Knyga parašyta 1953 metais.

Tai distopinis romanas. Niūrus, bet gal čia distopinių romanų tokia idėja – užspaustas žmogiškumas įvairiomis tvarkomis ir taisyklėmis.

Kaip jums toks dalykas, kad gaisrininkai ne gesina...

Knyga parašyta 1953 metais.

Tai distopinis romanas. Niūrus, bet gal čia distopinių romanų tokia idėja – užspaustas žmogiškumas įvairiomis tvarkomis ir taisyklėmis.

Kaip jums toks dalykas, kad gaisrininkai ne gesina gaisrų, bet juos sukelia ir degina... knygas! Tai štai koks pasaulis vaizduojamas – be knygų. Nes skaitydami knygas žmonės pradeda galvoti, filosofuoti, kelti klausimus, o to nereikia. Nereikia klausimų „kodėl?“. Žmogus turi būti laimingas tarp sukurtų jam vaizdų, tarp pateiktų jam faktų. Viską transliuoja ekranai: dideli, sienos dydžio... ten sudėta visa tiesa ir viskas, ką turi žmogus žinoti. Žmogus neturi galvoti, kad gal už valstybės sienos vyksta atominis karas, kad galbūt žmonės miršta kare, gal badauja... Ne, žmones reikia linksminti, kad jie tiesiog apie nieką negalvotų.

Ir kaip visada knygoje atsiranda žmogus, šiuo atveju, mergina – „balta varna“, kuri eina pasivaikščioti miške, kuri naktį žiūri į mėnulį, kuri mėgaujasi lietumi, kuri skina gėles, stebi drugelius, paukščius, stebi žmones ir kelia klausimus „kodėl?“... Ir toji mergina pasėja abejonės sėklą sistema vieno gaisrininko širdyje, vis pasakodama savo dėdės istorijas apie praeitį.

Ką gaisrininkas pradeda matyti ir daryti?

„Nebėra verandų. Dėdė sako, kad anksčiau namai buvo su verandomis. Ir žmonės kartais susėsdavo ten vakarais, kalbėdavosi, kai norėdavo, sūpuodavosi ant sūpynių ir tylėdavo, kai norėdavo tylėti. Kartais jie paprasčiausiai sėdėdavo ir mąstydavo, šį bei tą apsvarstydavo. Dėdė sako, kad architektai atsikratė verandų, nes jos neva prastai atrodžiusios. Bet dėdė mano, kad tai tik pasiteisinimas, tikroji priežastis visai kita: jie nenori, kad žmonės taip sau sėdėtų, nieko neveiktų, tik suptųsi ir kalbėtų; tokios rūšies socialinis gyvenimas neteisingas. Žmonės per daug kalbėdavosi, Ir turėjo laiko mąstyti. Todėl architektai ir nušlavė verandas. Taip pat ir sodus. Ne kažin kiek teliko sodų, kur galėtum pasėdėti. Ir pažvelk į baldus. Nebeliko supamųjų kėdžių. Jos atseit pernelyg patogios. Tegu žmonės kyla ant kojų ir blaškosi.“

Itin mėgstu alternatyvios realybės romanus, dėl to susigundžiau kritikų liaupsintu 451 Farenheito ir galiu pasakyti, jog nenusivyliau! Knyga įtraukė nuo pirmo sakinio ir beveik nepaleidau jos iš rankų, mat ji visai trumputė...

Itin mėgstu alternatyvios realybės romanus, dėl to susigundžiau kritikų liaupsintu 451 Farenheito ir galiu pasakyti, jog nenusivyliau! Knyga įtraukė nuo pirmo sakinio ir beveik nepaleidau jos iš rankų, mat ji visai trumputė :)

Kadangi knygos pagrindinis herojus labai kontraversiškas - gaisrininkas, kurio užduotis deginti knygas, buvo išties įdomu stebėti jo virsmą, kaip iš nieko nemąstančio visuomenės sraigtelio jis tampa savarankišku, sprendimus už save priimančiu individu. Pasaulio išsigimimas puikiai pavaizduotas šioje knygoje, tiek įvairiais futuristiniais objektais, kaip Šunimi, tiek žmonių sąmonės ir realaus bendravimo išsigimimu, kai bendraujama vien su virtualiais asmenimis. Tuo, gal ši knyga man priminė neseniai matytą filmą Ji (Her), kuriame pagrindinis herojus įsimyli virtualią operacinę sistemą, tik čia buvo pateikiama dar kontraversiškesnė istorija, apie visišką pasaulio degradavimą ir vos keleto žmonių išsigelbėjimą.

Vertinu knygą 4 balais iš 5, pritrūko išsamesnio išsigimusios visuomenės aprašymo.

"Kokios vis dėlto knygos išdavikės! Manaisi, kad jos duoda atspirtį, bet jos atsigręžia prieš tave."

-

"Knygos tebuvo viena iš saugyklos rūšių, kur saugodavome tuos dalykus, kuriuos bijojome pamiršti. Jose nėra nieko...

"Kokios vis dėlto knygos išdavikės! Manaisi, kad jos duoda atspirtį, bet jos atsigręžia prieš tave."

-

"Knygos tebuvo viena iš saugyklos rūšių, kur saugodavome tuos dalykus, kuriuos bijojome pamiršti. Jose nėra nieko stebuklinga. Stebuklas tik tai, ką knygos sako, kaip jos iš lopinėlių į vieną drabužį mums pasiuvo visatą."

-

Stiprus ir labai įtaigus antiutopinis pasakojimas apie cenzūrą, kontrolę, žmonių sistemingą bukinimą, susvetimėjimą, perrašomą istoriją ir panašiai. Veiksmas vyksta ateityje, kai ugniagesiai jau gaisrų nebegesina, o juos sukelia ir degina knygas, laikomas slaptose pavienėse namų bibliotekose, informacija žmonėms perduodama milžiniškuose sienrodžiuose (televizoriai per visą kambario sieną) ir nuolat ausyse zvimbiančiose ausinėse. Iš žmonių tiesiog brutaliai išmušamas gebėjimas savarankiškai mąstyti, turėti savo nuomonę ir kritišką požiūrį.

Intriga prasideda tada, kai pagrindinis knygos veikėjas, gaisrininkas Gajus Montegas, paskatintas kaiminystėje gyvenančios mergaitės, pradeda kelti klausimus ir žvelgti į viską iš kitos pusės. Jam pasidaro smalsu, dėl ko tos knygos deginamos, kas jose yra tokio, dėl ko valdžiai gali būti neramu.

Šis kūrinys pirmą kartą išleistas 1953 metais, tačiau net ir praėjus 60 metų, nesijaučia to "senovinės fantastikos" ataskonio, kuris kartais lieka skaitant seniau parašytas fantastines knygas. Galbūt dėl to, kad rašytojas nesileido į detalius technologijų ar aplinkos aprašymus, o rašė apie problemas, kurios, tikriausiai, darosi vis aktualesnės.

Keista, kad šios knygos nėra žymiajame 1001 knygos sąraše. Mano nuomone, ji tikrai nusipelno ten būti. Kūrinys labai primena 1984-uosius, tiesą sakant, užsimaniau ir vėl perskaityti šį legendinį Orvelo kūrinį, tik bijau, kad artimiausiu metu sunkiai atrasiu tam laiko.

Skaitant Bradbury knygą "4510 Farenheito", galvoje nuolat sukosi mintys apie šiuolaikinį pasaulį. Skelbiamės labai demokratiškais, Konstitucija mus garantuoja teisę turėti savo įsitikinimus ir laisvai juos reikšti, ieškoti,...

Skaitant Bradbury knygą "4510 Farenheito", galvoje nuolat sukosi mintys apie šiuolaikinį pasaulį. Skelbiamės labai demokratiškais, Konstitucija mus garantuoja teisę turėti savo įsitikinimus ir laisvai juos reikšti, ieškoti, gauti, skleisti informaciją bei idėjas. Tačiau tuo pačiu žiniasklaidoje vis dažniau pasirodo straipsniai apie tai, kad pasakose per daug žiaurumo, kad jos skatina gerti, kad filmukai išmoko rūkyti ir smurtauti, knygose piešiamas neigiamas pamotės ar patėvio portretas ir pan. Uždrauskim, išbraukim, pakeiskim, kurkime savo vaikams minkštesnį ir saldesnį pasaulį... "Jei nenori, kad namas būtų pastatytas, slėpk vinis ir rąstus. Jei nenori, kad žmogus būtų politiškai nelaimingas, neduok jam į klausimą pažvelgti iš abiejų pusių, kad nesusidomėtų juo tik iš vienos. Dar geriau - iš nė vienos. Tegu visi pamiršta, kad yra toks dalykas kaip karas."

Gajus Montegas gyvena kaip tik tokiame pasaulyje. Pasaulyje, kuriame deginamos knygos, kuriame nereikia mąstyti ar klausti. Ne tik, kad nereikia - to daryti netgi negalima. Gajus gaisrininkas, gyvenantys instrukcijų vykdymu - reaguoti į signalus, važiuoti į įvykio vietą ir deginti. Po to keliauti namo ir kartu su žmona paskęsti didžiuliuose televizorių ekranuose. Vieną dieną Gajus sutinka kaimynystėje gyvenančią mergaitę, uždavinėjančią klausimus, mąstančią ir per lietų išsižiojusią vaikščiojančią lauke - tik tam, kad sužinotų, koks lietaus skonis.

Greitai mergaitė dingsta iš Montego kasdienybės, iš gatvių ir kaimyninio namo, tačiau palieka didelius pėdsakus jo mintyse. Kodėl pasaulis būtent toks, koks yra? Kodėl nesijaučiama laimingais? Kodėl žmonės skuba? Kodėl nuolat žiūri televizorių? Nuo ko visi nori pabėgti? Kas rašoma tose knygose, kurias reikia sudeginti ir kodėl atsiranda žmonių, kurie sutinka sudegti kartu su jomis?

Montego ieškojimai išprotėjusiame pasaulyje jį patį veda link beprotybės. Prireikia žudyti, kad pats išgyventum ir klausti tik tam, kad iškiltų dar daugiau klausimų. Nepaisant to, kad knygos pabaiga nesuteikia daug vilčių, pabaigoje Montegas ne vienas. Drauge eiti per pasaulį ir ieškoti atsakymų visad lengviau. Be to - po laiko karui ateina laikas ir taikai, o po laiko griauti - ir laikas statyti.