Pradėjus skaityti Justo Pilyponio knygą "Klubas nepatenkintų žmonomis", apėmė kažkas panašaus į deja vu jausmą. Prieš kurį laiką buvau Andriaus Tapino knygos "Maro diena" pristatyme. Iš konteksto paėmus kai...

Pradėjus skaityti Justo Pilyponio knygą "Klubas nepatenkintų žmonomis", apėmė kažkas panašaus į deja vu jausmą. Prieš kurį laiką buvau Andriaus Tapino knygos "Maro diena" pristatyme. Iš konteksto paėmus kai kuriuos pasisakymus, jie puikiai tiktų tiek vienai, tiek kitai knygai apibūdinti: veiksmas vyksta Kaune, pasitelkiamos legendos apie slaptą tunelių tinklą po Kauno gatvėmis ir pan. Tik J. Pilyponio visa knyga turi mažiau puslapių nei "Maro dienoje" skirta Kaunui.

Jeigu prieš tai mano skaityta knyga buvo labai moteriška, tai ši atvirkščiai - labai vyriška. Slapti lošimų klubai, kurie prisidengia įvairių kitų klubų pavadinimais. Šie klubai pasitelkiami pinigams išvilioti iš įtakingų ir labai turtingų asmenų. "Tamsta stebies? Nėr ko. Juk blaivininkų draugijos susirinkimai šaukiami tam, kad tinkamai ir nevaržomai išgėrus; įvairių liaudies švietėjų susirinkimai, - kad sutartinai mulkinus liaudį; finansininkų susirinkimai, - kad aptarus savo bankrotą. Kodėl visi dori vyrai, nepatenkinti savo žmonomis, negali susirinkti tam, kad parodytų žmonoms, jog jie moka tūkstantį kartų geriau apgaudinėti." [18 psl.] Grandiozinės povandeninės statybos ir povandeniniai laivai. (Gaila, kad iš pradžių povandeninis laivas buvo paminėtas kaip labai svarbus elementas, o paskui jis nebuvo pakankamai išnaudotas.) Vyrai, kurie nelabai supranta, kada moteris jiems meilinasi: "Suprask, vadinasi, ko ji nori. Moteris kalba apie atvirumą ir jūrą, vadinasi, kalba apie nepaprastą jūrą ir nuogą atvirumą. Tfu!.. Susigaudyk, kad nori..." [48 psl.] Ir dvikovų taisyklės, kurių laimėtojas beveik akivaizdus: "Kadangi Štampas iššaukė Stulį, todėl pirmas turėjo šauti Stulys. Paskui jie galėjo išleisti po devynis šovinius vieną po kito." [55 psl.]

Knyga parašyta 1934-aisiais metais, bet ir šiandien kai kurie pasisakymai yra nepraradę savo vertės. Štai Kaunas visada garsėjo sportininkais, o žmonės visais laikais buvo labai smalsūs: "Iki šiol Kaunas buvo garsus futbolo komandų skaičiumi, tai dabar visos futbolo komandos pavirto narų komandomis." [61 psl.] Atrodo, kad nuo tų laikų nei politika, nei valdžios požiūris beveik nepasikeitė. Visada ir visur, buvo ir bus tokių, kuriems reikia tik panaudoti pinigus ir pavaizduoti, kad darbas yra atliekamas:

"Komisija susidėjo iš dvylikos žmonių: po vieną atstovą nuo kiekvienos ministerijos, policijos sargyba, du ekspertai, komisijos pirmininkas su vicepirmininku. Tai bent talkelė! Na, atvažiavo vieton, Nepatenkintų žmonomis klubo bufete išgėrė po porą stiklelių, pasišnekučiavo, užprotokolavo, kad pusiasalio paviršiuje niekas nepasikeitė, nuo ko grėstų Kaunui pavojus, ir išvažiavo. Kitą dieną pasiuntė į klubą dešimt vandens siurblių ir trisdešimt inžinierių, su didžiausiomis iškilmėmis atidarė slaptas, vedančias į požemį duris, sustatė vandens siurblius ir pradėjo siurbti iš lošimų salės vandenį.

Vargšeliai! Penktą dieną apsižiūrėję, kad Nemune vandens nė kiek nesumažėjo, nutarė darbą atidėti, kol užšals ledas. Tuo tarpu miesto valdyba užtraukė užsieniuose pusmilijonį paskolos naujiems siurbliams pirkti." [62 psl.]

Akivaizdu, kad tokiais metodais dirbant kaltininkai liks nesurasti ir nenubausti. Nors, ne tik metodai kalti - sukčių būta tokių gudrių, kad į savo lošimus įtraukę aukštas pareigas užimančius asmenis užsitikrino savo patogią ir sočią ramybę. Juk kas norėtų prisipažinti, kad lankėsi uždraustame klube?

Kai išleidio E.A.Poe "Poezija", maloniai nustebau ir žaibo greičiu ją įsigijau.Šį poezijos rinkinį perskaičiau labai greitai. Turbūt nieko keisto - poezijos skaitymo tempas pakankamai aukštas.

Visų pirma ką norėčiau...

Kai išleidio E.A.Poe "Poezija", maloniai nustebau ir žaibo greičiu ją įsigijau.Šį poezijos rinkinį perskaičiau labai greitai. Turbūt nieko keisto - poezijos skaitymo tempas pakankamai aukštas.

Visų pirma ką norėčiau pasakyti, knyga įspudį paliko puikų. Man patinka poezija ir šis autorius. Dievinu E.A.Poe kūrybą. Ji tinka mano charakteriui, mano išgyvenimams. Autoriaus poezijos skonis identiškas jo prozos skoniui.

Knygoje vyrauja mistinė aplinka, pastebimos niūrios ir paslaptingos nuotaikos, juntama keista, metafizinė, dangiška romantika, matoma gili, skrajojanti, besiblaškanti tarp žemės ir daungaus mintis, kuri tūno žmoguje ir retkarčiais jį palieka - kartais ilgam, o kartais trumpam.

Reikia pastebėti, jog vertimas į lietuvių kalbą vertas pagyrimo.

Rekomenduoju visiems poezijos mylėtojams ir E.A.Poe gerbėjams.

Laiškas autorei



O, Virdžinija miela

Kaip norėčiau pasikalbėti apie knygą tavąją

"Į Švyturį" turiu aš omeny



Šią knygą aš skaičiau ilgai ir sunkiai

Nesisekė man jos užbaigti

Bet perskaitęs, pasijaučiau aš...

Laiškas autorei



O, Virdžinija miela

Kaip norėčiau pasikalbėti apie knygą tavąją

"Į Švyturį" turiu aš omeny



Šią knygą aš skaičiau ilgai ir sunkiai

Nesisekė man jos užbaigti

Bet perskaitęs, pasijaučiau aš puikiai

Nes išpuolė laimė man kažką atskleisti



Supratau aš viena -

Ši knyga ne man

Ir nenustebinsiu nei vieno

Kas bandė knygos skaitymą atidėt ilgam



Knygos lapai vertėsi lėtai ir sunkiai

Mano mintys klimpo pasąmonės rūsiuose

Aš supratau ką tu norėjai pasakyti puikiai

Bet skaitymo malonumas paskendo lengvose kančiose



Be to aš suvokiau pakankamai greitai,

Jog ši knyga ne man

Bet neužpyk, Virdžinija

Tu liksi iš ties puikia rašytoja ilgam ilgam...

Be galo jausminga, gili knyga, su ilgesiu pasakojanti vienos meilės istoriją. Du vyrai, nepažįstami, rodos, atsitiktinai susitikę. Vienas iš jų pasiūlo kitam dovanoti bilietą į išsvajotoją Ameriką, jei tik šis sutiksiąs...

Be galo jausminga, gili knyga, su ilgesiu pasakojanti vienos meilės istoriją. Du vyrai, nepažįstami, rodos, atsitiktinai susitikę. Vienas iš jų pasiūlo kitam dovanoti bilietą į išsvajotoją Ameriką, jei tik šis sutiksiąs kartu praleisti šią naktį ir išklausyti ilgesingoo ir nuotykių kupino paskojimo apie jo gyvenimą...



Nuostabi knyga. Manau, ateity mielai perksaityčiau iir dar kartą. Remarkiška.

Tai knyga apie karą, tačiau kartu ir labai romantišką karą. Knygoje įvairūs gyvenimo nutikimai pateikiami kaip faktai, per daug neišvedžiojant - jei žmogus mirė, tai mirė, jei su kažkuo permiegojo - vadinas, permiegojo....

Tai knyga apie karą, tačiau kartu ir labai romantišką karą. Knygoje įvairūs gyvenimo nutikimai pateikiami kaip faktai, per daug neišvedžiojant - jei žmogus mirė, tai mirė, jei su kažkuo permiegojo - vadinas, permiegojo. Nesileidžiama į smulkias detales, kurios galėtų atsitraukti dėmesį nuo pagrindinio knygos veiksmo. Kortais lyg ir norėtųsi daugiau paaiškinimo, jausmingumo, bet tai savotiškai kuria knygos atmosferą.



Istorijoje pateikiama vienos šeimos, o gal veikiau - giminės, gyvenimo istorija. Žmonės knygoje - vieniši, ieškantys meilės, pasiklydę savo pasauliuose. Ramunių pievelė, nuolat minima pasakojime - tai erdvė, kurioje jie visi leido paskutinę vasarą prieš karą; vieta, į kurią visi nori sugrįžti ir kurioje baigėsi vaikystė. tačiau prasidėjus į karą vyrai išėjo į armiją, o moterys liko gyventi vieniškos, karts nuo karto sulaukdamos iš armijos grįžusių vyrų apsilankymų. Knygoje daug sekso, tačiau galima numanyti, kad toks gyvenimo pateikimas rodo, kaip sunku buvo gyventi karo metais - ieškoma užuovejos, šilumos, artumo.



Knygos anotacijoje teigiama, kad romanas parašytas Remarko stiliumi - taip teigti yra gana drąstiška, juk ne visos knygos apie karą turi būti lyginamos su garsiuoju rašytoju. Nors iki Remarko dar toli, bet knyga man patiko, perskaičiau per du vakarus.

Beskaitydama šią nuostabią knygą apie Vytautą Kernagį, supratau, kaip vis dėlto jo trūksta... Labai daug apie jį sužinojau: koks jis buvo žmogus, kokia vaikystė, studijų, Dainos teatro, Kabareto laikai. Vytautas buvo...

Beskaitydama šią nuostabią knygą apie Vytautą Kernagį, supratau, kaip vis dėlto jo trūksta... Labai daug apie jį sužinojau: koks jis buvo žmogus, kokia vaikystė, studijų, Dainos teatro, Kabareto laikai. Vytautas buvo tiesmukas, ironiškas, labai jautrus žmogus. Nors jį nuolat supo žmonės, jis mėgo vienatvę. Scenoje Vytautas buvo artistas, nulipęs nuo jos - paprastas žmogus, norintis pabūti vienas, nuo visų pasislėpti. Paskutinis skyrius, žinoma, sukėlė liūdesį, o paskutiniame interviu (knygos pabaigoje yra keletas Vytauto interviu) išsakyta frazė "man reikia dar bent dešimties metų" iškėlė retorinį klausimą: "Šiais laikais juk daug kas pasveiksta, kodėl Tau nepavyko?".

Ačiū Rūtai Oginskaitei už pažintį su Kernagiu. Ačiū Vytautui, kad buvo. Tiksliau, yra, ir greičiausiai bus amžinai - nesvarbu, kokia forma.

Myliu šitą istoriją ir jos sukurtą pasaulį. Penkios dalys, apie penkis tūkstančius puslapių ir daugybė visko, ką ir įsiminti sunku. Vis dėlto tekstas turtingas, veikėjai daugiasluoksniai, todėl įtikinami ir juos lengva...

Myliu šitą istoriją ir jos sukurtą pasaulį. Penkios dalys, apie penkis tūkstančius puslapių ir daugybė visko, ką ir įsiminti sunku. Vis dėlto tekstas turtingas, veikėjai daugiasluoksniai, todėl įtikinami ir juos lengva stipriai pamėgti. Ne kartą buvo, kai sukasdavau dantis dėl kokios nors juos ištikusius neteisybės, įsitempdavau ar padėdavau knygą, kad pergalvočiau, ką tai iš tikrųjų reiškia, ką aš čia perskaičiau.

Vis juokaudavau, kad skaitau šitą knygą tam, kad, kai keisis pasaulinė valdžia, jau būčiau daug ko išmokusi, kaip žaisti "Sostų žaidime". Čia galima atrasti tikrai daugiasluoksnį galios žaidimų pateikimą. Puiku, kad čia nėra paviršutiniškai tik "gera" ar "bloga". Visi turi ydų, o net dažną blogietį yra už ką mėgti. Tiesa, ne Joffrey - jo nekenčiau visa širdimi :) (kas irgi parodo, kad Martin tiesiog meistriškai moka juos sukurti).

Skaitydama dažnai girdėjau, kas yra geriau - knygos ar serialas. Atrodo, tai gal antra istorija mano gyvenime, kur negaliu visai tiksliai pasakyti kas kaip. Knygos yra puikios, serialas irgi, ne viskas sutampa, bet tam tikra prasme šios abi linijos papildo Didžiąją istoriją (Martinas prisideda ir prie serialo scenarijaus kūrimo). Aišku, kažkaip smagiau galvoti, kad herojai yra vyresni (kaip padaryta seriale), o ne tokie jauni kaip knygose ir trylikos metų Daenerys visgi nėra atiduodama suaugusiam Khalasato lordui kaip žmona ir keturiolikos metų nepagimdo mirusio vaiko... :)

Dar vieną pastraipą norisi paskirti Arya, kuri man veikiausiai patiko iš visų knygos herojų labiausiai, taip, Tyrion ir Jon Snow taip pat neapsakomai kieti, bet kažkaip šita mergiotė tikrai intriguoja ir moka suktis. Negaliu sulaukti kitos iš dviejų likusių dalių ir pamatyti, kas iš jos galų gale gausis. Manau, tai tikrai nenuvils. Nors tikėtis happy end iš "Game of Thrones" žinau, kad negalima, bet aš svajoju apie atstatytą Winterfellą ir susirinkusius gyvus Starkus su savo didžiaisiais vilkais. Tiesa, mama tapo zombiu, Jon Snow subadė durklais, o Bran pasirinktas tapti medžio dalimi, o Arya pati tampa pusiau mistine žudike... :)

Žinoma, lauksime ir viso ko kulminacijos - artėjančio karo su Baltasiais klajūnais. Tikėkimės čia į vaizdą pagaliau įskris ir Daenerys drakonai.

Išties, puikus romanas, sukėlęs dviprasmiškus jausmus ir labai daug įvairiausių minčių. Pirmiausia, nesuprantu, kaip Mirandą galima apibūtinti kaip kažkokią atseit intelektualę, aš temačiau tik negudrią, pataikaujančią...

Išties, puikus romanas, sukėlęs dviprasmiškus jausmus ir labai daug įvairiausių minčių. Pirmiausia, nesuprantu, kaip Mirandą galima apibūtinti kaip kažkokią atseit intelektualę, aš temačiau tik negudrią, pataikaujančią vyresniam vyrui, mergiščią, kuri neva labai daug nusimano apie meną. Nejaugi? Ar tokio "kreivo, šleivo" paveikslo glostymas ir bučiavimas atrodo kaip intelektualės elgesys? Nemanau. Taip pat, manau, jei ji būtų buvusi tokia protinga ir gudri, būtų sugalvojusi daug išradingesnių būdų pabėgti. Man jos buvo gaila tik iš žmogiškosios pusės. Juk kiekvienas žmogus turi teisę į laisvę, tad taip ją pagrobti ir uždaryti išties - bjauru ir nesąžininga. Šiuo atveju, pagrobėjas Frederikas man pasirodė daug gudresnis, blaiviai mąstantis vaikinas. Galbūt jis ir neapsimetinėjo išmanąs meną, bet du dalykus išmanė puikiai - drugių kolekcionavimą ir pagrobimo meną, kuris buvo išties kūrybingas ir iki smulkmenų apgalvotas. Dažnai gailėjausi pagrobėjo, baisiausia, kad jis tenorėjo tik būti mylimas ir kurį laiką buvo pasipūtėlės pseudomenininkės auka. Aukos ir "šeimininko" santykis man labai priminė knygą "Lolita", netgi "šeimininkų" mintys vos ne identiškos, nors situacijos ir skiriasi, bet vis dėlto... Nesinori leistis į visiškas smulkmenas ir kalbėt apie pabaigą, juk, vis dėlto, gal dar kas neskaitęs ir norės perskaityti. Tiesiog norisi pasakyti, kad kolekcionierius bet kokiu atveju išlieka kolekcionierium. Manau, tai viena tų knygų, kurią reikia perskaityti tikram skaitytojui.

Oficiali dalis: Osle sninga. Miesto aikštėje vyksta kalėdinis koncertas, šalia sriubą varguoliams dalija Gelbėjimo armija. Ūmai pokšteli šūvis, ir Gelbėjimo armijos savanoris, regis, neturintis jokių priešų, Robertas...

Oficiali dalis: Osle sninga. Miesto aikštėje vyksta kalėdinis koncertas, šalia sriubą varguoliams dalija Gelbėjimo armija. Ūmai pokšteli šūvis, ir Gelbėjimo armijos savanoris, regis, neturintis jokių priešų, Robertas Karlsenas krinta negyvas. O sninga vis labiau, dėl pūgos nekyla lėktuvai, taigi žudikas negali laiku išvykti iš miesto. Tik todėl jis sužino nušovęs ne tą žmogų. Ir tučtuojau nusprendžia klaidą ištaisyti - juk tai turėtų būti jo paskutinė užduotis... Prasideda dviguba medžioklė: žudikas atkakliai persekioja kitą auką, o jam ant kulnų lipa policija. Policijos inspektorius Haris Hūlė, tiriantis šią bylą, priverstas gilintis į Gelbėjimo armijos paslaptis. Pasirodo, čia sukasi dideli pinigai, mezgamos mįslingos intrigos...

Mano jausmai:

Apie Jo Nesbo knygas prisiskaičiau labai daug gerų atsiliepimų. Buvo net tokių, kurie jį vadino "mėgstamiausiu rašytoju", kai jo tas knygas suskaitė.

Pati Jo Nesbo asmenybė labai įvairiapusiška... Jaunystėje buvo aistringas futbolo mylėtojas ir net svajojo apie futbolininko karjerą "Tottenham Hotspurs" komandoje Anglijoje. Baigė mokyklą prastais pažymiais... Dėl patirtos traumos apie sportą galėjo pamiršti... o prasti baigiamieji balai užkirto kelius į tolesnius mokslus, todėl Jo Nesbo trejus metus praleido kariuomenėje. Jo paties žodžiais: "Tai nebuvo maloniausi gyvenimo metai, naktimis dažnai sapnuodavau, kad nusišaunu, tačiau čia pradėjau skaityti Hamsuną ir Hemingvėjų. Be to, iki tol labai pasitikėjau savo talentais ir ieškojau kelio, kuriame mažiausiai pasipriešinimo. Būdamas armijoje atradau tai, ko nemaniau turįs: vidinę discipliną." Jo Nesbo teko perlaikyti egzaminus, bet jis vis dar nežinojo, ką nori veikti gyvenime, tad nuėjo krimsti ekonomikos mokslų. Būdamas studentas tapo De Tusen Hjem gitaristu. Bandė grupei rašyti dainas. Po studijų įsidarbino finansų srityje, savo pomėgiui rašė dainas. Taip gimė nauja muzikos grupė Di Derre. Kiek supratau, grupė buvo populiari. Buvo išleistas ne vienas albumas. "Aš toliau dirbau vertybinių popierių biržoje, o koncertavau tik laisvalaikiu. Taip pat studijavau, nes ketinau tapti finansų analitiku, dvejus metus dirbau DnB Markets". Idėja rašyti knygą gimė atostogų metu, keliaujant į Australiją (Kiek supratau, geros atostogos buvo... kažkur pusė metų)... ir namo jau grįžo su beveik baigtu rankraščiu. Atidavė jį vertinti leidyklai. Atėjus gerai žiniai, kad knygą išleis, prasidėjo Jo Nesbo kaip rašytojo karjera.

Koks gi mano įspūdis?
Patiko, kad knyga reikalauja šiek tiek pakrutinti smegenis, nėra jau toks lengvas skaitalas.
Patiko, kad kai kurie skyriukai prasidėdavo lyg tąsa anksčiau buvusio skyriaus, bet iš tiesų kalba eidavo visai apie kitokius dalykus.
Patiko perpinti dalykai. Patiko, kad vienas žmogus tiek daug gali turėtų užslėptų dalykų ir kad grupė žmonių, taip gali būti susipainiojusi tarpusavyje, o rašytojas lyg pasimėgaudamas viską pamažu atriša ir parodo skaitytojui.
Patiko sveikas, ne holivudiškas, protavimas.
Patiko ir pagrindinis veikėjas: vienišius, atsiskyrėlis, įsimylėjęs nelaiminga meile, alkoholikas. Jo vidinės dramos, išgyvenimai suteikė spalvos kriminalui. Tik kažkodėl susidarė įspūdis, kad detektyvas, kuris tiria bylą, yra visažinis. Yra daug ir kitų veikėjų, būtų galima pagal jų specialybes, jiems perkelti dalį informacijos srauto, bet nereikia, yra Haris Hūlė, jis viską nutuokia. Ar ne per daug žmogaus jėgoms? Kartais jo mintys, idėjos nepaaiškintos, lyg nukabintos iš oro.

Yra dialogų su emocijomis... kaip pvz.
- Kažką galvoji?
- O?
- Nesiklausai?
- O?
- Na visai...
- Mhmmm.


Mano manymu, tai nesuteikia jokio atspalvio kūriniui, tik sunaudoja kelias eilutes ir šiek tiek nervina... Įtraukia ta aplinka, tas veiksmas, tai kam tada stoviniuoti vietoje?
Norėtųsi tokiose knygose šaltumo, greitumo, kvapo užgniaužimo, prilipimo prie knygos, kad puslapiai įtrauktų. Kriminaliniuose detektyvuose kaip ir įtempto siužeto filmuose turi būti apgalvota kiekviena sekundė... detalė turi perkloti kitą detalę, kad stebėtojo dėmesys būtų visas sutelktas. Ne visas ritmas čia buvo išlaikytas. Kai kuriose knygos vietose pagaudavau save mąstant apie kažką visai kito.


Visa kita apspręs laikas - kiek detalių, kiek įspūdžio išliks padėjus šią knygą į lentyną ir paėmus skaityti kitas knygas.

Manau, ateityje dar imsiu kokia Jo Nesbo detektyvą, kai norėsis tokio stiliaus knygų.
Smagu, praplėčiau akiratį. Dar vienas naujas rašytojas išmėgintas. Mėgstamiausiu ar labai mėgstamu jis netapo, bet... vaizdą susikūriau... pajutau naujų jausmų...

"Vilniaus miesto centre iš viso yra 108 gatvės. Ir jeigu vaikščioti jomis gana ilgai, t.y. kiekvieną dieną keletą metų, tai kai kuriose iš jų galima tapti nuostabių istorijų liudininku, o kai kuriose net istorijų...

"Vilniaus miesto centre iš viso yra 108 gatvės. Ir jeigu vaikščioti jomis gana ilgai, t.y. kiekvieną dieną keletą metų, tai kai kuriose iš jų galima tapti nuostabių istorijų liudininku, o kai kuriose net istorijų dalyviu.
Žinau, kad tokiais atvejais sakoma, jog tokios istorijos, be abejo, galėjo nutikti bet kur. Bet mes to neteigsime - kam apgaudinėti žmones? Ne, šios istorijos galėjo nutikti tik pas mus, Vilniuje. Ir tik vai...kščiojant Senamiesčio gatvėmis, tas istorijas iš pradžių galima buvo išgirsti, o vėliau ir užsirašyti."
Maksas Frajus "Senojo Vilniaus pasakos".

Nuoširdžiai gaila, kad ši knyga nėra išversta į lietuvių kalbą. Ją būtina perskaityti kiekvienam vilniečiui/ pseudo-vilniečiui/ ne vilniečiui ir apskritai visiems, kas širdyje nešioja dalelę mūsų puikios Sostinės - mūsų nuostabaus Vilniaus

Ar žinote, kas yra išprotėjimas? - tai, kai geri vanilinę kavą "Coffee Inn" kavinėje Vilniaus gatvėje ir tą pačią akimirką skaitai knygą apie tą pačią gatvę ir apie tą pačią kavinę. Trūksta tik Gedimino radio transliacijos ;] Neapsakomas džiaugsmas. O vėliau eini ir užsuki į kiekvieną mažą senamiesčio kiemelį, nes kažkur turėtų kabėti raudonas lektuvas, Radvilų gatvėje ieškai staliuko, prie kurio sėdėtų trys seni draugai, spėjantys praeivių gyvenimo istorijas, Paupio gatvėje chaotiškai bandai surasti senuko, parduodančio ištraukas iš likimo knygos, kurią parašė jo mirusi žmona, Raugyklos gatvėje šiek tiek pasigražini, nes kažkur čia vyksta spalvotų šokių pamokos ir prieš vidurnaktį netyčiom atsiduri Raugyklos gatvėje, kur gyvena sapnų gaudytojas. Darai daug įvairių keistų dalykų, apie kuriuos net nebūtum pagalvos. Nuo vaikystės svajojau atsidurti knygoje - ir štai aš jos puslapiuose. Myliu Vilnių - naktinį, pilną stebuklų ir paslapčių.

Taigi, kviečiu jūs į Vilnių - į Makso Frajaus pasaką.