Gyvenimas - nenuspėjama pakylimų ir nuopuolių virtinė, nuo kurios vargiai pabėgsi. Negali pasiruošti ateičiai, nes nežinai, ką ji yra tau paruošusi. Bet kad ir kas nutiktų, kelyje turi nenuleisti rankų ir išgyvenimus kaupti...

Gyvenimas - nenuspėjama pakylimų ir nuopuolių virtinė, nuo kurios vargiai pabėgsi. Negali pasiruošti ateičiai, nes nežinai, ką ji yra tau paruošusi. Bet kad ir kas nutiktų, kelyje turi nenuleisti rankų ir išgyvenimus kaupti kaip vertingą patirtį.

Paryžius. Meilės, bohemos ir idilės miestas. Tačiau ne tada, kai esi bedarbis, lydimas skrandžio grojamo maršo. Situacijos nepalengvina ir tai, jog esi užsienietis. Bet bent jau turi nelaimės draugą, kuriam gali pasiguosti. Būdamas sudėtingoje padėtyje net nebesureikšmini savo įsitikinimų, ypač politikos atžvilgiu ("- [W]ould you object to earning money from communists? - No, of course not."). Likimui pasisukus palankesne kryptimi, imi plušėti penkiolika (ir daugiau) valandų per dieną plaudamas indus ir atlikdamas kitus virtuvės darbus. Tačiau svarbiausia, kad turi kuo užpildyti skrandį. Bet ilgainiui ir to nebepakanka, tad nutari keliauti į savo tėvynę.
Londonas. Kad ir koks pilkas ir purvinas pastarasis bebūtų, namų ilgesio kupina širdis jį liaupsina, ignoruodama trūkumus. Visgi, laikui bėgant, tenka išsklaidyti akis dengiančią miglą ir pripažinti, jog mylimas miestas nėra tavo draugas, todėl esi priverstas ieškoti jame vietos, kurią atrandi... valkatų tarpe. Nors, jei turėtum kur kitur trauktis, vargiai ten veržtumeis, sutinki žmones, ko gero, nuoširdesnius už visus kitus (net jei jie ir gali palikti tave be batų vidury nakties). Gyvenimas gal ir netviska prabanga, tačiau įgauni patirties, kurios už jokius pinigus nenusipirksi.

Įsijautimas į tokį pasakotojo pasaulį atveria duris į pamąstymus. Istorija perkelia į dvidešimtojo amžiaus pradžią, bet galima atrasti dalykų, aktualių ir šiomis dienomis. Tai galioja visuomenei tiek ekonominės santvarkos, tiek žmogaus kaip individo atžvilgiu.
Nors pagrindinis knygos veikėjas yra pats pasakotojas, jo pateikiamoje istorijoje ryškūs ir kitų paveikslai. Net personažai, pasirodantys vos viename epizode, įneša įvairovę savo gyvenimo scenomis, kurios atskleidžia ir charakterį, ir pasaulėžiūrą. Svarbų vaidmenį atlieka ir skaitytojo juslių kurstymas: nuolat aprašomi aplinkoje vyraujantys kvapai, juntami skoniai, regimos detalės, ausis pasiekiantys garsai ir visa, kas paliečia kūną. Tad, norint leistis į tikroviškus potyrius, užtenka suteikti laisvę vaizduotei.
Verta paminėti, jog pedantams skaityti šią knygą nėra patartina. Dėl "nešlifuoto" tikroviškumo (bei rašytojams būdingo spalvų tirštinimo), pasakojimas švara neblizga. Tai, žinoma, nestebintų, jei būtų aprašoma tik benamių dalia. Bet pradedama įtariau žvelgti ir į maisto gamybos ypatumus viešbučiuose ir restoranuose. Pasakotojas atskleidžia, jog punktualumas tampa prioritetu prieš tvarkingumą, o brangūs patiekalai neretai "pagardinami" prieskoniais, apie kuriuos geriau nė nežinoti ("Roughly speaking, the more one pays for food, the more sweat and spittle one is obliged to eat with it."). Purvas pastebimas ir visuomenėje. Kapitalizmas verčia laikyti pinigus vertybe. Jai vergaujama, aukojamos jėgos nekenčiamuose darbuose. Ji tampa matu, pagal kurį vertinami žmonės, nepaisant jų asmenybių. Taigi, "įprastiniu" grožiu ir estetika knyga nepasižymi.

Į mūsų glėbį vis brukamos šviesiomis spalvomis nutapytos iliuzijos. Tačiau jas atstūmus pasirodo dėmės, atskleidžiančios tikrąjį realybės veidą. Pažvelkite į jas iš arčiau George'o Orwello kūrinyje "Down and Out in Paris and London".

Williamo S. Burroughso "Nuogas kąsnis" - tai iššūkis ne tik fantazijai, bet ir kiekvienam sustabarėjusiam intelektui, pasmerktam žinoti. "Žinojimas" čia negali būti pasitelkiamas kaip įrankis; skaitant pastarasis greičiau...

Williamo S. Burroughso "Nuogas kąsnis" - tai iššūkis ne tik fantazijai, bet ir kiekvienam sustabarėjusiam intelektui, pasmerktam žinoti. "Žinojimas" čia negali būti pasitelkiamas kaip įrankis; skaitant pastarasis greičiau tampa kliūtimi, kurią būtina peržengti norint bent pajusti kūrinio vaizdinių visumą.

Pirmiausia gali kilti klausimas, kodėl būtent kūrinio vaizdinius, o ne "romano", kaip kad rašoma knygos anotacijoje? Drįsčiau teigti, kad "Nuogas kąsnis" net nėra romanas ir netgi neturėtų būti taip vadinamas. Priešingai, ši, vadinkime, Burroughso išpažintis pretenduoja labiau į anti-romano ar apskritai į bet kokios žanrinės konfrontacijos titulą, kas postmodernizmo kontekste yra tiktai sveikintinas žingsnis. Tai, kad knygoje laužomos klasikinės siužeto formavimo ar personažų kūrimo taisyklės, jog dramos elementai pinasi su epikos, yra tiktai keli iš daugybės galimų įrodymų kūrinio "nežanriškumui" pagrįsti.

Antra, kodėl vaizdiniai ir vis dėlto ne idėjos, mintys ar kontekstas? Būsiu atviras: jeigu kažkokia potekstė, idėjinis turinys ir egzistuoja kūrinyje, geriausiu atveju jį galima pavadinti rėmeliais, kuriuos, kaip dera fenomenologiniam skaitymui, turėtų užpildyti pats skaitytojas. Atsižvelgiant į gana akivaizdžią autoriaus satyrą, nukreiptą prieš šiuolaikinę visuomenę bei jos produktus (pseudomediciną, biurokratinį aparatą, paviršutiniškus žmonių santykius...), visa kita yra laisva dirva alinančiam darbui su savyje tūnančiais stereotipais bei išankstinėmis nuostatomis.

Patys vaizdiniai, dalinami Burroughso negailestingai ir be jokių skrupulų, yra migloti, tolimi, tarsi nepasiekiami. Nors dauguma šiandieninių vartotojų-skaitytojų yra spėję paragauti visko, pradedant paprasčiausiomis lytinio akto manifestacijomis (klišiniais tampantys meilės romanai) ir baigiant ekspozityviomis žmogžudysčių scenomis (perteikiamos šiuolaikiniuose detektyvuose ar trileriuose), dera su doru sau sąžiningumu pripažinti, kad mažamečio arabo "dulkinimas" jam tuštinantis ir ejakuliuojant tuo pačiu metu nėra tas vaizdinys, kurį konservatyvi vaizduotė yra pajėgi "pakelti", o intelektas yra galįs priimti ar netgi suprasti. Pasikartosiu, tam reikalingas darbas su savimi, vadinasi, darbas su savo daugiaklode psichika, kuri, kai norima ir siekiama, yra bet kokių potencialių atsakymų šaltinis.

Burroughso fantazmai yra balta pirštinė kiekvienam, kuris mano, jog visuomenę lemta suprasti kaip humanistinę, tyrą ir duodančią. Kaip paaiškėja, žmonių (ir ypač amerikiečių) visuomenė yra tokia, kokia ji yra ir visados buvo: nuspėjama, tačiau drauge visados stebinanti, paradoksali ir vis dėlto tvari; visuomenė tokia pat kaip ir jos nariai, kuriems tirštos sublimacijos kaukės tėra vienintelis būdas užgožti pasąmoninius geidulius sodomijos, homoseksualios sueities bei amžinos ekstazės.

Tarp mėgiamų ir skaitomų rašytojų knygų, T. Gerritsen knygos yra vienos iš mano mėgiamiausių. Skaitydama romaną "Relikvija", mėgavaus kiekvienu puslapiu, kiekviena pastraipa, kiekvienu sakiniu, žavėjaus autorės gebėjimu...

Tarp mėgiamų ir skaitomų rašytojų knygų, T. Gerritsen knygos yra vienos iš mano mėgiamiausių. Skaitydama romaną "Relikvija", mėgavaus kiekvienu puslapiu, kiekviena pastraipa, kiekvienu sakiniu, žavėjaus autorės gebėjimu užmegzti tamprų knygos herojų ir skaitytojo kontaktą.

Kaip ir ankstesnėse skaitytose T. Gerritsen knygose, taip ir šioje sutikau man jau pažįstamus herojus" detektyvę Džeinę Ricoli, medicinos ekspertę Morą Ailz bei jos mylimąjį Danielių Brofį, sulaužiusį priesaiką, siejantį jį su bažnyčia, bet niekaip neapsisprendžiantį ką pasirinkti ir vis dar besiblaškantį tarp mylimosios ir dvasininkų luomo.

Knygos siužetas tai visiškai naujas, įtraukiantis ir skatinantis sekti senovės Egipto relikvijos - Ponios X paslaptingos žmogžudystės pėdsakais. Savotiškas ir kupinas paslapčių žudiko maniako žaidimas - tikroji knygos "vinis", kai nežinai kaip ir kada paaiškės tikrojo žudiko vardas ir kada bei kokiomis aplinkybėmis paaiškės tikroji Džozefinos Pulsiljo tapatybė bei paslaptinga jos ir jos motinos gyvenimo istorija.

Buvau nusiteikusi pakankamai skeptiškai kai pradėjau skaityti, bet tikrai nenusivyliau knyga. Knygoje rašome apie mažo miestelio gyvenimą. Netikėtai atsilaisvina miestelio tarybos pirmininko vieta. Gyventojai subruzda: vieni nori...

Buvau nusiteikusi pakankamai skeptiškai kai pradėjau skaityti, bet tikrai nenusivyliau knyga. Knygoje rašome apie mažo miestelio gyvenimą. Netikėtai atsilaisvina miestelio tarybos pirmininko vieta. Gyventojai subruzda: vieni nori įgyvendinti savo svajones, kiti nori sužlugdyti kitų žmonių svajones. Kiekvienas turi savo ambicijų, baimių ir kėslų. Miestelio gyvenimas apsiverčia visiškai aukštyn kojomis, kai paaugliai nusprendžia įsikišti. Kad ir kaip miestelio gyventojai bando atsiriboti nuo vienas kito, visų gyvenimai susipiną į vieną tragišką įvykį.

Intringa išlaikyta iki paskutinio skyriaus ir niekada negalėjau nuspėti kas įvyks kitame skyriuje. Knygoje paliečiamos temos kaip meilė, išdavystė ir kartų nesutarimai.

Manau, kad knygoje buvo perdaug veikėjų, todėl buvo pakankamai sunku sekti kas jie tokie ir kaip jie susiję. Jei butų mažiau veikėjų, tada gal būtų galima papildyti veikėjų portretus, o tai, mano manymu, suteiktų knygai papildomos vertės.

Štai ir pirmoji mano perskaityta iššūkio knyga. Tai Albert Camus "Maras". Knyga, kurią skaičiau aš, buvo senesnio leidimo nei čia pavaizduota. Bet, žinokit, taip tik dar smagiau! Versti senus, geltonus puslapius ir galvoti apie...

Štai ir pirmoji mano perskaityta iššūkio knyga. Tai Albert Camus "Maras". Knyga, kurią skaičiau aš, buvo senesnio leidimo nei čia pavaizduota. Bet, žinokit, taip tik dar smagiau! Versti senus, geltonus puslapius ir galvoti apie tai, kas šią knygą jau skaitė, o kas laikė rankose, bet nesiryžo jos pasiimti. Nuostabus dalykas, tos senos knygos! Bet grįžkime prie pačios knygos. Jau pats pavadinimas išduoda apie ką ši knyga. Pirmasis reiškinys bylojantis apie maro pradžią Orano mieste - iš palėpių, rūsių ir kitų tamsių vietų lendančios ir stimpančios žiurkės. Tačiau niekas iš pradžių nekreipia į tai dėmesio. Pirmieji ligoniai užregistruoti sergantys keista epidemiją, priverčia susimąstyti miestelio gydytojus ir valdžią. Niekas nenori pripažinti, kad tai maras, nes tada reikėtų imtis nepaprastų priemonių. Kai mirimų kreivė šokteli labai aukštai ir per dieną miršta šimtai, o vėliau ir tūkstančiai, miestas yra uždaromas ir atskiriamas nuo viso pasaulio. Toliau knygoje rutuliuojasi žmonių gyvenimas maro apsuptyje. Daugelį kankina nepakeliamas liūdesys, nes artimieji, kurie buvo išvykę, liko už maro sienų. Vienas veikėjų - Ramberas, buvo žurnalistas atvykęs į Oraną tik darbo reikalais. Jis turėjo mylimąją, pas kurią turėjo grįžti, tačiau patekęs į maro sumaištį jis nebegalėjo išvykti. Būti atskirtam nuo mylimosios, gyventi mieste, kuris yra tau visiškai svetimas, ne kas ar ne? Aš tai nesugebėčiau. Iš ties knygoje yra daug įvairių veikėjų ir siužeto linijų. Yra ir tokių, kurie visomis jėgomis stengiasi padėti kitiems. Tai daktaras Rije ir Taru. Abu jie turi savas istorijas, savus jausmus ir gyvenimus, tačiau juos jungia kažkokia nematoma gyja. Jie tampa gerais draugais.

Maras įsismelkė į visų širdys. Jis paliko neišdildoma pėdsaką Orano žmonių mintyse. Ir nesvarbu, kad tai baigėsi. Maras bus gyvas juose. Maras bus gyvas amžinai.

Mano nuomonė: Esu tik septyniolikos metų mergina, todėl galimas daiktas, kad nesupratau tos knygos taip, kaip reikėjo suprasti. :) Ši knyga man pasirodė iš ties gera. Žmonių mintys ir jausmai tokioje situacijoje man nebuvo žinomi, o skaityti apie kažką naują visada įdomu. Tad buvo įdomu ir šį kart. Minusas tas, kad būdavo akimirkų, kai skaityti tapdavo šiek tiek nuobodu. Užmiršdavau net apie ką buvo paskutinė pastraipa. Nors gal tai mano, o ne knygos problema.

Išvada tokia: skaityti verta, bet negarantuoju, kad patiks.

Veronica Roth knyga "Divergentė" paliko man nemažą įspūdį. Tai knyga apie kitokius žmones, nepritampančius susiklosčiasiame pasaulyje, kaip kartais visi ir jaučiamės.



Visuomenė knygoje susiskirsčiusi į penkis luomus,...

Veronica Roth knyga "Divergentė" paliko man nemažą įspūdį. Tai knyga apie kitokius žmones, nepritampančius susiklosčiasiame pasaulyje, kaip kartais visi ir jaučiamės.



Visuomenė knygoje susiskirsčiusi į penkis luomus, vertinančius skirtingas vertybes: Teisuolių, kurie visada stengiasi būti sąžiningi, nuolankiųjų, kurių tikslas būti nesavanaudiškais, drąsiųjų bebaimių, visada draugiškų taikingųjų ir protą vertinančių eruditų. Kasmet per Pasirinkimo ceremoniją šešiolikmečiai yra verčiami apsispręsti, kuriam luomui priklausys likusi savo gyvenimą. Tokioje visuomenėje ir gyvena iš nuolankiųjų kilusi, pagrindinė knygos veikėja, Beatričė Prior. Bet Beatričė yra ne tokia kaip visi- tai ji sužino dar dieną prieš pasirinkimo ceremoniją, per testą, kuris turi pasakyti, kuriam luomui turėtum priklausyti- ji, priešingai negu kiti, yra divirigentė- tai yra, tinka net trims luomams- eruditų, nuolankiųjų ir bebaimių.



Iki pat savo eilės rinktis ceremonijos metu Beatričė sprendžia, kurį luomą iš dviejų pasirinkti- nuolankiuosius, iš kurių pati ir kilusi, ar bebaimius (iš kur, kaip vėliau ji sužino, kilusi jos motina, vėliau perėjusi į nuolankiųjų luomą). Bet paskutinę sekundę ji vis dėl to pasirenka bebaimius. Bet, prieš tapdama tikra bebaime, ji turi išlaikyti bebaimių iniciaciją, kuri tikrai nėra lengva. Per iniciaciją jos grupės vadovas Ketvertas Tričei (taip persivadina Beatričė patekusi pas bebaimius) tampa labai artimas, vėliau jie net tampa pora.



Bet šalia meilės vingių yra ir kitas- eruditai nusprendžia išnaikinti nuolankiuosius tam į pagalbą pasitelkdami bebaimius sušviršdami jiems serumo, kurio pagalba gali valdyti jų protus. Visų bebaimių protus, išskyrus... diverigentų. Išaušus karo rytui, jau po iniciacijos, Tričė pastebi, kad visi keistai elgiasi, tad supratusi, kad juos valdo, ji apsimeta, kad irgi yra užvaldyta ir stengiasi elgtis kaip jie, iki tol, kol susiduria su Ketvertu ir supranta, kad jis- taip pat diverigentas. Kartu jie stengiasi sugriauti eruditų planus, bet, kaip ir visada, taip padaryti nebūna labai paprasta, o kare- ir be praradimų...



Knyga labai įtraukianti, lengvai skaitoma, prarijau per keletą dienų :-) Ištikrųjų patariu paskaityt tiems, kas mėgsta fantastines istorijas, manau nepasigailėsit, nors realiai knyga skirta labiau paaugliams.

Knygelė visai mažutė, 100psl., o atėmus paveiksliukus, kurių labai daug, gautųsi tikriausiai kone perpus trumpesnė. Visgi labai greit nepersiskaitė, nes kažkodėl jos skaitymas erzino. Nors po perskaitymo praėjo kelios dienos,...

Knygelė visai mažutė, 100psl., o atėmus paveiksliukus, kurių labai daug, gautųsi tikriausiai kone perpus trumpesnė. Visgi labai greit nepersiskaitė, nes kažkodėl jos skaitymas erzino. Nors po perskaitymo praėjo kelios dienos, vis dar nežinau, kaip ją galutinai vertinti.

Kaip anotacijoje ir rašoma - tai alegorinis kūrinys. Autorius kalba apie žuvėdrų gyvenimą, jų siekimus, kurie, pagal knygos idėją, turėtų typ top atitikti žmonėms. Gal taip, o gal ir ne. Idėja - beribė laisvė - graži. Anot jos turėtume nesikoncentruoti vien į maisto rinkimą, turėtume siekti daugiau, negyventi taip, kaip gyvenasi, vien todėl, kad visi taip gyvena, tobulėti, augti (ne fiziškai, žinoma), nebijoti priešintis, savo tikslo siekti netgi tuomet, kuomet visi nusisuka. O jį pasiekus - grįžti ir padėti tiems, kurie tave atstūmė, kurie yra gyvenimo "aklieji".

Na, alegorija, rodos, tikrai graži, bet pats jos pateikimas, man asmeniškai, nepatiko. Parašyta labai abstrakčiai, gal net banalokai. Pagrindinės knygos mintys - kaip iš geriausių pasaulio knygų citatų knygelės, kurios aplipdytos šiokia tokia istorija apie žuvėdras. Nors tokioms idėjoms aš pritariu, bet pati knyga iki galo manęs neįtikino. Ir jeigu išties būčiau ta dauguma pilkoji masė, ta "akloji", ši knyga nebūtų ta, kuri mane "atverstų".

Knyga apie sudaužytas vaikiškas širdis, apie tokį stiprų nepasitikėjimą žmonėmis, kurio nesugeba ištirpdyti net tyra meilė, apie tai, kaip globos namai ir neatsakingi įtėviai žaloja mažo žmogeliuko psichiką. Graži...

Knyga apie sudaužytas vaikiškas širdis, apie tokį stiprų nepasitikėjimą žmonėmis, kurio nesugeba ištirpdyti net tyra meilė, apie tai, kaip globos namai ir neatsakingi įtėviai žaloja mažo žmogeliuko psichiką. Graži pabaiga ir noras patikėti meile - verčiau išimtis negu taisyklė, tad buvo labai skaudu skaityti tą knygą. Tiesiog nuostabu, ką vaikui duoda tikra mylinti šeima ir kaip sunku yra pamiršti skausmą ir nusivylimą dėl to, kad buvai pamestas. Knyga yra vienodai graži ir skaudi. Skyris po skyrio joje susipina praeitis ir dabartis. Romane aprašomi vaikų namų globotinės išgyvenimai, jos požiūris į žmones ir viską, kas su ja vyksta. Viktorija - sunkus vaikas, keliaujantis iš vienų globos namų į kitus, iš vienos šeimos į kitą. Niekur negaunanti nuoširdžių jausmų mergaitė taip užsisklendžia savyje ir išsiaugina tokį kiautą, kad pro jį jau neprasiskverbia ir nuoširdūs jausmai. Net ir suaugusi mergina nepasitiki niekuo ir stengiasi prie nieko neprisirišti. Vaikystėje pas vieną įmotę, kuri ją nuoširdžiai mylėjo, bet kurios Viktorija per savo nepatiklumą neprisileido ir padarė viską, kad būtų iš jos atimta, išmokta gėlių kalba tampa jai paguoda ir pastūmėja tapti gėlininke. Sunkūs šeimos santykiai, įdomūs faktai apie gėlių prasmę bei viską atperkanti meilė - štai ką radau šioje knygoje.

Ar lengva apsispręsti baigti savo gyvenimą savižudybe? O ar palengvėja uždavinys, jei už nugaros nuolatos kvėpuoja visus tavo žingsnius iš anksto numatantis šantažuotojas, reikalaujantis pasirinkti: savižudybė ar gyvenimas...

Ar lengva apsispręsti baigti savo gyvenimą savižudybe? O ar palengvėja uždavinys, jei už nugaros nuolatos kvėpuoja visus tavo žingsnius iš anksto numatantis šantažuotojas, reikalaujantis pasirinkti: savižudybė ar gyvenimas su nuolatiniu žinojimu, kad vietoje tavęs gyvybės neteko kažkuris iš tavo tolimų giminaičių, galbūt visai dar jaunas žmogus... Štai čia ir prasideda lenktynės su laiku, sudėtinga gyvenimo šachmatų partija, svetimų gyvenimų analitiko savianalizė.

Knyga nuostabi, su Johnui Katzenbachui būdinga psichologine įtampa, kuri išlaiko skaitytoją prikaustytą nuo pradžios iki galo.

Mane labiausiai sužavėjo į pinkles patekusio psichoanalitiko ryžtas kovoti, laimėti, išgyventi. Įdomu buvo stebėti žmogaus virsmą iš ramaus ir jautraus žmogaus į žiaurų ir gudrų medžiotoją. Iš žmogaus, saugiai gyvenusio savo mažame pasaulėlyje, į kurį po žmonos mirties nieko neįsileido, į ryžtingą, aštriai mąstantį, pasiruošusį atsisakyti savo patogaus gyvenimo, "nužudyti" save, savo tapatybę, kad galėtų atgimti iš naujo ir, netikėtai pakeitus vaidmenis iš medžiojamojo į medžiotoją, surasti jo gyvenimą sugriovusį psichopatą ir laimėti šį keistai šiurpų žaidimą.

Knygos istorija - turbūt nieko nenustebinsiantis detektyvas. Tyrėjai, aukos, liudytojai... Viskas taip, kaip ir turi būti, išskyrus tai, jog istorija atskleidžiama šiuolaikinių technologijų pagalba. Mat turbūt dažniausiai...

Knygos istorija - turbūt nieko nenustebinsiantis detektyvas. Tyrėjai, aukos, liudytojai... Viskas taip, kaip ir turi būti, išskyrus tai, jog istorija atskleidžiama šiuolaikinių technologijų pagalba. Mat turbūt dažniausiai knygoje pavartotas žodis: mobilusis telefonas. Knyga net prasideda nuo mobiliojo telefono funkcijų išvardijimo: be tradicinių skambučių ir žinučių jame jau yra ir elektroninis paštas bei internetas, galima saugoti filmus, muziką, dokumentus, o kur dar fotografavimo ir filmavimo galimybės. Knyga priverčia pagalvoti: o ką galima sužinoti apie mane iš mano mobiliojo telefono? Tik pagalvokite, juk tai tai toks lengvai prarandamas daiktas. Galite, pavyzdžiui, netyčia susikeisti mobiliaisiais su nepažįstamuoju oro uoste... Ar įsivaizduojate, kaip smarkiai gali pasikeisti jūsų gyvenimas dėl tokio mažučio daikto, pakliuvusio į kito žmogaus rankas?