„Visada svarbiausia, – ar tu liūdnai pasakotum, ar su humoru, – kad būtų tikra... Žmonės pavargę nuo padirbinių, simuliakrų, glamūrų, gliancų ir ilgisi tik tikrumo – antai nusišėrusių skrybėlių, atbrizgusių...

„Visada svarbiausia, – ar tu liūdnai pasakotum, ar su humoru, – kad būtų tikra... Žmonės pavargę nuo padirbinių, simuliakrų, glamūrų, gliancų ir ilgisi tik tikrumo – antai nusišėrusių skrybėlių, atbrizgusių siūlių, išplyšusių kelnių, kaliošų, piemenų apsiaustų, gervuogių... Bet tai vis išorė, o esmė? Kas tai yra – tikrumas? Jei kalbama apie literatūrą, tai tikrumo matas visais laikais – geresnio nebuvo ir nebus – skaitytojo žąsies oda. Dilgsniai panagėse – tikrame kūrinyje rašytojas adatomis bado skaitytojui panages. Diria odą...“
Man visuomet sunkiausia apžvelgti novelių, apsakymų, apysakų rinkinius, apie poeziją net nekalbu. Dažniausiai juk būna, kad vienas kūrinys patinka labiau už kitą ir sunku vertinti visumą. Kartais net pasitaiko, kai nepajauti visos knygos bendro ritmo ir kažkas krenta iš tos visumos ir viskas. Taip ir su Danutės Kalinauskaitės novelių rinkiniu „Skersvėjų namai“. Sunku apžvelgti, sunku rasti tą kompromisą pačiai su savimi.
Danutės Kalinauskaitės kūryba man nėra naujiena. Dar mokykloje teko skaityti novelių ar tai esė rinkinį „Niekada nežinai“. Jau ir tada, pamenu, jos kūryba man sukėlė dvejopus jausmus. Pajaučiau tą lietuvių literatūrai būdingą vienatvės, mirties, liūdesio prieskonį, bet kartu kažkas ir atstūmė mane. Ir dabar lygiai taip pat jaučiuosi su „Skersvėjų namais“. Ši knyga ne iš tų, kur skaitai su pasimėgavimu, valgydamas vyšnias ir spjaudydamas kauliukus kur nors sode karštą vasaros dieną. Šiai knygai reikia kažkokios rimties, vienumos, susikaupimo, nors ji nėra stora, tačiau jai perskaityti reikia nemažai laiko. Ji nerėkia ir nekviečia tavęs, kad ją paimtum į rankas, vargiai spėlioji, kas gi nutiko po to? Vargiai galbūt ir kažkur išvykęs svajoji apie tai, kaip grįžęs ją atsiversi. Bet atsiverti, paskaitai ir padedi prie lovos kitam vakarui.
Esu ta, kuri visuomet yra pirmiausia už lietuvių literatūrą ir ilgesnį laiką jos neskaičius, kažkas manyje pasidaro, kažko pradeda trūkti. Nors ir suprantu, pažįstu tą liūdesį, kankinančius egzistencinius klausimus, kartais ir man būna pernelyg niūru. Lietuvių literatūrą vertinu už tai, kad ji mano sieloje atsiliepia. Nagi, kaip atsilieps kokios džiunglės? Aukščiausios kalnų viršūnės? Juk aš ten nė buvus nesu, aš ten negimiau, negyvenu tame. Vienas dalykas, ko nesuprantu lietuvių literatūroje yra tas noras visiems skaitytojams parodyti, koks gi esi išsilavinęs, kaip gražiai moki sugretinti savo žinias su rašoma fikcija. Kiek daug esi skaitęs, galbūt net diskutavęs kokiam rašytojų sambūryje. Bet skaito ne tik rašytojai, skaito skaitytojai, kurie galbūt visi nėra tiek daug perskaitę, kurie galbūt nesugeba sugretinti šių dalykų. Žinoma, visuomet galima pagūglinti, juk viens du ir tu jau gali rasti atsakymus! Bet ar tada grožinės literatūros skaitymas nepraranda dalies žavesio? Koks gi malonumas skaityti šalia įsijungus gūglą. Novelių rinkinio „Skersvėjų namai“ pradžioje tai ir jaučiasi, paskui kažkaip atsiranda daugiau kažkokio nuoširdumo, tikrumo ir ne per paprasto paprastumo.
Noveles jungia labai panašios temos: mirtis, vienatvė, artimas, kartu ir tolimas ryšys, būties trapumas ir nenuspėjamumas. Labiausiai patikusi novelė – „Nekalčiausia archeologija“, kurioje pasakojama apie atsitiktinai pas pasakotoją atsidūrusį svetimą pirkinių sąrašą, kuris, kaip dažniausiai, parašytas sutrumpinimais. Vyksta sąrašo archeologija – kas jį parašė? Kas pirko tuos „linų sėm.“? O kam tas „marlbor“? Iš tokio, rodos, visiškai paprasto sąrašo vystosi įdomus pasakojimas, kuris man primena, jog dažnai mes kasinėjam svetimą būtį, rodos, pamiršdami savąją. Juk kaip dažnai būna, kad eini gatve, pakeli akis į langus, kur dega šviesa ir iškart įsivaizduoji, kaip jaukiai įsitaisę ten sėdi, tarkim, vyras ir moteris? Galbūt jie planuoja bendrą ateitį? Na, galbūt pykstasi, bet šitaip galvoti nesinori, visuomet jaukiau galvoti, kad jie laimingi, nes jie sėdi šiltuose namuose. Kaip tyčia, pasiimdama šią knygą iš bibliotekos, radau joje svetimus pasiimtų knygų kvitus, kurie mane nustebino ir privertė taip pat pabūt ta „archeologe“, stebėjausi, kokias knygas tas žmogus pasiėmė, jos man visiškai nesisiejo, galvojau, kaip galima pasiimti porą Bukowskio knygų, tą pačią „Skersvėjų namai“ ir šalia Sylvia Day „Paskęsk manyje“? Gal ėmė ne sau? Gal tai buvo moteris, kokių 45-erių? Gal Bukowskis buvo paaugliui sūnui, o „Skersvėjų namai“ lietuvių filologiją studijuojančiai dukrai? O gal viskas buvo visai atvirkščiai? Ir netgi čia, šioje paprasčiausioje archeologijoje, aš radau intrigą, kuri trumpam pažadino manyje spėliojimus. Taip ir sukasi šis pasaulis, atrandant paprastus dalykus, kurie suteikia bent sekundės malonumą, susimąstymą, kitaip ko vertas būtų šis gyvenimas?
Novelėje „Žmogus, pilnas skersvėjų“ pasakojama apie baikerį, gyvenantį Anglijoje, kurio mama gimtinėje vis neatsiliepia telefonu, jis pradeda nujausti kažką blogo ir leidžiasi į kelią su kitais baikeriais – greitkelio raiteliais, nes juk draugai baikeriai kaip šeima – ir bėdoj, ir džiaugsme šalia. Grįžęs Lietuvon randa tuščius namus, mamos jau nebėra, pavėluota. Tik tarpdury išdygsta jo brolis su pilnom saujom priekaištų, nes jis rimtas, jis geras, jis rūpinosi ir viskas jam turi palikti, o grįžusysis kažkoks vėjavaikis, nebrendyla, dievinantis motociklus ir nieko daugiau nematantis. Šioje istorijoje justi emigracijos problema, artimųjų nesusikalbėjimas, nesupratimas. Perskaičius nori nenori tenka susimąstyti apie tai, kad šiandien jau vargiai rastum šeimą, bent jau iš dalies, nepaliestą emigracijos. Supranti, jog laikas priprasti, prisijaukinti pavėlavimo jausmą, atstumą, laikas priprasti palikti ir būti paliktam. Gyvenime nėra viskas taip paprasta, kad visa, kas bent kažkiek brangu, tilptų lagamine ar kišenėje ir galėtum visur su savimi nešiotis
Ir galiausiai kita, man sukėlusi keistų minčių novelė - "Dryžuoti". Kas gali nutikti, jei va paimsi ir nusipirksi dryžuotą sofą? Arba fotelį? Kartais gali nutikti tai, jog ir prisikviesi dryžuotą gyvenimą iš kažkur toli, vargiai pažįstąmą. Ir viskas tik dėl tos sofos. Nes juk taip norisi, kad gyvenime viskas būtų aišku ir vientisa. Bet taip nebūna, nes tolimiausi ryšiai gali tapti artimiausiais bent trumputę akimirką, drugelio sparnų plastelėjimas už tūkstančių kilometrų gali tapti tavo gyvenimo drama, atsitiktinumų virtinė pastovumu ir visa atvirkščiai. Ir ne visada visko atseikėta lygiomis dalimis.
Kitos novelės pernelyg manęs nepalietė. Ir perskaičiusi vis dar bandau suvokti, ar šita knyga man įsimins ilgam. Tikriausiai ne, ilgam liks tik keistas sąmyšio ir melancholijos poskonis. Ne toks, kokį aš mėgstu labiausiai, bet ir ne prastas. Gal man reikia pribręsti, kad suprasčiau visa, kas parašyta. Šiaip ar taip, nuoširdžiai džiugu, jog ši rašytoja grįžo į lietuvių literatūros padangę, kad yra vertinama, apdovanojama. Juk nebūtinai viską reikia pamėgti ar kiaurai suprasti. Taip nebūna.