Į Prancūziją ir (netikėtai!) Ispaniją leidžianti nukeliauti nuostabi istorija 💛
Knygą perskaičiau per tris dienas. Sakysit ilgai žinant, kad knygą sudaro vos 142 puslapiai. Taip, galbūt, tačiau sąmoningai norėjosi...

Į Prancūziją ir (netikėtai!) Ispaniją leidžianti nukeliauti nuostabi istorija 💛
Knygą perskaičiau per tris dienas. Sakysit ilgai žinant, kad knygą sudaro vos 142 puslapiai. Taip, galbūt, tačiau sąmoningai norėjosi pasitaupyti, nepraryti viso pasakojimo iš karto vienu prisėdimu (o ir sėkmingai tuo metu vyko pasiruošimas Velykoms, tad pavyko nukreipti mintis ruošiant įvairius skanėstus). Atrodytų paprasta, niekuo per daug neypatinga istorija apie trijų (o galima sakyti ir keturių) asmenų šeimą, jų gyvenimą, tarpusavio santykius, požiūrį į gyvenimą, vertybes, tačiau tiek daug savyje talpinanti. Džiaugsmo, juoko, beprotybės, liūdesio, draugystės, meilės, atsidavimo. 😌 Istorija įsuka skaitytoją šokio ritmu grojant dažnai minimai ir pagrindinei knygos dainai Ninos Simone "Ponas Bodžanglis". 🎶 Jos nepasileisti paklausyti būtų tiesiog nuodėmė, nes tai daina, padedanti dar geriau pajusti tvyrančią nuotaiką. Nesinori per daug išduoti, nes bus neįdomu.
Džiaugiausi, stebėjausi, abejojau, vietomis baisėjausi (iš serijos, "kaip taip galima?!"), liūdėjau, - jaučiausi, kaip tos šeimoms slapta narė. Irgi visgi užvertus knygą kažkokia keistai svajinga, bet tuo pačiu liudesio kruopele persmelkta nuotaika dar ilgokai tvyrojo manyje ir aplink mane. Rodos, skaitysiu ją dar ir labai rekomenduoju!

Ir vėlgi leidausi sugundoma knygos viršelio. Tačiau nesigailiu. Nors tikėjaus kitokios knygos, kitokios istorijos. Istorijos, kurioje būtų pilna muzikos, visgi nesigailiu, kad ją perskaičiau. Man patiko. Ir mielai skaityčiau...

Ir vėlgi leidausi sugundoma knygos viršelio. Tačiau nesigailiu. Nors tikėjaus kitokios knygos, kitokios istorijos. Istorijos, kurioje būtų pilna muzikos, visgi nesigailiu, kad ją perskaičiau. Man patiko. Ir mielai skaityčiau ją dar kartą. Manau, kad kada nors taip ir atsitiks. Iškart perskaičius, norėjosi rašyti ilgą ir išsamų komentarą, tačiau tai labai puikiai padarė skaitytoją Agnė (rekomenduoju paskaityti jos komentarą!). Kuomet perkaičiau jos atsiliepimą apie knygą, net nagus panižo, kaip norėjau kuo greičiau knygą paimti į savo rankas. Nuo savęs galėčiau pridėti tik tiek, kad knyga tikrai gana savotiška, kažko panašaus, bent šiais metais, man skaityti neteko, tad natūralu, kad daugelis ją smerkia ar nesupranta, už ką žmonės ją giria. Ko gero, ne vieną kartą reikėtų perskaityti šią knygą, jog būtų galima tai suprasti.

„Vienas kokteilis, vienas šokis, ir pakvaišusi moteris plunksnuota skrybėle privertė mane kraustytis dėl jos iš proto, pasiūlė man dalintis jos pamišimu.“

„– Važiuokite greičiau, nes jūsų melagystės jus pavys! –...

„Vienas kokteilis, vienas šokis, ir pakvaišusi moteris plunksnuota skrybėle privertė mane kraustytis dėl jos iš proto, pasiūlė man dalintis jos pamišimu.“

„– Važiuokite greičiau, nes jūsų melagystės jus pavys! – klykė ji, iškeltomis rankomis stovėdama mano kabriolete.
– Negaliu, spidometras savo aukščiausiame taške, o rodyklė žemiausiame, jei ir toliau taip lėksime, žūsime, atsitrenkę į savo pačių beprotybę!“

Įsivaizduokite, kad dabar esate vakarėlyje, kuriame pilna įvairiausių žmonių. Kažkas su kažkuo šnekučiuojasi, galbūt kažkas kampe flirtuoja, kilnoja vyno taurę prie lūpų, tačiau jūsų žvilgsnis sustoja ties porele, šokančia tolėliau. Jus užburia jų judesiai, o ta charizmatiška moteris, o ta meilė ir susižavėjimas, švytintis vyro akyse! Jūs apsvaigstate vien nuo to vaizdo ir nė negalvojate apie tai, kad jų gyvenimas nėra tik tas nuostabus, jus užburiantis šokis. Bet akimirką, tą trumputę akimirką jūs patikite, kad gyvenimas gali būti ir tas aistringas šokis, pamiršus viską aplinkui, matant tik vienas kito akis. Akimis matote tą šokančią nuostabią porą, užuodžiate meilę ir girdite fone skambančią Nina Simone - Mr. Bojangles, net nepastebite, kad šiame vakarėlyje jokia kita daina ir neskamba. Tik Bodžanglis.
Jaučiu banalią silpnybę prancūzų literatūrai, kinui ir, žinoma, vienąkart Paryžiuj apsilankius jau vis svajoju, kaip lankysiuosi ten dar tikrai ne kartą. Šiai knygai irgi pajutau silpnybę. Autoriaus Olivier Bourdeaut gyvenimas – virtinė nesusipratimų ir nuosmūkių. Nuo vaikystės buvo disleksikas, jį išmetė iš mokyklos, dirbo įvairiausius atsitiktinius darbus, kol tapo tiesiog bedarbiu, gyveno su tėvais. 35-erių per septynias savaites parašė romaną. Taip, taip, tą patį „Belaukiant Bodžanglio“ ir iškart sudrebino literatūrinį Prancūzijos gyvenimą, ir nusinešė ne vieną premiją, tuo įrodydamas, kad gyvenimas nebūtinai turi būti vien tik ištisa nelaimių virtinė.
Knygoje pasakojama apie ypatingą porą ir jų pradinuką sūnų. Jie susipažįsta švelniai meluodami viens kitam ir tuo sau pasidarydami pramogą. Jis dirba įprastą, labai gerai apmokamą darbą, ji – tiesiog kasdien jo laukia ir trokšta susilaukti vaikelio. Pagaliau jiems tai pavyksta ir ilgainiui vyras pradeda suvokti, jog negali palikti motinos vienos su vaiku, nes ji pernelyg nutrūktgalviška, pernelyg laisvos sielos, galiausiai pats meta darbą, nuperka pilį Ispanijoje ir pradeda neatplėšinėti laiškų. Jie gyvena vakarėlių, muzikos ir šokio sūkuryje, jie beprotiškai myli vienas kitą ir, žinoma, sūnų, tik ne taip, kaip mes įpratę. Galiausiai, nesutikdami su visuomenės normomis ir joms besipriešindami, jie atsiima sūnų iš mokyklos ir nebeleidžia į ją eiti, nes, pasak jų, mokykla smukdo vaiko asmenybę, pradeda mokyti sūnų namie. Viskas skamba tartum pasakoje, tačiau, deja, kad ir kaip stengtumeis bėgti nuo visuomenės normų, nuo laiškų nepabėgsi. Jie įklimpsta į skolas, sušlubuoja mylimosios ir motinos, kuri kasdien vadinama skirtingais vardais, psichologinė būklė. Viskas sutrinka ir "Mr. Bojangles" nutyla, šokis nutrūksta.

Skaitydama šą istoriją caksėjau liežuviu iš malonumo, kaip talentingai autorius sugretino pačius liūdniausius dalykus su beprotybe, smagiu maištu ir nebanaliu grožiu. Skaitant šią istoriją viduje ir verkiau, ir šypsojaus, svajojau, guodžiau, ko tik aš nedariau! Seniai beskaičiau knygą apie tokią didžiulę meilę, kuriai ne kliūtis nei beprotybė, nei kasdienybė. Meilės šokis tęsiasi amžinai. Skaitydama kokią kitą istoriją, kur tėvai būtų tokie savanaudžiai gal pykčiau, kaltinčiau juos, tačiau šioje istorijoje jaučiausi užliūliuota tos meilės ir tarytum apgauta, kad tesugebėjau tik suprasti, pateisinti, liūdėti. Nors istorija trumputė (viso labo 144 psl.) joje sutilpo viskas, ko reikia ypatingai knygai, kurią įsimeni ilgam ir būtiniausiai norisi karts nuo karto, kai prarandi tikėjimą pasauliu ar meile, ją perskaityti. Rekomenduoju!

Kaip smagu ir gera perskaityti tokį literatūriškai stiprų kūrinį, kuris paliko tokį neišdildomą įspūdį ir kurį norėsis skaityti dar ne kartą arba tiesiog turėti sau, kad atėjus sunkiai akimirkai galėtum perskaityti ir...

Kaip smagu ir gera perskaityti tokį literatūriškai stiprų kūrinį, kuris paliko tokį neišdildomą įspūdį ir kurį norėsis skaityti dar ne kartą arba tiesiog turėti sau, kad atėjus sunkiai akimirkai galėtum perskaityti ir išgyventi tai, ką patyrė, išgyveno, matė, jautė šios knygos pagrindinis veikėjas. Tokios knygos - tai lyg asmeniniai dienoraščiai ir jų skaitytojas gali būti tik toks skaitytojas, kuris supranta ir nori tikro literatūrinio šedevro, kurį perskaičius norėsis sau pačiam užduoti daugybę klausimų: kodėl? dėl ko? kam? Turbūt pirmą kartą gyvenime nesinori man smulkiai analizuoti perskaityto kūrinio, o visas emocijas pasilikti giliai savo, skaitytojos, širdyje. Todėl, drąsiai galiu teigti, jog tai -aukščiausios prabos kūrinys.