Negaliu patikėti, kad šiuo metu "Geros knygos" svetainėje šios knygos įvertinimas tėra tik 3 žvaigždutės :) Iš tiesų "Našlaičių prižiūrėtojo sūnus" yra išskirtinė knyga ir nusipelno kur kas geresnio įvertinimo. Čia...

Negaliu patikėti, kad šiuo metu "Geros knygos" svetainėje šios knygos įvertinimas tėra tik 3 žvaigždutės :) Iš tiesų "Našlaičių prižiūrėtojo sūnus" yra išskirtinė knyga ir nusipelno kur kas geresnio įvertinimo. Čia vaizduojama Šiaurės Korėjos visuomenė, gyvenanti iškreiptų veidrodžių pasaulyje. Propaganda, nuolatinė baimė, kankinimai, netikėtai dingstantys žmonės, šeimų kalėjimai ir "vienai didžiųjų galybių" nuolat siekiantys pakenkti jankiai... Nors tai ir yra grožinė knyga, bet Adam Johnson fiksuoja baisios realybės grimasas. Mane sužavėjo tai, kad greta didžiulio užtaiso informacijos sugebėta knygą parašyti elegantiškai ir įtraukiančiai. 500 + puslapių knygą "suvalgiau" per 4-5 dienas - tai daug ką apie ją pasako :)

Maniau, kad ši knyga bus įdomus detektyvas, bet jį taip pavadinti būtų neteisinga. Tai įdomi knyga apie žmonių poelgius ir pasirinkimus, apie tragiškus įvykius, kurie vieniems sugriauna gyvenimą, kitiems tampa galimybe...

Maniau, kad ši knyga bus įdomus detektyvas, bet jį taip pavadinti būtų neteisinga. Tai įdomi knyga apie žmonių poelgius ir pasirinkimus, apie tragiškus įvykius, kurie vieniems sugriauna gyvenimą, kitiems tampa galimybe surinkti savigarbos likučius ir pradėti viską iš naujo. Rašytoja moka intriguoti, klaidina skaitytoją, įtampa auga ir pajunti, kad negali atsitraukti nuo knygos, lauki kaip viskas baigsis.

Puiki knyga ir puiki rašytoja :) Man visos Tessos sukurtos istorijos patiko, bet šita man atrodo viena iš geriausių. Intriguojantis siužetas, auganti įtampa... spėliojimai, kuris iš jų tas monstras (aišku, neatspėjau :) )....

Puiki knyga ir puiki rašytoja :) Man visos Tessos sukurtos istorijos patiko, bet šita man atrodo viena iš geriausių. Intriguojantis siužetas, auganti įtampa... spėliojimai, kuris iš jų tas monstras (aišku, neatspėjau :) ). Įdomu stebėti ir Ricoli bei Ailz asmeninį gyvenimą.

Sakyčiau, kad tai silpniausia trilogijos dalis dėl to kad:
- Erzina tai, kad staiga veikėjai ima elgtis ne taip, kaip turėtų pagal tai, kokie buvo sukurti per pirmas dvi knygas. Tarkime Klerė staiga tampa saviveiklininke, kuri...

Sakyčiau, kad tai silpniausia trilogijos dalis dėl to kad:
- Erzina tai, kad staiga veikėjai ima elgtis ne taip, kaip turėtų pagal tai, kokie buvo sukurti per pirmas dvi knygas. Tarkime Klerė staiga tampa saviveiklininke, kuri nepaiso nei proto balso, nei patarimų ir išsiruošia į savo asmeninį žygį.
- Ir toliau visi suaugę ir gyvenimo patirties turintys žmonės, ypatingai tie, kurie tos išminties turėtų turėti kaip niekas kitas, elgiasi kvailai ir neapgalvotai. Suprantu, kad jei jie priimtų kitus sprendimus, mūsų pagrindinių veikėjų šutvė prarastų iniciatyvą ir būtų nustumta į antrą planą, tačiau kažkaip ima pabosti tai, kad visą laiką tik jie vieni gali kažką pakeisti. Išgelbėti. Nugalėti... Nu tikras Volkeris Texaso Reindžeris dviejuose asmenyse.
- Knygos kulminacija yra ne jos pabaigoje, o maždaug ties viduriu, kai pagaliau įsimylėjėliai pripažįsta, kad jis nori jos, ji nori jo. Labai neblogas epizodas. Tragedija tame, kad po to ji pasielgia visiškai nelogiškai (žr pirmą punktą) ir viską mėginama sugrąžinti į pradinę būklę (suprantamas autorės ketinimas ir toliau žaisti ta pačia korta - iš jos juk tikrai nemažai intrigos pavyko išrutulioti), tačiau tai atrodo savotiškai. Vaidinti, kad status quo vis dar yra, nors figūros buvo perstatytos...
- Pabaiga, finalas ir lemianti kova. Nėra. Ta prasme viskas yra, bet taip nyku, blanku ir be ugnelės, kad net skaityti atsibosta.
- Pasakykit bent vieną normalią knygą, kur pabaigoje visi patenkinti stebi fejerverkus? Nu net burną sutraukia nuo tokio saldumo

Antrojoje knygoje be fantastinės linijos gerokai išryškėja ir romantinė. Be to tai ne šiaip meilė, o uždrausta. Tokia, kurios negalima pripažinti, kurios nė vienas iš veikėjų neturėtų jausti, kuri skaudina juos abu ir...

Antrojoje knygoje be fantastinės linijos gerokai išryškėja ir romantinė. Be to tai ne šiaip meilė, o uždrausta. Tokia, kurios negalima pripažinti, kurios nė vienas iš veikėjų neturėtų jausti, kuri skaudina juos abu ir verčia skaudinti vienas kitą. Ir visa tai sakyčiau net labai neblogai perteikta. Tikrai juntamas pyktis, kuris nenukreiptas į nieką konkrečiai, bet kartu ir neišvengiamas, kai sužinai, kad tavo gyvenimo aistra yra tavo brolis (sesuo). Taigi, su šia dalimi viskas ok.
Šiek tiek erzina tai, kad knyga ima priminti Akvariumą. Žuvyčių arba tą seną realybės šou, kur į vieną patalpą sukiša visą tuntą žmonių ir jie niekaip negali išsivaduoti vienas nuo kito ir yra priversti būti savo jausmų ir emocijų ekshibicionistais. Tai knygoje taip pat kažkodėl visur dalyvauja visi veikėjai, nors kaip ir nebūtų tam būtinybės.
Kitas erzinantis momentas - suaugusių žmonių personažai, ypatingai inkvizitorės, kuris sukurtas labai bukas, nors pagal viską toks būti neturėtų. Tiesiog siužetui reikėjo, kad ta persona elgtųsi taip, o ne kitaip, nors pagal viską bet kuris bent kiek mąstantis žmogus būtų bent kartą apsvarstęs bent kai kuriuos faktus.
O bet tačiau - paminėti elementai nebuvo tokie viską griaunantys ir žlugdantys ir knygą perskaičiau greitai, lengvai ir su malonumu ;)

Su šia knyga buvo labai keista skaitymo eiga: pradėjau nuo filmo, po to klausiau audiobook'ą ankgliškai, o baigiau skaitydama jau lietuvišką vertimą. Pagrindiniai dalykai, kuriuos pastebėjau pradėjus skaityti, kad palyginus su...

Su šia knyga buvo labai keista skaitymo eiga: pradėjau nuo filmo, po to klausiau audiobook'ą ankgliškai, o baigiau skaitydama jau lietuvišką vertimą. Pagrindiniai dalykai, kuriuos pastebėjau pradėjus skaityti, kad palyginus su angliška versija prapuolė visas teksto gyvumas. Žinoma, daug priduoda intonacija, kuri papildo tekstą klausantis įrašo, tačiau vis tiek liko toks primityvumo įspūdis su lietuvišku vertimu. O kur dar nuostaba dėl visiškai nepaaiškinamų vertinių. Pasakysiu tik vieną - kažkodėl "shadow hunter" patampa "prieblandos medžiotoju"... Kodėl? Juk taip puikiai ir tiksliai (visomis prasmėmis) išsiverčia. O kur dar pagrindinė veikėja Clary, kuri patampa Klare (gerai kad bent jau ne Kaze), ir burtašviesės (witch light), ir pasakėnai ir dar daug kitų keistų variantų.
Tačiau tai pastabos vertėjui. Pastabos knygai? Hm... Sakyčiau, kad visai neblogas fantastinės paauglių literatūros pavyzdys. Veiksmas greitas, veikėjai ryškūs ir gyvi, dialogai dera prie personažų, motyvacija aiški ir logiška. Žodžiu toks smagi nuotykių istorija su sveika doze romantikos - ko daugiau gali reikėti? :)

Ruošdamasi savo vestuvėms ieškojau šios knygos tikėdamasi gerų ir naudingų patarimų. Deja, teko labai nusivilti.
Pagrindinė knygos mintis - viskam samdyti profesionalus. Nekalbu apie fotografus ar vedėjus, nes šioje vietoje...

Ruošdamasi savo vestuvėms ieškojau šios knygos tikėdamasi gerų ir naudingų patarimų. Deja, teko labai nusivilti.
Pagrindinė knygos mintis - viskam samdyti profesionalus. Nekalbu apie fotografus ar vedėjus, nes šioje vietoje su knyga sutinku, tačiau ne visoms vestuvėms ir ne visoms nuotakoms būtinos vestuvių planuotojos, dekoruotojos, kuruotojos ir t.t.
Tikėjausi, kad šioje knygoje bus patarimų, kur geriausia pirkti/užsakyti vieną ar kitą dalyką; kaip išspręsti kylančias problemas su svečių susodinimu; kaip dekoruoti stalus ir pan. Tačiau kiekvienu atveju buvo sakoma - samdykite tos srities profesionalą, ir kuo brangesnį - tuo geriau.
Net neperskaičiau visos knygos, nes neturėjau nei pakankamai laiko, nei naudos iš to, kiek buvau perskaičiusi. O iš kelių minimalių ir abstrakčių patarimų supratau, kad aš vien iš savo supratimo darau taip, kaip ten rašoma.
Knyga tikrai nėra "Nuotakos biblija".

Trečioji autorės skaityta knyga ir trečioji serijos knyga. Lengva ir greitai skaitoma, taip sakant - tam kartui. Labiau gal tinkanti jaunimui.
Kuo toliau, tuo mažiau įtikinama, kad mergina taip leistųsi žeminama ir tiek mažai...

Trečioji autorės skaityta knyga ir trečioji serijos knyga. Lengva ir greitai skaitoma, taip sakant - tam kartui. Labiau gal tinkanti jaunimui.
Kuo toliau, tuo mažiau įtikinama, kad mergina taip leistųsi žeminama ir tiek mažai kovotų už save ir savo norus. Visgi pabaigoje ji nenusileidžia Hardinui (šaunuolė!) ir išvažiuoja siekti savo svajonės. Kuo toliau, tuo labiau atrodo nesveikas toks Hardino pavydas, kuriuo pridengtas nepasitikėjimas savimi. Tačiau tokiu elgesiu ir nevaldomu pykčiu jis tik stumia Tesą tolyn nuo savęs.
Įdomu, kaip viskas rutuliosis toliau.

Labai patiko. Išties nurodyti keletas metodų, kuriais galima įsiminti įvairiausius dalykus, Keletą išbandžiau ir tikrai pavyko prisiminti geriau. Tikiuos įkvėpimo, kurio suteikė knygą užteks ilgam, kad galėčiau toliau...

Labai patiko. Išties nurodyti keletas metodų, kuriais galima įsiminti įvairiausius dalykus, Keletą išbandžiau ir tikrai pavyko prisiminti geriau. Tikiuos įkvėpimo, kurio suteikė knygą užteks ilgam, kad galėčiau toliau lavinti atmintį :)

Politikoje vienas svarbiausių elementų yra galia. Pastarąją turėti reiškia, kad galėsi pasitelkti šį elementą ir daryti įtaką paprastiems mirtingiesiems žmonėms. Valdžios galia gali būti neribota, tačiau konsoliduotoje...

Politikoje vienas svarbiausių elementų yra galia. Pastarąją turėti reiškia, kad galėsi pasitelkti šį elementą ir daryti įtaką paprastiems mirtingiesiems žmonėms. Valdžios galia gali būti neribota, tačiau konsoliduotoje demokratinėje visuomenėje didelę reikšmę turės ir interesų grupės, kurių nepasitenkinimas valdžia gali pakenkti valdantiesiems. Kita vertus, nedemokratinėje, totalitarinėje aplinkoje vieno žmogaus, vado, kultas gali būti toks stiprus, kad prieš visą tiesą ir neteisybę užmerkiamos akys. Propaganda čia yra ginklas, kuriuo mulkinami žmonės. O su kitaip mąstančiais, kuriuos demokratinėje visuomenėje įvardintų kaip kritiškai mąstančiuosius, o totalitarinėje - priešais ir grėsme visuomenei, būtina susidoroti ir pasmerkti ilgoms kančioms.
1984-ieji - kūrinys, kuriame vaizduojama ideali totalitarinė valstybė. Žmones stebi teleekranai,
kurie kontroliuoja gyvenimą. Pagrindinis herojus Vinstonas Smitas dirba Tiesos ministerijoje. Jis pastebi, jog jo mintys yra kitokios ir jis nekenčia gyvenimo, kuris yra sukurtas partijos. Jis supranta, kad žmonių smegenys yra "pudrinamos". Praeitis keičiama kiekvieną dieną ta linkme, kuri yra tinkama partijai. Kasdien keičiasi valstybės priešai. Tėvų vaikai tampa ištikimais partijos sekliais. Vaikai išduoda tėvus dėl menkiausio netinkamo judesio.
Tačiau tokioje visuomenėje baimė visus kausto. Jos atvirai niekas neparodo, bet ji uždengiama žiaurumo "kauke". Pyktis valdo visus. O meilė yra draudžiama. Malonumai - taip pat. Partija suseks kiekvieną, jei matys, jog jis myli ir rado mylimą žmogų. Taip atsitiko ir Vinstonui. Jis ir jo mylimoji Džiulija, kad ir kaip besislapstydami tampa partijos priešais. Okeanijoje meilės ir taikos nėra. Čia tik egzistuoja karas ir išdavystės.
George Orwell'as pavaizdavo desperatišką totalitarinį pasaulį. Tikroji tiesa yra slepiama, o žmonių smegenys lyg kompiuteriai, kuriuos lengva perpogramuoti. Aukštai "sėdi" tie, kurie kontroliuoja visus. Vienintelis klausimas kyla, kada visa tai sprogs, kada viskas žlugs?