Dar vienas magiškas S. Rushdie pasakojimas apie Indiją. Labai priminė „Vidurnakčio vaikus“, bet tik gerąja prasme. Lygiai taip pat aprašoma plati giminės istorija, o pagrindiniam pasakotojui priskiriamos ypatingos magiškos...

Dar vienas magiškas S. Rushdie pasakojimas apie Indiją. Labai priminė „Vidurnakčio vaikus“, bet tik gerąja prasme. Lygiai taip pat aprašoma plati giminės istorija, o pagrindiniam pasakotojui priskiriamos ypatingos magiškos savybės. Šios knygos herojus Mauras vystosi dvigubai greičiau nei visi žmonės ir sulaukęs dvidešimties atrodo kaip keturiasdešimtmetis. Tokios aplinkybės jį verčia skubėti gyventi. Knygos pasakojimas daugiasluoksnis. Tai istorija apie motinos ir sūnaus santykius, už kurių slypi Indijos kaip valstybės nepriklausomybės siekis ir su tuo susijusios politinės intrigos. Rekomenduoju visiems S. Rushdie gerbėjams ir ne tik.

Komiškas, gyvas, bet melancholiškas Haruki Murakami apsakymas. Mano skoniui, kiek per paprasta, nes jo tekstuose žaviuosi miglota riba tarp realybės ir mistikos; mėgstu būti vedžiojama už nosies, po nutylėjimų kurti savas...

Komiškas, gyvas, bet melancholiškas Haruki Murakami apsakymas. Mano skoniui, kiek per paprasta, nes jo tekstuose žaviuosi miglota riba tarp realybės ir mistikos; mėgstu būti vedžiojama už nosies, po nutylėjimų kurti savas istorijos interpretavimo versijas.
Šįkart rašoma apie du keistokus draugus ir jų vos keletą mėnesių trukusią, bet visam gyvenimui atmintin įsirėžusią draugystę, kažkur atminties kloduose skambant japoniškai kansai dialektu perkurties Bitlų "Yesterday" lyrics'ams.

Negaliu pasakyti, kad ši knyga būtų mane LABAI sužavėjusi. Pirmiausia trikdė tai, kad kažkodėl kurį laiką maniau, kad Parma yra Pietų Italijoje, tad kelionės į Milaną atrodė keistos... :D
Ko gero, reikėtų padaryti...

Negaliu pasakyti, kad ši knyga būtų mane LABAI sužavėjusi. Pirmiausia trikdė tai, kad kažkodėl kurį laiką maniau, kad Parma yra Pietų Italijoje, tad kelionės į Milaną atrodė keistos... :D
Ko gero, reikėtų padaryti išvadą, kad man šioje knygoje labiausiai nepatiko kunigaikštienė: tuo metu, kai ji aktyviai neveikė, buvo pasidarę tikrai įdomu, bet kai ji vėl pradėjo aktyviai dalyvauti knygos veiksme, vėl nebebuvo taip įdomu.
Pabaigos, tiesą sakant, tokios ir tikėjausi.

Kadangi perskaičiau abi Anos Kareninos dalis, sunku parašyti pirmos dalies vertinimą, nevertinant viso kūrinio.. O, bet, tačiau, knyga tikrai labai puiki. Stiprūs charakteriai, skaitant kaip atrodo ir kaip elgiasi pagrindinė...

Kadangi perskaičiau abi Anos Kareninos dalis, sunku parašyti pirmos dalies vertinimą, nevertinant viso kūrinio.. O, bet, tačiau, knyga tikrai labai puiki. Stiprūs charakteriai, skaitant kaip atrodo ir kaip elgiasi pagrindinė veikėja, kažkaip natūraliai norisi pasitempti, išsitiesti. Ana Karenina ypatingai stipri ir žavi moteris, puikaus takto, nuoširdi. Žinoma, kur visuomenei matoma praktiškai ideali moteris, atsiranda ir jos vertas vyras, atsiranda meilė, aistra ir džiaugsmas. Šalia "pagrindinės poros" autorius lyg tyčia sukuria mažiau sėkmingus personažus, kurie taip pat nori myleti, kurių keliai susiduria su Ana ir Vronskiu, lyg tam, kad knyga nebūtų tik teigiama, ir išsilaikytų kažkokia pusiausvyra. Kartais tie intarpai erzina ir norisi greičiau juos praversti, kad sužinotum kaip gi ten su Ana, o kartais galvoji gal ir gerai, negali taip būti viskas puikiai.. Pats autoriaus rašymo stilius įdomus, norom nenorom įsivaizduoji pūstas sukneles ir išpuoštus salionus. Dialogai įdomūs, nemažai apmąstymų, patys veikėjai vertina įvykius, juos analizuoja. Tik pabaigusi knygą, nieko nelaukdama ėmiau antrąją knygą.

Po baisaus žemės drebėjimo Kobė mieste praėjus penkioms dienoms netikėtai dingsta pagrindinio veikėjo Komuro žmona. Ji palieka raštelį, kad išeina dėl to, kad Komuro neturi ką jei duoti, nes jo viduje nieko nėra. Kad...

Po baisaus žemės drebėjimo Kobė mieste praėjus penkioms dienoms netikėtai dingsta pagrindinio veikėjo Komuro žmona. Ji palieka raštelį, kad išeina dėl to, kad Komuro neturi ką jei duoti, nes jo viduje nieko nėra. Kad išsklaidytų liūdesį, Komuro sutinka į tolimą miestą nugabenti kolegos siuntinį, kur susipažįsta su jo seserimi ir šios drauge.
Kas buvo šiame siuntinyje?
"Tai, kas buvo tavo viduje, tu tai atidavei savo rankomis ir niekada nebeatgausi, - atsako viena iš merginų, tačiau greitai prideda, - Juokauju."

Knygą pradėjau skaityti dėl puikios jos reklamos. Knygos aprašymas taip pat suintrigavo gana stipriai, nors tokių detektyvinių romanų nelabai skaitau.. Knyga skaitosi labai greitai ir lengvai. Didžiąją knygos dalį yra kuriami...

Knygą pradėjau skaityti dėl puikios jos reklamos. Knygos aprašymas taip pat suintrigavo gana stipriai, nors tokių detektyvinių romanų nelabai skaitau.. Knyga skaitosi labai greitai ir lengvai. Didžiąją knygos dalį yra kuriami veikėjų charakteriai ir lyg autorius visada leidžia pasirinkti kieno pusėje tu esi. Pagrindinės veikėjos charakteris labai daugiaprasmis : kartais jos gaila, kartais už ją gėda, kartais ji kelia šiokį tokį šleikštulį ir pradedi mastyti, kad su ja, mergina traukinyje, yra tiesiog kažkas žiauriai negerai. Ir tuomet.. Viskas apsiverčia.. Pagalvojau tuo metu, kad va čia tai autorius, visą knygą tave verčia susikurti nuomonę apie veikėjus, pasirinkti pačiam, kurioje pusėje tu pats esi, ką palaikai ir tuomet sugriauna viską taip, kaip aš bent jau net minties neturėjau apie tokius įvykių pasikeitimus. Tuo metu pamaniau, kad knyga tikrai verta filmo, kad pati nesitikėjau, kad skaitysiu net sulaikiusi kvapą. Bet viskas tuo ir pasibaigė, knygai dar nepasibaigus. Pabaiga parašyta gana nenatūraliai ir iki paskutinių puslapių neišlaikė to jausmo "eina sau, vat šito tai nesitikėjau". Lyginant su filmų vertinimais, sakyčiau toks lengvas penktadienio vakarui su taure vyno/bokalu alaus, antrą kartą nežiūrėčiau.

Haruki Murakami rašymas man yra tarsi šaltas tyras vanduo karštą dieną - kai pradedu skaityti, suprantu, kaip man to trūko. Jis - vienas mėgstamiausių mano rašytojų (jei ne pats mėgstamiausias), sugebantis puikiai suvaldyti...

Haruki Murakami rašymas man yra tarsi šaltas tyras vanduo karštą dieną - kai pradedu skaityti, suprantu, kaip man to trūko. Jis - vienas mėgstamiausių mano rašytojų (jei ne pats mėgstamiausias), sugebantis puikiai suvaldyti tiek ilgus, tiek trumpus kūrinius. Jo apysakos neabejotinai vertos dėmesio. Kiek skaičiau, dar nė viena nenusivyliau. Jos elegantiškos ir įtraukiančios, gebama į trumpą tekstą sudėti daug sluoksnių, nuotaikų, išgauti kompleksiškumą.

Taigi, nors "Kačių miesto" nelabai norisi vadinti knyga, nes tai yra tik viena gana neilga apysaka, prieš keletą metų "New Yorker" leidinyje, bet į ją verta atkreipti dėmesį. Veiksmas plėtojamas tik vieno karšto ir vangaus sekmadienio rėmuose, kai be tikslo traukiniais keliaujantis vaikinas Tengo nusprendžia sanatorijoje aplankyti seniai matytą tėvą. Daugiau nepasakosiu, nes istorija neilga, nesunku pasiskaityti patiems ;)

Beje, šią novelę galima perskaityti čia: http://www.newyorker.com/magazine/2011/09/05/town-of-cats