Dėmesį patraukė kiek bauginantis, bet vis dėlto intriguojantis pavadinimas. Tokia yra ir pati knyga. Iš pradžių romanas pasirodė sunkiai suvokiamas ir skaitomas, bet skaitant vis toliau darėsi vis įdomiau sužinoti kas slypi...

Dėmesį patraukė kiek bauginantis, bet vis dėlto intriguojantis pavadinimas. Tokia yra ir pati knyga. Iš pradžių romanas pasirodė sunkiai suvokiamas ir skaitomas, bet skaitant vis toliau darėsi vis įdomiau sužinoti kas slypi už visų knygoje aprašytų paslaptingų minčių ir dingimų. Mistinė knygoje sukurta atmosfera - iš vandenyno kylantis rūkas, užburia ir nepeleidžia iki paskutinio puslapio.Tai nėra paprastas romanas, ar įprasta detektyvinė istorija, kur sumanus seklys lengvai išnarplioja sudėtingą bylą. Autorius pažvelgė giliau, į XX amžiaus žmonių problemą - Vienatvę. Jaunas, nelabai sėkmingas rašytojas, gyvenanatis ties skurdo riba semia idėjas savo kuriniams iš draugystės su vienišais žmonėmis, iš jų istorijų, tuo tarpu kitas vienišas ekscentrikas seka jo pėdomis ir savo ligotoje psichikoje vaizduojasi, kad išvaduoja vienišuosius juos žudydamas. Visos įvykusios mirtys baugina rašytoją, jam rodos, kad mirtis tyko ir jo, čia pat, už durų slenksčio. Lūžio momentas įvyksta, kai žūsta jo artima draugė - buvusi operos solistė, tada jam gimsta noras atkeršyti. Būtent tas troškimas ir padeda surasti žudiką, bei pačiam išvengti mirties. Knyga tikrai duoda peno apmastymąms ir yra verta būti perskaitytai.

Pirmoji mano knygų iššūkio 2013 knyga įveikta, tad noriu trumpai apie ją ir papasakoti.

Apie Orvelo knygą keistu pavadinimu 1984 sužinojau visai neseniai ir visiškai atsitiktinai, bendraudamas su klientu apie jo paieškos...

Pirmoji mano knygų iššūkio 2013 knyga įveikta, tad noriu trumpai apie ją ir papasakoti.

Apie Orvelo knygą keistu pavadinimu 1984 sužinojau visai neseniai ir visiškai atsitiktinai, bendraudamas su klientu apie jo paieškos sistemą, kuri nerasdavo knygos pavadinimu "1984″. Buvau sunepatogintas, kai prisipažinau, kad apie šią knygą nesu net girdėjęs.. Pasirodo tai viena visų laikų perkamiausių knygų, nuo jos pasirodymo 1949 metais, buvo parduota daugiau nei 25 mln. knygos kopijų.

Apie ką ši knyga

1984 - distopija, kurią autorius parašė 1948-49 metais, prieš pat savo mirtį. Knygoje aprašyta politinė ir socialinė situacija, kuri, autoriaus įsivaizdavimu, pasaulyje susiklostys apie 1984 metus. Šioje knygoje autorius išreiškia savo kritiką imperializmui ir totalitarizmui, piešia netolimą ateitį, kuomet pasaulį valdys trys didžiosios valstybės - Okeanija (grubiai - abi Amerikos, Britanijos salos, Australija ir pietinė Afrika), Eurazija (Rusija ir vakarų Europa) ir Rytazija (tolimieji rytai).

Nors paviršutiniškai atrodytų, kad nieko panašaus, ką įsivaizdavo Orvelas, neįvyko, geriau pasižiūrėjus į demokratiją, kurią turime savo šalyje ar vakarų valstybėse, galim pastebėti daugybę atitikimų, ypač tarp prolių (taip naujakalbe buvo vadinami proletarai) ir žemesniosios klasės. Nors ir išoriškai žmonių laisvė nebuvo suvaržyta taip, kaip įsivaizdavo ir aprašė Orvelas, Zigmundo Froido atradimų ir Edvardo Berne pastangų dėka, žmonės buvo pavergti kur kas maloniau. Apie žiniasklaidos priemonių panaudojimą šiam tikslui knygos autorius užsiminė, bet tuo metu, manau, dar sunku buvo įsivaizduoti, kad tą bus galima padaryti taip, kad žmonės patys mokėtų pinigus už įrankius, skirtus jiems pavergti, o ne priimtu kančią kaip gyvenimo normą.

Tiesa, kapitalistai toli gražu nebuvo "nugalėti" ir kapitalas, mano supratimu, vis dar yra aukščiausioji valdžia, tačiau nežinant sunku pasakyti, kaip šis valdžios apratas iš tiesų funkcionuoja ir ar jis atitinka tai, ką įsivaizdavo Orvelas. Yra daugybė sąmosklo teorijų, apie daugumą jų pasiskaityti galite čia.

Tik nepamanykite kad čia sausa knyga apie politiką, anaiptol. Čia tikrų tikriausias romanas, su meilės istorija ir visais kitais elementais. Istorija tikrai įtraukianti, perskaičiau ją vos per kelis prisėdimus.

Vertimas

Knyga išversta 1991 metais, bet skaityti ją buvo tikras malonumas ir sunku net buvo įsivaizduoti, kad knyga originaliai parašyta ne Lietuvių kalba. Paskutiniu metu teko "paragauti" keletą ypač prastai išverstų knygų, tad šia prasme knyga buvo tikra atgaiva. Ačiū Virgilijui Čepliejui už tikrai puikų vertimą.

O užduotis čia buvo tikrai neeilinė, kadangi knyga parašyta ne šiaip anglų kalba, bet dar joje pilna ir naujakalbės terminų.

Naujakalbė

Tai vienas labiausiai man patikusių dalykų knygoje. Gilinimasis į žodžių kilmę (kas ypač sureikšminama Lotynų ar Hebrajų kalbose) man ilgą laiką buvo neaiškus reikalas. Ši knyga prasklaidė rūką, parodydama žodžių kilmės ir suvokiamos prasmės reikšmę.

Siekdama supaprastinti žmonių (ir praeities) valdymą, kaip vieną iš priemonių Partija pasirinko kalbos perrašymą į taip vadinamą Naujakalbę. Apie Naujakalbę yra net atskiras skyrius knygos pabaigoje, konceptas iš tiesų labai įdomus: įvedant naujus žodžius, panaikinant tam tikras žodžių prasmes ar visai atsisakant kai kurių žodžių buvo siekiama ne tik kuo tiksliau išreikšti anglų socializmo pasaulėžiūrą ir mąstymo būdą, bet ir padaryti neįmanomus kitus mąstymo būdus. Juk iš tiesų neįmanoma galvoti ar bendrauti apie kažką, kam išreikšti neturi jokių žodžių..

Reziumuojant, jei esi bent kiek politiškas (net jei ir visai mikroniškai, tik tiek kiek aš), labai rekomenduoju perskaityti šią knygą.

William S. Burroughs laikomas vienu pavojingiausių bitnikų kartos rašytojų. Savo atviru tekstu jis puikiai tėškia ir parodo realybę tokią, kokia ji yra iš tiesų sarkastiškai pašiepdamas vartotojišką bejausmę visuomenę....

William S. Burroughs laikomas vienu pavojingiausių bitnikų kartos rašytojų. Savo atviru tekstu jis puikiai tėškia ir parodo realybę tokią, kokia ji yra iš tiesų sarkastiškai pašiepdamas vartotojišką bejausmę visuomenę. Knygoje "Narkašas" autorius kalba apie narkomano kasdienybę (beje, iš patirties): narkotikų paiešką, vartojimą, narkomano savijautą, jausmus, ambicijas ir norus, kurių vartojant nedaug ir telieka: vienintelis tikslas - gauti dozę. Knygą lengva skaityti, tačiau man ji pasirodė pakankamai "sausa": vientisa, tolygi, pilka ir nuobodi. Tačiau gal toks būtent ir yra narkomano gyvenimas. 7/10

Kriminalinės paieškos darbuotoja A. Kamenskaja tiria paslaptingą populiaraus rašytojo žmogžudystę. Tiriant bylą, būta ir komplikacijų. Kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievas realizuoja. Byla išaiškinama labai painiu būdu....

Kriminalinės paieškos darbuotoja A. Kamenskaja tiria paslaptingą populiaraus rašytojo žmogžudystę. Tiriant bylą, būta ir komplikacijų. Kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievas realizuoja. Byla išaiškinama labai painiu būdu. Iš pradžių bandoma apsimesti kitu asmeniu, bet kriminalistė Nastia viską atseka ir išaiškina tikrąjį nusikaltėlį.

Žanras: romanas vaikams

Puslapių skaičius: 248

Leidykla: Spindulys, 2009m.

Vertinimas: 5/5

"Tuoj bus metai, kaip Antanas neturi mamos, bet jis

dabar gana dažnai pagalvoja,

kad mama ne mirusi, o kur nors išėjusi ar...

Žanras: romanas vaikams

Puslapių skaičius: 248

Leidykla: Spindulys, 2009m.

Vertinimas: 5/5

"Tuoj bus metai, kaip Antanas neturi mamos, bet jis

dabar gana dažnai pagalvoja,

kad mama ne mirusi, o kur nors išėjusi ar išvažiavusi

ir netrukus grįš. Iš tikrųjų negrįš. Niekada. Kad ir kaip Antanas lauktų"

Neapsakomas noras tūrėti mamą aprašomas šioje knygoje. Joje rašomas subtilus humoras, netikėti siužeto vingiai, situacijos.

Skaitydama juokiausi ir netgi verkiau. Manau, jog knyga skirta tiek vaikams, tiek suaugusiems. Svarbiausias veikėjas yra labai geras, nuoširdus, ketinantis daug ko pasiekti savame gyvenime, galintis apginti savo tėtį Aleksandrą Tamulį nuo konkurentų ir bankininkų. Ir tai tik 2b klasės mokinys Antanas Tamulis.

Jis net nėra nepagalvojęs, jog dvejus metus mokosi mokykloje ir nepastebi, kad 2a klasės mokytoja Jūratė tokia kaip jo mama. Graži (į ją net panaši), rūpestinga mokytoja, kaip du vandens lašai panaši į jo mamytę. Jam ji kaip tikra mama. Antanas jai išsipasakoja visas nuoskaudas ir džiaugsmus. Patricija su Antanu svarsto, kaip padaryti, kad Antano tėtis vestų Jūratę ir jiems tai puikiai pavyksta.

Nė nežinau dėl ko, bet nesigauna apie šį romaną parašyti atsiliepimo be asmeniškumų, nes tema tokia supurtanti ir be proto skaudi. Skaitant šį romaną suvokiu, kad tai, ką padarė Piteris, garantuoju, nori padaryti bent po...

Nė nežinau dėl ko, bet nesigauna apie šį romaną parašyti atsiliepimo be asmeniškumų, nes tema tokia supurtanti ir be proto skaudi. Skaitant šį romaną suvokiu, kad tai, ką padarė Piteris, garantuoju, nori padaryti bent po porą vaikų kiekvienoje klasėje... gal ne sušaudyti, bet bent jau kokiu kitu būdu visus klasės "kietuolius" pamokyti. Labai puikiai pati atsimenu kaip verkdavau naktimis, kaip įžengusi į klasę eidavau iki suolo nuleidusi akis į žemę, kad tik neatkreipt dėmesio. Galbūt todėl visą romaną nežinojau nė kurią pusę palaikyti. Skaudu buvo skaityti apie tėvų skausmą, tačiau ne ką mažiau šokiruojantis pasirodė ir mokyklos "kietuolių" elgesys su Piteriu ir kitais vaikai.

Tik šioje knygoje atvejis kitoks - tėvai jį net baudė, kad tik jis bandytų pritapti prie visų, bandė jį keisti, kai jam tiesiog reikėjo gero žodžio. Iš mokytojų pagalbos jis taip pat nesulaukė, o jei ir sulaukdavo, tapdavo atpirkimo ožiu. Neturėjo su kuo išsikalbėti... labai įstrigo ir momentas, kai jis gavo A iš rašinio, tačiau ir šį pabijojo parodyti tėvams... Iš tikrųjų jo niekas nesuprato ir nė nebandė suprast... Nuo pat priešpiečių dėžutės pirmą dieną darželyje.

Ir dėl Džouzės, kurią iš pradžių smerkiau, bet pati pamenu, kad gyvenime yra tekę apsimesti, jog su kažkuo nebendrauju, kad tik kiti nepamatytų ir nepagalvotų, jog aš prastesnė... žinau, žiauru, bet kiekvienas pamąstęs ilgiau nei akimirką suvoktų, kad yra tekę tą patirti...

Dar susimąsčiau apie populiarumo suvokimą. Kaip Džouzė bijojo visiems pripažinti, jog Piteris jai svarbus, o visais atvejais viešai deklaravo, jog jis jam nieko nereiškia vien tam, jog išsaugotų draugus.

Romane stebino ne pats laiko šokinėjimas, o visos veikėjų linijos - tiek Džouzės tėvo paieškos, tiek jos mamos draugystė su Patriku ir Leise, Piterio mama. Taip pat Piterio tėvų išgyvenimai, kurie pasirodė ypatingai išskirtiniai.

Pabaigoje romano, matyt, kadangi nebe pirmą Picoult romaną skaičiau, jau numaniau kuo viskas baigsis, ir buvau teisi, bet tai nesugadino įspūdžio, ašaras skaitydama liejau ne kartą... tiesiog visa tai man labai artima, nors ir susišaudyme nesu dalyvavusi (Ačiū Dievui...). Įtraukčiau šį veikalą į mokyklose duodamus privalomosios literatūros sąrašus. Visiems "ereliams".

"Karo menas"



Ką paprasti žmonės išmano apie karą? Dauguma suvokia karą, kaip apie masinį žmonių susitelkimą, kuriame vyksta kova be taisyklių. Tačiau ar taip galima apibūdinti karą? Karas nėra susijęs tik su...

"Karo menas"



Ką paprasti žmonės išmano apie karą? Dauguma suvokia karą, kaip apie masinį žmonių susitelkimą, kuriame vyksta kova be taisyklių. Tačiau ar taip galima apibūdinti karą? Karas nėra susijęs tik su žudynėmis ar užkariavimais. Pagal knygos autorių Sun Tzu - tai menas. Reikia mokėti bei sugebėti sukurti naudingą taktiką ar patikimą strategiją, kuri nuvestų karius į pergalę, patiriant kuo mažesnius nuostolius.

Knygoje aptariama, kaip būtų išmintingiausia parengti tokias strategijas, į ką reikėtų kreipti daugiausia dėmesio. Vaizdingais išsireiškimais, metaforomis atskleidžiamas karo menas, parodoma kita jo pusė. Kūrinyje taip pat gausu palyginimų, aforizmų ir kinų išminties: "Netvarka užgimsta iš tvarkos, bailumas užgimsta iš drąsos, silpnumas užgimsta iš stiprybės". Tokios, ir panašios mintys, verčia nusišypsoti ir peržvelgti savo kraštą, jo žmones, išskirti kiekvieno stipriąsias ir silpnąsias vietas.

"Karo menas" vertas dėmesio kūrinys. Jis man padėjo susimąstyti apie praeitį, kuri visada yra susijusi ir su ateitimi, todėl šios knygos turinys išliks naudingas visų laikų žmonėms.

H.Murakami- vienas iš tų autorių, kuriuos norisi skaityti dar, dar. Perskaitai vieną, tada ieškai kitos, dar kitos, dar... Atrastas visiškai atsitiktinai, vis sugrįžta į namus, visada bent viena knyga "kabo" sąraše "reikia...

H.Murakami- vienas iš tų autorių, kuriuos norisi skaityti dar, dar. Perskaitai vieną, tada ieškai kitos, dar kitos, dar... Atrastas visiškai atsitiktinai, vis sugrįžta į namus, visada bent viena knyga "kabo" sąraše "reikia perskaityti".

Šįkart tai- "Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės". Gana neįprastai plona knyga, kurią perskaičiau per porą dienų. Šiek tiek keista- lyg ir "murakamiška", bet tuo pačiu ir kiek kitokia. Kaip ir ankstesnėse skaitytose, svarbiausi veikėjai- JIS ir JI. Su savais pliusais ir minusais, su savais keistumais. Tik štai nebuvo tos mistikos- nei avių, nei paukščių ar keistai besisukančio laiko. Tačiau negaliu sakyti, kad to labai pasigedau. Atvirkščiai- visą laiką lydėjo tas laukimo jausmas- kada? kas nutiks? Nuolat buvo smalsu- kaip gi Hadžime (pagr.herojus) pasielgs dabar? Kur vėl pradingo Šimamoto? Ar susitiks dar kartą? Ar bus kartu?

Kai kuriuos sakinius, herojų pokalbius norisi nusirašyti- atrodo, taip taikliai pasakyta ("Ši mergina, jei jau nusprendžia kalbėti, turi ką pasakyti. Tiesiog ilgiau už kitus ieško žodžių").

Bet! Man, kaip nemėgstančiai neaiškumo jausmo, pritrūko bent mažos užuominos, kas gi nutiko Šimamoto. Visada kažkur šalia žinojimas, kad kažkas jos gyvenime ne taip, kitaip, bet kas būtent- taip ir neatskleidžiama. Tai truputį kankina :)

Smagu, kad knyga daugiau ar mažiau pateisino lūkesčius, ir tikrai nenumalšino noro skaityti ir kitas autoriaus knygas.

Knygelė mažutė, bet buvo tikras iššūkis. Senekos įžvalgos per tiek metų jau tapo visiems žinomomis tiesomis, todėl nieko akis atveriančio neradau. Įdomus buvo pats knygos stilius toks nebūdingas šiuolaikinei literatūrai....

Knygelė mažutė, bet buvo tikras iššūkis. Senekos įžvalgos per tiek metų jau tapo visiems žinomomis tiesomis, todėl nieko akis atveriančio neradau. Įdomus buvo pats knygos stilius toks nebūdingas šiuolaikinei literatūrai. Pyktis, anot jo, yra pati baisiausia iš visų žmogaus ydų, kuri yra siaubinai žalinga žmogui. Apie pyktį jis šneka kaip apie asmenį. Ir keista, kaip autorius bando atskirti pyktį nuo keršto troškimo jausmo. Mano galva tai neatskiriami dalykai, praktiškai sinonimai. Taip pat įdomu pastebėti autoriaus požiūrį į moteris (jos dažnai lyginamos su vaikais, seniais ir ligoniais), jo žinias apie žmogaus kūną (pasirodo, kad pyktis kyla tada, kai užkaista kraujas aplink širdį). O labiausiai pralinksmino štai kas: "Dėl tos pačios priežasties pikčiausi yra rausvaplaukiai ir rudžiai; jų veido spalva iš prigimties tokia, kokia kitiems atsiranda supykus, jų kraujas - judrus ir gyvas." O išvada tik viena ir, manau, labai teisinga: pyktis niekada nepadeda, vien tik kenkia, o geriausias būdas jo išvengti - tai vengti dalykų, kurie gali supykdyti, o supykus vengti bet kokių sprendimų darymo.

Dar vienas Nicholo Sparks bestseleris, kuris turėtų patikti nevienai moteriai ir kurį vertėtų paskaityti vyrams. Ši istorija nėra apie tobulą gyvenimą, atvirkščiai, pagrindinė veikėja 27 -erių metų Keitė, kenčia...

Dar vienas Nicholo Sparks bestseleris, kuris turėtų patikti nevienai moteriai ir kurį vertėtų paskaityti vyrams. Ši istorija nėra apie tobulą gyvenimą, atvirkščiai, pagrindinė veikėja 27 -erių metų Keitė, kenčia nuolatinį vyro smurtą. Jį išprovokuoja paprasčiausia dėmelė šaldytuve, ar ne laiku parodytas per didelis jo žmonos švelnumas. Moters situacija apsunkina ir tai, kad jos vyras - detektyvas, todėl policija jai nesuteikia pagalbos, o jai pabėgus, jos pėdsakais seką visas komisariatas, to net neįtardamas. Nors pastarieji du jos pabėgimai buvo nesėkmingi, ji pasiryžta trečiajam, kurį kruopščiai suplanuoja ir pagaliau ji laisva. Bet viskas nėra taip paprasta, ją nuolat kamuoja baimė, naktį ji miega palikus įjunktą šviesą ir niekaip negali atsikratyti įtampos ir ne veltui, nes net po mėnesio jos vyras, nors ir mirkdamas degtinėje, randa ją ir vos per plauką jos nepričiumpą, tik Keitės apdairumas jai padeda pasprukti nuo įgudusio detektyvo. Mergina apsigyvena mažame pakrantės miestelyje, kur pamažu reikalai ima tvarkytis. Ji turi nuolatinį darbą, nuomojasi nameli ir stengiasi į save neatkreipti papildomo dėmesio. Pagaliau Keitė pradeda jausti kad gyveną, pabėgusi nuo smurtaujančio vyro ji džiaugiasi paprasčiausia rutina, nors ir vis dar kaupia pinigus tam atvejui, jei jos vyras ją rastų ir jai vėl tektų bėgti. Bet kad ir kaip būtų, graži mergina nelieka nepastebėta ir kelių nesusipratimų, bei aplinkinių dėka, tarp Keitės ir mažo vietinio verslininko, kuris jaunas tapo našliu ir turi du nuostabius vaikus, įsiplieskia meilė ir mergina pagaliau ima jaustis saugi. Ši knyga kaip ir kiti autoriaus bestseleriai yra lengvo siužeto, skaitant paprasta sekti įvykius, o puslapiai tiesiog tirpstą tarp pirštų. Knyga mane sužavėjo, ji intriguoja, o įvykių seka pateikta taip, jog du skirtingi Keitės gyvenimo etapai yra išdėstyti vienas po kito, todėl skaitytojas gali pajusti skirtumą tarp to ką moteris tuomet jautė. Autoriui puikiai sekasi išlaikyti įtampa ir viską pateikti taip, kad skaitytojas kartu su veikėju ima jausti baimę, džiaugsmą ir įtampa. Bet visų svarbiausia, autoriui pavyko perduoti žinutė moterims, kurią priėmė visos skaitytojos, nes kaip knygoje rašoma - moterys smurtą ignoruoja:" Jos sakydavo, kad tai ne vyrų kaltė, kad jos pačios išprovokavusios. Pasakodavo kaip prisvilino puodus ar
nesutvarkė namų, ar girtavo. Ir visos šios moterys visada prisiekdavo, kad tai pirmas kartas, kai taip nutiko, ir nenorėdavo pateikti kaltinimų''. Manau knygą tikrai verta skaityti, nes ji ne tik meilės istorija, tai kur kas daugiau.