Oficiali dalis:
"Vėjo nublokšti" pasakoja apie meilę ir karą, išdavystę ir ištikimybę, žiaurumą ir tikrąjį gyvenimo grožį. Ši knyga yra viena iš tų, prie kurių po daugelio metų sugrįžti ir vėl patiri susitikimo...

Oficiali dalis:
"Vėjo nublokšti" pasakoja apie meilę ir karą, išdavystę ir ištikimybę, žiaurumą ir tikrąjį gyvenimo grožį. Ši knyga yra viena iš tų, prie kurių po daugelio metų sugrįžti ir vėl patiri susitikimo džiaugsmą. Romanas ne tik apkeri nenuspėjamomis meilės intrigomis, bet ir sukrečia istorinių įvykių vaizdavimu. Ryškiai nupiešdama pagrindinius charakterius - nenugalimąją gležnų petukų Skarlet ir įspūdingą arogantiškąjį Retą - Margaret Mitchell ne tik pateikė nesenstančią istoriją apie išlikimą žiauriausiomis aplinkybėmis.
Už šią knygą M. Mitchell pelnė pasaulinį pripažinimą ir prestižinę Pulitzerio premiją.

Mano jausmai:

Margaret Mitchell gyveno 1900 - 1949m.
Knyga išleista 1936m.
Aprašomas laikotarpis: JAV pilietinis karas (1861m. - 1865m.)... ir po jo...

Veikėjai... Įdomi Skarlet Ohara... Ji nėra ta išsimokslinusi gražuolė. Ji kaip tik neapsišvietus ir jai tokios pavardės kaip "Bordžos"... reiškia tik tiek, kad jie užsieniečiai... Politika jai visai nerūpi... Rūpi gražiai atrodyti, sugundyti, apsukti aplink pirštą, susilaukti dėmesio, kad ją dievintų... Bet kartu ji turėjo daug šalto proto ir nenorėjo elgtis taip, kaip tuometinėje visuomenėje buvo pridera, Jai labai buvo svarbus jos finansinis gerumas ir tuo gerumu buvo linkus rūpintis pati. Skaičiuoti ji taip pat labai gerai mokėjo ir žinojo, kaip reikia pinigus uždirbti.

Retas Batleris buvo gryniausias to meto taisyklių laužytojas ir gyveno taip, kaip sakė jo šaltas protas. Ką kiti dievino ir kėlė į padanges, jis vertino saikingai ir matė realias spalvas. Tiek apie tą patį pilietinį karą, tiek apie tėvų numatytas nuotakas, tiek apie santūrias mergaites ir visa kita... turėjo aiškią nuomonę apie tą sukurtą kultūringą aukštuomenės veidą... todėl buvo visuomenės atstumtasis ir padorios šeimos koktu jo negalėjo kviestis į svečius. Be to, jį visi vadino spekuliantu, niekšu, nuokara...

Man patiko moteriškas rašytojos pažiūrėjimas į karo situaciją. Saikingai... Gal net šiek tiek panašiai kaip Remarkas - pasako porą sakinių ir to užtenka suvokti siaubingą karo žalą žmonių gyvenimui... tik Remarkas - niūrokas rašytojas... o šitas knygas glostė moteriška ranka, tad jautėsi lengvumas, optimizmas, jausmai, šiluma, viltis...

Rašytoja gerai įsijautė į tuometinę visuomenę. Patiko, kad ji daugelį dalykų paaiškino, kodėl šitaip, kodėl tokia reakcija, kodėl dėl to gėda, o šitaip elgtis nepadoru. Kadangi laikas vietoje nestovi ir daugelis tuometinių padorumo taisyklių dabar iš viso neegzistuoja... todėl šiuolaikiniam žmogui sunku susivokti... ir kartais tie seni papročiai gali skambėti kaip idiotiška nesąmonė... Pastebėjau, kad daugelis klasikinių romanų susilaukia dabartinio žmogaus kritikos būtent dėl to, kad visos tuometinės visuomenės normos atrodo perspaustos... Negalėjo juk tai būti tiesa? Bet šioje knygoje rašytoja fantastiškai aiškiai ir šmaikščiai atskleidžia visas įmantrybes ir tokiu būdu, kad gali ir šypseną išspausti, ir kartu atjausti tuometines moteris... kiek tada joms reikėjo išminties... dabar moteris - laisva paukštė, kiek ji pati tos laisvės suteikia sau - nori vairuoja, eina pati į darbą, turi savo pinigų, pati renkasi... nebėra tiesiog prekė vyrui...

Knygą sudaro du tomai po beveik 600p... Nėra paslaptis, kad daug puslapių negali talpinti tik įdomius dalykus... tas puslapių kiekis dažniausiai byloja, kad bus reikalas ištęstas, bet... šita knyga tokia, kad nesijautė to puslapių kiekio... ta draugystė su knyga buvo labai maloni, nenuspėjama, jauki, šilta ir nepajaučiau, kada suskaičiau abu tomus... tik supratau, kad knyga baigėsi ir reikia imtis naujų skaitynių...

Žodžiu, puikios knygos...

Antrojo pasaulinio karo metu sovietai buvo britų sąjungininkai, o Stalinas Britanijoje itin gerbiamas. Pastarasis dalykas Orvelui labai nepatiko, komunistų vykdomus žudymus ir kitokį terorą jis jau buvo patyręs kovodamas...

Antrojo pasaulinio karo metu sovietai buvo britų sąjungininkai, o Stalinas Britanijoje itin gerbiamas. Pastarasis dalykas Orvelui labai nepatiko, komunistų vykdomus žudymus ir kitokį terorą jis jau buvo patyręs kovodamas Ispanijos pilietiniame kare 1937 m. Tuos pačius dalykus jis matė vykstant ir SSRS. Ten jau susiformavo aiški hierarchinė visuomenė ir tai nebuvo socialistinė šalis, kokia ją visi laikė. Todėl, norėdamas parodyti Vakaruose gyvenantiems žmonėms koks iš tikrųjų yra sovietinis režimas, Orvelas 1944 m. pradžioje ir parašė politinę alegoriją "Gyvulių ūkis". Kaip pats Orvelas sakė, tuo metu Britanijoje kritikuoti Čerčilį buvo normalu, o Stalino jokiu būdu negalima, todėl teko daug vargti, kad ši stalinistinį režimą apnuoginanti satyra butų išleista. Išspausdinti ją pavyko 1945 m. rugpjūtį.

Kūrinyje pasakojama kaip gyvuliai, nepatenkinti savo šeimininku ponu Džonsu, sukyla, išveja jį iš ūkio ir pradeda šeimininkauti patys. Visi svajoja, kad taip galės gyventi geriau - mažiau dirbs, o maisto turės daugiau. Gyvuliams vadovauja kiaulės, nes jos protingiausios. Sukuriami įsakymai, kurių reikia laikytis, ir iš pradžių visi lygūs bei laimingi. Bet po truputį kiaulės iškraipo pradinius įsakymus, įgyja vis daugiau teisių ir privilegijų, o išsvajota gyvulių lygybė virsta žiauria diktatūra, ir gyvuliai kiaulių išnaudojami dar baisiau negu buvo išnaudojami pono Džonso.

Tai pirmasis mano skaitytas Orvelo kūrinys. Viskas nuostabiai pavaizduota: pažadai, "elito" susiformavimas, privilegijų pateisinimas, melas, smegenų plovimas ir išnaudojimas. Puikiai pažįstami tie sovietiniai atributai: demonstracijos, ordinų skyrimai, vėliau atėmimai, didvyrių pavertimas priešais. Tiesiog mėgavausi skaitydamas.

Be paties kūrinio, knygoje dar yra įžanga ir keli priedai, kur pasakojama apie kūrinio atsiradimą. Visa tai irgi buvo labai įdomu perskaityti.



Išleido: Jotema, 2009 m., 191 psl.

Eglė Digrytė - žurnalistė, metams išvykusi į Afganistaną, kaip Europos Sąjungos misijos Afganistane vadovo ir specialiojo įgaliotinio Vygaudo Ušacko, patarėja. Ši knyga - tai lengvas, nuotaikingas "skaitalas" (gerąja...

Eglė Digrytė - žurnalistė, metams išvykusi į Afganistaną, kaip Europos Sąjungos misijos Afganistane vadovo ir specialiojo įgaliotinio Vygaudo Ušacko, patarėja. Ši knyga - tai lengvas, nuotaikingas "skaitalas" (gerąja prasme). Skaitant knygą, norom nenorom ji lyginosi su neseniai skaityta "Kerintis Iranas". Nors arabiški kraštai ir toliau nevilioja, ši knyga perteikta visiškai kitaip. Neramumai Afganistane, nuotykiai buityje (kaip nuolat dingstanti elektra ar vanduo, namuose įsitaisę skorpionai, skalbyklės paieškos), derybos prekyvietėse su pardavėjais, vakarėliai su įvairių tautų kolegomis ir t.t. Nepamiršta ir tai, kad autorė į Afganistaną išvyko dirbti.

Į šią šalį artimiausiu metu tikrai nevažiuosiu, tačiau šis nuotaikingas, dinamiškas pasakojimas paliko neblogą įpūdį.

"1984-ieji" man tarsi "Gyvulių ūkio" antroji dalis. "Gyvulių ūkyje" Orvelas pavaizdavo kaip mes jau gyvenome, o "1984-uosiuose" spėjo kaip galime gyventi ateityje.

Pasaulyje yra 3 supervalstybės, nuolat kariaujančios...

"1984-ieji" man tarsi "Gyvulių ūkio" antroji dalis. "Gyvulių ūkyje" Orvelas pavaizdavo kaip mes jau gyvenome, o "1984-uosiuose" spėjo kaip galime gyventi ateityje.

Pasaulyje yra 3 supervalstybės, nuolat kariaujančios tarpusavyje: Okeanija, Eurazija, Rytazija. Pagrindinis herojus - Vinstonas Smitas, dirbantis Okeanijos Teisybės ministerijoje. Jo darbas yra keisti visus įrašus apie praeitį, kad atrodytų, jog viskas visada buvo taip pat kaip yra dabar. Jei šiandien Okeanijos priešas yra Rytazija, vadinasi, taip buvo visą laiką, o visi įrašai apie karus praeityje su Eurazija turi būti pakeisti. Valstybės galva - Didysis Brolis - niekada neklysta, jeigu vakarykštis jo pasisakymas neatitinka šios dienos realybės, jis pakeičiamas, kad atrodytų, jog viskas yra taip, kaip Didysis Brolis sakė. Bet Smitas nelojalus valdžiai, jis domisi gandais apie pasipriešinimą, o tai labai pavojinga, nes žmonės stebimi ir pasiklausomi per visur iškabinėtus teleekranus. Dėl vienintelio neatsargaus žodžio ar netinkamos veido išraiškos žmogus gali tiesiog išnykti lyg jis niekada nė neegzistavo.

Orvelas labai įtaigiai pavaizdavo visą pasaulio modelį. Amžinas karas vyksta ne dėl pergalės, o tam, kad palaikyti esamą visuomenės struktūrą. Hierarchinė visuomenė įmanoma tik ant skurdo ir tamsumo pagrindo, nes apsišvietusios masės greit suprastų, kad valdžia neatlieka jokios funkcijos ir atsikratytų ja, todėl karas sunaikina perteklinę produkciją, kuri galėtų pakelti pragyvenimo lygį ir padarytų mases per daug apsišvietusias. Genialu!

Dar vienas labai įdomus dalykas yra naujakalbė - kalba, kuriama tam, kad žmonėms kiltų kuo mažiau valdžiai pavojingų minčių. Paliekami arba sukuriami žodžiai, turintys kuo siauresnę prasmę, visų kitų tiesiog atsisakoma.

Orvelo įžvalgos stebina ir šiurpina, skaitant įdomu ieškoti paralelių tarp romano ir mūsų dabarties. Masės nuzombintos panašiai ir romane, ir dabartinėje mūsų realybėje. Romane visi džiūgauja, išgirdę, kad metų antrojo ketvirčio batų raištelių gamybos planas viršytas 98 procentais, mūsų realybėje alpsta, perskaitę, kad Lietuvos ekonomika auga sparčiausiai visoje ES antrus metus iš eilės. Liaudis laukia gražių pasakų ir puola ant kelių prieš valdžią, skelbiančią tokias nesąmones.

Knygos nereikėtų skaityti tiems, kurie gyvena fantazijomis, kad valdžia dirba žmonėms. Tokie Orvelo tikrai nesupras.
Nes, pasak jo: "Valdžios esmė - kelti skausmą ir žeminti. Jeigu žmogus nekentės, tai iš kur žinosi, kad jis paklūsta tavo valiai, o ne savo?". Arba: "Jei norit ateities paveikslo, įsivaizduokit batą, lipantį ant žmogaus veido - ir taip bus per amžius." - Argi ne dabartinė mūsų realybė?



Išleido: Jotema, 2015 m., 255 psl.

Ernesto Hemingvėjaus knyga "Salos vandenyne" susideda iš trijų dalių. Minusas buvo tas, kad kiekviena dalis prasideda beveik taip, tarsi tai būtų nauja knyga - tenka iš naujo susipažinti su veikėjais, kurie jau buvo...

Ernesto Hemingvėjaus knyga "Salos vandenyne" susideda iš trijų dalių. Minusas buvo tas, kad kiekviena dalis prasideda beveik taip, tarsi tai būtų nauja knyga - tenka iš naujo susipažinti su veikėjais, kurie jau buvo pažįstami.

Pirmoje dalyje rašoma apie dailininko Tomo Hadsono ir jo trijų sūnų laiką, kurį vaikai leidžia pas tėvą per vasaros atostogas. Man būtų patikę, jeigu autorius būtų konkrečiai pasakęs, kiek vaikams yra metų - taip būtų buvę lengviau viską matyti. Pavyzdžiui, jauniausiam sūnui Endriui turėtų būti šešeri ar septyneri, bet tėvas leidžia jam gerti alų - šiek tiek nesuderinami dalykai. Pirmosios dalies pabaigoje, kai vaikai jau yra išvažiavę pas motinas, Endrius ir vidurinysis sūnus Deividas žūsta.

Antros dalies veiksmas vyksta po kelerių ar keliolikos metų - tiksliai nėra pasakyta, o nustatyti vėlgi sunku, nes nežinia, kokio amžiaus pirmoje dalyje buvo vyriausias sūnus Tomas. Antroje dalyje jis jau yra žuvęs - tapo Antro pasaulinio karo auka. Tėvas sūnaus žūtį išgyvena sunkiai, daug geria. Tačiau sunkiausia jam yra pasakyti tiesą sūnaus motinai, kurią netyčia sutinka ir vis dar myli.

Trečioje dalyje Tomas Hadsonas bando išvengti liūdnų minčių plaukiodamas jūroje ir persekiodamas vokiečius. Man ši dalis buvo įdomiausia, nes buvo įtampos, laukimo, kada pavyks pasivyti persekiojamą vokiečių laivą. Knygos pabaigoje vokiečiai Tomą Hadsoną pašauna ir čia yra palikta vietos skaitytojo interpretacijai: žuvo jis ar ne.

Man ši knyga patiko (nors ir nėra geriausia Hemingvėjaus knyga), tačiau vietomis šiek tiek trūko informacijos apie kai kuriuos veikėjus (pvz., vaikų amžius, laivo komandos narių tautybės ir pan.).

Nobelio literatūros laureato Tomo Mano kūrinys Juozapas ir jo broliai yra vienas geriausių darbų šio autoriaus gyvenime. Ši knyga - istorijos siužetas yra paimtas Biblijos, Senojo Testamento. (Pr 27-50)

Istorija žinoma....

Nobelio literatūros laureato Tomo Mano kūrinys Juozapas ir jo broliai yra vienas geriausių darbų šio autoriaus gyvenime. Ši knyga - istorijos siužetas yra paimtas Biblijos, Senojo Testamento. (Pr 27-50)

Istorija žinoma. Juozapą, patį mylimiausią tėvo sūnų, iš pavydo broliai parduoda pirkliams. O paskui neregėti nuotykiai ir likimo vingiai, sekmės ir nesėkmės visiems, Juozapui ir kitiems broliams.

Knyga skaitoma gana lengvai, kartais buvo atsibodanti, ypač IV. Knyga įdomiai parašyta, ir kartais atrodo, kad ką būtų galima parašyti 1 sakiniu, buvo galima parašyti 4 sakiniais. Kalba graži, su filosofiniais išvedžiojimais.

8/10

JAV psichologas ir rašytojas Daniel Keyes už 1959 m. parašytą apsakymą "Gėlės Aldžernonui" gavo Hugo apdovanojimą, o 1966 m., išplėtojęs apsakymo siužetą, išleido to paties pavadinimo romaną, už kurį buvo apdovanotas...

JAV psichologas ir rašytojas Daniel Keyes už 1959 m. parašytą apsakymą "Gėlės Aldžernonui" gavo Hugo apdovanojimą, o 1966 m., išplėtojęs apsakymo siužetą, išleido to paties pavadinimo romaną, už kurį buvo apdovanotas Nebula. Nors abu šitie apdovanojimai skiriami už fantastinius kūrinius, nemanau, kad tai turėtų atbaidyti nuo šio romano nemėgstančius fantastikos.


Istorija apie protiškai neįgalų žmogų, 32 metų Čarlį Gordoną, kurį mokslininkai pasirinko eksperimentinei operacijai, turinčiai labai padidinti jo intelektą. Keletui bandomųjų pelių, o ypač vienai jų, vardu Aldžernonas, tokia operacija pavyko, atrodo, puikiai, todėl nutarta tokią pačią atlikti žmogui. Visas romanas parašytas Čarlio dienoraščio, vadinamo pokyčių dienynu, forma, ir man tai labai patiko, nes puikiai padėjo įsijausti į Čarlio išgyvenimus bei pasikeitimus. Dienyno pradžioje pilna gramatinių klaidų, iš skyrybos ženklų tėra tik taškai. Tapti protingu Čarlis be galo trokšta, nes "jei esi protyngas gali turėti daug draugų, su kureis gali kalbėtis ir niekada nepasijunti vienišas." Nors draugų Čarlis turi ir dabar. Jis dirba kepykloje ir pasakoja, kad visi bendradarbiai yra jo draugai, jie kartu daug pokštauja ir juokiasi, todėl darbas jam patinka, priešingai nei dienyno rašymas ir įvairūs testai, kuriuose jis net nepajėgia suprasti ko iš jo norima. Be to, varžydamasis su Aldžernonu, visada pralaimi. Operacija atliekama sėkmingai, ir lėtai ateina pokyčiai. Čarlis pradeda prisiminti vis daugiau dalykų iš savo vaikystės, ir tie dalykai nėra malonūs, suvokia, kad bendradarbiai, su kuriais kartu juokdavosi, iš tikrųjų juokdavosi ir tyčiodavosi iš jo, o kai tapo protingesnis už juos, pradėjo jo nekęsti ir bijoti. Bendradarbiams Čarlis visada tebuvo patyčių objektas, o mokslininkams - tik dar viena bandymų pelė. Niekas nelaikė jo žmogumi, nei kvailo, nei protingo. Atėjo diena, kai tie mokslininkai, kažkada laikyti visažiniais genijais, Čarliui ėmė atrodyti sukčiais, paprastais siauro mąstymo žmogeliais, dirbančiais aklai ir apsimetančiais, kad gali nušviesti tamsą. "Ironija: atsidūriau kitoje intelekto tvoros pusėje." - rašo Čarlis. Ir jis anksčiau už visus supranta, kad laikotarpis, būtinas norint įrodyti, jog operacija sėkminga ir pokytis negrįžtamas, buvo per trumpas. Tuo metu Aldžernonas ima elgtis visiškai neprognozuojamai. Pasirodo, jog ir ankstesnysis, silpnaprotis Čarlis niekur nedingo, ir protingasis Čarlis nuolat su juo susiduria. Jis karštligiškai imasi ieškoti išeities. Tik neaišku, kiek laiko jam liko...

Vaikystėje verkiau, skaitydamas Eridano išleistą apsakymą, dabar, pamatęs romaną, nutariau perskaityti ir jį. Nesigailiu, čia viskas daug plačiau, labai patiko. Liūdna knyga. Mėgstu tokias.



Išleido: Trigrama, 2009 m., 357 psl.

Tenka pripažinti, prieš skaitydama šią knygą iš karto nusiteikiau gana skeptiškai - juk tai viso labo kažkokios trylikametės dienoraštis, išgarsėjęs tragiškai susiklosčius istorinėms aplinkybėms ir tapęs savotišku to...

Tenka pripažinti, prieš skaitydama šią knygą iš karto nusiteikiau gana skeptiškai - juk tai viso labo kažkokios trylikametės dienoraštis, išgarsėjęs tragiškai susiklosčius istorinėms aplinkybėms ir tapęs savotišku to meto emociniu, sentimentaliu reliktu.

Nepaisant to, knyga tiesiog sužavėjo. Tai unikali istorija, unikali patirtis ir ypatingas būdas išreikšti viskam, ką nepaisant išorinių aplinkybių jaučia jauna, auganti ir tobulėjanti mergaitė. Mane ypač sužavėjo to meto asmenų lavinimo ypatumai. Regis, nepasiant siaubingos situacijos ir gyvenimo, ne - išgyvenimo, salygų, jie stengėsi tobulėti, lavinti protą ir gilinti žinias. O, kad dabar taip...

Veikiausiai tiesa tai, kad retai vertinam tai, ką turim panosy...

Pasakotojas Minutas Lausas Mamilianas - Romos senatorius, gyvenęs imperatorių Klaudijaus, Nerono ir Vespasiano laikais, kai Roma buvo pasaulio valdovė. Spalvingai aprašoma šių imperatorių politinės intrigos, konkurentų tremtys...

Pasakotojas Minutas Lausas Mamilianas - Romos senatorius, gyvenęs imperatorių Klaudijaus, Nerono ir Vespasiano laikais, kai Roma buvo pasaulio valdovė. Spalvingai aprašoma šių imperatorių politinės intrigos, konkurentų tremtys ir žmogžudystės, meilės intrigos, to laikotarpio papročiai. Daug vietos skiriama krikščionybės užuomazgai. Žydai, nors ir toleruojami Romos imperijoje, buvo laikomi nekilmingais barbarais; jų tokia keista religija, kurioje tik vienas dievas, neturintis atvaizdo. Tuo laiku tarp žydų ima plisti, kaip manyta, erezija apie jų mesiją Jėzų Nazarietį, prieš kiek laiko nukryžiuotą Jeruzalėje, kuris sukursiąs karalystę. Tos erezijos skelbėjai, švelniai sakant, labai nesutaria tarpusavyje. Ginčijamasi iki apsimėtymo akmenimis, ar krikščioniu gali būti tik žydai, ar vyrai krikščionys turi būti apipjaustyti. Tos rietenos dėl esminių dalykų pelno žydams žmonijos priešų vardą. Bet pasekėjų krikščionys randa ne tik tarp žydų, bet ir tarp kitų žmonių, ypač varguomenės, susigundančios nemokama ritualine vakariene. Kilmingiesiems nepriimtina Kristaus mirtis, nes kryžiuojami buvo tik barrarai vergai, bet pasekėjų atsiranda ir tarp diduomenės. Pats Minutas, nors religijai skeptiškas, miršta kaip krikščionis kankinys arenoje tarp liūtų.

1910 metų vasario 11 dieną gimsta Ursula Tod. Deja, per siaučiančią pūgą gydytojas nespėja atvykti laiku, ir vos tik gimusi mergaitė miršta, virkštelei apsivijus kaklą. 1910 metų vasario 11 dieną gimsta Ursula Tod. Nors...

1910 metų vasario 11 dieną gimsta Ursula Tod. Deja, per siaučiančią pūgą gydytojas nespėja atvykti laiku, ir vos tik gimusi mergaitė miršta, virkštelei apsivijus kaklą. 1910 metų vasario 11 dieną gimsta Ursula Tod. Nors lauke siaučia didelė pūga, gydytojas suspėja laiku ir Ursula išgyvena. Ir taip gyvenimas po gyvenimo... Ar galima pakreipti savo gyvenimą kita vaga, jei žinai kas nutiks? Gal įmanoma netgi pakeisti istoriją?

Ursulos gyvenimas niekada nebūna toks pat. Kartais ji net nespėja užaugti. Kartais tą patį įvykį tenka keisti vėl ir vėl, kol galima žengti toliau. Du Pasauliniai karai, pokario laikotarpis, žmonių nuotaikos ir išgyvenimai. Ir Ursula, kuri pradeda nujausti, kad yra kitokia.

Nors knyga pakankamai stora, ji man pasirodė per plona, nes per greitai pasibaigė. Iš pradžių teko išgyventi Ursulos sėkmes ir nesėkmes, o paskui pasidarė įdomu, tai koks gi tas gyvenimo tikslas, ką ji turi pasiekti, ar pasieks, jei išgyvens pakankamai ilgai? Kilo daug klausimų, bet atsakymas buvo vienas. Ir jis atėjo tik apmąsčius visą knygą ir jos įvykius. Argi ne puiki knyga, jei nepamiršti jos dar ilgai po skaitymo?