Dar viena išliaupsinta knyga, kuri man ne itin patiko. Nepaisant to, skaitėsi gana lengvai ir greitai.

Baigus skaityti šią knygą, viena iš labiausiai man į galvą lindusių minčių: "Vau, būtų buvę smagu paskaityt ją prieš...

Dar viena išliaupsinta knyga, kuri man ne itin patiko. Nepaisant to, skaitėsi gana lengvai ir greitai.

Baigus skaityti šią knygą, viena iš labiausiai man į galvą lindusių minčių: "Vau, būtų buvę smagu paskaityt ją prieš kokius gerus penketą-šešetą metų."

Ir iš tiesų, tai knyga paaugliams, ne tiems ilgai užsibuvusiems, jaunatviškiems žmogeliukams, bet tiems tik tik įžengusiems, kurious viskas nervina ir bloga daros nuo pasaulio. Knyga gana negatyvi, atskiesta šnekamuoju stilium, bet tuo pačiu nuoširdžiai, gana atvirai atskleidžia jauno žmogaus mąstyseną, gyvenimo suvokimą. Žinoma, knyga neatspindi kažkokio paauglių stereotipo, tai dar nereiškia, kad taip mąsto visi paaugliai, tačiau tikrai manau, kad vienokiu ar kitokiu metu visi kažką panašaus išgyvename.

Skaičiau šią knygą jau senokai, tad suknu leistis į detales ir išsamiai ją apibūdinti. Visgi, kas įstrigo labiausiai, tai kad siaubingai sunkiai ji man skaitėsi ir nebuvo tokia įdomi, kokios tikėjausi.

Veiksmas sukosi gana...

Skaičiau šią knygą jau senokai, tad suknu leistis į detales ir išsamiai ją apibūdinti. Visgi, kas įstrigo labiausiai, tai kad siaubingai sunkiai ji man skaitėsi ir nebuvo tokia įdomi, kokios tikėjausi.

Veiksmas sukosi gana lėtai, veikėjų veiksmai man neatrodė itin logiškai pagrįsti ir pati istorija visiškai ne tokia, kokios tikėjausi.

Žodžiu, prisiminimai ne kokie ir antrąkart veikiausiai aš jos neskaityčiau, nors kas žino, gal kada teks...

Vargu ar atsirastų kas nors niekad negirdėjęs apie šią knygą ar, tiksliau, savotiškai tragišką jos pabaigą. Taigi pabaiga man toli gražu nebuvo staigmena, priešingai nei faktas, kaip labai man ši knygą patiko.

Nors...

Vargu ar atsirastų kas nors niekad negirdėjęs apie šią knygą ar, tiksliau, savotiškai tragišką jos pabaigą. Taigi pabaiga man toli gražu nebuvo staigmena, priešingai nei faktas, kaip labai man ši knygą patiko.

Nors veiksmas labiau sutelktas į Aną, artimiausią jai aplinką, asmenis, romane taip pat plėtojamos ir kelios kitos siužeto linijos. Verta paminėti, kad tai šiek tiek nukreipia skaitytojo dėmesį, kartais tampa nuobodoka ir tikrai ištempia skaitymo laiką, bet vis tiek gana įdomu susipažinti ir su kitais veikėjais iš arčiau.

Sunku trumpai nusakyti knygos siužetą, iškeliamus klausimus, vertybes, tačiau viena pagrindinių - Anos Kareninos neištikimybė. Skaitant susidaro įspūdis, kad to meto visuomenė, konkrečiau aukštesnieji jos sluoksniai, gyvena savotiška apgaule, apsimetinėjimu, tarsi nuolatine drama teatro scenoje (adaptacijoje pasirinkta forma). Nuolat pagaunamos užuominos, kad visi apgaudinėja savo sutuoktinius, visi mėgaujasi aukštuomenės gyvenimu, tačiau Ana Karenina, visų susižavėjimo, pagarbos objektas, viešai palieka savo vyrą, sūnų, ir iškeliauja su savo meilužiu Vronskiu.

Tai išties tragiška istorija. Ieškodama meilės, laimės Ana palieka šeimą, nors ir be proto myli savo sūnų, tačiau lieka viena konfrontacijoje su savo pavydu, baimėmis, kad Vronskis ją paliks, ir didėjančiu nevisavertiškumo jausmu (galbūt visą tai reikėtų suprasti kaip jos sąžinės balsą, gėdą dėl savo veiksmų, nepaisant ketinimų...). Nuo pat pradžių žavėjausi Anos personažu, tačiau kuo gylyn, tuo mažiau jis man patiko ir kėlė savotišką antipatiją, kokią tik gali kelti neracionalūs ir isteriški asmenys.

Puiki knyga verčianti susimąstyti apie įvairausius gyvenimo aspektus ir žmonių tarpusavio ryšius, nors galimas daiktas šiek tiek seksistinė, jei atsižvelgsim į faktą, kad daugumą veikėjų (daugiausia, žinoma, vyrai) buvo neištikimi ir turėjo galybę meilužių, tačiau ilgai ir laimingai gyveno (veikiausiai). Kai tuo tarpu Ana, paviešinusi savo santykius, sulaukia siaubingo galo (juk nebūtina jai buvo tampti sąžinės užgraužta isterike ir šokti puo tuo traukiniu). Bet čia, žinoma, kaip pažiūrėsi...

Tai viena tų knygų, kurią užverti, numeti į lentyną ir pamiršti nepraėjus nė dienai. Ši istorija apie išlepintą septyniolikmetę mergiotę, kurios mergišius tėvas susiranda moterį ir pagaliau nori vesti, tad, žinoma,...

Tai viena tų knygų, kurią užverti, numeti į lentyną ir pamiršti nepraėjus nė dienai. Ši istorija apie išlepintą septyniolikmetę mergiotę, kurios mergišius tėvas susiranda moterį ir pagaliau nori vesti, tad, žinoma, mergiotė nori juos išskirti. Nežinau, kuris veikėjas erzino labiausiai, nes erzino visi. Mergiotė, Sesilė, į meilę žiūrinti tik kaip į pasilaižymą patvory su bet kuo ir gana, jaučiasi nuskriausta, kai tėvo gyvenime atsiranda intelektuali moteris, kuri tučtuojau nori pakeisti jų prabangų, rūpesčių nepažįstantį gyvenimėlį. Tėvas, Reimonas, aptekęs pinigais mergišius, moteris keičiantis it kojines. Ana, pseudointelektuali niurgzla, kritikuojanti viską aplink ir viskuo nepatenkinta, gyvenimų tvarkdarė. Na, ir dar pora, visiškai nykių veikėjų - Sirilis ir Elzė, jie tokie nykūs, kad jiems tiktų bet kokių aktorių iš muilo operų portretai. Įvykiai lengvai nuspėjami, pabaiga banali, nuspėjama jau įpusėjus. Vis dar negaliu suprasti apie kokį liūdesį ir vienatvę čia atseit buvo kalbama? Neradau jo nė lašo, radau tik išlepintos mergiotės virkavimus, negavus tai, ko ji nori. Galbūt, jei būčiau ją skaičius keturiolikos metų, man ši knyga ir būtų palikusi geresnį įspūdį, bet ir tai vargu.

Jei rimtai pagalvojus, tai knygos scenarijus įdomus. Vis dėl to pats knygos parašymas man atrodė gana neįdomus ir gana ištemptas. Buvo galima jausti kultūrinius skirtumus tarp mūsų ir Amerikiečių.

Knygoje pateikta istorija,...

Jei rimtai pagalvojus, tai knygos scenarijus įdomus. Vis dėl to pats knygos parašymas man atrodė gana neįdomus ir gana ištemptas. Buvo galima jausti kultūrinius skirtumus tarp mūsų ir Amerikiečių.

Knygoje pateikta istorija, kurioje pasakojama apie psichoterapeuto konsultacijas. Iš esmės knyga yra kaip pamokamasis pasakojimas psichologams, psichoterapeutams apie tai, kaip svarbu laikytis konsultavimo etikos. Taigi, knygą labiausiai rekomenduočiau psichologams bei psichoterapeutams, na ir tiems, kuriems itin smalsu, kas vyksta psichologo ar psichoterapeuto kabinete.

Sau, kaip sportuojančiai moteriai, knygoje radau gana gerų patarimų bei naudingų žinių. Vis dėl to knyga skaitėsi ne itin maloniai. Tekstas pateiktas gana sudėtingai, gana smulkmeniški aprašymai apie įvairias cheminiais...

Sau, kaip sportuojančiai moteriai, knygoje radau gana gerų patarimų bei naudingų žinių. Vis dėl to knyga skaitėsi ne itin maloniai. Tekstas pateiktas gana sudėtingai, gana smulkmeniški aprašymai apie įvairias cheminiais reakcijas. Sakyčiau parašyta kaip koks vadovėlis rimtai studijuojantiems apie mitybą ir labai jau viską išmanantiems šia tema. Dėl sudėtingo informacijos pateikimo knygą reikėjo skaityti gana rimtai susikaupus. Knygos pabaigoje pateikti receptai, bet man, kaip sportuojančiai moteriai, ten patrauklių receptų nebuvo. Knygą rekomenduočiau tiems, kuriems iki smulkmenų įdomu viskas, kas susiję su mitybą bei tiems, kurie nesibijo sudėtingai perteiktos informacijos.

"-Tai keista kančia.
Švelniai.
-Mirti iš ilgesio dėl kažko, ko niekad jau nepatirsi."

Tai viena gražiausių mano skaitytų meilės istorijų. Tirpte ištirpau šioje subtilioje magijoje. Netgi tas faktas, jog Ervė Žonkūras...

"-Tai keista kančia.
Švelniai.
-Mirti iš ilgesio dėl kažko, ko niekad jau nepatirsi."

Tai viena gražiausių mano skaitytų meilės istorijų. Tirpte ištirpau šioje subtilioje magijoje. Netgi tas faktas, jog Ervė Žonkūras buvo neištikimas savo mylimai ir mylinčiai žmonai, manęs neprivertė bodėtis, ką paprastai tokiose situacijose darau. Tai švelni ir trumpa meilės istorija. Meilės, kuri neišauga į kažką pavojingo, kuri nepasiglemžia visko. Istorija, lengva, švelni ir maloni lyg šilkas. Negaliu atsispirti A. Baricco skleidžiamai magijai. Žodžių nedaug, tačiau kiek daug juose paslėpta! Prancūzas Ervė Žonkūras išvyksta į Japoniją ieškoti šilkverpių. Jis suranda ne tik tai, ko reikia, tačiau ir daug daugiau - nepaaiškinamą meilės istoriją. Grįžęs užsisklendžia šiek tiek savyje ir laukia kitos kelionės, tačiau neapleidžia ir savo žmonos. Po vienos nakties su moterimi, kurios "akys nebuvo rytietiškos, o veidas atrodė kaip mergaičiukės", viskas pakrypsta jau kita linkme. Nutinka daug baisių dalykų, tačiau meilė abiem moterim lyg ir išlieka, skaudinanti, tačiau išties, nuoširdi.Galiausiai viskas baigiasi netikėtai ir, deja, ne taip laimingai, kaip įprastai. Tik išlieka klausimas: "O kas, jeigu?". Be abejo, rekomenduoju, lenkiu žemai galvą prieš šį nuostabų autorių, kurio knygos nuneša į visai kitas platybes (ne geografines), dvasines platybes.

"Alibi knygos" užbaigia "Karalystės" romanų ciklą. Lietuva ties antrojo tūkstantmečio pabaiga. Realūs istoriniai veikėjai nežymiai užmaskuoti truputį pakeistomis pavardėmis. Ištisinio veiksmo nėra, aprašomi tik istorijų...

"Alibi knygos" užbaigia "Karalystės" romanų ciklą. Lietuva ties antrojo tūkstantmečio pabaiga. Realūs istoriniai veikėjai nežymiai užmaskuoti truputį pakeistomis pavardėmis. Ištisinio veiksmo nėra, aprašomi tik istorijų epizodai, daug veikėjų iš girios toliau brenda savuosius gyvenimo kelius.

Tetralogija "Karalystė" parašyta kaip antiromanas. Dėl tokio stiliaus skaitymui reikia pastangų, bet šios pastangos atsiperka. Nelengvai prasibrovus pro mitologizuotus pasakojimų brūzgynus atsiveria monumentali istorijos karnavalo panorama.

Kažko nėra šioje knygoje... Galvojau, kad bus kažkas panašaus į "Drakulą", bet... Anotacija: žmogus sumanė pažaboti mirtį, tad prisiskaitęs alcheminių knygų pradėjo pats "vaizduoti dievą". Jis sukurė savo pabaisą -...

Kažko nėra šioje knygoje... Galvojau, kad bus kažkas panašaus į "Drakulą", bet... Anotacija: žmogus sumanė pažaboti mirtį, tad prisiskaitęs alcheminių knygų pradėjo pats "vaizduoti dievą". Jis sukurė savo pabaisą - savo rankų kūrinį "lipdė", davė pradžia, o paskui paliko vienui vieną išsigandęs jo išvaizdos (tai kaip jis nematė ką daro), o paskui ir užmušt norėjo, tad "Pabaisa" ir skolingas neliko, pasmaugė kelis kūrėjo artimuosius.

Filmai: žiūrėjau "Frankenstein" (1931) ir "Mary Shelleys Frankenstein" (1994).

Verdiktas: Antrą kartą nei skaitysiu, nei filmų žiūresiu 3 iš 10.

P.S. Visada maniau kad Frankenšteinas - tai tos pabaisos "pavadinimas", o čia pasirodo yra jo kūrėjo pavardė...

Kai esi gana užimtas žmogus ir neturi daug laiko laisvalaikiui su knyga, bet skaityti vis tiek norisi, puikiai tinka esė. Esė yra trumpos istorijos, vienos su kita nesusijusios arba susijusios tik veikėjais, vietomis,...

Kai esi gana užimtas žmogus ir neturi daug laiko laisvalaikiui su knyga, bet skaityti vis tiek norisi, puikiai tinka esė. Esė yra trumpos istorijos, vienos su kita nesusijusios arba susijusios tik veikėjais, vietomis, įvykiais, bet nėra viena kitos tęsiniai. Todėl aš Giedros Radvilavičiūtės esė rinkinį "Šiąnakt aš miegosiu prie sienos" su pasimėgavimu skaičiau prieš miegą. Ne dėl pavadinimo, o dėl esė apimties ir turinio.

Beje, apie pavadinimą. Vienu metu pirkau keletą knygų ir visos jos gulėjo ant mano lentynos. Šeimos nariai paprašė parodyti, ką įsigijau. Sesuo ėmė knygas nuo lentynos ir garsiai skaitė pavadinimus. Pirma buvo būtent "Šiąnakt aš miegosiu prie sienos". Mama nesuprato, kad tai knygos pavadinimas, ir bandė išsiaiškinti, kodėl staiga mano sesuo pareiškė, jog nori miegoti prie sienos. Visi labai smagiai pasijuokėm, kai paaiškinau tikrąją šių žodžių prasmę.

Jau pačioje pirmoje esė "Teksto trauka" radau sau priimtinų minčių apie teksto kokybę: "pasakojimas perskaičius nevalingai turi vėl brautis į atmintį" [7 psl.] (šitą pati nuolat kartoju ir taip būna su mano mėgstamiausio rašytojo - Haruki Murakami - knygomis), "tekstas negali būti pernelyg toli nuo mano patirties" [7 psl.] (18-19 a. jūreivių nuotykių nemėgstu skaityti, nes tą sudėtinga įsivaizduoti - labai toli nuo mano gyvenamojo laikotarpio ir asmeninės patirties), "skaitydama tekstą turiu pamiršti viską aplink" [7 psl.] (ar dar reikia komentarų?), "pasakojimas žinomus, galbūt net banalius dalykus turi atskleisti naujai" [8 psl.] (todėl neįsivaizduoju, kaip per dienų dienas galimas žiūrėti meksikietiškus serialus, kurie tokie nuspėjami), "geras tekstas privalo traukti prie jo sugrįžti" [19 psl.] (jei ne skaityti, tai bent kalbėti apie jį). O atradus bendrų minčių su autore toliau skaityti buvo tik dar įdomiau.

Jei jau užsiminiau apie Murakami, tai jis irgi yra paminėtas vienoje iš esė "Tostas" (pasakojama apie vyrų ir moterų gyvenimo kartu etapus): "Abu pernelyg karštai ima ginčytis, ar Murakami yra talentingas rašytojas, ar amatininkas, ar patiekalas" [52 psl.]. Šiuo klausimu išbandžiau savo draugą. Jo atsakymas buvo teisingas, nes aš jam jau ne kartą pasakojau, kokios puikios šio rašytojo knygos.

Knyga labai "žemiška" ir gyvenimiška, todėl kiekvienas tikrai ras kažką sau artimo. Ar bent jau patarimų, tokių kaip - saugokite savo kompiuterį nuo katino: "Taip turėjusi būti anoniminė mano nuomonė apie naują Nacionalinės premijos laureato spektaklį nuėjo į "Delfi". Su namų elektroninio pašto adresu. Kadangi nuomonę parašiau rusiškais (ir lakoniškais angliškais) keiksmažodžiais, iš gėdos neužmigau beveik savaitę" [78 psl.]. Dar man labai patiko, kad ten visi pavadinimai tiksliai įvardijami ir nėra slepiama, nebijoma, kad tai bus kaip reklama (ar antireklama).

Knygoje gausu subtilaus humoro. Gal ne visada jis bus juokingas vyrams, bet moterims sukels bent jau šypseną. Todėl ją būtinai rekomenduosiu perskaityti savo mamai - ji turėtų dar labiau susitapatinti su autore ir jos istorijomis.