Prisiminimai apie II pasaulinį karą, sakyčiau, ne visai paprasto kareivio akimis. Prisiminimai vadinamojo tankų genijaus ir to, kuris išplėtė "žaibiškojo karo" sąvoką. Nors jis buvo Vermachto karininkas, tai netrukdė jam...

Prisiminimai apie II pasaulinį karą, sakyčiau, ne visai paprasto kareivio akimis. Prisiminimai vadinamojo tankų genijaus ir to, kuris išplėtė "žaibiškojo karo" sąvoką. Nors jis buvo Vermachto karininkas, tai netrukdė jam kritikuoti ir pačio Adolfo Hitlerio. Knyga bus įdomi kiekvienam, besidominčiam karo istorija, bet paprastam skaitytojui, mano nuomone, kiek sausoka.

Harmoninga tyla, kurią aprašyti gali tik Japonų rankos. Banana Yoshimoto sukūrė labai subtilų moters pasaulį, kupiną ramybės ir, tuo pačiu metu, išgyvenimų. Meilė užgimusi prie lango buvo tokia paprasta ir nuoširdi, kad...

Harmoninga tyla, kurią aprašyti gali tik Japonų rankos. Banana Yoshimoto sukūrė labai subtilų moters pasaulį, kupiną ramybės ir, tuo pačiu metu, išgyvenimų. Meilė užgimusi prie lango buvo tokia paprasta ir nuoširdi, kad leido patikėti jos autentiškumu, leido pagalvoti - būtent taip saldžiai karčiai ir būna realybėje.
Knyga pilna savianalizės, apmąstymų ir lengvos it plunksna meilės.

Karas, atrodo tais laikais nebuvo retas dalykas. Sabine Ebert puikiai pasakoja dvaro peripetijas ir intrigas, atskleisdama žmonių dviprasmiškumą, godumą ir patvirkimą. Marta net ir gyvendama pilyje, turėdama didelę paramą...

Karas, atrodo tais laikais nebuvo retas dalykas. Sabine Ebert puikiai pasakoja dvaro peripetijas ir intrigas, atskleisdama žmonių dviprasmiškumą, godumą ir patvirkimą. Marta net ir gyvendama pilyje, turėdama didelę paramą iš savo vyro, bei pilies šeimininkės, nėra saugi. Jos gebėjimai, bei grožis – jos priešas. Visa tai žadina ne pačius geriausius vyrų ketinimus jos atžvilgiu. Žinant tuos laikus, įskaudinti moterį, buvo tas pats kas pasididžiuoti trofėjumi grįžus iš medžioklės. Draugų akyse tampi didvyriu, o Marta tikrai nemažas prizas. O jei dar tas vyras, kuris medžioja, aukštos kilmės - labai sunku apsaugoti savo ir savo šeimos garbę.

Na, štai ir toliau pasakojamas paprastos mergaitės, pribuvėjos ir žolininkės Martos bei jos vyro, riterio Kristiano gyvenimas. Net ir tai, kad Marta ištekėjo už riterio, ji nėra saugi. Jos vyro priešas Randolfas ne tik...

Na, štai ir toliau pasakojamas paprastos mergaitės, pribuvėjos ir žolininkės Martos bei jos vyro, riterio Kristiano gyvenimas. Net ir tai, kad Marta ištekėjo už riterio, ji nėra saugi. Jos vyro priešas Randolfas ne tik pasityčiojo iš jos kaip iš moters, bet dar ir šantažuoja. Marta nuolat gyvena baimėje, grėsmėje būti sudegintai, bet nesiliauja gydyti. Didelį įspūdį paliko ta knygos vieta, kur pasakojama, kaip tuo laikmečiu buvo tikrinama ar moteris ragana, ar ne. Ji būdavo panardinama į vandenį, jei nuskęsdavo – vadinasi, ji dora moteris ir visai ne ragana. O jei kažkaip išplaukdavo, vadinasi, ji – ragana ir ją sudegindavo ant laužo. Išvada, kaip nesiteisinsi – vis tiek liksi kalta. O apkaltai didelio teismo ir nereikėdavo.

Knygą pasiėmiau skaityti po to kai netyčia pamačiau filmą. Aišku ši dalis sunkiai skaitėsi, tik nežinau ar dėl to kad filmą pirma pažiūrėjau, ar dėl vertimo ir kalbos. Pati istorija žiauri, kaip ir vaizduojamas...

Knygą pasiėmiau skaityti po to kai netyčia pamačiau filmą. Aišku ši dalis sunkiai skaitėsi, tik nežinau ar dėl to kad filmą pirma pažiūrėjau, ar dėl vertimo ir kalbos. Pati istorija žiauri, kaip ir vaizduojamas laikmetis. Moters padėtis, o ypač jeigu ji yra neturtinga, žiauri ir skaudi. Vietomis net negalėjau skaityti kiek blogo galėjo patirti viena moteris.

Knyga įdomi. Anksčiau skaičiau šios autorės knygas, kurios būdavo apie meilę, ši -kitokia. Knygoje dominuoja ne tik meilės bei ir detektyviniai siužetai. Greitai ir lengvai skatėsi, patiko. Įtraukianti istorija, įdomūs...

Knyga įdomi. Anksčiau skaičiau šios autorės knygas, kurios būdavo apie meilę, ši -kitokia. Knygoje dominuoja ne tik meilės bei ir detektyviniai siužetai. Greitai ir lengvai skatėsi, patiko. Įtraukianti istorija, įdomūs veikėjai.

Tai buvo apskritai pirmas gidas, kurį skaičiau. Ir skaičiau jį ne prieš kelionę, o jau kurį laiką po jos. Galvojau bus smagu dar kartą pavaikštinėti to nuostabiojo miesto gatvėmis. Taip, jaučiu banalią meilę Paryžiui,...

Tai buvo apskritai pirmas gidas, kurį skaičiau. Ir skaičiau jį ne prieš kelionę, o jau kurį laiką po jos. Galvojau bus smagu dar kartą pavaikštinėti to nuostabiojo miesto gatvėmis. Taip, jaučiu banalią meilę Paryžiui, užteko vieną kartą apsilankyti ir jau svaigstu iš meilės jam.
Kadangi tai pirmas gidas, kurį skaičiau ir nelabai turiu su kuo palyginti, tikriausiai pora prisėdimų jį perskaičiusi, susimąsčiau apie tokio dalyko šiais laikais, kaip gidas, prasmę. Juk, kai pagalvoji, yra įvairiausių programėlių telefonuose, straipsnių su "10 dėmesio vertų vietų Paryžiuje" ar panašiai, tad gido skaitymas kartais atrodo ne itin reikalinga. Ką perskaičiau, beveik viską ir pamiršau, niekas pernelyg manęs nesujaudino ir neprivertė įsidėmėti. Gal būtų kiek kitaip, jei būčiau skaičiusi lėktuve, skrendančiame į Paryžių, bet vėlgi... Esu tas žmogus, kuris mėgsta patirti, pažinti per savo prizmę ir taip, kaip man norisi, todėl straipsnių ar tokių kelionių gidų rekomendacijos man pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. Daug smagiau pažinti miestą, pavyzdžiui, paskaičius kokius memuarus, biografiją, eseistiką ar tiesiog grožinį kūrinį, kuriame tas miestas aprašytas ir pasivaikščioti ten, kur vaikščiojo kokia ten Viktorija ar Lina iš skaitytos knygos.

Perskaičiusi šį gidą supratau, kad prioritetas man yra tikrumas. Daug smagiau skaityti tikras istorijas apie prancūzus draugus, kokius įdomesnius nuotykius, nutikusius tame mieste ar šalyje. Dėl to man patiko vos keletas tikresnių komentarų šioje knygoje, visa kita priminė gidą pasiturinčiai 50-ies metų porelei. Taip, mes keliavome kaip jauna pora ir šimtais svaidytis vakarienei kažkaip mums nelabai prie širdies, kaip ir daugeliui mūsų draugų. Ar rekomenduočiau šį gidą, keliaujant į Paryžių? Ne.
Geriau rekomenduočiau lėktuvo skaitymams įsimesti kokius memuarus ar klasiką ir užsidegti noru atrasti kažką neįprasto. Kaip kad aš, skaičiau Edith Piaf istorijas ir važiavau ieškoti kažkokių laiptų, kur neva ji gimė ir tai buvo vienas įspūdingiausių nuotykių, kurį prisiminsiu ilgiau, nei Eifelio švytėjimą.
Ir, visgi, žinau, jog kiekvieno žmogaus kelionės yra skirtingos, skiriasi ir galimybės, norai ar prioritetai, todėl, jei norite paskaityti gidą ir susidaryti planą, kur norėtųsi nukeliauti – griebkite šį gidą ar naudokitės kalnu programėlių. Jei norite kažkokio tikrumo ir asmeniškesnių pajautų – pasigriebkite kažką apie prancūzus ar prancūziško ir paklaidžiokite patys. Ir tikriausiai dar reiktų pridurti, kad aš esu labiau ta klaidžiojanti svajoklė, kuri pamačius siauras gatveles, senus langus, tuoj įsivaizduoja ten nutikusias istorijas, ir alpsta iš susižavėjimo, tad tikriausiai todėl gidai ir nėra artimi mano širdžiai.