„Gal tai vadinama sudėtingu charakteriu, bet esu vienas iš tų, kuriems rašymas yra mąstymo būdas, todėl tam, kad suvokčiau savo bėgimo prasmę, turėjau parašyti šį tekstą.“ [6 psl.]
Vis skaitydavau grožinės...

„Gal tai vadinama sudėtingu charakteriu, bet esu vienas iš tų, kuriems rašymas yra mąstymo būdas, todėl tam, kad suvokčiau savo bėgimo prasmę, turėjau parašyti šį tekstą.“ [6 psl.]
Vis skaitydavau grožinės literatūros knygas ir galvodavau, iš kur atsiranda autorių ir jų knygų citatos (tos, kurios vėliau užkariauja internetą ir yra rašomos darbo kalendorių kiekviename puslapyje). Ir dabar tą supratau. Citatos gimsta ne grožinės literatūros knygose. Šias cituoja tik gerbėjai, o kitiems šios citatos neturi jokios prasmės.
„Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“ yra tikras citatų lopšys. Beveik kiekviename puslapyje man norėjosi pasižymėti bent po vieną sakinį. Esu skaičiusi atsiliepimą apie šią knygą, jog ją supras tik bėgikai. Aš nesu bėgikė, bet manau, kad ją puikiai supratau. Nebūtina ją skaityti, kaip knygą apie bėgimą. Ją galima suprasti metaforiškai, kai maratonas tampa bet kokiu kitu gyvenimo iššūkiu: „Tikroji bėgimo esmė – nors truputėlį veiksmingiau išnaudoti savo limitą, be to, tai ir gyvenimo (o man – ir rašymo) metafora.“ [89 psl.]
Yra knygų, kurios skirtos saviugdai. Bet ne visos jos ko nors išmoko. Bent jau manęs jos nieko nėra išmokiusios. Dažniausiai kaip tik norėdavosi prieštarauti jų teiginiams. Labiausiai manyje norą keistis užžiebė visai to nesiekusi Alan Weisman knyga „Pasaulis be mūsų“. Tai tiesiog pasakojimas apie tai, kaip pasaulis atrodytų be žmonių, nesigilinant į jų išnykimo priežastis. Tačiau norom nenorom imi ir susimąstai, o kokį pėdsaką aš paliksiu šioje planetoje? Ar galiu padaryti ką nors, kad tas pėdsakas nebūtų toks skaudus? Haruki Murakami knyga „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“ irgi papuola į tokių knygų kategoriją. Tai tiesiog autoriaus memuarai, mintys apie bėgimą, rašymą ir asmeninį gyvenimą. Bet ėmus į viską žiūrėti kitu kampu atrodo, kad ši knyga padeda siekti užsibrėžto tikslo, nepasiduoti po pirmos nesėkmės ir nebijoti keisti nusistovėjusio gyvenimo ritmo.
Skaitydama šią knygą labiau pažinau savo taip mėgstamą rašytoją. Pasirodo, mes netgi šiek tiek panašūs, „iš tų, kurie per daug nesikankina būdami vieni.“ [22 psl.] „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“ tikrai rekomenduoju perskaityti jo gerbėjams ir ne tik.

Prosperas Merime man asmeniškai asocijuojasi pirmiausia su Karmen novele kurios motyvas buvo paimtas garsiąjai operai, kurios muzika mane keri. Ačiū Ž.Bizė. Taigi. Šiaip kūryba yra gana įdomi, novelės jausmingos, atskleidžia...

Prosperas Merime man asmeniškai asocijuojasi pirmiausia su Karmen novele kurios motyvas buvo paimtas garsiąjai operai, kurios muzika mane keri. Ačiū Ž.Bizė. Taigi. Šiaip kūryba yra gana įdomi, novelės jausmingos, atskleidžia žmogaus emocijas. Na nėra ko norėti - Prancūzija. Autorius domėjosi lietuvių kalba ir etnografija. Tad viena novelė yra skirta ir Lietuvai - apie Lietuvą, įvykiai rutuliojasi Žemaitijoje. Labai įdomiai susiskaitė kūrinukas. Dar vienas faktas - Merime buvo iš vienas daugelio A. Diuma padejėjų.

Tai trečia skaityta Orvelo knyga, ir ją perskaitęs pagalvojau, kad norėčiau perskaityti viską, ką šis rašytojas parašė.
Kaip ir prieš tai skaitytuose Orvelo kūriniuose, čia vaizduojama kova, šį kartą knygos herojus -...

Tai trečia skaityta Orvelo knyga, ir ją perskaitęs pagalvojau, kad norėčiau perskaityti viską, ką šis rašytojas parašė.
Kaip ir prieš tai skaitytuose Orvelo kūriniuose, čia vaizduojama kova, šį kartą knygos herojus - inteligentiškas poetas Gordon Comstock - maištauja prieš pinigų užvaldytą civilizaciją. Kodėl aspidistra? Nes Gordonui ji yra nekenčiamų viduriniuosios klasės apačių simbolis, kurį galima išvysti beveik ant kiekvienos šio visuomenės sluoksnio žmonių gyvenamo buto palangės. Nuo ankstesnių skaitytų Orvelo knygų man ši labiausiai skyrėsi tuo, kad joje herojaus maištavimas neįtikino. Tas maištas yra tiesiog. Suprasčiau, jei nusprendei maištauti, tai spjauni į viską, bandai tą pateisinti, rasti teigiamų dalykų. Bet Gordonas meta geresnį darbą, ieško prastenio, mažiau apmokamo, nuomojasi vis baisesnius kambarius, o tuo pat metu pats išgyvena, kad negali niekur nusivesti merginos, kurti nieko nesiseka, nes, kaip pats sako: "Pinigai rašo knygas, pinigai jas parduoda." Tai maištas neįtikino visiškai. Bet pats pasakojimas įtraukė, visas tas besiblaškymas po skurdą labai patiko. Istorijos pabaiga, sakyčiau banali ir nuspėjama, bet šiai istorijai tai ne trūkumas, dėl to ji tik atrodo labiau vientisa ir reali.

Išleido: Jotema, 2009 m., 191 psl.

Minint mėnesį po lietuvių klasiko mirties verčiau kreipsiuosi su klausimu – ką galime iš šios knygos išgirsti apie šventuosius ir šventumą apskritai? O gal derėtų klausti apie lietuvišką šventumą ir apie konkretų...

Minint mėnesį po lietuvių klasiko mirties verčiau kreipsiuosi su klausimu – ką galime iš šios knygos išgirsti apie šventuosius ir šventumą apskritai? O gal derėtų klausti apie lietuvišką šventumą ir apie konkretų istorinį laikotarpį?
Daugiau: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-11-26-justinas-dizavicius-lietuvisko-sventumo-paieskose/124599

Kam suteikti pirmgimystės teises ir perduoti paties Dievo dar Abraomui suteiktą Jizraelio titulą, Jokūbui aišku. Pirmgimis Rubenas titulą gėdingai prarado, paišdykavęs su Jokūbo sugulove. Jokūbas nelinkęs teikti pirmenybės...

Kam suteikti pirmgimystės teises ir perduoti paties Dievo dar Abraomui suteiktą Jizraelio titulą, Jokūbui aišku. Pirmgimis Rubenas titulą gėdingai prarado, paišdykavęs su Jokūbo sugulove. Jokūbas nelinkęs teikti pirmenybės ir kitiems Lijos vaikams. Jis labiausiai myli Rachelės sūnų Juozapą, gražuolį, tėvo lepūnėlį, neverčiamą ganyti bandų, bet prilaikomą prie namų. Jokūbo Vyriausiasis Tarnas orusis Eliezeras moko jį visų to meto mokslų. Jis išmoko prestižinio babiloniečių kyliaraščio ir skaito jų akmenines knygas, moka rašyti kaananiečių ir egiptiečių raštu, jo pirštai rašaluoti nuo rašymo nusmailinta nendre ant papiruso ar odos. Jis sugeba spėti ateitį iš dangaus kūnų tarpusavio padėties, turi geografinių žinių apie Viduržemio jūros salas ir jų gyventojus, tiesa kartais gana fantastiškų apie jų ausis ar plaukuotumą. Jis mėgsta pasipuikuoti mokytumu prieš savo vyresnius puslaukinius brolius, erzina juos savo įžūliais pranašiškais sapnais, kuriuose net brolių surišti miežių pėdai lenkiasi Jokūbo pėdui. Be to Juozapas, ne be išskaičiavimo įsiteikti, pranešinėja tėvui apie negerus brolių darbelius. Tai brolius išveda iš kantrybės, Juozapas gerokai prikulamas, įmetamas į išdžiūvusį šulinį ir parduodamas vergijon praeiviams pirkliams. Tėvui Jokūbui pateikiamas ėriuko krauju išteptas Juozapo drabužis.

Knygos veiksmas vyksta keletą dienų. Tai atrodo sunkiai tikėtina, turint omeny, kiek veikėjai visko nuveikia, tačiau verta pastebėti, kad pagrindinis veikėjas Džekas Frostas yra darboholikas.
Tai yra pirmoji detektyvų serijos...

Knygos veiksmas vyksta keletą dienų. Tai atrodo sunkiai tikėtina, turint omeny, kiek veikėjai visko nuveikia, tačiau verta pastebėti, kad pagrindinis veikėjas Džekas Frostas yra darboholikas.
Tai yra pirmoji detektyvų serijos knyga. Veiksmas vyksta XX a. antroje pusėje Anglijoje. Iš sekmadieninės mokyklos namo negrįžta aštuonerių metų mergaitė Treisė. Jos mama labai sunerimusi, iš karto kreipiasi į policiją. (vis dėlto pati mama labiausiai ir yra kalta - ji dirba prostitute ir dėl pavėlavusio kliento nenuėjo pasitikti dukters)
Kadangi yra žiema ir oras labai šaltas, paieškoms tenka mesti dideles policijos pajėgas.
Džekui Frostui mergaitės byla tenka atsitiktinai, tik dėl to, kad suserga jo kolega. Negana to, tuo pat metu beieškodami mergaitės pareigūnai aptinka lavoną. Tas žmogus, pasirodo, buvo nužudytas prieš daugelį metų.
Taip pat Frostui tenka daug "popierizmo", kurio jis labai nemėgsta ir dėl to tokių darbų prisikaupia.
Kaip Džekui Frostui seksis išsikabaroti iš tokios padėties, kai jo viršininkas labai nekantrauja?

Įdomi knyga bendram išprusimui. Knygoje nagrinėjamos įvairios 59 temos, nuo žmonių santykių ir juoko anatomijos, iki Žalgirio mūšio užkuliusių ir globalių problemų. Tačiau nereikia būti intelektualui, norint suprasti,...

Įdomi knyga bendram išprusimui. Knygoje nagrinėjamos įvairios 59 temos, nuo žmonių santykių ir juoko anatomijos, iki Žalgirio mūšio užkuliusių ir globalių problemų. Tačiau nereikia būti intelektualui, norint suprasti, ką autorius nori pasakyti, nes viskas pateikta taip, kad suprastų paprastas žmogus. Dažnai rašoma ir su humoru, ypač pabaigoje, kai autorius pasakoja savo prisiminimus iš kelionių vadovo darbo.