Įpusėjusi skaityti knygą labai raukiausi ir žadėjau sau niekada daugiau neatsiversti tokio tipo literatūros. Nors skaitėsi labai lengvai, greitai ir maloniai, bet mane erzino tai, kad negalėjau būti tikra, skaitau tik faktais...

Įpusėjusi skaityti knygą labai raukiausi ir žadėjau sau niekada daugiau neatsiversti tokio tipo literatūros. Nors skaitėsi labai lengvai, greitai ir maloniai, bet mane erzino tai, kad negalėjau būti tikra, skaitau tik faktais paremtą teiginį, ar stipriai pagražintą tekstą. Viena vertus tai romanas (o romanuose, kaip žinia, autoriaus fantazija gali lietis laisvai), kita vertus - istorinis (o čia jau nelabai gražu prikurti kažką savo). Vis gi, nors ir raukydamasi, skaitymą tęsiau. Nes Rasputino gyvenimo istorija ir pati asmenybė labai įdomi ir netradicinė. Ir kuo toliau skaičiau, tuo labiau į viską žiūrėjau autoriaus akimis, pamiršdama abejoti ir kvestionuoti tekstą (o tai pliusas tekstui ir minusas man). Tačiau vos užvertusi paskutinį romano puslapį, puoliau "googlinti" ir tikrinti įsimintus teiginius apie Rusijos šventojo pasileidėlio gyvenimą. Žinoma, ne viskas atitiko, ne visi knygoje pateikti faktai sutapo su internete pateikiama informacija. Vis gi, istorija gan slidus mokslas, nors kalbame apie faktus, labai daug kas priklauso nuo požiūrio, skirtingi istorikai tą patį reiškinį gali matyti visiškai skirtingai. Prisimenu savo vieno dėstytojo pasakytą mintį, kad lietuviai puikiai žino kada buvo karūnuotas Lietuvos karalius Mindaugas, tačiau negali pasakyti kur jis palaidotas. O baltarusai atvirkščiai: nors nežino Mindaugo karūnavimo datos, tačiau dėl jo palaidojimo vietos neabejoja. Slidi ta istorija.

O knygą vertinu pačiu aukščiausiu balu. Maloniai parašyta ir skatina nepriimti pateikto teksto kaip neginčijamos tiesos, skatina pasidomėti plačiau.

Nauja ir visgi tokia pažįstama, sava, gera lietuvių meilės lyrika. Pavargusiems nuo sunkiai eilėmis pavadinamos šiandieninės paauglių ir studentų "poezijos", pasiilgusiems tikrumo ir gebėjimo perteikti jausmus, meistriškai...

Nauja ir visgi tokia pažįstama, sava, gera lietuvių meilės lyrika. Pavargusiems nuo sunkiai eilėmis pavadinamos šiandieninės paauglių ir studentų "poezijos", pasiilgusiems tikrumo ir gebėjimo perteikti jausmus, meistriškai rikiuojant žodžius į nebanalias eiles. Atgaiva sielai. Rekomenduoju!

Džono Steinbeko knyga "Mūsų nerimo žiema" - tai knyga apie tai, kaip didelis, savininkiškas pasaulis gali "suvalgyti" moralų žmogų.

Nors knyga ypatingai lengvai skaitosi, savyje talpina paprastus, kasdienius dialogus, už viso...

Džono Steinbeko knyga "Mūsų nerimo žiema" - tai knyga apie tai, kaip didelis, savininkiškas pasaulis gali "suvalgyti" moralų žmogų.

Nors knyga ypatingai lengvai skaitosi, savyje talpina paprastus, kasdienius dialogus, už viso šio paprastumo slypi neįtikėtinai rimta istorija, nepaprasti veikėjai.

Pagrindinis knygos veikėjas Itenas žavi jau nuo pirmųjų knygos puslapių: nepaprastai geras, mylintis - šeimos žmogus, turintis ypatingai tvirtą moralinį pamatą. Ir visgi... Knygos puslapiai pasakoja jo "nuopuolio" istoriją: kilimo viršun kaip visuomenės veikėjo, tačiau kritimo žemyn kaip žmogaus.

Šiame kontekste tampa svarbūs ir kiti veikėjai. Vienas svarbiausių - Denis Teiloras. Būtent jis įkūnija sąžinės balsą. Iš pradžių atrodo, kaip gi senas miesto girtuoklis gali juo būti, tačiau kita vertus jis geriausiai tinka šiam vaidmeniui: iš vienos pusės jis atspindi mūsų pūvantį pasaulį, nužmogėjimą, moralės praradimą, kita vertus, jis (kartu su jo santykiu su pieva) - vilties spindulėlis, tikėjimo, kad pasaulis išsigelbės, balastas.

Viena žaviausių knygos detalių yra pats rašymo stilius. Negali nesistebėti autoriaus talentu rimtas temas "pakišti" po visiškai paprasta istorija. Tai nuostabus pavyzdys apie tai, kaip "veikia mechanizmas" - arba jam priklausai, arba būsi išmestas...

Kodėl verta skaityti šią knygą? Nes tai knyga, nepriklausanti konkrečiam laikmečiui: ji tiko vakar, tinka šiandien, ir gaila, bet, ko gero, tiks ir rytoj.

Romanas, kuris man iš pradžių neatrodė itin įdomus. Maniau, kad knygos, kuriose didžiausias rūpestis - kaip išekėti,o tam trukdo įvairios apkalbos, yra tikrai ne man. Visgi, ši knygutė labai lengvai skaitosi, tad greitai ją...

Romanas, kuris man iš pradžių neatrodė itin įdomus. Maniau, kad knygos, kuriose didžiausias rūpestis - kaip išekėti,o tam trukdo įvairios apkalbos, yra tikrai ne man. Visgi, ši knygutė labai lengvai skaitosi, tad greitai ją ne tik įpusėjau, bet ir pabaigiau. Kuo toliau skaičiau, tuo labiau supratau, ką norima pasakyti šia knyga, Ji labai stipriai perteikia kai kurias vertybes. Taip pat, parašyta XIXa. pradžioje, padeda daugiau sužinoti apie to meto Anglijos visuomenę, kokia svarbi buvo socialinė padėtis, kaip svarbu merginai buvo ištekėti. Visgi, kai pasigilini, supranti, kad nedaug kas pasikeitė nuo to laiko: dar dabar žmonės kreipia dėmesį ir į šeimos socialinį statusą prieš tekėdami, dar dabar įvairios apkalbos (kurios daugeliui žmonių ir dabar yra didžiausia pramoga) gali sugriauti meilę.

Jau kelintą kartą pradėjusi skaityti knygą, ja nusiviliu. Nors aklai knygas renkuosi labai retai, dažniausiai remiuosi recenzijomis ar pažįstamų rekomendacijomis. Kaip ši knyga atsirado norimų perskaityti knygų sąraše net...

Jau kelintą kartą pradėjusi skaityti knygą, ja nusiviliu. Nors aklai knygas renkuosi labai retai, dažniausiai remiuosi recenzijomis ar pažįstamų rekomendacijomis. Kaip ši knyga atsirado norimų perskaityti knygų sąraše net nežinau, bandau įtikinti save, kad čia ji atsirado per klaidą ar perskaičius Susan Elizabeth Phillips teiginį, kad ši knyga "užburs savo kerais net skeptiškiausią širdį". Iš tiesų neužbūrė ji mano širdies savo kerais, nes pasirodė banaloka ir lėkšta, vangiai vertėsi vienas po kito puslapiai, dar vangiau rutuliojosi istorija, o mano ūpas skaityti toliau vis blėso ir blėso...

Žinantiems Mario Puzo tik kaip "Krikštatėvio" autorių galiu pasakyti, kad tai romanas, veikėjų portretais ir siužeto vingriais prilygstąs legendiniam jo kūriniui. Puzo gerbėjams - romanas, persmelktas karšta Sicilijos saule,...

Žinantiems Mario Puzo tik kaip "Krikštatėvio" autorių galiu pasakyti, kad tai romanas, veikėjų portretais ir siužeto vingriais prilygstąs legendiniam jo kūriniui. Puzo gerbėjams - romanas, persmelktas karšta Sicilijos saule, kurstantis intrigą iki paskutinių eilučių, gyvas to meto aktualijomis. Pagrindinis romano veikėjas Turis Giljanas apgaubtas pagarbos skraiste, ilgainiui skaitytojas priverčiamas jį ''įsimylėti". Aprašomas paprasto Monteleprės kaimelio jaunuolio tapimas legendine asmenybe. Turis nusprendžia ginti Sicilijos žmones net ir žinodamas mafijos galią. Romane sutinkam Maiklą Korleonę (iš "Krikštatėvio"), savo ''tremties'' metais, kuriam pavesta saugiai pargabenti Giljaną į Ameriką, nes jo robinhudiški išpuoliai užtraukė mafijos rūstybę. Garbinantiems ''Krištatėvį" pravartu perskaityti ir ''Sicilietį", nes galima pažvelgti į jaunąjį Korleonę, taip pat kūrinyje prabyla ir didysis Donas. Įvertinu10-uku, nes intuicija dėl romano atomazgos mane klaidino ir leido pasimėgauti intriga. O tai, mano nuomone, puikaus kūrinio bruožas

Tai knyga apie dviejų žmonių nuoširdžią meilę, kuri padeda įveikti visas kliūtis.

Knygoje pasakojama apie pasiturintį artoją, žemdirbį, kuris įsimyli beveik per pus už save jaunesnę ir visiškai neturtingą merginą....

Tai knyga apie dviejų žmonių nuoširdžią meilę, kuri padeda įveikti visas kliūtis.

Knygoje pasakojama apie pasiturintį artoją, žemdirbį, kuris įsimyli beveik per pus už save jaunesnę ir visiškai neturtingą merginą. Pasakojama, kaip netikėtai gimusi meilė verčia šį valstietį nepaisyti tuometės visuomenės tradicijų bei papročių, o taip pat nusižengti ir giminės valiai.

Paprasta, šilta ir nuoširdi istorija.

Skaitydama rimtesnes knygas, vis pagalvoju, kad laikas jau imt kažką lengviau ir... pėmiau.

Na, bet skaitydama J.Mcquire "Aš ir jis. Tikra katastrofa"vis galvojau greičiau greičiau ją perskaityt, nes taip lengva ir banalu......

Skaitydama rimtesnes knygas, vis pagalvoju, kad laikas jau imt kažką lengviau ir... pėmiau.

Na, bet skaitydama J.Mcquire "Aš ir jis. Tikra katastrofa"vis galvojau greičiau greičiau ją perskaityt, nes taip lengva ir banalu... Nepasakyčiau, kad patiko. Būdama paauglė, abiturientė mėgau tokias meilės knygas. Nuo pirmo puslapio aišku kaip kas bus, ir toks beprasmis skaitymas gavosi, jokios intrigos, tik pykimasis, taikymasis.

Kam patinka studentiška meilė rekomenduoju :) taip pat, manau, patiks tiem, kurie dar nepatyrė pirmosios meilės, arba gal net svajoja apie tokią.

Vertinimas: 3/5

Komentaras: Na net nežinau, patiko man ši knyga, bet tikrai nesužavėjo kaip kitos autoriaus knygos. Gal per daug jų perskaičiau? Gal negali visos būti puikios? O gal tiesiog netinkamu metu skaičiau?

"Ši...

Vertinimas: 3/5

Komentaras: Na net nežinau, patiko man ši knyga, bet tikrai nesužavėjo kaip kitos autoriaus knygos. Gal per daug jų perskaičiau? Gal negali visos būti puikios? O gal tiesiog netinkamu metu skaičiau?

"Ši moteris myli Sumirę. Tačiau nejaučia jai lytinio potraukio. Sumirė šią moterį myli ir jaučia jai lytinį potraukį. Aš myliu Sumirę, jaučiu jai lytinį potraukį. Aš Sumirei patinku, bet ji manęs nemyli ir negali pajusti man lytinio potraukio. Aš galiu pajusti lytinį potraukį kitai bevardei merginai. Tačiau jos nemyliu." ( 124 psl.)

Ir jie visi be galo vieniši. Knyga ir yra apie vienatvę, tačiau "murakamiškas" rašymo stilius neleidžia nuobodžiauti, jo rašyti dialogai yra fantastiški, bet gaila jų čia buvo per mažai. Plėtojama įdomi mintis apie dvi atskiras asmenybės dalis, kaip visada kyla daug klausimų, į kuriuos atsakymų belieka ieškoti kapstantis savo mintyse.

P.S. Jei esate susipažinę su H.Murakami kūryba, tai būtinai skaitykite ir šią knyga, bet jei susipažinti dar neteko, tai siūlau pažintį pradėti ne šios knygos pagalba.

Aprašymas:

Sumirė trokšta tapti rašytoja. Ji pamilsta Miū, tačiau žodžiai ima jos nebeklausyti, ji nebegali rašyti. Sumirė ir Miū išvyksta į ožkų nusėtą Graikijos salą. Išvyksta, sušvyti, ir išnyksta... "Sputnikiškas" romanas - meilės istorija, kupina vizijų ir sapnų, galiausiai tampanti gilia meditacija apie žmogaus vienatvę ir ilgesį.

...Paskutinįjį šios knygos 31 -ąjį skyrių perskaičiau Šv. Velykų dieną...tikriausiai neatsitiktinai, nes dar daugiau prasmių ir idėjų suradau šiame šauniame Upton Sinclair romane!

"Tas Jėzus iš Nazareto! - sušuko jis....

...Paskutinįjį šios knygos 31 -ąjį skyrių perskaičiau Šv. Velykų dieną...tikriausiai neatsitiktinai, nes dar daugiau prasmių ir idėjų suradau šiame šauniame Upton Sinclair romane!

"Tas Jėzus iš Nazareto! - sušuko jis. - Tas klasinę sąmonę turintis darbo žmogus! Profsąjungai priklausantis dailidė! Agitatorius, įstatymų laužytojas, liepsnosvaidis, anarchistas! (...) Ar jis neišprotėtų tai pamatęs, jis, Gailestingumo ir Meilės kunigaikštis? "... Autorius subtiliai Jėzaus motyvą pritaikė knygos atomazgoje. Jėzus - tai tie patys žmonės, emigrantai, kurie dirbo, stengėsi susikurti gerovę svetur, dėl jos kovojo, vargo...taip, kai kurie tikrai dėl to liejo ne tik prakaitą, bet ir kraują..tikrą kraują Skerdyklose! Ar verta?..

Tai Upton Sinclair romanas apie pirmuosius lietuvius emigrantus JAV. Šokiruojantis kūrinys, nes po jo pasirodymo Kongresas tais pačiais 1906 m. priėmė naują federalinį Švaraus maisto ir vaistų įstatymą - dėl šio romano amerikiečių stalus ėmė pasiekti higieniškesni maisto produktai. Taip, po šio romano pasirodymo JAV prezidentas T. Rooseveltas į Baltuosius rūmus pasikvietė autorių kartu svarstyti mėsos pramonės problemas.

Šią knygą dovanojantys žmonės pabrėžė, jog JAV universitetuose studijuojantys studentai turi perskaityti šią knygą, nes puikiai atskleidžiama XX a. Amerikos istorija, emigrantų problemos, kapitalizmo ir socializmo sankirta, darbininkų streikai ir revoliucijos!

Šios knygos antros laidos (2012 m.) įžangoje galime sutikti trijų žmonių nuomones apie "Džiungles" - prof. G. Subačiaus, buvusio Prezidento V. Adamkaus bei prof. D. Budrytės. Tai dar labiau motyvavo kuo greičiau perskaityti ir apmąstyti tuometinę mūsų šalies, Europos ir viso pasaulio problemas, emigracijos reikšmę, kuri lydi mus ir šiandien..apie meilę šeimai, kovą už būvį ir mūsų tautos bruožą - darbštumą!

Dar vienas aktualus faktas apie knygą tiems, kuriems nepatinka išgalvoti romaniūkščiai - tai tikrais įvykiais pagrįstas romanas, pasakojantis apie Petrošių šeimos ir "Džiunglių" herojaus Rudkaus gyvenimą ir likimo posūkius. Ar sutiktume jų giminaičius šiandien?..Manyčiau taip, nes prof. G. Subačius atsekė ne vieną faktą ir panašumą su tuo metu gyvenančiomis šeimomis JAV.

Na ir kelios citatos nekantraujantiesiems: "(...) Jurgis sutiko žmonių, kurie jam paaiškino šią paslaptingą veiklą; jis sužinojo, kad Amerika skiriasi nuo Rusijos tuo, kad pirmoji šalis valdoma demokratiškai", "Atrodo, visoje šalyje įsikūrusios agentūros ieško nusenusių, luošų ir ligotų galvijų, iš kurių mėsos gaminami konservai", "Jiems priklauso visa mūsų visuomenė, nuo jų malonės priklauso visas mūsų pasaulio darbas - ir jie drasko bei griauna kaip niršūs vilkai (...)"...

Tad leiskites į "Džiungles", galbūt šiek tiek paklaidins...bet kam rūpi tiesa ir teisingumas - ras kelią atgal!