Nedrįsčiau teigti, jog antroji millennium dalis pranoksta pirmąją. Sakyčiau, nei pranoksta, nei nusileidžia. Visai apylygiai. Į galą ėmė vis labiau traukti. Nieko sau trilogija... atrodo paprasta parašyti, daug nereikalingų...

Nedrįsčiau teigti, jog antroji millennium dalis pranoksta pirmąją. Sakyčiau, nei pranoksta, nei nusileidžia. Visai apylygiai. Į galą ėmė vis labiau traukti. Nieko sau trilogija... atrodo paprasta parašyti, daug nereikalingų detalių, bet skaitai sulaikęs kvapą. Būtinai perskaitykit tęsinius!

Tai jau antroji knyga Salman Rushdie knyga, kurią perskaičiau. Šią skaičiau grynai iš smalsumo, norėdama sužinoti kodėl autoriui buvo paskirta mirties bausmė už šį kūrinį. Turiu pripažinti, kad skaitėsi sunkiai, bet vis...

Tai jau antroji knyga Salman Rushdie knyga, kurią perskaičiau. Šią skaičiau grynai iš smalsumo, norėdama sužinoti kodėl autoriui buvo paskirta mirties bausmė už šį kūrinį. Turiu pripažinti, kad skaitėsi sunkiai, bet vis tikėjausi, kad eigoje palengvės, tačiau trukdė įsijausti šios knygos daugiasluoksniškumas. Bet šiaip dėl bendro išprūsimo šią knygą verta perskaityti, nors "Vidurnakčio vaikai" man paliko didesnį įspūdį.

Buvo toks laikas, kai visi aplinkiniai, tarp kurių buvau ir aš, labai mėgo ir aukštino Sigitą Parulskį. Matyt, tai tarsi paauglystė, visiems reikėjo išgyventi šią fazę :) Kai pirmą kartą skaičiau šią knygą studijuodama...

Buvo toks laikas, kai visi aplinkiniai, tarp kurių buvau ir aš, labai mėgo ir aukštino Sigitą Parulskį. Matyt, tai tarsi paauglystė, visiems reikėjo išgyventi šią fazę :) Kai pirmą kartą skaičiau šią knygą studijuodama bakalaurą, man ji paliko kur kas didesnį įspūdį. Dabar įspūdžio nepaliko jokio. Taip, buvo įdomių minčių, elegantiško rašymo, bet dar daugiau buvo nuorodų į fiziologines ne pačias romantiškiausias kūno funkcijas.

Žinoma, po ilgo laiko pasiėmus vieną daugiau nei prieš dešimtmetį rašytą esė knygą, gal ir ne itin objektyvu vertinti, bet kažkaip kitos imti į rankas nebesinori :)

Man čia per mažai veiksmo ir, nepaisant pretenzijų į gilumą, paviršutiniška ir neišplėtota. Matyt, esė - apskritai man svetimas žanras. Arba senokai neskaičiau gerų.

Tai tiek kol kas.

Kartais tarp intelektualios literatūros mėgstu įterpti vieną kitą detektyvą. Atradau tai ,kas man buvo lengva skaityti , nereikėjo stengtis įsiminti veikėjų vardų , kas gana dažnai būna detektyvuose , kai susipainioji ir...

Kartais tarp intelektualios literatūros mėgstu įterpti vieną kitą detektyvą. Atradau tai ,kas man buvo lengva skaityti , nereikėjo stengtis įsiminti veikėjų vardų , kas gana dažnai būna detektyvuose , kai susipainioji ir reikia grįžti keliolika puslapių atgal , kad atsektai visą veiksmą. Knyga patiko ir kai norėsis perskaityti detektyvą ieškosiu šios autorės kūrinių.

Po pirmosios dalies norėjosi kuo greičiau čiupt šią ir skaityti, tačiau įpusėjus knygą visas įdomumas "išgaravo". Tas pats veiksmas: Hardinas iškrečia kvailystę, o Tesa bando atleisti... Pabaigoje nebebuvo taip įdomu,...

Po pirmosios dalies norėjosi kuo greičiau čiupt šią ir skaityti, tačiau įpusėjus knygą visas įdomumas "išgaravo". Tas pats veiksmas: Hardinas iškrečia kvailystę, o Tesa bando atleisti... Pabaigoje nebebuvo taip įdomu, kaip skaitant pirmąją dalį, o kai pagalvoji kad dar bus dalių... Aišku autorė paliko intrigą pabaigoje, kuri tikrai privers paskaityti tęsinį, tačiau per daug ištempta knyga.

Jaunos merginos svajoja apie gražią ateitį. Savo pasąmonėje piešia gražų vaizdą, kartais per daug pasakišką. Ambicijos didelės, atkaklumas begalinis. Niekas neįsakys ką daryti ir nepaklausys vyresnių žmonių patarimų. O...

Jaunos merginos svajoja apie gražią ateitį. Savo pasąmonėje piešia gražų vaizdą, kartais per daug pasakišką. Ambicijos didelės, atkaklumas begalinis. Niekas neįsakys ką daryti ir nepaklausys vyresnių žmonių patarimų. O po daugelio metų supras, kad veltui...
Taip trumpai apibrėžiau Honore de Balzac'o mintį knygoje "Trisdešimties metų moteris". Pagrindinė herojė Žiuli anksti išteka už karininko Viktoro d'Eglemon'o. Ji neklauso tėvo patarimo palaukti. Pastarasis mato, jog Viktoras nėra geras žmogus. Tačiau Žiuli neklauso savo tėvo. Išteka ir netrukus netenka tėvo. Ji suvokia, kad jos vyras yra niekšas ir kvailas žmogus, bet Žiuli jaučia pareigą būti su juo ir būti gera žmona. Netrukus gimsta jos dukra Elena. Žiuli netikėtai pajaučia jausmus vienam anglui, bet jų meilė baigiasi tragiškai ir jai tenka iki savo gyvenimo pabaigos būti Viktoro d'Eglemon'o žmona.
Honore de Balzac'as realizmo atstovas ir tai įrodo meistriškai atkreipdamas dėmesį į visas detales. Kur bevyktų veiksmas, visur yra orientuojamasi į visas aplinkos detales, jog galima realiai pajausti kur visa tai vyksta. Taip pat aplinka yra lyg žmogaus pojūčių atspindys. Geri, šviesūs pojūčiai pripildyti šviesios, pozityvios aplinkos, o niūrūs, liūdni jausmai atsispindi tamsioje aplinkoje.
Markizės Žiuli d‘Eglemon portreto raidai suteikiamas didelis dėmesys. Jos visas gyvenimas „nupieštas“ baltomis ir juodomis spalvomis. Spalvotų galima ir pasigesti. Vaikystė šviesi gražių prisiminimų apie mylintį tėvą, o vedybinis gyvenimas tamsus ir liūdnas. Žiuli patiria dvasines kančias, iš kurių ji išsivaduoti nesugeba.
Honore de Balzac‘as šiame kūrinyje atskleidžia moters jausmų, gyvenimo, netekčių, laimės akimirkų paveikslus. Realiai pasakoja gyvenimo istoriją, kuri gali pamokyti ir kitus žmones.