Sidro namų taisyklės, atspausdintos rašomąja mašinėle didžiosiomis raidėmis kabo ant sienos Vandenyno Vaizdo sodų sulčių spaudykloje. Bet jų beveik niekas neskaito, nes sezoniniai darbininkai negrai, skinantys obuolius ir...

Sidro namų taisyklės, atspausdintos rašomąja mašinėle didžiosiomis raidėmis kabo ant sienos Vandenyno Vaizdo sodų sulčių spaudykloje. Bet jų beveik niekas neskaito, nes sezoniniai darbininkai negrai, skinantys obuolius ir spaudžiantys sultis, yra beraščiai. Jie turi savas nerašytas taisykles. Tai antrojoje storos knygos pusėje, kurioje vaizduojamas jaunuolio našlaičio Homero Velzo gyvenimas ne prieglaudoje. Pirmojoje knygos pusėje aprašyta Homero vaikystė skurdžioje pamestinukų prieglaudoje, kuriai vadovauja daktaras Vilburis Larčas, atsidavęs savajam Dievo darbo pašaukimui auginti našlaičius, parinkti jiems tinkamus įtėvius, padėti ateinančioms į prieglaudą pagimdyti naujų našlaičių vargšėms moterims. Larčas nesilaiko taisyklių nedaryti uždraustų abortų, nes gailisi tiek moterų, tiek vargstančių pamestinukų. Nesilaiko net ir nerašytų savųjų taisyklių mokantis skaityti obuolių skynėjų brigadininkas negras Rouzas, prievartaujantis savo dukrą. Nesilaiko taisyklių daktaras Larčas ir ruošdamas sau pamainą. Žinodamas, kad į tą skylę - Sent Klaudo miestelio prieglaudą neatsiras gydytojo, ima ruošti gydytojo darbui mylimiausią našlaitį Homerą. Keturis kartus nesėkmingai mėgintą įvaikinti Homerą, moko praktiškai. Imlus paauglys gerai išmoksta anatomijos, akušerijos,ginekologijos, bet dėl atsisako vykti studijuoti medicinos. Tada Larčas savo rašomoje istorijoje tariamai "pasiunčia" studijuoti mirusį našlaitį, tas tariamai sėkmingai baigia studijas ir tariamai išsiunčiamas praktikuotis į Indiją. O jau nukaršęs Larčas tariamai numarina Homerą ir pasikviečia tą patį Homerą dirbti į prieglaudą, jau kaip Fazį Stouną, tariamai sėkmingai "gydantį" Indijos našlaičius.

Talentingo rašytojo įspūdingas kūrinys, stebinantis siužetu, veikėjų charakteriais, medicinos žiniomis.

Trumpai apie knygą. Le Bono veikalo turinį atspindi knygos pavadinimas. Tai knyga apie grupės žmonių - minios psichologiją. Perskaitę ją, mes suprasime kaip keičiasi žmogaus mastysena, esant dideliame būryje kitų žmonių....

Trumpai apie knygą. Le Bono veikalo turinį atspindi knygos pavadinimas. Tai knyga apie grupės žmonių - minios psichologiją. Perskaitę ją, mes suprasime kaip keičiasi žmogaus mastysena, esant dideliame būryje kitų žmonių. Autorius pasakoja apie minios sielą, apie jausmus, vyraujančius joje, apie minios nuomonę, jos lyderius ir pan. Savo laiku iš šios knygos išminties sėmėsi ir Adolfas Hitleris. Veikiausiai ši knyga jam nemažai pagelbėjo.

Jopapa...Kiek teisybės čia yra, manau daug, nes tie patys kur tada buvo dar ir dabar negali nevadovauti. Intrigos, melas, noras bet kokiu būdu vadovauti, persekiojimas, savęs iššaukštinimas, Landzbergio klika. Manau perskaityti...

Jopapa...Kiek teisybės čia yra, manau daug, nes tie patys kur tada buvo dar ir dabar negali nevadovauti. Intrigos, melas, noras bet kokiu būdu vadovauti, persekiojimas, savęs iššaukštinimas, Landzbergio klika. Manau perskaityti reiktų visiems, kad bent galėtų kažkokį bendrą vaizdą susidėlioti, kas, kokie ir kaip atėjo į valdžia ir pamiršo išeiti.

Beje dar yra ir knygos tęsinys "Durniškės".

Aš "užsiskaičiau" Rilkės poezijos...

Perskaitęs šią knygą, suvokiau, jog R.M.Rilkė yra poetas i pačios didžiausios raidės, puikus kūrėjas, genijus.

Labai sunku rašyti apie poeziją (bent man). Prieš skaitymą...

Aš "užsiskaičiau" Rilkės poezijos...

Perskaitęs šią knygą, suvokiau, jog R.M.Rilkė yra poetas i pačios didžiausios raidės, puikus kūrėjas, genijus.

Labai sunku rašyti apie poeziją (bent man). Prieš skaitymą susipažinau su poeto asmenybe. Ir tik vėliau "ėmiausi" jo kūrybos.

Šioje rinktinėje yra visko. Pradžioje knygos -ankstyvojoje kūryboje juntamas šioks toks neoromantizmo dvelksmas.

Knyga išvien persunkta misticizmu. Mistika tarsi šešėlis seka paskui skaitovą. Poezijoje atsispindi Rilkės vienišumas. Juk autorius visą gyvenimą buvo atsiskyrėlis. Juntamas priešiškumas kitiems, aplinkai. Manau Rilkės poezija - vienišos sielos esmė. Įsiklausius, galima pastebėti prieštaravimais draskomos šios sielos garsus.

Knygoje jausmai, mirtis, meilė bet kokia kaina, Dievas.

Čia apstu ryškiais tonais pateiktų vaizdinių, jausmingų minčių. Visa tai stipriai supurto sielą, iškelia iš jos dugno praeities išgyvenimus ir taip trinkteli per galvą...

Skaitydamas šią poeziją, pajutau, kad neegzistuoja kasdienybė, darbas, namai, šeima, parduotuvės, gatvės ir visa kita. Egzistuoja kažkas daugiau, kažkas kitko. Pamiršau aplinkinį pasaulį ir atsidūriau visai kitur.

Ech, "užsiskaičiau" Rilkės poezijos ...

Tai žymaus pasaulinio lygio rusų prozininko įžvalgos apie daugumą reiškinių, egzistavusių tuo metu. Autorius kritiškai pažvelgia į to meto jam rūpėjusius reiškinius. Jo žvilgsnis buvo daugiau kritikuojantis, "barantis" ir...

Tai žymaus pasaulinio lygio rusų prozininko įžvalgos apie daugumą reiškinių, egzistavusių tuo metu. Autorius kritiškai pažvelgia į to meto jam rūpėjusius reiškinius. Jo žvilgsnis buvo daugiau kritikuojantis, "barantis" ir piktas, ieškantis problemų priežasties, smerkiantis blogį, neteisybę.

Kodėl "uždraustasis"? Autoriaus mintys tuometinėje Rusijoje buvo pavojingos ir kritikuojančios tai, ko negalima kritikuoti.

Pastebėjote, jog tai labai susišaukia su dabartine Rusijos politika? Tada kaip ir dabar negalima kalbėti to, ko negalima kalbėti.

Tolstojus knygoje kritikuoja tuometinę visuomenę, valstybę, bažnyčią, net mokslą ir civilizaciją.

Knygą galima pavadinti autoriaus "nuslėptomis mintimis" (ne jo noru).

Skaitymo procesas nebuvo lengvas, reikėjo neretai stabtelti, prisiminti istorinius faktus, kai kada ir iš šalies pasidomėti apie to meto Rusijos visuomenės gyvenimą, politikos realija ir panašiai.

Pradėjus skaityti Justo Pilyponio knygą "Klubas nepatenkintų žmonomis", apėmė kažkas panašaus į deja vu jausmą. Prieš kurį laiką buvau Andriaus Tapino knygos "Maro diena" pristatyme. Iš konteksto paėmus kai...

Pradėjus skaityti Justo Pilyponio knygą "Klubas nepatenkintų žmonomis", apėmė kažkas panašaus į deja vu jausmą. Prieš kurį laiką buvau Andriaus Tapino knygos "Maro diena" pristatyme. Iš konteksto paėmus kai kuriuos pasisakymus, jie puikiai tiktų tiek vienai, tiek kitai knygai apibūdinti: veiksmas vyksta Kaune, pasitelkiamos legendos apie slaptą tunelių tinklą po Kauno gatvėmis ir pan. Tik J. Pilyponio visa knyga turi mažiau puslapių nei "Maro dienoje" skirta Kaunui.

Jeigu prieš tai mano skaityta knyga buvo labai moteriška, tai ši atvirkščiai - labai vyriška. Slapti lošimų klubai, kurie prisidengia įvairių kitų klubų pavadinimais. Šie klubai pasitelkiami pinigams išvilioti iš įtakingų ir labai turtingų asmenų. "Tamsta stebies? Nėr ko. Juk blaivininkų draugijos susirinkimai šaukiami tam, kad tinkamai ir nevaržomai išgėrus; įvairių liaudies švietėjų susirinkimai, - kad sutartinai mulkinus liaudį; finansininkų susirinkimai, - kad aptarus savo bankrotą. Kodėl visi dori vyrai, nepatenkinti savo žmonomis, negali susirinkti tam, kad parodytų žmonoms, jog jie moka tūkstantį kartų geriau apgaudinėti." [18 psl.] Grandiozinės povandeninės statybos ir povandeniniai laivai. (Gaila, kad iš pradžių povandeninis laivas buvo paminėtas kaip labai svarbus elementas, o paskui jis nebuvo pakankamai išnaudotas.) Vyrai, kurie nelabai supranta, kada moteris jiems meilinasi: "Suprask, vadinasi, ko ji nori. Moteris kalba apie atvirumą ir jūrą, vadinasi, kalba apie nepaprastą jūrą ir nuogą atvirumą. Tfu!.. Susigaudyk, kad nori..." [48 psl.] Ir dvikovų taisyklės, kurių laimėtojas beveik akivaizdus: "Kadangi Štampas iššaukė Stulį, todėl pirmas turėjo šauti Stulys. Paskui jie galėjo išleisti po devynis šovinius vieną po kito." [55 psl.]

Knyga parašyta 1934-aisiais metais, bet ir šiandien kai kurie pasisakymai yra nepraradę savo vertės. Štai Kaunas visada garsėjo sportininkais, o žmonės visais laikais buvo labai smalsūs: "Iki šiol Kaunas buvo garsus futbolo komandų skaičiumi, tai dabar visos futbolo komandos pavirto narų komandomis." [61 psl.] Atrodo, kad nuo tų laikų nei politika, nei valdžios požiūris beveik nepasikeitė. Visada ir visur, buvo ir bus tokių, kuriems reikia tik panaudoti pinigus ir pavaizduoti, kad darbas yra atliekamas:

"Komisija susidėjo iš dvylikos žmonių: po vieną atstovą nuo kiekvienos ministerijos, policijos sargyba, du ekspertai, komisijos pirmininkas su vicepirmininku. Tai bent talkelė! Na, atvažiavo vieton, Nepatenkintų žmonomis klubo bufete išgėrė po porą stiklelių, pasišnekučiavo, užprotokolavo, kad pusiasalio paviršiuje niekas nepasikeitė, nuo ko grėstų Kaunui pavojus, ir išvažiavo. Kitą dieną pasiuntė į klubą dešimt vandens siurblių ir trisdešimt inžinierių, su didžiausiomis iškilmėmis atidarė slaptas, vedančias į požemį duris, sustatė vandens siurblius ir pradėjo siurbti iš lošimų salės vandenį.

Vargšeliai! Penktą dieną apsižiūrėję, kad Nemune vandens nė kiek nesumažėjo, nutarė darbą atidėti, kol užšals ledas. Tuo tarpu miesto valdyba užtraukė užsieniuose pusmilijonį paskolos naujiems siurbliams pirkti." [62 psl.]

Akivaizdu, kad tokiais metodais dirbant kaltininkai liks nesurasti ir nenubausti. Nors, ne tik metodai kalti - sukčių būta tokių gudrių, kad į savo lošimus įtraukę aukštas pareigas užimančius asmenis užsitikrino savo patogią ir sočią ramybę. Juk kas norėtų prisipažinti, kad lankėsi uždraustame klube?

Kai išleidio E.A.Poe "Poezija", maloniai nustebau ir žaibo greičiu ją įsigijau.Šį poezijos rinkinį perskaičiau labai greitai. Turbūt nieko keisto - poezijos skaitymo tempas pakankamai aukštas.

Visų pirma ką norėčiau...

Kai išleidio E.A.Poe "Poezija", maloniai nustebau ir žaibo greičiu ją įsigijau.Šį poezijos rinkinį perskaičiau labai greitai. Turbūt nieko keisto - poezijos skaitymo tempas pakankamai aukštas.

Visų pirma ką norėčiau pasakyti, knyga įspudį paliko puikų. Man patinka poezija ir šis autorius. Dievinu E.A.Poe kūrybą. Ji tinka mano charakteriui, mano išgyvenimams. Autoriaus poezijos skonis identiškas jo prozos skoniui.

Knygoje vyrauja mistinė aplinka, pastebimos niūrios ir paslaptingos nuotaikos, juntama keista, metafizinė, dangiška romantika, matoma gili, skrajojanti, besiblaškanti tarp žemės ir daungaus mintis, kuri tūno žmoguje ir retkarčiais jį palieka - kartais ilgam, o kartais trumpam.

Reikia pastebėti, jog vertimas į lietuvių kalbą vertas pagyrimo.

Rekomenduoju visiems poezijos mylėtojams ir E.A.Poe gerbėjams.

Laiškas autorei



O, Virdžinija miela

Kaip norėčiau pasikalbėti apie knygą tavąją

"Į Švyturį" turiu aš omeny



Šią knygą aš skaičiau ilgai ir sunkiai

Nesisekė man jos užbaigti

Bet perskaitęs, pasijaučiau aš...

Laiškas autorei



O, Virdžinija miela

Kaip norėčiau pasikalbėti apie knygą tavąją

"Į Švyturį" turiu aš omeny



Šią knygą aš skaičiau ilgai ir sunkiai

Nesisekė man jos užbaigti

Bet perskaitęs, pasijaučiau aš puikiai

Nes išpuolė laimė man kažką atskleisti



Supratau aš viena -

Ši knyga ne man

Ir nenustebinsiu nei vieno

Kas bandė knygos skaitymą atidėt ilgam



Knygos lapai vertėsi lėtai ir sunkiai

Mano mintys klimpo pasąmonės rūsiuose

Aš supratau ką tu norėjai pasakyti puikiai

Bet skaitymo malonumas paskendo lengvose kančiose



Be to aš suvokiau pakankamai greitai,

Jog ši knyga ne man

Bet neužpyk, Virdžinija

Tu liksi iš ties puikia rašytoja ilgam ilgam...

Be galo jausminga, gili knyga, su ilgesiu pasakojanti vienos meilės istoriją. Du vyrai, nepažįstami, rodos, atsitiktinai susitikę. Vienas iš jų pasiūlo kitam dovanoti bilietą į išsvajotoją Ameriką, jei tik šis sutiksiąs...

Be galo jausminga, gili knyga, su ilgesiu pasakojanti vienos meilės istoriją. Du vyrai, nepažįstami, rodos, atsitiktinai susitikę. Vienas iš jų pasiūlo kitam dovanoti bilietą į išsvajotoją Ameriką, jei tik šis sutiksiąs kartu praleisti šią naktį ir išklausyti ilgesingoo ir nuotykių kupino paskojimo apie jo gyvenimą...



Nuostabi knyga. Manau, ateity mielai perksaityčiau iir dar kartą. Remarkiška.

Tai knyga apie karą, tačiau kartu ir labai romantišką karą. Knygoje įvairūs gyvenimo nutikimai pateikiami kaip faktai, per daug neišvedžiojant - jei žmogus mirė, tai mirė, jei su kažkuo permiegojo - vadinas, permiegojo....

Tai knyga apie karą, tačiau kartu ir labai romantišką karą. Knygoje įvairūs gyvenimo nutikimai pateikiami kaip faktai, per daug neišvedžiojant - jei žmogus mirė, tai mirė, jei su kažkuo permiegojo - vadinas, permiegojo. Nesileidžiama į smulkias detales, kurios galėtų atsitraukti dėmesį nuo pagrindinio knygos veiksmo. Kortais lyg ir norėtųsi daugiau paaiškinimo, jausmingumo, bet tai savotiškai kuria knygos atmosferą.



Istorijoje pateikiama vienos šeimos, o gal veikiau - giminės, gyvenimo istorija. Žmonės knygoje - vieniši, ieškantys meilės, pasiklydę savo pasauliuose. Ramunių pievelė, nuolat minima pasakojime - tai erdvė, kurioje jie visi leido paskutinę vasarą prieš karą; vieta, į kurią visi nori sugrįžti ir kurioje baigėsi vaikystė. tačiau prasidėjus į karą vyrai išėjo į armiją, o moterys liko gyventi vieniškos, karts nuo karto sulaukdamos iš armijos grįžusių vyrų apsilankymų. Knygoje daug sekso, tačiau galima numanyti, kad toks gyvenimo pateikimas rodo, kaip sunku buvo gyventi karo metais - ieškoma užuovejos, šilumos, artumo.



Knygos anotacijoje teigiama, kad romanas parašytas Remarko stiliumi - taip teigti yra gana drąstiška, juk ne visos knygos apie karą turi būti lyginamos su garsiuoju rašytoju. Nors iki Remarko dar toli, bet knyga man patiko, perskaičiau per du vakarus.