Knyga, kuri iki 100 psl buvo labai sunkiai skaitoma, del kiekvieno herojaus budo ir isvaizdos aprasymo, pasirode gan painu, taciau veliau knyga tapo nuostabi. Puslapiai vertes neapsakomu greiciu, svelni, neapsakomai puikiu manieru...

Knyga, kuri iki 100 psl buvo labai sunkiai skaitoma, del kiekvieno herojaus budo ir isvaizdos aprasymo, pasirode gan painu, taciau veliau knyga tapo nuostabi. Puslapiai vertes neapsakomu greiciu, svelni, neapsakomai puikiu manieru mokanti knyga. Skaitydama sia knyga, atrodydavo jog i ja persikeliu ir pati tampu knygos veikeja. Labai jaudinanti knyga, kas paskatino perziureti ir filma.Taciau knyga daug geriau uz filma.

Knyga, kuri po pacio pirmo puslapio itrauke ir niekaip negalejau padeti i sona. Kupina giliu pamastymu ir minciu. Kaip surasti ta tikraja meile, butent ta vienintele ir kaip ja issaugoti o gal paleisti? Nemanau kad apie knyga reikia...

Knyga, kuri po pacio pirmo puslapio itrauke ir niekaip negalejau padeti i sona. Kupina giliu pamastymu ir minciu. Kaip surasti ta tikraja meile, butent ta vienintele ir kaip ja issaugoti o gal paleisti? Nemanau kad apie knyga reikia atsiliepima pilti kaip litanija, ji vistiek turi but su paslaptim, kad dar labiau trauktu.

Pernai šią knygą prisiminiau jau gerokai per vėlai po žiemos švenčių. Artėjant kitoms Kalėdoms taupiau ją, kad tik nepradėčiau skaityti žymiai per anksti. Tada užtrukau su kita knyga ir galų gale „Kalėdinis...

Pernai šią knygą prisiminiau jau gerokai per vėlai po žiemos švenčių. Artėjant kitoms Kalėdoms taupiau ją, kad tik nepradėčiau skaityti žymiai per anksti. Tada užtrukau su kita knyga ir galų gale „Kalėdinis megztinis“ dar kartą sulaukė naujų metų. Tačiau šį kartą nelaukiau ir ėmiau skaityti, kol šventinė nuotaika vis dar neišsisklaidžiusi.

Perskaičiusi anotaciją jau žinojau, ko tikėtis iš knygos – pamokančios istorijos. Pirmosiose keliose dešimtyse puslapių vis galvojau, kad tai bus istorija apie tai, kaip reikia vertinti tai, ką turi, o svarbiausios dovanos nėra materialios. Manau, kad šią pamoką aš ir išmokau būdama maždaug Edžio amžiaus. Todėl galvojau, kad tai galėtų būti knyga vyresniems vaikams ar jau paaugliams, kurie dar to nesupranta. Tačiau rašymo stilius niekaip nenorėjo leisti, kad istoriją priskirčiau būtent tokiam amžiui. Kai kurie sakiniai ir mintys tikrai buvo skirti brandesniems žmonėms. Bet ar brandesniems žmonėms būtina pasakoti apie tikrąją dovanų vertę? Jie jau kaip ir turėtų būti pakankamai „dideli“ tą suprasti.

Ir tada perskaičiau 88 puslapį. Jis viską apvertė aukštyn kojomis. Jis mane labai stipriai paveikė. Spoksojau į tą puslapį išplėtusi akis, gal net išsižiojusi. Nuo čia istorija pasidarė tinkama ir vyresniems skaitytojams, mokydama jau kitų dalykų ir kartu atskleidžianti paauglišką vidinį pasaulį.

Aš tikrai labai laukiau, kol Edis grįš į „sveiką protą“, susitaikys su tuo, kad ne viskas klostosi taip, kaip nori. Kad turtingas nebūtinai yra laimingas, o šeima, vos sudurianti galą su galu, gali mylėti vienas kitą daug labiau – ir tai yra jų turtas. Knyga ėjo link šios idealios pabaigos, priėjo ir... Nuėjo toliau. Šį kartą nepatikliai žiūrėjau į 188 puslapį ir suraukusi antakius skaičiau likusius. Galvoje sukosi tik viena mintis: „Ne, ne, ne! Ne taip turėjo viskas pasibaigti!“ O dar po to sekė autoriaus komentaras apie tai, kas šioje istorijoje tikra ir ką jis sukūrė. Pasirodo, šis paskutinis skyrius ir buvo didžiausias autoriaus fantazijos vaisius. Tai sugadino man visą pamokomąją istoriją ir pasijaučiau lyg būčiau skaičiusi paprastą grožinės literatūros kūrinėlį. Tačiau visai nesigailiu perskaičiusi šią istoriją. Bet, pasibaigusi vienu skyriumi anksčiau, ji man būtų buvusi įdomesnė (ar netgi įtikinamesnė).