Knyga, kuri yra persmelkta niūrios nuotaikos, tamsos bei bejėgiškumo jausmo. Tačiau nepaisant to Hannah labai vaizdingai bei poetiškai aprašo tuo metu vykstančius dalykus. Skaitant atrodo, jog ir pats esi tame slėnyje bei...

Knyga, kuri yra persmelkta niūrios nuotaikos, tamsos bei bejėgiškumo jausmo. Tačiau nepaisant to Hannah labai vaizdingai bei poetiškai aprašo tuo metu vykstančius dalykus. Skaitant atrodo, jog ir pats esi tame slėnyje bei dalyvauji miestelėnų gyvenimuose. Dar labiau sukrečia tas faktas, jog ši knyga yra parašyta remiantis tikrais faktais ir tai, jog apskritai tokie dalykai vyko. Gyvenant XXI amžiuje tai tiesiog sunku suvokti.
Jei mėgstate knygas, kurios yra perpintos mistika, prietarais bei žmonių tikėjimu antgamtiškais dalykais - Jums turėtų patikti ir ši istorija. Galiu drąsiai teigti, jog Kent turi puikią ranką valdyti plunksnai.

19 amžius, Arija, senoviški prietarai, kurie kartais kelia šiurpą. Žmonės bijo to, ko nesupranta, stengiasi išgyventi. Noros ir jos anūko istorija. Žolininkės Nensės istorija. Knyga dramatiška, net žiauri ir sunkiai kartais...

19 amžius, Arija, senoviški prietarai, kurie kartais kelia šiurpą. Žmonės bijo to, ko nesupranta, stengiasi išgyventi. Noros ir jos anūko istorija. Žolininkės Nensės istorija. Knyga dramatiška, net žiauri ir sunkiai kartais suvokiama, kaip taip galima.Bet parašyta labai lengvu, greitai skaitomu stiliumi...

Įdomi knyga apie laikus, kai prietarai ir fantastiškos būtybės valdė žmonių gyvenimus. Puikiai sukurti moterų charakteriai, jos mylinčios, tikinčios, norinčios apsisaugoti nuo blogio. Ta scena prie upės, kai "gydomas"...

Įdomi knyga apie laikus, kai prietarai ir fantastiškos būtybės valdė žmonių gyvenimus. Puikiai sukurti moterų charakteriai, jos mylinčios, tikinčios, norinčios apsisaugoti nuo blogio. Ta scena prie upės, kai "gydomas" luošas berniukas, įsimenanti ir priverčianti dar ilgai viską apgalvoti. Man knyga labai patiko.

Skaityti šios knygos pradžią buvo itin sunku, labai sunkiai mane ji įtraukė, gal tas senų laikų aprašymas šiek tiek mane atbaidė. Bet tikriausiai kaip ir dauguma vėliau ši knyga įtraukė į save. Skaitydama vis galvodavau...

Skaityti šios knygos pradžią buvo itin sunku, labai sunkiai mane ji įtraukė, gal tas senų laikų aprašymas šiek tiek mane atbaidė. Bet tikriausiai kaip ir dauguma vėliau ši knyga įtraukė į save. Skaitydama vis galvodavau na ką dar sugalvos kaip "išgydyti" tą vargšą vaiką, ir vis stengiausi suprasti kaip anksčiau buvo tikima tomis pasakomis apie apsėdimus, ar ligas sukeltas antgamtiškų galių.. Gan sunkoka buvo skaityti ir dėl to, kad esu kategoriška visokiems antagamtiškiems dalykėliams, mane sunku įtikinti visokiais apsėdimais ar karmomis, esu per daug realistiška. Ir dėlto tikriausiai man būtų buvę sunku gyventi anais laikais, gal būčiau daugiau kunigo užtarėja, nors tos senutės, kuri šventai tikėjo savimi taip pat buvo gaila.
Tiesą sakant net neturėčiau prie ko prikibti.. Rašymo stilius pagal mane tobulas, viskas sudėliota tobulai, apie kaimelį papasakota tarsi jis iš tikrųjų egzistuotų.. Tiesiog gal mane ši knyga tiek nesužavėjo, kiek tikėjausi iš visų rekomendacijų.

,,Po kalva. Po gudobele. Fėjų vėjas neša žolę ir tave, neša į ribų vietas, prie slenksčio tarp šio ir ano pasaulio. Neša tolyn nuo alkio ir kančių. Nepakankamai geri Dangui, nepakankamai blogi pragarui. Visur. Ore,...

,,Po kalva. Po gudobele. Fėjų vėjas neša žolę ir tave, neša į ribų vietas, prie slenksčio tarp šio ir ano pasaulio. Neša tolyn nuo alkio ir kančių. Nepakankamai geri Dangui, nepakankamai blogi pragarui. Visur. Ore, žemėje, vandenyje."

Labai sodri ir kiek niūri kelionė po žmogaus sąmonės užkaborius, pasirinkimą tikėti mitiniu pasauliu, kai realybė nebeteikia vilčių. Kaip pasikeičia asmuo kai jį prispaudžia negandos? Pasiruoškite susipažinti su labai realiais veikėjais ir jų problemomis, skausmais, vertybėmis. Paminėti verta ir autorės gebėjimą aprašyti aplinką, kurio dėka nukeliausite į knygą, stovėsite ant tos pačios žemės kaip ir veikėjai, tą patį užuosite, jausite ir matysite.

Nerasite čia daug veiksmo, intrigų ar netikėtų įvykių, bet, manau, patiks tiems, kuriems rūpi žmogaus vidus, psichologija.

Vos tik pasirodžius "Paskutinės apeigos" autorės naujai knygai, nieko nelaukusi čiupau ją skaityti. Kaip aš myliu tokias knygas, kurias tik atvertus, jau patys pirmi sakiniai tave įtraukia į knygos pasakojimą. Pastaroji irgi...

Vos tik pasirodžius "Paskutinės apeigos" autorės naujai knygai, nieko nelaukusi čiupau ją skaityti. Kaip aš myliu tokias knygas, kurias tik atvertus, jau patys pirmi sakiniai tave įtraukia į knygos pasakojimą. Pastaroji irgi iš tokių, kurios puslapius skaičiau iš lėto ir taupydama, nes žinojau, kad per metus tokių knygų mano skaitomame sąraše būna vos viena kita, todėl belieka mėgautis geru vertimu, nepakartojamu siužetu ir mažais žingsneliais priartėti prie netikėtos pabaigos. Neteikiu didelio žavesio Airijai vien dėl jos niūraus oro, bet šiame pasakojime, ji tam puikiausiai tinka vien dėl slogios nuotaikos, tamsaus ir niūraus kraštovaizdžio bei nuolatinės orų kaitos. Atrodo, kad autorė neatsitiktinai pasirenka tokias šalis, tikėdamasi parodyti, kad ir tokiose atšiauriose vietose vyksta gyvenimas ir gali būti įdomu skaitytojui pažinti tai viską iš arčiau. Ir vėl šis naujas kūrinys pilnas mistikos, fantastikos, detektyvo elementų. Tačiau čia viskas puikiai suderinta ir išbaigta. Skaičiau ir tarsi dalyvavau pasakoje, kur fėjos kitaip sakant laumės, gali žmogui ne tik padėti, bet ir tuo pačiu užtraukti bėdą: atimti iš tavęs mylimus žmones, "pasėti" tavyje nežinomą ligą. Galvojau, kad tokius dalykus man tik pasakodavo mano a.a. močiutė, kuri norėdama mane pagąsdinti, jų prisigalvodavo kaskart vis naujų. Pasirodo, kad šiuolaikiniai autoriai irgi į savo kūrinius įtraukia tokius pasakojimus apie mitines būtybes, duodami suprasti, kad tokie dalykai tikrai egzistavo, o gal net egzistuoja ir iki šių dienų, tik mes jų nepastebime arba nenorime jų pastebėti. Būsiu atvira ir nevyniosiu žodžių į vatą, bet didžiausią mano dėmesį pavergė atsiskyrėlė žolininkė Nensė, kuri buvo ir moteris, atvedanti kūdikius į saugų šio pasaulio uostą, ir sirena, nutraukianti laivų inkarus ir išsiunčianti juos į tamsą. Joje tarsi persipynusi mistika su daugybe gėrio dalelyčių. Man visada patiko tokios stiprios moterys, kurios, kad ir kas nutinka per gyvenimą eina iškėlusios galvą, nepamiršdamos padėti kitiems įveiktį jų problemas. Todėl tokios moterys arba visą gyvenimą žvelgia į saulę, arba turi gerą širdį, ir nesvarbu, ar toks veidas-nuo darbo laukuose ar nuo šypsojimosi, - pas jas ir su jomis visada būna gera. Nors kūrinys paremtas tikrais faktais, autorė stengėsi pavaizduoti tikėjimą fėjomis kaip neatsiejamą kasdienio gyvenimo XIX a. Airijos kaime dalį, o ne kaip anomaliją. Todėl, aš tikiu, kad tokie dalykai tikrai egzistuoja tik kitokia forma ar pavidalu. Jei manęs paklaustumėte, kuris autorės kūrinys yra geriausias, aš tikrai atsakyčiau, kad vienodai abu stiprūs ir tikrai išskirtiniai. Kiekvienas labai skirtingas ir savotiškas, priverčiantis susimąstyti ir dar ilgai pagalvoti apie tai, kas ir dėl ko įvyko ir kodėl būtent šitaip. O šiam kūriniui galiu pasakyti, kad tai stipru, originalu, gražu.