Pradžią beskaitant man trukdė mano išankstinis nusistatymas prieš fantastines/mistines knygas, nes niekad jų nemėgau ir maniau, kad ši bus viena iš daugelio. Teko pakeisti savo požiūrį, nes kuo toliau, tuo labiau knyga...

Pradžią beskaitant man trukdė mano išankstinis nusistatymas prieš fantastines/mistines knygas, nes niekad jų nemėgau ir maniau, kad ši bus viena iš daugelio. Teko pakeisti savo požiūrį, nes kuo toliau, tuo labiau knyga įtraukė, lyg tas pats vijoklis būtų apsirangęs aplink mane ir įtraukęs į save neleidžiant atsitraukt. Beveik visą laiką tvyranti įtampa taip greitai mane nubloškė į knygos pabaigą, nepajutau kaip greitai ją perskaičiau.
Iš tikrųjų visą laiką laukiau geros pabaigos, bent mažytės prošvaistės tame niūriame danguje, bet jos taip ir nesulaukiau, kas nėra būdinga fantastinėms knygoms, todėl man tai itin patiko.

Pradžią beskaitant man trukdė mano išankstinis nusistatymas prieš fantastines/mistines knygas, nes niekad jų nemėgau ir maniau, kad ši bus viena iš daugelio. Teko pakeisti savo požiūrį, nes kuo toliau, tuo labiau knyga...

Pradžią beskaitant man trukdė mano išankstinis nusistatymas prieš fantastines/mistines knygas, nes niekad jų nemėgau ir maniau, kad ši bus viena iš daugelio. Teko pakeisti savo požiūrį, nes kuo toliau, tuo labiau knyga įtraukė, lyg tas pats vijoklis būtų apsirangęs aplink mane ir įtraukęs į save neleidžiant atsitraukt. Beveik visą laiką tvyranti įtampa taip greitai mane nubloškė į knygos pabaigą, nepajutau kaip greitai ją perskaičiau.
Iš tikrųjų visą laiką laukiau geros pabaigos, bent mažytės prošvaistės tame niūriame danguje, bet jos taip ir nesulaukiau, kas nėra būdinga fantastinėms knygoms, todėl man tai itin patiko.

Antroji pažintis su Erkiuliu Puaro nesužavėjo, siužetas gan paprastas, atsiranda super protingas žmogžudys kurį išaiškinti gali tik jis vienintelis.
Pagal abėcėlę pradedami žudyti žmones, o Puaro gauna laiškus apie dar...

Antroji pažintis su Erkiuliu Puaro nesužavėjo, siužetas gan paprastas, atsiranda super protingas žmogžudys kurį išaiškinti gali tik jis vienintelis.
Pagal abėcėlę pradedami žudyti žmones, o Puaro gauna laiškus apie dar tik įvyksiančias nelaimes, kurioms vis bandomas užkirsti kelias. Nepatinka jog istorija po truputį neatskleidžia detalių, o viskas išsakoma vienu metu: kas kaip ir kodėl.
Žmogžudystės įdomios, bet deja pats išsiaiškinimo procesas - ne.

Labai norėjau užbaigti metus šia knyga, tačiau paskutinis jos puslapis užsivertė tik paryčiais. Jau visus metus planavau ją perskaityti ir tenka pripažinti, kad buvau pradėjusi ir, turbūt ar ne ta nuotaika, ar laikas ne tas,...

Labai norėjau užbaigti metus šia knyga, tačiau paskutinis jos puslapis užsivertė tik paryčiais. Jau visus metus planavau ją perskaityti ir tenka pripažinti, kad buvau pradėjusi ir, turbūt ar ne ta nuotaika, ar laikas ne tas, padėjau į šalį palaukti geresnių laikų. Geresnio laiko už metų pabaigą nėra. Tai taris "deadline" riba, kai norisi užbagti pradėtus ir smagiai nerti į planuotus skaitymo malonumus. Gailiuosi, kad anksčiau nesusikaupiau ir neturėjau progos pasimėgauti nuostabia istorija. Nes visgi ši knyga yra viena geriausių mano skaitytų, išgyventų, apgalvotų ir išjaustų. Kelionė laiku...

Manau, jog ne vienas esate girdėjęs F.Kafkos žodžius: "Knyga turi būti kirvis, tinkamas iškirsti jūrai, kuri mumyse užšalo". Šioje knygoje kalbama apie žmonių susvetimėjimą, vaikų ir tėvų konfliktą. Šios temos buvo...

Manau, jog ne vienas esate girdėjęs F.Kafkos žodžius: "Knyga turi būti kirvis, tinkamas iškirsti jūrai, kuri mumyse užšalo". Šioje knygoje kalbama apie žmonių susvetimėjimą, vaikų ir tėvų konfliktą. Šios temos buvo aktualios XX amžiaus žmogui, tačiau jos aktualios ir šiandien. Ši knyga suteikia galimybę pažinti autorių, priartėti prie jo pasaulio suvokimo. Vertėtų perskaityti tiems, kurie domisi F. Kafkos biografija ir visiems, kurie jaučiasi nesuprasti tėvų arba tėvams, kurie mano, jog juos nuo vaikų skiria bedugnė.

Šioje knygoje mane labiausiai pritrenkė vaikų sulaukėjimas, jų begalinis žiaurumas ir nužmogėjimas. Šio kūrinio autorius gilinasi į žmogaus prigimtį, parodydamas, kad žmogus patekęs į atitinkamą aplinką, atskirtas nuo...

Šioje knygoje mane labiausiai pritrenkė vaikų sulaukėjimas, jų begalinis žiaurumas ir nužmogėjimas. Šio kūrinio autorius gilinasi į žmogaus prigimtį, parodydamas, kad žmogus patekęs į atitinkamą aplinką, atskirtas nuo civilizuotų žmonių ir visos civilizacijos, išsikeroja ir užmišta tai, kas žmogų daro žmogumi, užmiršta, koks turi būti žmogus, ką reiškia būti žmogumi ir kokia jo paskirtis šiame gyvenime. Kai kuriomis akimirkomis ši knyga man kėlė pyktį, isiūtį, norą tuos vaikus gerai papurtyti ir pasakyti: „Ei! Ką tu darai?“, o kai kuriomis akimirkomis kėlė gailestį, liūdesį ir suvokimą, kad žmogus yra ne tik kurianti, bet ir viską griaunanti asmenybė.