Knyga mano rankose atsidūrė po draugės rekomendacijos. Esu girdėjus tokio pat pavadinimo filmą, bet gerai, kad nesu žiūrėjus. Perskaičiau knygą ir dabar galiu drąsiai žiūrėti filmą.
Pasakojimas yra įdomus, nes skaitai ir...

Knyga mano rankose atsidūrė po draugės rekomendacijos. Esu girdėjus tokio pat pavadinimo filmą, bet gerai, kad nesu žiūrėjus. Perskaičiau knygą ir dabar galiu drąsiai žiūrėti filmą.
Pasakojimas yra įdomus, nes skaitai ir lyg kartu jauti herojaus, Žano Batisto Genujaus, uodžiamus kvapus - tokius intensyvius. Rašytojas lyg patvirtina liaudyje sklandančią patarlę - tyli kiaulė - gilią šaknį knisa.
Romanas parašytas originaliai. Pagrindinis herojus atrodo mistiškai ir jo keisti įpročiai kartais net baugina. Kartais beskaitant darėsi jo gaila. Tačiau Žanas Batistas turėjo dovaną, kuria pasinaudojo savo gyvenime - unikalią uoslę.

„Kvepalai“ – nors dažnai įvardijami kaip istorinis romanas, turi daug magiško realizmo, kriminalo, dramos, komedijos bruožų, matyt tai taip pat bus prisidėję prie knygos sėkmės, nes ji gali pasirodyti įdomi labai...

„Kvepalai“ – nors dažnai įvardijami kaip istorinis romanas, turi daug magiško realizmo, kriminalo, dramos, komedijos bruožų, matyt tai taip pat bus prisidėję prie knygos sėkmės, nes ji gali pasirodyti įdomi labai skirtingiems žmoniems. „Kvepalai“ nestokoja literatūrinės išmonės, ją tyrinėti iš šios srities tiek pat įdomu, kaip ir pasiklausyti ką apie ją pasakytų filosofas ar sociologas. Visų išvados ir žvilgsniai į knygą būtų skirtingi, ir stebintų tik tai, jog visi jie uosto tą patį Žako Batisto Grenujo sukurtą ir Patrick Süskind į buteliukus supilstytą kvapą.
Knygą verta perskaityti ne tik mėgaujantis kvapu, bet įkvėpti taip, jog pajustumėte sudedamąsias dalis, kurios čia parinktos ypač pretenzingai.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2014/06/patrick-suskind-kvepalai.html

Dar viena knyga, iš mano mylimiausių ir geriausių knygų TOP'o... Retai taip būna, kad tą pačią knygą skaityčiau dar kartą, tačiau šią perskaičiau, ir manau, kad ne paskutinį kartą. Siužetas įtraukiantis, personažai...

Dar viena knyga, iš mano mylimiausių ir geriausių knygų TOP'o... Retai taip būna, kad tą pačią knygą skaityčiau dar kartą, tačiau šią perskaičiau, ir manau, kad ne paskutinį kartą. Siužetas įtraukiantis, personažai ryškūs ir įvairūs, o aprašytą taip gerai, kad skaitydama net pradedi užuosti tuos kvapus apie kuriuos skaitai...Nuostabu...

Ši knyga nuo pat pirmų jos puslapių įtraukia aprašomais kvapais. Net vaiko atėjimas į pasaulį vyksta turgavietėje, kur skaitydamas knygą gali pats pajusti sklindančius supuvusios žuvies, pamazgų kvapus, kurie nėra...

Ši knyga nuo pat pirmų jos puslapių įtraukia aprašomais kvapais. Net vaiko atėjimas į pasaulį vyksta turgavietėje, kur skaitydamas knygą gali pats pajusti sklindančius supuvusios žuvies, pamazgų kvapus, kurie nėra malonūs. Tokioje aplinkoje vaiko atėjimas į pasaulį yra sunkiai įsivaizduojamas, tačiau būtent čia gimsta Žanas Batistas Grenujis. Ne tik šio vaiko atėjimas į pasaulį yra keistas ir neįprastas, bet ir jis pats užauga keistas žmogus, linkęs į žmogžudystes, neturintis savo kvapo, tačiau turintis puikią uoslę. Tikriausiai kiekvienas žmogus turėdamas kažkokį trūkumą, kompleksuoja ir bando kažkaip jį ištaisyti. Taip pat ir Grenujis, turėdamas unikalią uoslę gali užuosti kvapus nuo stiklo iki nekaltų merginų. Todėl pradeda ieškoti to nepakartojamo ir vienintelio kvapo, kurį galėtų pats turėti. Bandydamas įvairias kvapų kombinacijas, jis peržiangia ribą, kas galiausiai priveda prie daug žmogžudysčių. Taigi norėdamas ištaisyti savo trūkumus, manau Grenujis žengia per toli ir dėl savo tikslų ir įsitikinimų sugriauna daugelio žmonių gyvenimus. Mane ši knyga patraukė tuo, kad pirmą kartą skaičiau tokią knygą, kurioje pirmas vaidmuo yra skirtas kvapams ir skaitydamas gali juos net pajusti ir įsivaizduoti visas to didingo miesto gatveles ir kvapus jose. Daugelyje vietų buvo kraupu skaityti ir įsivaizduoti tą žmogų, kuris galėtų įvykdyti tokius protu nesuvokiamus poelgius. Tačiau pats pasakojimas buvo įtaigus ir įdomus, todėl sudomino pažiūrėti ir filmą. Taip pat knygos pabaiga yra labai netikėta ir parodanti, kad žmonėms koks nors vienas dalykas gali susukti galvas ir jie dėl jo gali padaryti viską, dėl ko vėliau tektų gailėtis.

Oficiali dalis: Išleista 1985 metais vokiečių rašytojo Patriko Ziuskindo (Patrick Süskind). Veiksmas vyksta XVIII a. Prancūzijoje. Pagrindinis veikėjas Žanas Batistas Grenujis turi tobuliausią uoslę pasaulyje, tačiau pats...

Oficiali dalis: Išleista 1985 metais vokiečių rašytojo Patriko Ziuskindo (Patrick Süskind). Veiksmas vyksta XVIII a. Prancūzijoje. Pagrindinis veikėjas Žanas Batistas Grenujis turi tobuliausią uoslę pasaulyje, tačiau pats nekvepia visai. Grenujis pasaulį mato nosimi - kvapai yra vienintelis dalykas, kuriam jis teikia reikšmę. Toks skirtingas vertybių suvokimas galiausiai atveda prie katastrofos. Nepaisant gražaus pavadinimo, knyga yra žiauri ir nė trupučio ne romantiška. Tobulai perteikiama tamsi XVIII amžiaus Prancūzijos realybė.

Mano jausmai:
Oficialioje dalyje buvo užsiminta, kad XVIII amžiaus Paryžius yra perteiktas "Tobulai"... Ir turiu pasakyti, kad šį kartą, tai nėra nė kiek perdėta... Ant knygos nugarėlės taip pat parašyta, kad tai išskirtinė knyga, ir kad tokios daugiau nėra. Tas irgi gryna tiesa...
Net nežinau, kaip knygą pavadinti... istorinė? Gal... XVIII amžius... bet joje nesiekta išryškinti kažkokių praeities įvykių... istorija apie unikalų žudiką? Tai jau kaip detektyvas, trileris... Gal... Bet nusikaltimo ir tyrimo eigos nebuvo... Žmogžudysčių buvo... Be to, rašymo stilius toks su juokeliu... Na, bet tikrai tai nėra juoką kelianti knyga... Sakytum psichologinė, juk Grenujis savęs ieškojo... Bet tai nėra pamokanti istorija... Taip, daug visko buvo apie kvepalus... Gal rašytojas juos labai mėgsta... Kas dabar žino? Bet tai turbūt vis tiek nėra duoklė kvepalų verslui... Vis dėlto kvapų genijus... žudikas.
Parašysiu apie Grenujo motiną. Taip bus galima pajusti rašytojo stilių, kada jis pasakoja apie veikėjus.


"Grenujo motina, dar jauna moteris, - kaip tik įpusėjusi trečią dešimtį, - atrodė visai daili, burnoje turėjo beveik visus dantis, o ant galvos šiek tiek plaukų, išskyrus podagrą, sifilį ir lengvą plaučių tuberkuliozę, nesirgo jokia rimta liga ir tikėjosi dar ilgai gyventi - kokius penkerius ar dešimt metų,- galbūt ir ištekėti kada nors, o tapusi garbinga kokio našlio amatininko žmona, pagimdyti ir tikrų vaikų."


Be abejo, knygoje labai stiprų vaidmenį atlieka kvapų įvairovė... Čia rašytojas įvardija tuberozių, eukaliptų, apelsinmedžių, jazminų, rožių, kiparisų ir dar visokių gerų kvapų... ir tuoj pamini, kad Paryžius buvo labiausiai dvokiantis miestas karalystėje... Atrodo, jau pagauni, kaip skaniai visa aplinka turi kvepėti... bet rašytojas nepamiršta pagadinti visko ir tuoj papila smulkius aprašymus žmogaus kvapo... kaip žinia, to meto žmonės ne itin mėgo vandens procedūras... rašytojas mini, kad smirdėjo net karaliaus dvaras...


"Yra kvapų išsilaikančių dešimtmečiais. Muskusu įtrinta spinta, cinamono aliejuje išmirkytas odos gabalėlis, ambros gniutulėlis, dėželė iš kedro kvepia, tol, kol gyvi. O kiti - limečių aliejus, bergamotės, narcizų ir tuberozių ekstraktai, ir daugelis kitų žiedų kvapų - išsivadėja jau po kelių valandų, jei prie jų laisviau prieina grynas oras. Parfumeris priešinasi šiai fatališkai aplinkybei perdėm lakius kvapus sujungdamas su tvaresniais... Šis triukas Grenujui kartą puikiai pavyko su tuberoziu aliejumi, kurio aromatą supančiojo kruopelyte cibetino, vanilės, labdano ir kipariso ir būtent taip jį dar labiau išryškino. Kodėl negalima padaryti ko nors panašaus ir su tos mergaitės kvapu? Kodėl šį vertingiausią ir gležniausią iš visų kvapų jis turėtų švaistyti vartodamas gryną?"


Na, įdomus tas pasaulio pažinimas pagal uoslę.
Jeigu kas matė filmą, tai nevenkite paskaityti ir knygą... istorija panaši... ir filmas tikrai neblogas... pasisekė aktoriui perteikti tą bejausmę, šalto proto valdomą kvapų genijaus asmenybę... bet vis tiek... filme... ne viskas taip... filme neperteikti tie įvairiausi kvapai ir jų gausybė... knygoje tas paveikia sąmonę...

Kvepalai. Dažniausiai jie asocijuojasi su grožiu ir švelnumu, bet Patrick Siuskind knygoje tokiu pavadinimu papasakotai istorijai šių epitetų nepažarstysi. Ši istorija buvo šlykšti, tačiau negalima nuneigti, kad papasakota...

Kvepalai. Dažniausiai jie asocijuojasi su grožiu ir švelnumu, bet Patrick Siuskind knygoje tokiu pavadinimu papasakotai istorijai šių epitetų nepažarstysi. Ši istorija buvo šlykšti, tačiau negalima nuneigti, kad papasakota kvapą gniaužiančiai.

Istorija apie įsikūnijusį blogį, parfumerijos genijų, nešvara ir smarve pagarsėjusiais laikais gimusį viename gražiausių pasaulio miestų, tačiau kartu ir labiausiai dvokiančioje tuometinio pasaulio vietoje, tapusį skaniausiai kvepiančiu žmogumi istorijoje. Šitokiais didžiuliais kontrastais autorius išmoningai žaidžia viso romano metu ir tai istorijai suteikia tikrai daug žavesio.

"Kas valdo kvapus, tas valdo ir žmonių širdis."

Šis nuostabus romanas tiesiog kupinas kvapų, jie veržiasi iš knygos puslapių nesustodami ir paskandindami skaitytoją didžiuliame įvairiausių kvapų, ir neapsakomai skanių, ir neįsivaizduojamai šlykščių, ir pačių keisčiausių, burbule. Mane tikrai nustebino tai, kaip puikiai rašytojas perteikia ne tik vaizdus, bet ir kvapus. Bet vis dėl to labiausiai mane pakerėjo tai, kaip jis viską susiejo su kvapais, uosle ir viskuo, kas su tuo susiję. Nuo pat pirmųjų puslapių imama kalbėti apie kvapus: Grenujo gimimo vieta ir laikas charakterizuojami būtent šiuo pojūčiu, Grenujis neturi kvapo ir būtent dėl to žindyvė jį grąžina, globėja neturi uoslės, Grenujo vaikystė lydima vien tik kvapų. Šitaip nubrėžęs kryptį, kuria suks romano siužetas, rašytojas nuosekliai tos krypties laikosi. Jam tai taip puikiai pavyko, kad visame romane nebuvo turbūt nei vieno puslapio, kur nebūtų užsiminta apie kvapų karaliją. Stipri ir knygos pabaiga. Fantastinė, bet prie šios ir taip nelabai tikroviškos knygos tiko ir nuostabiai ją vainikavo. Su mintimi, netikėtai ir tikrai stilingai.

Tikrai nepaprasta šitaip puikiai išlaikyti idėją, ją sekti ir sukurti tikrą meno kūrinį. Nepaprasta ir tai, kaip puikiai rašytojas išmano kiekvieną pasakojimo detalę. Parfumerijos subtilybes, to meto visuomenės papročius, teisėtvarką, Paryžių, žmogaus psichologiją. Nors Grenujis ir buvo psichopatas, jo minčių giją autorius audė labai nuosekliai ir man patiko, kad jis leido stebėti, kaip keitėsi Grenujo požiūris, jo siekiai, įsijausti į jo mintis ir visapusiškai suprasti knygą.

Istorija iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti beprasmis, gražiai papasakotas kūrinėlis, bet jame, nors ir neryškiai pateiktų radau ir rimtesnių, gilesnių minčių. Buvo toks nedidelis epizodėlis apie pokyčius, kai Baldinis burnojo ant pokyčių, kuriuos mes dabar laikome savaime suprantamu visuomenės laimėjimu. Įžvelgiau ir tokią labai nežymią mintį, kad žmonės nėra tobuli, dvokia, yra silpni, bet visgi yra tokie, jų nebepakeisi ir tai nėra blogai. Tiesiog tokia realybė.

Iš visų mirčių, kurios supo pagrindinį veikėją, o reikia turėti omenyje , kad jis buvo serijinis žudikas ir jų buvo tikrai daug, mane labiausiai sukrėtė ne jo ranka įvykdytos žmogžudystės, o lemtis užklupusi visus, su kuriais jis turėjo reikalų. Baldinis, odminys, grafas mirę staiga ir beveik iš karto po to, kai pasitarnavo Grenujui. O dar ir rašytojas apie tas mirtis praneša taip staiga. Vienu netikėtu, trumpučiu sakinuku, kurį tik vėliau išplėtoja. Apskritai tas toks vietomis lakoniškas, ir šiaip lengvas pasakojimo stilius kiek priminė Diuma romanus ir buvo tikra atgaiva po ilgo pilstymo iš tuščio į kiaurą prieš tai skaitytame Irvingo romane.

Neabejotinai kitoks, neabejotinai įdomus ir neabejotinai žaviai išaustas pasakojimas!

Koks turi būti žmogus, kad nejaustų savo paties kvapo?

Prieš kelis metus mano gyvenime atsirado galimybė turėti nemažai kvepalų. Tada pradėjau juos mėgti, pirkti, norėti daugiau. Taip pat teko perskaityti nemažai...

Koks turi būti žmogus, kad nejaustų savo paties kvapo?

Prieš kelis metus mano gyvenime atsirado galimybė turėti nemažai kvepalų. Tada pradėjau juos mėgti, pirkti, norėti daugiau. Taip pat teko perskaityti nemažai informacijos apie jų sudedamąsias dalis, jų kūrimo procesus ir istoriją. Nenuostabu, jog į šių metų knygų iššūkį įtraukiau ir šį romaną, nors ir buvau mačiusi pagal jį pastatytą filmą, kuris be galo man patiko. Kadangi siužetą daugiau mažiau žinojau, romane mane labiausiai domino viskas apie kvapus, jų išgavimą.

Vos pradėjus skaityti supratau, kad labai daug nuo filmo viskas nesiskirs, tačiau bus daugiau detalių ir smulkiau nupasakotas veiksmas.

Labai laukiau tos vietos knygoje, kuomet Žanas Batistas Grenujis įsidarbina pas garsųjį kvapų meistą Džiuzepę Baldinį, dar labiau, paties įsidarbinimo momento aprašymo, kuomet Grenujis sumaišo kvepalus tiesiog savo uoslės dėka.

Pats romanas ir pati jo idėja tiesiog puiki, tačiau mane suglumino toji dalis, kurioje pasakojama apie jo atsiskyrimą, gyvenimą oloje, apie tai, kaip vėliau jis iš to pelnėsi apgaudinėdamas žmones. Vienu atveju galėčiau sakyti, jog jei tos dalies nebūtų buvę, tai nė nebūčiau pasigedusi, bet žiūrint iš kitos pusės - Grenujui tai buvo tarsi atsivertimas, savęs suvokimas.

Pabaigoje buvo akimirka, kuomet tikėjausi, jog viskas pasibaigs gerokai kitaip nei filme, nes viskas labai įtikino, tačiau apsigavau. Šizofreniškoji istorijos kulminacija egzistavo ir čia, romane. Gėris prieš blogį laimi, visi laimingi ir patenkinti (?). Tik trūko lašo. Matę filmą supras.

Nors turėjau tą padaryti keliomis savaitėmis anksčiau, aprašau antrąją savo perskaitytą knygą - XVIII a. Paryžiaus vaizdą vokietiškomis akimis, paslėptą po "Kvepalų" pavadinimu. Kad nebūtų vien tik malonaus kvapo, dar...

Nors turėjau tą padaryti keliomis savaitėmis anksčiau, aprašau antrąją savo perskaitytą knygą - XVIII a. Paryžiaus vaizdą vokietiškomis akimis, paslėptą po "Kvepalų" pavadinimu. Kad nebūtų vien tik malonaus kvapo, dar ir žudikas įveliamas, švelniai tariant...


Norėjosi knygų sąraše kažko iš populiariosios klasikos, šiek tiek tolimosios praeities prieskonio. Tiesa, gavau ne prieskonį, o veikiau priekvapį; reta novelė bando pakerėti skaitytoją ne per jo įprastus aštriuosius pojūčius (regą, klausą, lytėjimą) ar tiesiog jo praeities potyrius, o per kiek abstraktesnę juslę - kvapą. Vaizdinius sukurti paprasčiau, bet ką daryt su kvapais? Sakyčiau, vaizduotė užkyla į bent antrą aukštą (o gal ir trečią), tenka bandyt apeit galvojimo labirintus ir kurti pasišlykštėjimą ar palaimą keliančius kvapus per tai, kaip tai priverčia jaustis veikėjus.


Pagrindinis romano veikėjas yra Žanas Baptistas Grenujis. Jo gyvenimas prasideda dvokiančioje švietėjiškojo Paryžiaus turgavietėje. Berniokas gimsta žuvies pardavėjai, kuri be kita ko yra ir savotiškas vaikų gimdymo ir žudymo konvejeris (:D) (suprask - nieko naujo to meto varguoliškajam Paryžiui), tad nieko keista, kad ir Grenujis nepasirodo motinai reikalingesnis nei prieš tai sekę keturi vaikai, tad jis paliekamas mirti. Deja, Grenujis savo pirmuoju "spiegimu" pasiunčia pasauliui žinutę apie savo gyvumą ir tuo pačiu veiksmu pasiunčia savo motiną tiesiai ant ešafoto. Mažų mažiausiai, ne pats įprasčiausias supažindinimas su pagrindiniu veikėju. Vėliau gi dar kūdikio ir berniuko atsisako vienas globėjas po kito, o išauga jis neišsiskiriantis, netgi nepatrauklus, toksai, į kurį praeiviai neatkreipia jokio dėmesio. Pasaulis visiškai jį atmeta.


Vienintelis dalykas, kuris leidžia jaunam Grenujui išlikti virš vandens, yra jo talentas atskirti kvapus. Pirmiausia jo savybės padeda tapti tinkamiausiu odadirbio padėjėju, o vėliau, pasitaikius pirmajai progai, pereiti į kvapų pasaulį ir tapti perfumerio padėjėju. Tiesa, tikrasis, nors tada dar neapibrėžtas, Grenujo tikslas yra sugebėti išsaugoti patį tyriausią ir nuostabiausią savo užuostą mergaitės kvapą. Kurdamas pačius neįtikėtiniausius kvepalus ir kraudamas turtus kitiems, Grenujis neišlaisvina savo tikrojo potencialo: suprasdamas, kad gali lengvai apsvaiginti žmones įvairiausiais kvepalų mišiniais, jis nesąmoningai galvoja apie tobulus kvepalus ir pamažu brandina laiką iki to momento, kol gaus progą pasiekti savo tikslą.


Romanas kartu yra istorija apie tikrą, kantrų tikslo siekimą, suprantant, kad tobulam rezultatui ir kokybei reikia visiško atsidavimo (anglai turi labai gerą žodį "commitment"). Grenujis žingsnis po žingsnio eina savo tikslo link. Pamirškite, kad šis veikėjas turi blogų ketinimų - jis, kaip ir kiekvienas iš mūsų, yra egoistas, vedinas savų tikslų, todėl šia prasme jo nuoseklumas yra netgi pavydėtinas (kalbu apie formą, o ne apie turinį). Tiksliai žinodamas, kad pasiekęs tikslą negalės būti teisiamas (suveikia senasis gerasis "nugalėtojai neteisiami"), Grenujis daro viską, kas nuo jo priklauso, gebėdamas likti nematomas ir neužuodžiamas (tai jam nėra itin sunku, juk jisai toks gimė). Paskaitykite ir sužinosite, kaip jam sekėsi vykdyti šią nelengvą misiją.


Kiek toli gali žengti aistros vedamas žmogus? Kiek jis gali atsisakyti vardan savo tikslo? Kaip kvepia tyras geismas ir kokios jo pasekmės? Kur yra aistra gyvenančių žmonių moralumo ribos? Šis romanas gali tapti įrankiu ieškant atsakymų į šiuos klausimus. Tik vėlei teks įsijungti savo vaizduotę ir paklaidžiojus išgalvotais labirintais patiems prieiti prie tikslo (išvados).


Iššokdamas iš už pačios knygos rėmų pridėsiu, kad visada verta skirti kelias minutes prieš nusprendžiant skaityti knygą, kurios pagrindu pastatytą filmą jau teko matyti. Mano asmeninė patirtis byloja, kad tada smegenys jau yra stipriai apdirbtos, susidaryta stipri nuomonė apie pagrindinius veikėjus, jų išvaizdą, galbūt net ateities poelgius. Savotiškas aptvaras jau suformuotas. Tai, patikėkit, nepadeda mintims pakilti ir skristi, ko kiekvienas tikimės iš grožinio kūrinio. Tas pats galioja ir visiems gyvenimiškiems stereotipams. Siekime savo tikslų ir aistrų nepaisydami išankstinių apibrėžtumų!