Atėnę, paliktą čigonės mamos Transilvanijoje ir įtėvių išvežtą į Beirutą. Atėnė, kurios tikrasis vardas Šėrinė Halil, nuo mažumės pajunta turinti...

Paulo Coelho "Portobelo Ragana" - tai istorija apie našlaitę Atėnę, paliktą čigonės mamos Transilvanijoje ir įtėvių išvežtą į Beirutą. Atėnė, kurios tikrasis vardas Šėrinė Halil, nuo mažumės pajunta turinti nepaprastų sugebėjimų. Paskatinta tikėjimo ir aistros, nesuprantamų daugumai jos bendraamžių, ji klaidžioja po Europą ir Viduriniuosius Rytus, siekdama būti priimta, ieškodama tikrojo savo gyvenimo kelio. Dalindama savo meilę ir vedama geranoriškų paskatų padėti, ji suburia aplink save žmones, kurie yra neabejingi jos tikėjimui ir pasaulio suvokimui. Atėnė tampa šių laikų raganų medžioklės objektu.



Knygoje autorius surinko ir pateikė prisiminimus žmonių, pažinojusių, ar bent maniusių, kad pažįsta Atėnę. Taigi, pati knyga yra pateikta kaip interviu su Atėnės pažįstamais žmonėmis, tai nėra vientisas, nuosekliai parašytas tekstas. Tačiau autorius gana sistemingai pateikia žmonių pasakojimus, atsižvelgiant į gyvenimo tarpsnį, tokiu būdu nupasakojant visą Atėnės gyvenimą: jos vaikystę, įvaikinimą, šeimos sukūrimą, vaikelio gimimą, jos kaip asmenybės tobulėjimą, "mirtį".



Knygą man patiko įdomiomis ir prasmingomis mintimis apie meilę, laimę ir gyvenimą. Štai keletas jų:

Meilės neįmanoma matuoti, kaip matuojame kelio ilgį arba pastato aukštį.


<..> Meilė to nepripažįsta: ji ateina, įsišaknija, įsiviešpatauja ir viską tvarko savo nuožiūra. Tik tie, kurie iš tikrųjų turi dvasios stiprybę, atsiduoda jai visa savo esybe.



Didesnio pagyrimo nusipelno ne tas, kas duoda, bet tas, kas priima nesijausdamas skolininku. Nedaug duoda žmogus, turtingas materialinių gėrybių, bet daug duoda tas, kas atsiduoda visa dvasia.



Meilė - tai ne įprotis, ne kompromisas, ne abejonė. Meilė - anaiptol ne tai, ką mums sako romantiška muzika: meilė yra, ir tiek.


Tuomet pirmą ir paskutinį kartą jos paklausiau: "Už ką gi tu mane myli?"

Ji atsakė: "Nežinau ir žinoti nenoriu".



Nors knygo parašymo stilius įdomus, tačiau man ji buvo gana nuobodi skaityti. Tai nebuvo knyga, kuri įtraukė ir išlaikė dėmesį iki galo, veikiau aš ją perskaičiau iš pareigos užbaigti. Skirčiau 4/10 balų..