Ši knyga yra įtraukta į privalomos literatūros sąrašą ir manau, jog tai yra vienas iš tų retų atvejų, kai knyga yra verta būti į jį įtraukta. A. Škėmos rašymo stilius niekuo neatsilieka nuo visame pasaulyje...

Ši knyga yra įtraukta į privalomos literatūros sąrašą ir manau, jog tai yra vienas iš tų retų atvejų, kai knyga yra verta būti į jį įtraukta. A. Škėmos rašymo stilius niekuo neatsilieka nuo visame pasaulyje pripažintų autorių. Tačiau jei mokinys savo noru neskaito knygų, manau, jog ši knyga pasirodys jam nesuprantama, paini, neįdomi. Tokiai knygai reikia pasiruošti :)

Pati istorija, rodos, nėra nei nauja, nei labai stebinanti, bet tai, kaip viskas baigiasi, kaip sunkiai pasiekiamas galutinis rezultatas, žavi ir nepaleidžia, neperskaičius paskutinio puslapio. Ši istorija apie šešiametę...

Pati istorija, rodos, nėra nei nauja, nei labai stebinanti, bet tai, kaip viskas baigiasi, kaip sunkiai pasiekiamas galutinis rezultatas, žavi ir nepaleidžia, neperskaičius paskutinio puslapio. Ši istorija apie šešiametę mergaitę, vardu Šeila. Ji, deja, yra nepelnytai nuskriausta likimo: pamesta motinos, prižiūrima alkoholiko tėvo, kuris jai suklydus, ją muša, o kur dar ją taip žiauriai nuskriaudęs, dėdė Džeris... Ši mergaitė patenka į "bepročių" klasę, kitaip tariant, į klasę, kurioje mokomi specialių poreikių turintys vaikai, susiduriantys su emocinėmis ir ne tik, problemomis. Jų mokytoja - psichologijos mokslus krimtusi, Tori. Ji stengiasi, kaip įmanydama, kad vaikai klasėje jaustųsi saugūs ir gerbiami. Taip pat stengiasi ir su Šeila, tačiau su ja daug sunkiau. Galiausiai, Tori ir Šeila prisiriša viena prie kitos, kaip lapė ir Mažasis princas. Tai istorija apie tai, kaip žmogiškas, nuoširdus rūpestis, gali pakeisti net labiausiai sutraumuotą žmogų. Rodos, kartais gal ir matome tokius vaikus, panašius į Šeilą, tik lyg stengiamės jų nematyti, nereaguoti, nesuprantame, ką jie patiria, kokias kančias jiems teko iškęsti. Ir nusisukam, nes taip lengviausia. Neįpareigodami savęs sustoti ir susimąstyti. Tad džiaugiuosi, jog perskaičiau šią knygą, o ypač džiaugiuosi tuo, jog ji verčia mane mąstyti apie tai, jog ne visi vaikai dabar laimingi maigo kompiuteriukų mygtukus ar džiaugiasi, jog jiems mama skaito pasaką. Jaučiuosi, it gerklėje būtų įstrigęs gniužulas, kurio negaliu nuryti.

Pradžią beskaitant man trukdė mano išankstinis nusistatymas prieš fantastines/mistines knygas, nes niekad jų nemėgau ir maniau, kad ši bus viena iš daugelio. Teko pakeisti savo požiūrį, nes kuo toliau, tuo labiau knyga...

Pradžią beskaitant man trukdė mano išankstinis nusistatymas prieš fantastines/mistines knygas, nes niekad jų nemėgau ir maniau, kad ši bus viena iš daugelio. Teko pakeisti savo požiūrį, nes kuo toliau, tuo labiau knyga įtraukė, lyg tas pats vijoklis būtų apsirangęs aplink mane ir įtraukęs į save neleidžiant atsitraukt. Beveik visą laiką tvyranti įtampa taip greitai mane nubloškė į knygos pabaigą, nepajutau kaip greitai ją perskaičiau.
Iš tikrųjų visą laiką laukiau geros pabaigos, bent mažytės prošvaistės tame niūriame danguje, bet jos taip ir nesulaukiau, kas nėra būdinga fantastinėms knygoms, todėl man tai itin patiko.