„Visada svarbiausia, – ar tu liūdnai pasakotum, ar su humoru, – kad būtų tikra... Žmonės pavargę nuo padirbinių, simuliakrų, glamūrų, gliancų ir ilgisi tik tikrumo – antai nusišėrusių skrybėlių, atbrizgusių...

„Visada svarbiausia, – ar tu liūdnai pasakotum, ar su humoru, – kad būtų tikra... Žmonės pavargę nuo padirbinių, simuliakrų, glamūrų, gliancų ir ilgisi tik tikrumo – antai nusišėrusių skrybėlių, atbrizgusių siūlių, išplyšusių kelnių, kaliošų, piemenų apsiaustų, gervuogių... Bet tai vis išorė, o esmė? Kas tai yra – tikrumas? Jei kalbama apie literatūrą, tai tikrumo matas visais laikais – geresnio nebuvo ir nebus – skaitytojo žąsies oda. Dilgsniai panagėse – tikrame kūrinyje rašytojas adatomis bado skaitytojui panages. Diria odą...“
Man visuomet sunkiausia apžvelgti novelių, apsakymų, apysakų rinkinius, apie poeziją net nekalbu. Dažniausiai juk būna, kad vienas kūrinys patinka labiau už kitą ir sunku vertinti visumą. Kartais net pasitaiko, kai nepajauti visos knygos bendro ritmo ir kažkas krenta iš tos visumos ir viskas. Taip ir su Danutės Kalinauskaitės novelių rinkiniu „Skersvėjų namai“. Sunku apžvelgti, sunku rasti tą kompromisą pačiai su savimi.
Danutės Kalinauskaitės kūryba man nėra naujiena. Dar mokykloje teko skaityti novelių ar tai esė rinkinį „Niekada nežinai“. Jau ir tada, pamenu, jos kūryba man sukėlė dvejopus jausmus. Pajaučiau tą lietuvių literatūrai būdingą vienatvės, mirties, liūdesio prieskonį, bet kartu kažkas ir atstūmė mane. Ir dabar lygiai taip pat jaučiuosi su „Skersvėjų namais“. Ši knyga ne iš tų, kur skaitai su pasimėgavimu, valgydamas vyšnias ir spjaudydamas kauliukus kur nors sode karštą vasaros dieną. Šiai knygai reikia kažkokios rimties, vienumos, susikaupimo, nors ji nėra stora, tačiau jai perskaityti reikia nemažai laiko. Ji nerėkia ir nekviečia tavęs, kad ją paimtum į rankas, vargiai spėlioji, kas gi nutiko po to? Vargiai galbūt ir kažkur išvykęs svajoji apie tai, kaip grįžęs ją atsiversi. Bet atsiverti, paskaitai ir padedi prie lovos kitam vakarui.
Esu ta, kuri visuomet yra pirmiausia už lietuvių literatūrą ir ilgesnį laiką jos neskaičius, kažkas manyje pasidaro, kažko pradeda trūkti. Nors ir suprantu, pažįstu tą liūdesį, kankinančius egzistencinius klausimus, kartais ir man būna pernelyg niūru. Lietuvių literatūrą vertinu už tai, kad ji mano sieloje atsiliepia. Nagi, kaip atsilieps kokios džiunglės? Aukščiausios kalnų viršūnės? Juk aš ten nė buvus nesu, aš ten negimiau, negyvenu tame. Vienas dalykas, ko nesuprantu lietuvių literatūroje yra tas noras visiems skaitytojams parodyti, koks gi esi išsilavinęs, kaip gražiai moki sugretinti savo žinias su rašoma fikcija. Kiek daug esi skaitęs, galbūt net diskutavęs kokiam rašytojų sambūryje. Bet skaito ne tik rašytojai, skaito skaitytojai, kurie galbūt visi nėra tiek daug perskaitę, kurie galbūt nesugeba sugretinti šių dalykų. Žinoma, visuomet galima pagūglinti, juk viens du ir tu jau gali rasti atsakymus! Bet ar tada grožinės literatūros skaitymas nepraranda dalies žavesio? Koks gi malonumas skaityti šalia įsijungus gūglą. Novelių rinkinio „Skersvėjų namai“ pradžioje tai ir jaučiasi, paskui kažkaip atsiranda daugiau kažkokio nuoširdumo, tikrumo ir ne per paprasto paprastumo.
Noveles jungia labai panašios temos: mirtis, vienatvė, artimas, kartu ir tolimas ryšys, būties trapumas ir nenuspėjamumas. Labiausiai patikusi novelė – „Nekalčiausia archeologija“, kurioje pasakojama apie atsitiktinai pas pasakotoją atsidūrusį svetimą pirkinių sąrašą, kuris, kaip dažniausiai, parašytas sutrumpinimais. Vyksta sąrašo archeologija – kas jį parašė? Kas pirko tuos „linų sėm.“? O kam tas „marlbor“? Iš tokio, rodos, visiškai paprasto sąrašo vystosi įdomus pasakojimas, kuris man primena, jog dažnai mes kasinėjam svetimą būtį, rodos, pamiršdami savąją. Juk kaip dažnai būna, kad eini gatve, pakeli akis į langus, kur dega šviesa ir iškart įsivaizduoji, kaip jaukiai įsitaisę ten sėdi, tarkim, vyras ir moteris? Galbūt jie planuoja bendrą ateitį? Na, galbūt pykstasi, bet šitaip galvoti nesinori, visuomet jaukiau galvoti, kad jie laimingi, nes jie sėdi šiltuose namuose. Kaip tyčia, pasiimdama šią knygą iš bibliotekos, radau joje svetimus pasiimtų knygų kvitus, kurie mane nustebino ir privertė taip pat pabūt ta „archeologe“, stebėjausi, kokias knygas tas žmogus pasiėmė, jos man visiškai nesisiejo, galvojau, kaip galima pasiimti porą Bukowskio knygų, tą pačią „Skersvėjų namai“ ir šalia Sylvia Day „Paskęsk manyje“? Gal ėmė ne sau? Gal tai buvo moteris, kokių 45-erių? Gal Bukowskis buvo paaugliui sūnui, o „Skersvėjų namai“ lietuvių filologiją studijuojančiai dukrai? O gal viskas buvo visai atvirkščiai? Ir netgi čia, šioje paprasčiausioje archeologijoje, aš radau intrigą, kuri trumpam pažadino manyje spėliojimus. Taip ir sukasi šis pasaulis, atrandant paprastus dalykus, kurie suteikia bent sekundės malonumą, susimąstymą, kitaip ko vertas būtų šis gyvenimas?
Novelėje „Žmogus, pilnas skersvėjų“ pasakojama apie baikerį, gyvenantį Anglijoje, kurio mama gimtinėje vis neatsiliepia telefonu, jis pradeda nujausti kažką blogo ir leidžiasi į kelią su kitais baikeriais – greitkelio raiteliais, nes juk draugai baikeriai kaip šeima – ir bėdoj, ir džiaugsme šalia. Grįžęs Lietuvon randa tuščius namus, mamos jau nebėra, pavėluota. Tik tarpdury išdygsta jo brolis su pilnom saujom priekaištų, nes jis rimtas, jis geras, jis rūpinosi ir viskas jam turi palikti, o grįžusysis kažkoks vėjavaikis, nebrendyla, dievinantis motociklus ir nieko daugiau nematantis. Šioje istorijoje justi emigracijos problema, artimųjų nesusikalbėjimas, nesupratimas. Perskaičius nori nenori tenka susimąstyti apie tai, kad šiandien jau vargiai rastum šeimą, bent jau iš dalies, nepaliestą emigracijos. Supranti, jog laikas priprasti, prisijaukinti pavėlavimo jausmą, atstumą, laikas priprasti palikti ir būti paliktam. Gyvenime nėra viskas taip paprasta, kad visa, kas bent kažkiek brangu, tilptų lagamine ar kišenėje ir galėtum visur su savimi nešiotis
Ir galiausiai kita, man sukėlusi keistų minčių novelė - "Dryžuoti". Kas gali nutikti, jei va paimsi ir nusipirksi dryžuotą sofą? Arba fotelį? Kartais gali nutikti tai, jog ir prisikviesi dryžuotą gyvenimą iš kažkur toli, vargiai pažįstąmą. Ir viskas tik dėl tos sofos. Nes juk taip norisi, kad gyvenime viskas būtų aišku ir vientisa. Bet taip nebūna, nes tolimiausi ryšiai gali tapti artimiausiais bent trumputę akimirką, drugelio sparnų plastelėjimas už tūkstančių kilometrų gali tapti tavo gyvenimo drama, atsitiktinumų virtinė pastovumu ir visa atvirkščiai. Ir ne visada visko atseikėta lygiomis dalimis.
Kitos novelės pernelyg manęs nepalietė. Ir perskaičiusi vis dar bandau suvokti, ar šita knyga man įsimins ilgam. Tikriausiai ne, ilgam liks tik keistas sąmyšio ir melancholijos poskonis. Ne toks, kokį aš mėgstu labiausiai, bet ir ne prastas. Gal man reikia pribręsti, kad suprasčiau visa, kas parašyta. Šiaip ar taip, nuoširdžiai džiugu, jog ši rašytoja grįžo į lietuvių literatūros padangę, kad yra vertinama, apdovanojama. Juk nebūtinai viską reikia pamėgti ar kiaurai suprasti. Taip nebūna.

,,Po kalva. Po gudobele. Fėjų vėjas neša žolę ir tave, neša į ribų vietas, prie slenksčio tarp šio ir ano pasaulio. Neša tolyn nuo alkio ir kančių. Nepakankamai geri Dangui, nepakankamai blogi pragarui. Visur. Ore,...

,,Po kalva. Po gudobele. Fėjų vėjas neša žolę ir tave, neša į ribų vietas, prie slenksčio tarp šio ir ano pasaulio. Neša tolyn nuo alkio ir kančių. Nepakankamai geri Dangui, nepakankamai blogi pragarui. Visur. Ore, žemėje, vandenyje."

Labai sodri ir kiek niūri kelionė po žmogaus sąmonės užkaborius, pasirinkimą tikėti mitiniu pasauliu, kai realybė nebeteikia vilčių. Kaip pasikeičia asmuo kai jį prispaudžia negandos? Pasiruoškite susipažinti su labai realiais veikėjais ir jų problemomis, skausmais, vertybėmis. Paminėti verta ir autorės gebėjimą aprašyti aplinką, kurio dėka nukeliausite į knygą, stovėsite ant tos pačios žemės kaip ir veikėjai, tą patį užuosite, jausite ir matysite.

Nerasite čia daug veiksmo, intrigų ar netikėtų įvykių, bet, manau, patiks tiems, kuriems rūpi žmogaus vidus, psichologija.

Kai reikia googlinti, apie ką buvo perskaityta knyga... vadinas, ji neįsimintina :)

Surašykite visus turimus daiktus, kurie atrodo būtini jūsų gyvenime.

Tai pirmoji užduotis, kurią skiria architektas Edvardas Monkfordas...

Kai reikia googlinti, apie ką buvo perskaityta knyga... vadinas, ji neįsimintina :)

Surašykite visus turimus daiktus, kurie atrodo būtini jūsų gyvenime.

Tai pirmoji užduotis, kurią skiria architektas Edvardas Monkfordas žmonėms, norintiems apsigyventi jo suprojektuotame ir pastatytame name. Tradicinės Londono architektūros peizaže šis namas išsiskiria originaliomis formomis, minimalistiniu apstatymu ir aukščiausio lygio informacinėmis technologijomis.

Tokiame name gyventi gali tik ypatingi nuomininkai. Bėgantys nuo slegiančių netekčių ir bauginančių prisiminimų, sutinkantys paklusti išmaniojo namo kūrėjo suformuluotoms gyvenimo taisyklėms. Jokių naujų daiktų, baldų, puošmenų, kilimų, knygų, augintinių ir vaikų... Sterili tvarka, geležinė drausmė ir nuolatinė kontrolė.

Ir vis dėlto namas ir taisyklės tėra tik šydas, slepiantis tamsias jo savininko paslaptis.

Dar prieš pradėdama skaityti buvau nusiteikusi gan skeptiškai ir deja, bet knyga šio požiūrio nepakeitė, pagrindinis veikėjas nelabai įtikinanti asmenybė, pabaiga iš vis kaip iš muilo operų, o tie patarimai ir pamokymai...

Dar prieš pradėdama skaityti buvau nusiteikusi gan skeptiškai ir deja, bet knyga šio požiūrio nepakeitė, pagrindinis veikėjas nelabai įtikinanti asmenybė, pabaiga iš vis kaip iš muilo operų, o tie patarimai ir pamokymai (kuriuos beje gali rasti kiekviename naujienų portalo straipsnyje apie saviugdą ir panašiai) pateikti taip akivaizdžiai, o veikėjams reikia kažin kiek laiko ir pastangų juos perprasti, labai erzino, gerai tik kad knyga nestora, nereikėjo daug laiko sugaišt.

Ši istorija pasakojama trijų moterų vardu, nors, visgi, daugiausiai pasakojama iš Reičelės pozicijos. Reičelė - trisdešimt kelerių metų moteris, praradusi gyvenimo pagrindą iš po kojų. Vos prieš du metus ji, kaip jai...

Ši istorija pasakojama trijų moterų vardu, nors, visgi, daugiausiai pasakojama iš Reičelės pozicijos. Reičelė - trisdešimt kelerių metų moteris, praradusi gyvenimo pagrindą iš po kojų. Vos prieš du metus ji, kaip jai atrodė, buvo laimingai ištekėjusi, turėjo savus namus, svajojo susilaukti kūdikio. Deja, ji neteko ne tik vyro, ji neteko ir namų, galiausiai ir darbo. Dabar ji alkoholikė, kasdien maukianti džiną su toniku ir be tikslo, apsimesdama, kad vis dar dirba, važinėja traukiniu namai - Londonas ir atgal, kasdien tuo pačiu metu. Ana - laimingai ištekėjusi, ką tik susilaukusi vaikelio gražuolė blondinė. Ištekėjusi už buvusio Reičelės vyro Tomo. Gyvenanti JŲ namuose. Ir galiausiai Megana - lyg ir laimingai ištekėjusi už Skoto, vaikų nenorinti, nimfomanė gražuolė, Anos kaimynė. Reičelė kasryt važiuodama į Londoną, beveik visuomet mato laimingą porelę terasoje, ji sugalvoja jiems vardus, pavydi jiems jų laimės, stengiasi juos stebėti kuo ilgiau, bijodama nukreipti akis į savo buvusius namus. Viskas lyg ir klostosi, kaip įprasta, diena iš dienos tas pats traukinys, tas pats maršrutas, tuo pačiu laiku, kol vieną rytą Reičelė pamato kai ką, kas sudrumsčia, apverčia visų trijų moterų gyvenimus. Idilė subliūkšta.

„Mergina traukiny“ mane pakerėjo itin išbaigtais herojų portretais. Pirmąkart gyvenime bandžiau suvokti, kaip jaučiasi meilužė? Arba, kaip jaučiasi palikta žmona? Seniai skaičiau tokią knygą, kuri sukeltų kartu ir šleikštulį, ir norą vis toliau skaityti. Šioje knygoje itin ryškiai atskleidžiamas psichologinis smurtas, kurį mes galbūt ne visuomet atpažįstame. Užvertus paskutinį šios knygos puslapį, jaučiausi it man pačiai kas būtų trenkęs ir gana stiprokai. Sunku susidėlioti pyktį, šleikštulį ir gailestį į savas vietas ją perskaičius. Skaitydamas tu taip įsijauti, kad tarytum pats pradedi nekęsti, pykti, jautiesi tarytum įskaudintas.

Kaip jaučiasi moteris, kuri iš paskutiniųjų stengiasi susilaukti vaikelio ir negalėdama, panirsta į giliausią liūdesį, pradeda netgi gerti dėl to, o jos vyrui nė motais, jis susiranda naują mergužėlę, palieka žmoną be nieko? Kaip jai jaustis, jei neilgai trukus buvęs vyras susilaukia dukrytės su ta, kuri buvo jo meilužė? Kaip jaustis Reičelei, jei ji tebemyli savo buvusį vyrą, dėl visko kaltina tik save ir vis dar pasvajoja apie galimybę dar susigrąžinti buvusį gyvenimą?

„Suknista kalė. Gegutė, padėjusi kiaušinį į mano lizdą. Ji viską iš manęs atėmė. Ji viską iš manęs atėmė ir dabar skambina pasakyti, kad mano sielvartas sukelia jai rūpesčių?“

O kaip jaučiasi ta buvusi meilužė, dabar teisėta žmona ir vaiko motina? Ar ji gali jaustis saugi? Ar ji tikrai ta vienintelė? Ta, dėl kurios vyras gali palikti savo žmoną? Ir kaip jai jaustis, jei buvusi žmona juos persekioja ir neduoda ramybės?

„Tiesa ta, kad man niekad nebuvo nesmagu dėl Reičelės, netgi tada, kai dar nežinojau apie jos girtuoklystę ir apie tai, kokia ji nepakenčiama, kaip pavertė Tomo gyvenimą tikru pragaru. Man ji nebuvo tikras žmogus, be to, aš pernelyg mėgavausi tuo, kas vyksta. Būti kita moterimi - galingas užtaisas, nėra prasmės to neigti: tu esi ta, dėl kurios jis išduoda žmoną, nors myli ją, bet tau negali atsispirti. Štai kokia tu nuostabi.“

O kas, jei visa meilė ir rūpestis tėra melas? Kas, jeigu tai tik iškreiptas žaidimas su kitais žmonėmis? Juk visuomet lengviausia kaltinti, skaudinti ir apgaudinėti tą, kuris pažeidžiamiausias.

„Jis tikras šios srities meistras, tobulai sugeba priversti mane pasijusti dėl visko kalta, pasijusti beviltiška netikėle.“

Ši istorija iš pirmo žvilgsnio atrodo, kaip lengvas, įdomus, įtraukiantis skaitinys vakarui ar porai vakarų, tačiau ši istorija slepia ir gilesnių problemų, į kurias reiktų atkreipti dėmesį, permąstyti, atpažinti. Galbūt kasdien tokios istorijos ir nenutinka, tačiau labai dažnai galima pastebėti situacijų, kai yra manipuliuojama kitu žmogumi, kai jis menkinamas. Meilė akla, pasirodo, ir pasitikėjimas dažnai būna aklas.

Šioje knygoje man neatrodo svarbiausia tai, kas ir kodėl, ką nužudė. Svarbiau man atrodo pačių žmonių istorijos, sąlyčio taškai, jungiančios ir skiriančios problemos.

Apie tai, kas skaudu. Apie tai, nuo ko paprastai žmonės slepiasi ir ko vengia. Apie rasizmą.

Jodi Picoult yra tikra žmogaus emocijų valdymo meistrė, ir tai nenuginčijama tiesa visiems, kurie yra skaitę šios rašytojos...

Apie tai, kas skaudu. Apie tai, nuo ko paprastai žmonės slepiasi ir ko vengia. Apie rasizmą.

Jodi Picoult yra tikra žmogaus emocijų valdymo meistrė, ir tai nenuginčijama tiesa visiems, kurie yra skaitę šios rašytojos kūrinius. "Maži svarbūs dalykai" - visai ne išimtis. Knygoje pasakojama istorija apie moterį Rutą, kuri jau dvidešimt metų dirba gimdymo skyriuje ir padeda nėščiosioms pagaliau tapti mamomis. Tačiau vieną dieną darbe jos laukia netikėtumas - tėvai išrėžia, jog juodaodė negali artintis prie jų kūdikio. Po kiek laiko berniukas netikėtai numiršta ir, kaip nekeista, rasistai tėvai ima kaltinti Rutą, jog būtent ji nužudė jų kūdikį. Knygoje nagrinėjami šių žmonių gyvenimai prieš šį įvykį, jo metu ir teismo procese.

Knyga iš tiesų yra skaudi. Skaudi dėl to, jog ji visiškai tiesmuka - jokių pagražinimų, mat visos emocijos, visos patirtys, atskleidžiamos knygoje, yra realybėje egzistuojančių juodaodžių žmonių istorijos, kurias surinko Jodi Picoult. Atrodo, taip susigyveni, jog galėtum padaryti bet ką, kad kitos rasės žmonės pasijaustų lygiaverčiais. Knyga iš tiesų palieka įspūdį ir įspaudą, mat kaip išaiškėja knygos pabaigoje, rasistai yra net tie žmonės, kurie galvoja, kad tokie nėra...

Visiškai tvirta rekomendacija. Tiesiog duodu ne 5 žvaigždutes, o 4, nes man asmeniškai pritrauko didesnio skaitytojo įtraukimo, galbūt įvairesnių situacijų. Bet tik tiek, daugiau jokių minusų nėra.
Plačiau https://www.instagram.com/ka_skaityti/

Antroji dalis ne tokia gera kaip pirmoji, pradžioje net pradėjo erzinti tas Endriaus "skystumas", bet kai vėl jis tapo "senuoju" Endrium, knyga vėl suintrigavo. Kas labiausiai patiko, tai jų kelionės ir gražus, neegoistiškas...

Antroji dalis ne tokia gera kaip pirmoji, pradžioje net pradėjo erzinti tas Endriaus "skystumas", bet kai vėl jis tapo "senuoju" Endrium, knyga vėl suintrigavo. Kas labiausiai patiko, tai jų kelionės ir gražus, neegoistiškas bendravimas.