Sakyčiau, kad tai silpniausia trilogijos dalis dėl to kad:
- Erzina tai, kad staiga veikėjai ima elgtis ne taip, kaip turėtų pagal tai, kokie buvo sukurti per pirmas dvi knygas. Tarkime Klerė staiga tampa saviveiklininke, kuri...

Sakyčiau, kad tai silpniausia trilogijos dalis dėl to kad:
- Erzina tai, kad staiga veikėjai ima elgtis ne taip, kaip turėtų pagal tai, kokie buvo sukurti per pirmas dvi knygas. Tarkime Klerė staiga tampa saviveiklininke, kuri nepaiso nei proto balso, nei patarimų ir išsiruošia į savo asmeninį žygį.
- Ir toliau visi suaugę ir gyvenimo patirties turintys žmonės, ypatingai tie, kurie tos išminties turėtų turėti kaip niekas kitas, elgiasi kvailai ir neapgalvotai. Suprantu, kad jei jie priimtų kitus sprendimus, mūsų pagrindinių veikėjų šutvė prarastų iniciatyvą ir būtų nustumta į antrą planą, tačiau kažkaip ima pabosti tai, kad visą laiką tik jie vieni gali kažką pakeisti. Išgelbėti. Nugalėti... Nu tikras Volkeris Texaso Reindžeris dviejuose asmenyse.
- Knygos kulminacija yra ne jos pabaigoje, o maždaug ties viduriu, kai pagaliau įsimylėjėliai pripažįsta, kad jis nori jos, ji nori jo. Labai neblogas epizodas. Tragedija tame, kad po to ji pasielgia visiškai nelogiškai (žr pirmą punktą) ir viską mėginama sugrąžinti į pradinę būklę (suprantamas autorės ketinimas ir toliau žaisti ta pačia korta - iš jos juk tikrai nemažai intrigos pavyko išrutulioti), tačiau tai atrodo savotiškai. Vaidinti, kad status quo vis dar yra, nors figūros buvo perstatytos...
- Pabaiga, finalas ir lemianti kova. Nėra. Ta prasme viskas yra, bet taip nyku, blanku ir be ugnelės, kad net skaityti atsibosta.
- Pasakykit bent vieną normalią knygą, kur pabaigoje visi patenkinti stebi fejerverkus? Nu net burną sutraukia nuo tokio saldumo