Naujienos visos naujienos

Tikros moterų istorijos, kurios įkvėps

Jos drąsios, jos nepaiso primetamų taisyklių, jos įkvepia viso pasaulio moteris. Ne nuostabu, kad tikromis moterų istorijomis paremtos knygos...

Daugiau

Laiškai – knygų įkvėpimo šaltinis

Nors ranka rašyti laiškai pamažu grimzta į užmarštį, jų leitmotyvas išlieka reikšminga grožinės literatūros dalimi. Paslaptingai atrastas...

Daugiau

Naujausi pranešimai

Aistė įvertino knygą

Apie meilę

Stendhal

perskaityta prieš 11 metų

Į mano lentyną

Įvertink:

Prisipažinsiu, baigiau skaityti šią knygą tik dėl Knygų iššūkio... Šiaip būčiau padėjusi į šalį jau po 20 psl.

Parašyta sunkiai skatiomu stiliumi (Stendhalis gyveno 1783-1842 m.), mintys persipynusios, viena kitai prieštarauja, nėra jokio nuoseklumo. Todėl ir skaitant sunku susikaupti ir sekti mintį.

Iš principo nepatiko vietomis aprašytas požiūris į moterį:

Šiuolaikinis jaunų merginų lavinimas yra atsitiktinumo ir kvailo išdidumo vaisius.

Kiekvienas iš mūsų greičiau pasirinktų pragyventi gyvenimą su tarnaite negu su mokyta moterimi.

Kokį puikų patarėją rastų vyras savo žmonos asmenyje, jeigu ji sugebėtų galvoti!

Tai tik dalis perteikto tų laikų mąstymo.

Tačiau, kaip visada, yra ir geroji pusė. Prisirankiojau citatų apie meilę:

Meilė - tai graži gėlė, tačiau reikia turėti drąsos ją nuskinti prie baisios bedugnės krašto.

Mums malonus pavyduliavimas tik tų, dėl kurių patys galėtume pavyduliauti.

Moters galia matuojama nelaimės, kuria ji gali nubausti savo mylimąjį, mąstu.

Norintiems susipažinti su Stendhaliu, siūlyčiau atsiversti paskutinį knygos trečdalį - ten autorius pats yra išrašęs keletą šimtų geriausių knygos vietų, apsieinant be neįdomių, painių ir sudėtingai aprašytų istorijų.

Knygą rekomenduočiau skaityti nebent rašantiems mokslinį darbą apie meilę arba lyčių lygybę.

Mano vertinimas: 2 iš 5 balų.

rodyti daugiau

2014-10-12 15:07

Gražina įvertino knygą

Pianistė

Elfriede Jelinek

perskaityta prieš 11 metų

Į mano lentyną

Įvertink:

Šveicarų rašytojos knyga "Pianistė", prieš dešimt metų buvo apdovanota Nobelio premija, pagal ją buvo pastatytas ir filmas. Mano nuomone, šios knygos autorei tiktų Parulskio žodžiais "Rašytojas dažnai tampa patrauklus ne dėl to, kad jo kūryba vertinga, o dėl to, kad ji vertinama arba įvertinama."

Perskaičius knygos aprašymą susidomėjau kas gi tokio gali mane "persekioti" net užvertus knygą, kokie gi yra tie į kraštutinumus nukrypę motinos ir dukters santykiai. Turiu pripažint man buvo sunkiai suvokiamas knygoje aprašytas motinos tironiškumas ir visiškas atrodo suaugusios moters ( Erikai trisdešimt metų) savęs niokojimas ne tik morališkai, bet ir fiziškai. Gal autorė ir persistengė tai aprašydama, o gal ir ne, sunku tai vertint, nes gyvenime neteko girdėt ir matyt panašių pavyzdžių.

Erika trisdešimtmetė muzikos mokytoja, gyvenanti su motina. Dieną ji dirba konservatorijoje, o vakarus leidžia su ja namie, užsidarę nuo viso pasaulio. Izoliuota ir neturinti asmeninio gyvenimo ji paskendusi savose fantazijose, kurios veda prie iškrypusio savęs ir pasaulio supratimo. Kad įgyvendintų savo erotines svajones ji susideda su jaunu mokiniu Klemeriu. Prasideda katės- pelės žaidimas, Erika apsimeta šalta, nors savaip ir trokšta Klemerio, pavydas ją apima dėl mažiausių smulkmenų, motinos tironiškumas ir begalinis pavydas persiduoda ir Erikai. Ji nori kad viskas vyktų pagal jos gaidelę. Jaunam vyrui sunku suvokti tokį elgesį, bet palaipsniui jis pasiduoda žaidimo taisyklėms. "Nekalti norai ilgainiui virsta griaunamuoju troškimu viską naikinti. To ką turi kiti, žūtbūt nori ir ji, o ko negali turėti, nori sunaikinti."

Augusi ir gyvenusi tik pagal motinos sudėliotą modelį, Erika ne visada suvokia ir įvertina, kas yra gerai, o kas tiesiog nepriimtina. Motina visą gyvenimą dukrą stengėsi apsaugoti nuo vyriškos giminės, remdamasi savo nenusisekusia santuoka."Motina itin trokšta, kad jos vaikas verčiau kamuotųsi motinos pančiuose, nei lydytųsi jausmingų meilės aistrų greitviriam puode. Veikiami garų slėgio, jausmai greičiau išverda, ir vitaminai geriau išsilaiko" Gyvenime neturėjusi artimesnio kontakto su vyru, Erika neišmano kaip elgtis ir jos fantazijos išsiplėtoja iki iškrypėliškų, ji suvokia kad patirs malonumą tik kentėdama. Todėl ji tampa kitų žmonių meilės " stebėtoja", o susidūrus su realiu vyru išgalvoja taisykles pagal kurias jos supratimu ji turėtų patirti pilnatvę ir malonumą.

Perskaičius šią knygą, priėjau tik tokios išvados, kuri tik dar kartą patvirtino taisyklę, kad kaip išauklėsi savo vaikus tokie jie ir bus, kokiam pasaulyje juos išauginsi taip jie tą pasaulį ir matys.

rodyti daugiau

2014-10-12 09:29

Justė įvertino knygą

Placebas

Jurga Ivanauskaitė

perskaityta prieš 11 metų

Į mano lentyną

Įvertink:

Pirmoji pažintis su Jurga Ivanauskaite nebuvo labai sėkminga. Skaitymas kiek užsitęsė, o ir galutiniame rezultate nelikau labai sužavėta. Knyga pasirodė baisiai niūri ir moderni, kiek paranojiška ir keistoka, bet suręsta tikrai įdomiai.

"Laikas juda ne tiesia linija, kaip iš anksto paleista strėlė, tačiau kaip traukinys, kuris riedėdamas bėgiais, gali sugrįžti į jau pravažiuotą stotelę. Toks laiko kilpojimas <...> rodė, kad įmanoma ne tik parsirasti į praeitį, bet, panorėjus ar labai pasistengus, dirstelėti į ateitį. <...> Tai, kas dar tik privalo atsitikti, jau yra atsitikę."

Knygoje kalbama apie visą pasaulį apraizgiusią, šiurpą keliančią organizaciją, kuri, rodos, nulipusi tiesiai iš Orvelo galvos. Manipuliuoja, žlugdo žmones, projektuoja tikrovę, kaip jiems parankiau, siekdami neaiškaus antiutopinio tikslo, kuriam siekti pasitelkia psichologiją, žiniasklaidą, televiziją, reklamą, visas žmoniją supančias technologijas, taip plauna visam pasauliui smegenis, skatina žmones žudytis, nekęsti ir sėja netikrumą visame kame. O jau būdai, kuriais jie to siekia! Nelabai kenksmingi narkotikai mitinguose ir ant spaudos popieriaus, mašinos, galinčios paskatinti žmogų žudytis, įvairiausia psichologiniai triukai, tikrai fantastinės srities hipnozės - ir čia tik perliukai. Skaitydama knygą vis mėčiausi ir dar dabar galutinai nenusprendžiau ar šis romanas buvo labai didelė ir viską apraizganti metafora, ar iš knygos puslapių dvelkė stipria paranoja.

"Veidrodžio atradimas civilizacijai yra toks pat reikšmingas kaip rato. <...> Ar tie praeities gyventojai bent jau bandydavo įsivaizduoti, kaip atrodo, ar jiems tai buvo nė motais, ar tik veidrodžio atradimas žmogaus išvaizdą pavertė bene svarbiausiu egzistenciniu varikliu?"

Bet kuriuo atveju, už viso šito apčiuopiamo dalyko, vadinamo Placebu slypėjo daug opių šiuolaikinės visuomenės ydų. Savaime aišku, kad šiandien žmonėms praplauti smegenis yra baisiai lengva ir technologijos šio darbo tikrai nepasunkina, čia slepiasi ir reklama, ir įvairiausi neaiškūs pokalbių šou ir paprasčiausi laikraščiai, o kur dar socialiniai tinklai, iki kurių bumo Ivanauskaitei rašant šią knygą tikriausiai buvo dar toli, nes knyga turbūt būtų pastorėjusi keliasdešimčia puslapių dėl tokių galimybių, kokias teikia internetas šiandien. Nemažai kalbama ir apie grožio kultą, pinigų galią, aukščiausio lygio veidmainiavimą, vertybinį žlugimą. O kur dar tas nepakeliamas vienišumas, kai jautiesi vienas net kai šalia tavęs yra būriai žmonių, ar keli kuriems, rodos, turėtum rūpėti.

Kaip ir minėjau - labai niūri knyga. Kriminalai, savižudybės, zombinimas. Knygoje visiškai nėra vilties, jokių prošvaisčių, tik dar niūresnė ateitis. Visiškai pakrikęs tikėjimas žmonija, rodos, iš kiekvieno puslapio dvelkia kažkoks pasidavimas, neviltis, lyg romanas pats savaime rėktų ir klaustų, iki ko gi mes nusiritome. O kai geriau pagalvoji, kažkuri to dalis, pritaikyta realybei, visgi yra tiesa, ir pasidaro dar baisiau. Iš tikrųjų, priminė Orvelišką fantaziją, bet čia buvo kažkaip kitaip. 1984-uosiuose matėme jau sukurtą antiutopiją, kuri buvo tikrai meistriškai sukonstruota ir kiekvienu savo reiškiniu stebino ir jaudino. Placebas štai labai pritaikytas šiandien vykstantiems konkretiems reiškiniams, lyg būtų norėta žmonijos savarankišką degradavimą suversti ant kažkokios pogrindinės organizacijos pečių. Pasirodė kažkaip dirbtinoka, juolab, kad viskas vyko Lietuvėlės kontekste. Sunku įsivaizduoti, kad tokie procesai prasidėtų čia, pas mus.

Apskritai keista buvo skaityti romaną apie šiandienos Lietuvą, na, dešimtmečio atgal, bet visgi vis tiek šiandienos, su tikrais įvykiais, apie kuriuos viską gana gerai žinai. Kol kas mažai skaitau lietuviškos literatūros, o ir iš tos kurią skaitau, tai pirmas apie tokią Lietuvą, kokią pažįstu aš, taigi Placebas suteikė tikrai nemažai naujos patirties. Galbūt todėl mane taip ir dirgino visas tas konspiracinis fonas. Prakalbus apie Lietuvą negalima pamiršti ir Vilniaus. Šiemet skaičiau dvi lietuvių autorių knygas ir abejose figūravo Vilnius - fantastiškasis Vilko Valandoje ir senasis Silvoje. Tie du Vilniaus variantai buvo pažįstami, bet vis tiek gana tolimi. Placebo Vilnius štai buvo toks artimas ir pažįstamas, kad net vaizduotei vietos liko gana mažai.

"Kiekvienas likimas vertas romano"

Visgi knyga suręsta ir sukonstruota įdomiai. Viskas pasakojama iš šešių veikėjų pozicijų, tris iš kurių net sunku pavadinti veikėjais. Katė (iš karto ir labai akis badydama išlenda garsioji Ivanauskaitės meilė katėms), mirusiosios siela ir įvardžiu Jis įvardinamas Placebo tarnautojas, kuris rodos, visam kam diriguoja, žodžiu, savotiška pasaulio valdovo metafora. Per šiuos pseudo-veikėjus perteikiama daugiausia idėjų, per Jo poziciją - apie Placebo tikslus ir neigiamą pasaulio gyvenimo pusę, katė tuo tarpu vertina pasaulį iš savo prizmės, kas irgi ne ką optimistiškiau. Atrodo, kad tai kažkokia abstrakcija, lyg pačioms idėjoms būtų suteiktas kūnas, kad būtų paprasčiau jas perteikti. Kas man nelabai ir patiko - labai daug idėjų buvo dėstoma tiesiogiai, o ne perteikiama įvykiais. Kiek labiau patiko trijų tikrųjų veikėjų dalis - numylėtinis televizijos žvaigždukas, jo keistuolis atsiskyrėlis vyresnysis brolis ir gyvenimu nusivylusi kriminalinių naujienų žurnalistė. Būtent iš jų pozicijų išsirašiau daugiausia citatų, būtent per jų gyvenimo tragedijas perteiktos idėjos mane palietė gerokai daugiau negu tiesioginis postringavimas. O likimai jų tikrai tragiški, nors drauge ir labai simboliški - Placebas laimėjo. To aišku ir galima buvo tikėtis - puikus niūrios knygos finalas.

Patiko man ir tas ištisinis dėlionės dėliojimas. Tiesa, tie detektyviniai elementai buvo tokie šiaip sau, tik tarp kitko, bandyta sukurti intrigą ir kurį laiką visai sekėsi, bet sužinojus tiesą, kuri ir pati buvo gana dviprasmiška, galvojo kirbėjo ne nuostaba, o grįžimas mintimis atgal ir narpliojimas, ar prieš tai aiškiai nebuvo teigta kitaip. Tikrąją intrigą aš raudau visai kitur. Daugelio veikėjų praeitis ir gyvenimo istorija atsiskleidė fragmentiškai, vietomis nelabai nuosekliai ir buvo įdomu būtent taip, lėtai ir natūraliai pažinti tuos savotiškus veikėjus. Čia turėčiau paminėti ir Juliją - veikėją, apie kurią sukosi visas veiksmas, bet kuri pati romane dalyvavo tik kaip vaiduoklis, siela, klajojanti nebūtyje, kurioje materializavosi visa jos gyvenimo istorija, papildoma kitų jos pažinotų žmonių. Žodžiu, tikrai įdomiai papasakota įdomaus žmogaus įdomi istorija.

Kitas dalykas, kad visi veikėjai mane erzino, jie, bent jau man taip rodės, taip lengvai pasidavė visiems manipuliavimams, kad darėsi pikta. Ir daugiau ne ant tos neaiškios organizacijos, o ant jų, kad pasidavė ir tą nedidelę dalelę savęs paleido vėjais, iškeisdami į dirbtinį, suvaidintą gyvenimą. Pradžioje Rita man patiko, pasižymėjo gana aštriu protu, atkaklumu, bet nespėjus man ja gerai pasidžiaugti, pradėjo elgtis visiškai kvailai, mintyse kartais dar sužibdavo pavieniai sveiko proto likučiai, bet savo gyvavimu ilgai nesidžiaugę greitai užgesdavo, kol galiausiai išgaravo visai. Štai čia išlenda dar vienas Okeanijos ir Placebo skirtumas - 1984-uosiuose aprašyta kovos istorija, o Ivanauskaitės versija nuo pat pradžių pasakoja pasidavimo istoriją. Liūdna. Ir veikia neigiamai.

"Kalba atspindi ne vientisą, bet suardytą pasaulį, įstengia perteikti tik jo fragmentus, skeveldras."

Kiek nusivylusi likau kalbos stiliumi. Modernybė veržėsi per visus kraštus. Vienarūšėmis dalimis beriami žodžiai vienam ir tam pačiam dalykui apibūdinti, kursyvu rašomi ale modernūs žodžiai, debilūs telefonai, keisti palyginimai - siauras kaip gimdos kaklelis. Vietomis ta beskonybė tikrai žlugdė.

Taigi tokia štai ta mano pirmojo pažintis su Ivanauskaite - susižavėjau jos būdu konstruoti istoriją, bet pati Placebo istorija man nebuvo prie širdies. Kai kurios idėjos puikios, verčiančios susimąstyti ir analizuoti tai, kaip šiandien gyvename, bet knygoje tai pateikta per daug pesimistiškai ir tiesiogiai, kad man šis romanas įsirėžtų kaip tikrai labai patikusi literatūra.

rodyti daugiau

2014-10-11 08:11

Saule įvertino knygą

Lapės gaudymas

Donaldas Kajokas

perskaityta prieš 11 metų

Į mano lentyną

Įvertink:

Klajoku jį pervadinau sau. Klajoku, nes klajojau po Donaldo pasaulį ir stebėjaus kūrybiškumo ištekliais. Žaismingos miniatūros, prie kurių norisi stabtelti pakilnoti, paridenti ir klajoti toliau. Puiki knyga.

2014-10-10 08:17

Adelė įvertino knygą

Tolima žvaigždė

Roberto Bolaño

perskaityta prieš 11 metų

Į mano lentyną

Įvertink:

Ar galima savyje sutalpinti poeto ir budelio sielas? Suplevena ir ilgai nepalieka klausimas skaitant, o ir perskaičius knygą. Jau antrojoje skaitytojo rašytojo R. Bolano knygoje daug dėmesio skiriama menininko paveikslui. Jo laikysenai istorinių įvykių verpetuose. Pats autorius turėjo patirties, kad galėtų į šiuos klausimus pažvelgti giliau. Taip susipažįstama su Lotynų Amerijos istorija. Taip tenka atrasti ir ne vieną naują literatūrinę pavardę. Mat knyga prisodrinta nuorodomis į atitinkamus kūrinius. Kultūrinis kontekstas ganėtinai platus.

Kaip ir skaitydma "Pašėlusius detektyvus", vis pagaudavau save su klausimu - ar man patinka tai, ką skaitau. Ir atsakymas tas pats - lyg ir ne tai, ką įprastai skaitau, bet taip įdomu ir įtraukia, kad tikrai skaitysiu ir dar vieną iššūkyje numatytą knygą.

rodyti daugiau

2014-10-09 15:06

LEVUKA įvertino knygą

Juodasis princas

Iris Murdoch

perskaityta prieš 11 metų

Į mano lentyną

Įvertink:

Oficiali dalis : "Juodasis princas" - tai savotiška rašytojos išpažintis. Sukurtas 1973 m. romanas buvo laikomas jos kūrybos viršūne, bet neprarado savo reikšmės ir dabar.
Pagrindinis veikėjas - nebe pirmos jaunystės rašytojas, Bredlis Pirsonas, svajoja apie tobulą knygą, su draugu Arnoldu Bafinu varžosi dėl literatūros ir meilės. Tapęs Arnoldo žmonos Reičelės meilužiu, Bredlis Pirsonas pajunta meilę ir jaunajai Džulianai, Bafinų dukrai. Pagaliau visa istorija virsta kriminaline, o pagrindinis romano veikėjas apkaltinamas (gal ir pelnytai) Arnoldo nužudymu.

Mano jausmai:

ŠTAI KĄ BŪČIAU NORĖJUSI PARAŠYTI APIE ŠIĄ KNYGĄ, KOL DAR JĄ SKAIČIAU:
.
Vaizduoja tas žmogaus mintis, pajutimus, kurie mus užklumpa sekundę, bet paskui mes savo egoistinį būdą suvaldom širdimi ir save nugesinam taikiomis mintimis. Todėl pagrindinis veikėjas atrodo labai atstumiantis, nes jis visada pasiduoda savo egoistiškai prigimčiai... Tarkim, aplankė herojų jo sesuo... Sako: "Palikau savo vyrą. Apsistosiu pas tave." Suprantama, kad nė vienas nenorim į savo namus priimti neprašytų giminaičių, bet visada sužaidžia kažkoks žmogiškumas ir tu priimi, stengiesi suprasti kito skausmą. O herojus mato skausmą, bet iš karto pasako: "Man nerūpi", "Manęs tai neliečia". Nesako, kad "Gerai, pagyvenk", sugalvosim, ką nors"... Sako: "Turi grįžti, nes neturi kito pasirinkimo"...

Neprisijaukinau... Negalvojau, kad tiek daug vargsiu su šia knyga. Juk kitas šios rašytojos kūrinys "Jūra, jūra..." man labai patiko.

Turbūt esu per jauna šiam kūriniui. Veikėjai perkopę 50 metų... gal kai kurie šiek tiek jaunesni... Nesupratau jų mąstymo, jų matomo pasaulio, jų jausmų sumaišties. Matyt trūksta dar man gyvenimo patirties, išminties, kad įsivaizduočiau, kodėl tokios veikėjų mintys, kodėl tokie poelgiai.

Situacijos keičiasi kaip teatre. Čia kažkas paskambino į duris, nuėjo, atidarė duris, pakalbėjo, padiskutavo, čia tuoj suskambo telefonas, kažkas nutiko, vėl pakalbėjo, padiskutavo... Nuvažiavo į kitus namus... Kita diena vėl viskas prasideda nuo durų skambučio, paskui vėl natūralus realizmas, vėl ašaros, išpurtę veidai, raukšlės, tada per tą laiką kažkas ateina į namus netikėtai, išsiveda kažkurį veikėją, tada vėl, žiūrėk, skambutis arba veiksmas vėl perkeliamas į kitus namus...

Negaliu nieko sakyti, veikėjai labai saviti... bet jie man sudėtingi.

BET... DABAR, KAI JAU PERSKAIČIAU VISĄ KNYGĄ... mano nuomonė visai pasikeitė... pasirodo, gal ir nereikėjo čia per daug visko suprasti ar analizuoti... Pasirodo, kad čia yra knyga knygoje... Ji parašyta pagrindinio veikėjo Bredlio Pirsono... o už fantaziją tik pagirti gali... Nesvarbu, kad tas lakstymas ir santykių painumas kartais atrodydavo kaip beprotystė.

Tai va, knyga nustebino.

rodyti daugiau

2014-10-09 12:23

biss įvertino knygą

Vaiduoklis

Robert Harris

perskaityta prieš 11 metų

Į mano lentyną

Įvertink:

Šią knygą skaičiau ilgai ir sunkiai. Jeigu nuoširdžiai, manęs nei pasakojimo istorija nei būdas "nepalietė" ar ypatingai nesužavėjo. Bet galbūt čia buvo ir mano pačios nuotaikos įtaka.

Knygoje viskas vyksta gana trumpą laiko tarpą ir ganai lėtai. Tačiau paskutiniuose puslapiuose tarsi "viskas" įvyksta ir išaiškėja.

Jeigu konkrečiau, knyga apie tai, kaip autorius "vaiduoklis" (rašytojas, kuris parašo už kitą asmenį jo autobiografiją) sutinka politikui, kaltinamam karo nusikaltimais (kol kas neoficialiai), perrašyti jo autobiografiją po to, kai nusižudo/nužudomas buvęs jo draugas/raštojas-vaiduoklis. Ir, kas ir kaip vyksta berašant šią autobiografiją: pvz., išaiškėja to politiko sąsajos su CŽV, su galimais karo nusikaltimais ir kitų žmonių mirtimis. Ir paskutiniuose knygos puslapiuose viskas pakrypsta šiek tiek kitaip nei pradžioje atrodė.

Visai smagus ir lengvas paskaitymas turint laisvą minutę arba nenorint veltis į labai gilius pamąstymus. Nors, visgi, kaip ir visur, norint, ir čia apie ką pamąstyti galima atrasti...

rodyti daugiau

2014-10-08 20:40

Voldenas, arba Gyvenimas miške

knygoholikė įvertino knygą

Henry David Thoreau

perskaityta prieš 11 metų

Į mano lentyną

Įvertink:

Kažkada pramogai atlikinėjau testą: "Kuris iš klasikų rašytojų yra tavo sielos draugas?". Testas parodė, kad mano sielos draugas būtų Henris Deividas Toro - atsiskyrėlis idealistas, 19 a. rašytojas, pasitraukęs iš visuomenės į gamtą ir savo patirtį aprašęs knygoje "Voldenas, arba Gyvenimas miške".

Tada pamaniau, kad testą reikėtų padaryti iš naujo. Trobelė miške, be interneto ir elektros?! Ne, ačiū. Dabar žiūriu pro langą ir suprantu, kad testas, nors ir sukurtas pramogai, smarkiai nemelavo. Už lango - pieva ir miškas, iki artimiausio kaimo - 3 kilometrai, iki miesto - apie 20 km. Tiesa, yra elektra ir internetas.

Ir vis dėlto, jei testas stebuklingai atspėjo "sielos draugą", knygą buvo sunkoka skaityti.

Vienur aš su Toro sutinku, kitur - ne. Tačiau, kaip ir dažnas toks visuomenės normų laužytojas, Toro turi tvirtą, dažnai sunkiai nuginčijamą nuomonę, su kuria kitiems sunku susitaikyti.

Jei mes nebegaminsime pabėgių ir neliesime bėgių, paskirdami šiam darbui dienas ir naktis, o imsime remontuoti savo gyvenimus, siekdami juos pagerinti, kas gi tuomet ties geležinkelius? O jei jų netiesime, tai kaip tuomet suspėsime laiku patekti į dangų? Tačiau jei pasiliksime namuose ir užsiimsime savo reikalais, kam tuomet bus reikalingi tie geležinkeliai? Ne mes važiuojame geležinkeliu, o jis - mūsų kūnais. Ar kada pagalvojote, apie tai, kas yra tie geležinkelio pabėgiai? Kiekvienas jų - tai žmogus, airis arba amerikietis. Bėgiai klojami ant jų, jie užpilami smėliu, ir tuomet jais tykiai rieda vagonai. O pabėgiai guli ramūs romučiai.

Tačiau sunkiausia buvo ne "ginčytis" su Toro, tačiau jį skaityti. Deja, mano "sielos drauge", buvo nuobodu... Gal jo žodžiai kitaip būtų suskambėję juos skaitant mieste.

Toro linkęs į kraštutinumus: arba suskaičiuoja savo išlaidas centų tikslumu, arba leidžiasi į poetinius apmąstymus. Štai būtent šie mane migdė ir kėlė nuobodulį.

Ir nors siūlau "Voldeną" paskaityti, pati verčiau eisiu susitikti su kaimynais, kolegomis - miesčionimis-kaimiečiais, iš miestų pabėgusiais į laukus ir miškus. Susikursime savąją "toriškąją" teoriją.

Leidykla: "Vaga"

Leidimo metai: 1985

Puslapių: 253

Originalo metai: 1854

Originalo pavadinimas: "Walden"

rodyti daugiau

2014-10-06 11:02

knygoholikė įvertino knygą

Ritualai

Cees Nooteboom

perskaityta prieš 11 metų

Į mano lentyną

Įvertink:

Tamsuma, niūruma... Cees Nooteboom romaną "Ritualai" buvo taip sunku skaityti, kad dabar ir aprašinėti šią knygą nelengva.

C. Nooteboom - olandų rašytojas, Nobelio premijos kandidatas, vienas iš vertingiausių ir labiausiai liaupsinamų Olandijos rašytojų.

Parašyta puikiai. Tačiau siužetas, knygos atmosfera tokia tamsi ir dusinanti. Ir skaityti nelengva - perskaičiau pastraipą kartą, supratau, kad nieko nesupratau, skaičiau dar kartą, ir dar kartą... Ir taip visą knygą.

Na, o romanas sukasi apie žmones, kuriuos gramzdina jų pačių susikurti įpročiai - ritualai.

O skaitytoją gramzdina aprašoma tamsa ir slogutis, kurie veržiasi iš kiekvieno knygos puslapio.

Kančia ne kaip įvykis, bet kaip paties geista, neatšaukiama bausmė. Neatšaukiama, nes čia daugiau niekas nedalyvavo, nes šis žmogus, taip elastingai ir sportiškai žemgiąs greta kaip atletas, turįs kišenėje pasaulio rekordą, atrodė kenčiąs pats nuo savęs, pats savaime. Anuomet dar negalėdamas taip apibrėžti, Inis suvokė, kad čia susidūrė su mirties dvoku, su sritimi, kurion per nelaimę ar neapdairumą kartą nuklydęs, jau nebegali grįžti atgalios.

Deja, man anotaciją skaityti buvo įdomiau nei pačią knygą.

Leidykla: "Baltos lankos"

Leidimo metai: 2011

Puslapių: 188

Originalo metai: 1980

Originalo pavadinimas: "Rituelen"

rodyti daugiau

2014-10-06 10:32

Rūteniukas įvertino knygą

Surviving the extremes

Kenneth Kamler, M.D.

perskaityta prieš 11 metų

Į mano lentyną

Įvertink:

Išgyventi čia ir dabar!

Tai puiki mokslinė drama apie žmogaus galimybes ir sugebėjimus, kai yra pavojus gyvybei. Apie drąsą ir viltį, kai mirtis žiūri tiesiai į akis. Apie laiku ir vietoje naudojamą išmintį, kurios semiamės ne tik universiteto auditorijose, bet ir kiekvieną dieną.

Amerikiečio mediko pasakojimas apie savo išgyventas dienas įvairiose ekspedicijoje. Knyga, kuri prikausto realistiškumu ir neįtikėtina žmogaus proto galia. Apie tradicinės ir netradicinės medicinos panaudojimą ekstrinėse situacijose!

Perskaičiau knygą ir kilo mintis parašyti ketureilį:

Ne tik fizine galia gali žmogus būti gyvas,

Reikia dvasinio peno ir minčių lobyno.

Mokslas, drąsa ir šviesaus proto tankumynas,

Tave išgelbės iš netikėčiausio gyvenimo ledyno!

Sėkmės kartu keliauti ir semtis patirties iš daktaro , keliautojo ir tyrinėtojo Kenneth Kamler.

rodyti daugiau

2014-10-05 12:06