"Pribuvėjos išpažintis" man ir patiko ir nepatiko. Kažkaip labai jau neutraliomis emocijomis ją skaičiau. Taip norėjosi įsijausti, bet pati pradžia manęs visai neįtraukė. Pasakojimas apie gerą draugę, kuri turi daug...

"Pribuvėjos išpažintis" man ir patiko ir nepatiko. Kažkaip labai jau neutraliomis emocijomis ją skaičiau. Taip norėjosi įsijausti, bet pati pradžia manęs visai neįtraukė. Pasakojimas apie gerą draugę, kuri turi daug paslapčių, kurios paskui išaiškėja, manęs nelabai įtikino. Man ta draugė atrodė kaip dviveidė, tai ji aprašoma kaip nuolanki atsidavusi draugė, tai jau kaip išdavikė ar netgi kažkiek savanaudiška bei daranti nesąmoningus veiksmus. Tai tiesiog pasimečiau, koks ji iš tikrųjų žmogus. Pabaigoje labiau įsijaučiau į istoriją, bet jos baigtį jau nuspėjau ir tai buvo tiesa :) Tik vis kažkaip nesupratau dėl ko Noelė nusižudė.. arba aš neradau tos rimtos priežasties, arba aš kažką praleidau..

Nuovargis buvo nuo tų nesibaigiančių pykčių, nesąmoningų situacijų to pykčio sukėlimui. Tik antroje šios 3 dalies knygoje galėjau truputį atsipalaiduot ir nebejaust to susierzinimo. Man šiek tiek ji ištempta atrodo, nes...

Nuovargis buvo nuo tų nesibaigiančių pykčių, nesąmoningų situacijų to pykčio sukėlimui. Tik antroje šios 3 dalies knygoje galėjau truputį atsipalaiduot ir nebejaust to susierzinimo. Man šiek tiek ji ištempta atrodo, nes kai kurios vietos tiesiog buvo nereikalingos, per daug hiperbolizuotos. Bet be šių minusų man knyga patiko, greit skaitoma, kupina įvairiausių įvykių.

Baigta jau 3dalis, kuri lietuviškose knygose suskirstyta į dvi dalis. Kiek esu skaičiusi, tai retas autorius gali išlaikyti tą intrigą ir padaryti bent kažkiek prilygstamas kitas dalis pirmajai knygai. O dar retesnis autorius...

Baigta jau 3dalis, kuri lietuviškose knygose suskirstyta į dvi dalis. Kiek esu skaičiusi, tai retas autorius gali išlaikyti tą intrigą ir padaryti bent kažkiek prilygstamas kitas dalis pirmajai knygai. O dar retesnis autorius sugeba sudominti dar labiau skaitytoją kitomis dalimis nei pirmąja. Šiuo atveju galiu teigti, kad įdomiausia knyga buvo pati pirmoji, negaliu sakyt, kad man nepatiko šios dalys, bet jau nebebuvo taip įdomu, o kartais jaučiau ir nuovargį.. Nuovargis buvo nuo tų nesibaigiančių pykčių, nesąmoningų situacijų to pykčio sukėlimui. Tik antroje šios 3 dalies knygoje galėjau truputį atsipalaiduot ir nebejaust to susierzinimo. Man šiek tiek ji ištempta atrodo, nes kai kurios vietos tiesiog buvo nereikalingos, per daug hiperbolizuotos. Bet be šių minusų man knyga patiko, greit skaitoma, kupina įvairiausių įvykių.

Perskaičiusi šios knygos pirmąją dalį, ėmiausi antrosios, dabar imsiuosi ir trečiosios :) Galiu pasakyti, kad pirmoji dalis man buvo įdomesnė, gal toji pradžia labiau domino, kaip susipažįsta, kaip toliau viskas vyksta. O...

Perskaičiusi šios knygos pirmąją dalį, ėmiausi antrosios, dabar imsiuosi ir trečiosios :) Galiu pasakyti, kad pirmoji dalis man buvo įdomesnė, gal toji pradžia labiau domino, kaip susipažįsta, kaip toliau viskas vyksta. O antroje dalyje gal man buvo per daug to pykstamės - taikomės - pykstamės. Ir netgi šioje dalyje per daug naivi man buvo pagrindinė herojė, atrodė, kad arba pastoviai virkauja, arba atleidinėja :) O būtent pagrindinio herojaus charakteris man patiko ir buvo net kažkiek pažįstamas. Mano vyras taip pat toks greit įsiplieskiantis, pavydus, pilnas sarkazmo :) Todėl, kai kurie šio veikėjo pasakyti žodžiai, sakiniai, ar veiksmai labai priminė mano vyrą ir netgi nestebino, o sukėlė šypseną. Tad buvo labai įdomu skaityti ką gi ir vėl tokio pašiepiančio ar juokingo jis pasakys. Galiu tik patvirtinti, kad knyga daugiau skirta paaugliams, nes jie puikiai supras tuos nesuvokiamus sprendimus ar veiksmus, bet kai aš nelaikau savęs labai jau sena, tai taip pat stengiuosi suprasti šiuos veikėjus :)

Esu sakiusi, kad knygoms reikia tam tikro laiko, momento ir dauguma knygų gali atrasti pas tave kelią. Šiuo metu turiu labai mažai laiko, esu užsivertusi kursais, namais, todėl man reikėjo kažko lengvo ir neįpareigojančio....

Esu sakiusi, kad knygoms reikia tam tikro laiko, momento ir dauguma knygų gali atrasti pas tave kelią. Šiuo metu turiu labai mažai laiko, esu užsivertusi kursais, namais, todėl man reikėjo kažko lengvo ir neįpareigojančio. Paėmusi šią storą knygą, tikėjausi ją skaityti savaite ar netgi dvi, bet perskaičiau beveik per 3 dienas :) Ji tikrai nebuvo ant tiek fantastiškai gera, bet tiesiog nėjo nuo jos atsitraukti, vienas įvykis sekė kitą įvykį ir taip visoje knygoje. Istorija daugiau sukurta paaugliams, būdama paauglė sakyčiau "kokia faina knyga!" :) Bet ir dabar mokinuosi iškart neteisti tų paauglių, gi ir mes tokie 18mečiai buvome, taip pat šnekėdavome nesąmones, elgdavomės nelabai protingai, ir tikrai mes, merginos, labai tikėdavome vaikinais ir jiems pastoviai atleisdavome :) todėl ir čia nebandžiau įžvelgti sveiko proto, ar suaugusio žmogaus situacijų bei sprendimų. Todėl knyga man ir patiko. Tik kažkodėl visą knyga manęs neapleido mintis, kad autorė prieš rašant šią knygą perskaitė "Penkiasdešimt pilkų atspalvių" ir pasistengė sukurti kažką panašaus tik paaugliams. Tikrai panašumų įžvelgiau daug.

Iškart galiu pasakyti, jog ši knyga romantikams, tikintiems meile, atleidimu, pasiaukojimu, ir vėlgi meile :) Nežiūrint į visą tą saldumą, istorija buvo gana įtraukianti, kartais panuobodžiaudavau, bet tai netrukdė pačios...

Iškart galiu pasakyti, jog ši knyga romantikams, tikintiems meile, atleidimu, pasiaukojimu, ir vėlgi meile :) Nežiūrint į visą tą saldumą, istorija buvo gana įtraukianti, kartais panuobodžiaudavau, bet tai netrukdė pačios knygos turinio įsisavinimui. Labai lengvai skaitoma ir istorija pateikta gan įdomiai, nors kartais buvo nuobodoka skaityti tai, kas nutiko praeityje.. Minusų galėčiau prirašyti gan nemažai, bet nerašysiu, nes gal tik aš čia tokia kritiškesne tokiai amžinai ir neapsisprendusiai meilei :) Mane tik truputi trikdė tas geranoriškas, nuoširdus būsimas pagrindinės veikėjos vyras.. Jis toks per daug saldus buvo, ir nepykstantis, ir atleidžiantis, ir indus plaunantis, ir viską leidžiantis, na žodžiu princas ant balto žirgo. Tai gal man tai nepatiko, norėjosi kitokio šio veikėjo įvaizdžio. Bet šiaip laisvalaikiui gera knyga.

Nuo pat knygos pradžios man viskas atrodė gan normalu, tik jau būnant susidūrus su tokiom istorijom, žinojau, kad kažkas ne taip. Iš tikrųjų knygos pradžia man netgi buvo kažkiek skausminga, buvo nelengva net skaityti. Esu...

Nuo pat knygos pradžios man viskas atrodė gan normalu, tik jau būnant susidūrus su tokiom istorijom, žinojau, kad kažkas ne taip. Iš tikrųjų knygos pradžia man netgi buvo kažkiek skausminga, buvo nelengva net skaityti. Esu labai jautri temom apie vaikus, jų palikimą, smurtą, išnaudojimą, dingimus, mirtis, viskas, kas susiję su vaikais man itin jautru..Gal ir todėl šios knygos pagrindinio veikėjo dukters dingimas, man buvo labai skaudus. Pati turiu du vaikučius, ir neįsivaizduoju kaip reikėtu toliau gyventi, ką reikėtu iš vis jausti jei jie tiesiog dingtų. Labai patiko knygoje aprašomo veikėjo būsena, kai jis atsakė į klausimą kaip jis jaučiasi, jis pasakė: "Aš buvau miręs. Miriau tą pačią dieną, kai dingo Jozefina." Iš kart pagalvojau, kad tikriausiai ir mano visi jausmai, juslės, įprasti veiksmai, viskas būtų mirę.. Bet kalbant toliau apie knygą :) Mane tikriausiai nėra sunku nustebinti, ar įtraukti su tokiomis knygomis :) Mėgstu įtampa, greit ją pajuntu, ir jau įsitraukusi į kūrinį skaitau ir skaitau. Tikriausiai jau nuo pradžių žinojau kas galbūt ją nužudė ar kažkaip kitaip ją pagrobė, bet pabaiga tikrai mane nustebino. Mano nuomone įžvelgiu kelis šios knygos minusus, ar gal tiesiog tai ko man trūko. Gal norėjosi labiau išplėtotos temos apie šizofrenija sergančius žmones, didesnio gilinimosi į juos, jų padėti, situacijas apie priepuolius. Ir taip pat, kartais susipainiodavau situacijose, bet tai gal jau čia mano problema :) Bet iš esmės man knyga labai patiko ir taip įtraukė, kad ją perskaičiau per vieną vakarą.

Man ši knyga atrodė ganėtinai silpna.. Pačioje pradžioje maniau ja susižavėsiu, tikrai kai kurios vietos labai įtraukė. Viena iš temų buvo vyro smurtavimas prieš žmoną, kaip ji tai kentė, atleisdavo ir vėl kęsdavo. Gal...

Man ši knyga atrodė ganėtinai silpna.. Pačioje pradžioje maniau ja susižavėsiu, tikrai kai kurios vietos labai įtraukė. Viena iš temų buvo vyro smurtavimas prieš žmoną, kaip ji tai kentė, atleisdavo ir vėl kęsdavo. Gal man truputį sunku suprasti tokias moteris, nes mano šeimoje to nėra ir būti negali, ir esu gan kategoriška šia tema. Bet stengiausi užslėpti savo požiūrį, nes žinau, kad moterų, kurios mušamos vis atsuka kitą žandą egzistuoja ir realybėje ir ne man jas teisti. Bet tai ne vienintelė tema šioje knygoje. Autorė, kaip supratau, norėjo praeitį supinti su ateitimi. Na, bet tų istorijų ir įvykių man kažkaip buvo per daug.. Atrodo, galėjo labiau praplėsti pagrindinės veikėjos gyvenimo peripetijas, bet knygoje buvo vis mėtomasi prie sudužusių įvairių žmonių gyvenimų, ir norima visas tas tragedijas kuo greičiau užbaigti.. Gal todėl man šios knygos pabaiga jau turėjo būti daugiau nei po pusės knygos, nes vėlesnis knygos turinys man buvo jau nuobodus ir nebeįdomus. Tiesiog skaičiau, tam kad perskaityt.. Nesakau, kad knyga neįdomi, bet mano nuomone ją tikrai buvo galima parašyti įdomiau. Man ji buvo tiesiog lengvas skaitinys, kuris kartais erzindavo.

Nežinau, kaip jums būna skaitant įvairaus žanro knygas, bet bent jau man labai gerai jaučiasi skirtumas tarp šiuolaikinės literatūros ir klasikos, bei ankstesnių laikų literatūros. Ši knyga kaip diena ir naktis lyginant su...

Nežinau, kaip jums būna skaitant įvairaus žanro knygas, bet bent jau man labai gerai jaučiasi skirtumas tarp šiuolaikinės literatūros ir klasikos, bei ankstesnių laikų literatūros. Ši knyga kaip diena ir naktis lyginant su šių laikų romanais. Skaitant ją, atrodė, kad anksčiau skaičiau paprasčiausio turinio, lengviausių žodžių knygas :) Tokie pat jausmai tvyrojo skaitant ir Marquez "Šimtas metų vienatvės" ar netgi tą pačią "Čiauškutę". Manau, kas skaitė panašių autorių knygas supras mane, ką noriu pasakyti :) "Ana Karenina" tikrai mane pavergė savo turiniu, savo žodžių turtingumu, iškalbingumu, kiekvienos smulkmenos aprašymu, situacijos nagrinėjimu, na viskuo. Tikrai pripažinsiu, kai kurios vietos leido pažiovauti, bet tai vis tiek niekaip neleido man nuvertinti šios knygos. Ir iš tikrųjų mano simpatijas pavergė ne Anos ir Vronskio meilės istorija, o Levino ir Kiti istorija :) vis laukdavau, na kada gi rašys apie juos, kaip bus toliau.. Būtent Levino, kaip vyro personažas, mane labai sužavėjo, kartu toks vyriškas, ir toks jausmingas iš vidaus.
Pasižadėjau, kad būtinai šiais metais rašysiu ir kas nepatiko knygoje, ar kokių minusų joje radau būtent aš. Tai šios knygos minusas, kad jos negalėjau perskaityti greitai. Turėjau skaityti susikaupusi, perskaitydama kiekvieną žodį ir įsijausdama į istoriją, nes kitu atveju būčiau net neprisiminus ką rašo po pusės knygos.