Pradedu galvoti, kad knygos, kurių pavadinime yra žodis „sodas“ visada būna nuostabios (nekalbu apie sodininkystės vadovus). Tai trečia mano skaityta „Kate Morton“ knyga ir, kaip ir pirmosios dvi, nuvylė tik tuo, kad...

Pradedu galvoti, kad knygos, kurių pavadinime yra žodis „sodas“ visada būna nuostabios (nekalbu apie sodininkystės vadovus). Tai trečia mano skaityta „Kate Morton“ knyga ir, kaip ir pirmosios dvi, nuvylė tik tuo, kad baigėsi. Buvo be galo įdomu skaityti, o paskui liko, apie ką pagalvoti.
Kaip ir kitos šios rašytojos knygos, šis kūrinys daugiasluoksnis. Veiksmas vyksta įvairiu laiku – pradedant maždaug nuo XIX a. pab. ir baigiant XXI a. pr. – ir įvairiuose kontinentuose – Europoje (Anglija), Australijoje ir Šiaurės Amerikoje. Mirus jos senelei, moteris netikėtai sužino, kad paveldėjo namelį Tregenoje, Anglijos kaimelyje, o pradėjusi gilintis sužino netikėtų dalykų apie mirusios senelės kilmę.
Be meistriškai suklostyto paslapties narpliojimo (iki galo taip ir neatspėjau, kas ir kaip), knygoje nagrinėjama ir daug kitų susimąstyti verčiančių dalykų. Mes, kurie turime vaikų, juos labai mylime, tiesa? Viską galėtume dėl jų padaryti. O kas įeina į tą viską? Dirbti dieną naktį, kad aprūpintum materialiai, slėpti tam tikras skaudžias gyvenimo tiesas, meluoti, vogti, gal net nužudyti? Ar vieno vaiko laimė yra svarbesnė už kito vaiko, kitos motinos laimę? Ką žmogui reiškia šeima ir kraujo ryšys? Ar gali būti, kad tikri draugai visai nėra draugai ir pasinaudoję tavimi kaip išmes nebereikalingą ir netgi nuosavai laimei pavojingą šiukšlę?