Knyga tikrai nesužavės nuostabiu vizualiniu grožiu ir tikrai nekvėpuosite tuo naujumo kvapu, kurį juntame naujose knygose.. visgi..

Dauguma juos vadina prarastąja karta... žmones (nepaprasti!!! kūrėjai, meniškos sielos),...

Knyga tikrai nesužavės nuostabiu vizualiniu grožiu ir tikrai nekvėpuosite tuo naujumo kvapu, kurį juntame naujose knygose.. visgi..

Dauguma juos vadina prarastąja karta... žmones (nepaprasti!!! kūrėjai, meniškos sielos), kuriems buvo lemta išgyventi I-jo Pasaulinio karo (kitiems ir II-ojo) žiaurumus... Visgi veikiau jie buvę palaušti emociškai, nusivylę žmogiškumu (humanizmas - ironiška sąvoka)...

Vienas iš jų - tai Ernestas Hemingvėjus (įdomu ir tai, jog "prarastosios kartos" sąvoką pats ir sugalvojęs ir baisiai jos nemėgęs, nes pats nesijautė jokios kartos atstovas)..

Tai biografinė knyga, parašyta dar buvusios Sovietų Sąjungos laikais, ruso Boriso Gribunovo... ir kad knyga truputuką "paplėkusi" (turiu galvoje sovietinius štrikus) paneigti nepaneigsi... Pati rašytojo asmenybė ir jo polinkis žavėtis komunizmo ideologija buvo neišvengiamai puikus koziris autoriui manipuliuoti skaitytoju... bet jei žinai ir moki kritiškai vertinti - baimintis nėra ko...

Skaitydama nuolat mankštinau savo smegenis, nes vis galvojau, kur pelai ir kur grūdai.. bet nesigailiu, nes Ernestas Hemingvėjus tikrai įdomi asmenybė, kurią apibūdinčiau, kaip realistiškai nusiteikusį, nutrūtgalvišką keliautoją-rašytoją...

Ko knygoje tikrai trūko?... nesu bulvarinių skaitalų mėgėja, tačiau kartais knyga darėsi nuobodoka, nes būta akimirkų, kai autoriaus žodžiai skambėjo labiau kaip E. Hemingvėjaus kūrinių analizė... arba vien tik analizė... Juk kartais gali užknisti skaityti citatas iš rašytojo kūrinių...

Visus trūkumus vienaip ar kitaip atpirko pati rašytojo asmenybė, kuri stengėsi iš gyvenimo pasiimti ir patirti visa ką tik gali ir remiantis savo asmenine patirtime kurti tarsi savo gyvenimo atspindį knygose... Įdomiausi skyriai, bent man, pasirodė būtent tie, kuriuose yra pasakojama jaunystė, I-jo Pasaulinio karo patirtys, bandymas įsitvirtinti žurnalistikoje (vien tam kad išgyventų), pirmieji metai Paryžiuje... Beje pats Hemingvėjus tuos pirmuosius jaunystės metus Paryžiuje, kai su žmona gyveno itin vargingai, laikė pačiais geriausiais jo gyvenimo metais... Ironiška, bet Gribunovas tarsi pakartojo rašytojo mintį, nes pirmuosius skyrius parašė tarsi su įkvėpimu... Iš visų skyrių dar išskirčiau apie II Pasaulinį karą, čia taip pat pateikiama daugiau rašytojo asmeninių savybių, gyvenimiškos patirties detalių...

Visgi, prieš imant šią knygą į rankas, reikėtų žavėtis praėjusio šimtmečio atmosfera, "Prarastosios kartos" kūryba ir aišku pačia asmenybe, kitu atveju knyga tikrai neišlaikytų dabarties egzamino.