Skaičiau kelis kartus. Ir vis rasdavau kažką naujo. Negalėčiau net pasakyt, kuo ta knyga mane taip įtraukė ir sužavėjo. Bet žinau, kad skaitysiu dar kartą ir vėl mėgausiuos.
Skaičiau pasidėjus žemėlapį, ieškodama...

Skaičiau kelis kartus. Ir vis rasdavau kažką naujo. Negalėčiau net pasakyt, kuo ta knyga mane taip įtraukė ir sužavėjo. Bet žinau, kad skaitysiu dar kartą ir vėl mėgausiuos.
Skaičiau pasidėjus žemėlapį, ieškodama paminėtų vietų. Nes buvo įdomu, kur tai vyksta.
Meistriškai supinta istorija: mistiška, su istorijos ir meilės priemaišom. Net nustebau,kad knyga priskiriama detektyvams.

Šią knygą pasirinkau kaip skandinavų literatūros klasiką, apie kurią girdėjau tik gerus atsiliepimus. Tačiau man ją skaityti buvo labai sunku. Pirmiausia, turbūt todėl, kad nieko neišmanau nei apie sniegą, nei apie...

Šią knygą pasirinkau kaip skandinavų literatūros klasiką, apie kurią girdėjau tik gerus atsiliepimus. Tačiau man ją skaityti buvo labai sunku. Pirmiausia, turbūt todėl, kad nieko neišmanau nei apie sniegą, nei apie Grenlandiją. Pati Smila žinoma yra neeilinė ir be galo stipri moteris iki galo siekianti savo tikslų. Galbūt tik tas ir žavėjo - jos prisirišimas ir meilė berniukui, jos noras išsiaiškinti visą tiesą. O visa kita - vis labiau skaitant imi pagrindinės herojės (ir ne tik jos) nesuprasti, nemėgti bei visas tas jūrinis fonas skirtas tiems, kurie mėgsta žiemą, sniegą bei tokius šaltus bei atokius kampelius. Taip pat patiks tiems, kam patinka smulkmeniški aprašymai bei gyvenimo atšiaurioje saloje ir jūroje detalės. Tiems, kas mėgsta lengvą ir aiškų turinį, nerekomenduoju.

Pastebėjusi begales gerų atsiliepimų bei vertinimų, labai magėjo ir man perskaityti šią istoriją apie Smilą ir jos sniego jausmą. Ir skaudžiai nusivyliau. Skaitydama šią nykią istoriją, jaučiausi it šaltą žiemos...

Pastebėjusi begales gerų atsiliepimų bei vertinimų, labai magėjo ir man perskaityti šią istoriją apie Smilą ir jos sniego jausmą. Ir skaudžiai nusivyliau. Skaitydama šią nykią istoriją, jaučiausi it šaltą žiemos dieną prilietus liežuviu metalo gabalą. Kai skauda, bet ir patraukt ne taip paprasta. Kadangi esu iš tų žmonių, kurie labai sunkiai numeta pradėtas skaityti knygas, nenumečiau ir šios. Nors kiekvieną puslapį verčiau su kančia akyse ir kankinausi visą mėnesį. Tai istorija apie merginą Smilą (nu ką jau čia merginą, moteraitę virš 30-ies), kuri pradeda kišti nosį giliai ne į savo reikalus ir taip įsipainioja į bjaurią, labai šaltą ir niūrią istoriją. Dar, regis, ir įsimyli kažkur pusiaukelėje. Ir dar tokį personažą, kuris man atrodo toks nepatrauklus, kad paskaičius jų sekso sceną net krūpteliu. Nors pati Smila man taip pat nekėlė jokio susižavėjimo. Įsivaizdavau nykią, be ryškesnių bruožų šviesiaplaukę. Vienintelis dalykas, kuris galėjo žavėti, tai jos meilė šalčiui ir sniegui. Dar, žinoma, didžiulis viso to išmanymas. Skaitant jaučiasi autoriaus išmanymas ne tik sniego ar ledkalnių, bet ir Grenlandijos, ypatingai laivybos niuansų. Tik bėda ta, kad būtent visa tai mane mažiausiai ir domino. Nesu iš tų žmonių, kurie išsižioję klausosi bet kokio žmogaus, puikiai išmanančio kažkokį tai dalyką, kuris man visiškai tolimas. Visuomet pradedu nuobodžiauti. Taip buvo ir su šia knyga. Personažai visiškai nesimpatiški, įvykių eiga paini, kartais reikia tą patį puslapį perskaityti, jei ne dar vieną, tai du kartus. Džiaugiuosi pagaliau ją įveikusi. Jau laukiu tos akimirkos, kai atiduosiu ją bibliotekoje.

Meistriška, intriguojanti romano detektyvinė istorija apipinta keliomis siužeto gijomis. Pagrindinė veikėja Smila - grenlandės ir dano dukra, išdidi, drąsi ir vyriška moteris, gerai pažįsta gamtą, jūrą, sniegą. Šią...

Meistriška, intriguojanti romano detektyvinė istorija apipinta keliomis siužeto gijomis. Pagrindinė veikėja Smila - grenlandės ir dano dukra, išdidi, drąsi ir vyriška moteris, gerai pažįsta gamtą, jūrą, sniegą. Šią išskirtiniu intelektu apdovanotą moterį drasko nuo gamtos atitrūkusios civilizacijos prieštaravimai. Policijos versija esą grenlandas berniukas nukritęs nuo stogo Kopenhagoje per nelaimingą atsitiktinumą, Smilai pasirodo abejotina. Ji jaučia sniegą, ir Izajo pėdos ant apsnigto stogo jai sako daugiau nei kitiems. Kopenhagoje pradėjusi tyrimą, Smila išjudina sniego laviną iki pat Grenlandijos. Per visus knygos skyrius vyksta kelionė neslūgstančio mirtino pavojaus akivaizdoje. Omano įtampą švelnina meilės istorija, savito patrauklumo jam teikia Grenlandijos mitologijos intarpai, Arkties gamtos aprašymai.

Labai išgirta knyga, senai norėjau ją perskaityti, todėl įtraukiau ją į savo knygų sąrašą, bet nežinau gal aš ko nesupratau ar neisigilinusi skaičiau, bet ši knygą man iš viso nepatiko. Tai nereiškia kad aš jos jums nerekomenduoju, gal kaip tik atvirksčiai, perskaitykite patys ir nuspreskyte ar jinai tikrai tokia ką apie ją rašo dauguma, gal kaip tik atvirksčiai ji jums labai patiks.

Mano vardas Smila. Esu grenlandė. Na, pusiau, mat motina - eskimė, tėvas - danas. Man trisdešimt septyneri ir gyvenu Kopenhagoje. Nemėgstu šios vietos, tvarkingų, taisykles gerbiančių danų, bet ką jau čia tie danai,...

Mano vardas Smila. Esu grenlandė. Na, pusiau, mat motina - eskimė, tėvas - danas. Man trisdešimt septyneri ir gyvenu Kopenhagoje. Nemėgstu šios vietos, tvarkingų, taisykles gerbiančių danų, bet ką jau čia tie danai, nemėgstu visų europiečių, pasipūtėliškai laikančių save pasaulio bamba, nes kažkada "atsilikusioms" tautelėms atnešė civilizaciją. Neklauskit, ką patys iš to gavo, bet būkit tikri, kad neblogai pasipelnė. Gimiau ten, kur klimatas atšiauresnis už atšiaurų, buvau iš tos terpės išplėšta ir dabar esu tokia, kokia esu. Atšiauri kaip Grenlandijos vėjas. Neprieinama kaip ledynas. Nemaloni. Dygi. "Nepritampanti", kaip pareiškė vienas pareigūnas. Na, ir gerai. Neprivalau niekam teisintis dėl to, kad mano gyvenimas susiklostė vienaip, o ne kitaip. Kad neturiu vyro ir porelės apsisnarglėjusių bamblių, besipainiojančių po kojom. Ir kad darbo neturiu. Gyvenu iš pašalpų, dar šiek tiek prisiduriu iš šen bei ten. Gyvenu daugiabutyje, kurį galėtumėte pavadinti socialiniu būstu, mat visi mes čia tokie - "pašalpiniai". Nesuku galvos dėl buities ar smulkių patogumų. Svarbu, kad esu pavalgiusi. Ir gražiai apsirengusi. Ir dar kad vaizdas už lango geras - į uostą, į erdvę. Mat erdvę aš suprantu ir vertinu. Erdvė - tai laisvė. Jei norit mane įbauginti, pagrasinkit uždaryt į belangę. Va, tada gal ir išsigąsiu, nes daugiau nieko nebijau. Ir nemyliu nieko. Nei žmonių, nei augintinių. Kam ką nors įsileisti į gyvenimą ir rizikuoti trapia savo būtimi vien tam, kad liktum apgauta, įskaudinta, išduota? Aš netikiu meile - nes kas gi ji daugiau, jei ne cheminių reakcijų mūsų smegenyse rezultatas? Pripažįstu, gražūs vyrai mane traukia, bet aš ne geltonsnapė jauniklė, vakariene prie žvakių šviesos ir saldžiais žodeliais manęs nesuvystysi. Gyvenimas ir taip pernelyg sudėtingas, neverta apsisunkinti visokiomis romantinėmis sapalionėmis. Va, ką vertinu ir suprantu, tai matematika. Matematika yra visko pagrindas. Matematika - tai tiesa. Tai grožis. Visas gyvenimas vien matematika, tik mažai kas tą supranta. O aš suprantu. Ir dar vieną dalyką suprantu - sniegą. Ar žinojote, kad eskimų kalboje yra šimtas žodžių sniegui apibūdinti? Aš žinau visus tuos žodžius ir skiriu visas sniego ir ledo rūšis bei darinius. Paleiskit mane kur Grenlandijos ledynuose ir išaiškinsiu jums, kaip, kada, kodėl, iš ko ir kokiomis sąlygomis atsirado kiekvienas ledo grumstas, kiekvienas vėpūtinis. Tiesa, studijavau glaciologiją, nesiginčysiu, kad tai praturtino mano žinias, bet vis tiek, kaip kai kurie žmonės jaučia Dievą, taip aš jaučiu sniegą.

Tokia aš esu ir man nusispjaut, ką apie mane galvoja kiti. Prie nieko neprisirišu, bet kada galiu susikrauti lagaminą ir "pakelti sparnus". Nėra nieko, kas galėtų mane sulaikyti vienoje vietoje, jei panūsiu iškeliauti. Niekam nepuoselėju švelnių jausmų. Tik va, tas berniukas iš apačios. Eskimukas. Nepasisekė jam su šeima: tėvas žuvo, motina - beviltiška alkoholikė. Tiesą sakant, tai ne mano reikalas. Ne jis pirmas ir ne jis paskutinis žiūri į aplinkinius primušto šuniuko akimis ir viliasi švelnesnio žodžio ar, ką čia slėpsi, šaukšto karštos sriubos. Na, tiek to, kad jau toks atkaklus, tegu pasėdi pas mane ant sofos, kol garsiai skaitysiu knygą, tiesa, vaikiškų neturiu ir nesiruošiu įsigyti, bet atrodo, kad Euklido "Elementai" puikiausiai tinka ir šitokiu atveju - berniukas klausosi. Ir vakarienės lėkštę pakišiu, ir numaudysiu, ir pernakvoti leisiu, jei ponia Julijana, mamytė, taip sakant, su linksma kompanija ūš ligi aušros. Turbūt supratot, kad nesu minkštaširdė. Aš - ne socialinė darbuotoja ar labdaringa moterėlė, kad lakstyčiau ašaromis laistydama visus kampus ir šelpčiau kiekvieną vargetą. Tik kad tas berniukas kažkoks kitoks. Tylus. Mąslus. Regis, protingas ne pagal savo amžių. Vienišas eskimukas. Gal truputį panašus į mane. Bet nekapstykim per giliai.

Darsyk pakartosiu: aš nieko nemyliu. Tik va, kodėl negaliu susitaikyti, kad mano eskimuko nebėra? Nukrito nuo stogo ir užsimušė. Žaidė, strakaliojo, paslydo ir nudribo - taip sako policija. Bet žaidžiantys vaikai tokių pėdų, kokias pamačiau aš, sniege nepalieka. Juk sakiau: aš jaučiu sniegą. Ir jaučiu, kad čia dedasi kažkas negero. Nešvarūs žaidimėliai, taip sakant. Todėl dovanokit man, gerbiamieji, bet akmens ant akmens nepaliksiu, kol išsiaiškinsiu, kas čia nutiko.

...

Va taip prisistatyčiau, jei būčiau Smila Jaspersen - pagrindinė Peter'io Hoeg'o knygos "Panelės Smilos sniego jausmas" veikėja. Geras jausmas perskaityti gerą knygą - ją užvertus lieka nemažai peno mintims ir gailestis, kad knyga, visgi, jau perskaityta, vadinas, su šia malonumo porcija baigta. Knyga paskatino pažiūrėti ir bemaž prieš 20 metų sukurtą filmą (ne tiek nusivyliau juo, nes šiaip jau iš esmės filmas neblogas, kiek mintyse piktžiugiškai kikenau: čia ne taip padarė, čia apmainė vietomis, čia pakeitė, iškirpo, sutrumpino, peršoko... neee, į filmą tiek gėrio kiek į knygą niekaip nesukišit). Kūrinys šiek tiek primena Dan'o Brown'o "Deception point" (nors iš tiesų reikėtų sakyti, jog "Deception point" primena "Panelės Smilos sniego jausmą", nes Peter'io Hoeg'o knyga parašyta dešimtmečiu anksčiau), o pati Smila savo aštroku humoro jausmu - Joaną iš Joanos Chmelevskos "Gyvų negyvėlio žodžių". Tad "Panelės Smilos sniego jausmą" lentynoje padėčiau kažkur tarp tokių knygų. Žodžiu, labai nuoširdžiai rekomenduoju perskaityti visiems gerų detektyvų ir šiaip gerų knygų mėgėjams. Viena antra dienelė malonumo garantuota.

Ši knyga man buvo tikras iššūkis, nes planavau ją perskaityti jau kokius septynerius metus. Vis atsirasdavo, kuri kita knyga, kuri patraukdavo mano dėmesį ir šią atidėdavau iki "paskiau".Ir visgi pagaliau pasiryžau ir...

Ši knyga man buvo tikras iššūkis, nes planavau ją perskaityti jau kokius septynerius metus. Vis atsirasdavo, kuri kita knyga, kuri patraukdavo mano dėmesį ir šią atidėdavau iki "paskiau".Ir visgi pagaliau pasiryžau ir perskaičiau. Dėmesio! Įspėjo kolegė: pasiruošk ilgam ir lėtam skaitymui. Šią knygą reikia pajausti. Nors siužetas ir labai paprastas, knyga užburia savo stiliumi ir įžvalgomis.

Apie ką: Panelė Smila, gimusi Grenlandijoje,įgijusi stiprų gamtos pojūtį ir įpratusi gyventi laisva, įsikuria Danijos didmiestyje. Pripratusi gyventi vienatvėje visgi susidraugauja su kaimynų berniuku, kurio motina priklausoma nuo alkoholio. Deja vieną rytą berniukas randamas nukritęs nuo stogo. Policija būtų linkusi priskirti šį atvejį prie nelaimingų atsitikimų, bet Smilai kyla daug abejonių dėl sniege paliktų berniuko pėdsakų ir tai, kad berniukas bijojo aukščio. Aukštu intelektu apdovanota, nepriklausoma ir ryžtinga moteris imasi aiškintis, kokiomis aplinkybėmis žuvo berniukas, įleidęs į jos niūrių ir nenusisekusį gyvenimą bent kiek šviesos.

Knyga paliko įspūdį ne dėl siužeto (tai vienintelis minusas mano vertinime), bet dėl paties stiliaus, kuris yra šaltas, ganėtinai detalus, kai kalbama apie sniegą, tačiau įtraukiantis ir savotiškas. Visu tekstu bandomas atskleisti Smilos mąstymo racionalumas. Daug įvairių mokslinių faktų ir labai įdomios pavienių personažų mąstymo sąsajos su Danijoje vyraujančiu socialiniu ir kultūriniu kontekstu. Nustebino autoriaus detalus laivo ir jo įgulos, jos gyvenimo aprašymas. Ogi ir pats rašytojas pasirodo yra kadaise buvęs jūreivis ir "dar bala žino kas". Taigi, iš įdomios asmenybės - įdomi knyga.

Rekomenduoju visiems, mėgstantiems intelektualius trilerius ir norintiems įgyti daugiau žinių apie Daniją ir Grenlandiją.

Pirmą kartą pažintį su panele Smila buvau pradėjusi prieš kelerius metus, bet sekėsi sunkiai. Atvirai pasakius, jeigu ne "Knygų iššūkis" ši kartą būtų baigėsi taip pat. Tačiau dabar galiu pasakyti, kad tikrai...

Pirmą kartą pažintį su panele Smila buvau pradėjusi prieš kelerius metus, bet sekėsi sunkiai. Atvirai pasakius, jeigu ne "Knygų iššūkis" ši kartą būtų baigėsi taip pat. Tačiau dabar galiu pasakyti, kad tikrai nesigailiu, jog pabaigiau šį reikalą. Tik jeigu reikėtų kategoriškai pasirinkti PATIKO/NEPATIKO, negalėčiau konkrečiai įvardinti. Įpusėjusi knygą, daugiau pliusų padėjau stulpelyje "PATINKA", ją baiginėjant - "NEPATINKA", tačiau skaityti šią knygą tikrai verta.

Pradžioje norėčiau pradėti nuo to, kas patiko labiausiai. O tai buvo panelė Smila. Patiko jos šaltis, jos vienatvė, o labiausiai jos kontraversiškumas. Tai moteris, kuri nešioja "Louis Vuitton" rankines, "Jane Eberlein" skrybėles, dėvi "Burberry" paltus, tačiau nesinaudoja mobiliuoju telefonu, važinėja viešuoju transportu. Tai moteris, kuri turėdama tėvą milijonierių, gyvena ant ribos ir valgo kas papuola po ranka, svarbiausia, kad tai būtų šiltas maistas. Smila - moteris, kuri jaučia ir užuodžia ledą, bet negali šaltyje ramiai išverti nė minutės. Smila tai ta, kuri dievina Niutoną, matematiką, mano, kad meilė yra iracionali, tačiau dėl vyro rizikuoja gyvybe. Joje apstu visko ir viskas joje žavi.

Knygoje patiko ne tik panelė Smila, bet ir vaizdingas Danijos sostinės - Kopenhagos gatvių, vietų aprašymas. Patiko taip, kad skaitydama ne kartą ieškojau tų vietų fotografijų, o taip pat ieškojau jų žemėlapyje. Bandžiau pamatyti tai, ką panelė Smila matė per savo buto langus.

Pakako šiai knygai ir intrigos bei įtampos, tačiau, kaip jau minėjau, įpusėjus knygai viskas pasisuko tokia linkme, kad nors ir nustebino, tačiau galutinio rezultato tikėjausi kitokio. Viskas pavirto į kažką sudėtingo suprasti žmogui, kuris nėra susijęs su jūreivyste, geologija, biologija. Didelė painiava kilo ir susiorientuoti daugybėje veikėjų vardų ir pavardžių jūroje, sunku darėsi suvokti, kas, ką ir dėl ko padarė.

Dar vieną faktą, kaip minusą, paminėčiau ir tai, kad knygoje tokiai gležnai moteriai kaip Smila nebuvo jokių problemų kovojant su fiziškai stipriais vyrais, išverti žmogui mirtinai šaltą jūros vandenį, patekti į saugomas teritorijas ir pan.

Trumpiau tariant, kai kurios knygos vietos neįtikino, bet dėl šių kelių minusų, manau, kad neverta atsisakyti malonumo perskaityti šią knygą.



Žydrūnė

Panelės Smilos sniego jausmas - tai knyga sukėlusi tikrą iššūkį man. Nors ir teko girdėti ir skaityti daug gerų atsiliepimų, beje pati knyga priskirta prie geriausių XX a. pabaigos knygų, ji manęs nesužavėjo. Kiek...

Panelės Smilos sniego jausmas - tai knyga sukėlusi tikrą iššūkį man. Nors ir teko girdėti ir skaityti daug gerų atsiliepimų, beje pati knyga priskirta prie geriausių XX a. pabaigos knygų, ji manęs nesužavėjo. Kiek bebandžiau įsitraukti į knygą to padaryt man nepavyko, atrodo jau pagavai veiksmą, bet jis vėl kažkur dingsta.

Kalbant apie knygą, jos herojė Smila Jaspersen kurios asmeniu ir pasakojama. 37metų grenlandė, nepripažįstanti visuomenės nuostatų ir gyvenimo pagal tvarkaraštį, laisva ir nepriklausoma. Mirus kaimynų berniukui, prie kurio ji savaip buvo prisirišusi, Smila jaučia, kad tai nebuvo nelaimingas atsitikimas ir nusprendžia išsiaiškinti tikrąsias jo mirties priežastis. Pradėjusi savo tyrimą, per kurį ji nuolat papuola į pavojus ji atsiduria toli jūroje šalia Grenlandijos krantų, kur ir glūdi visų nelaimių priežastis.

Nors pačios knygos siužetas atrodo neblogai, bet man joje trūko tam tikro vientisumo ir išbaigtumo.

Tai pirmoji mano iššūkio knyga ir galiu pripažint, kad teko pavargt kol perskaičiau šią knyga. Bet kiekvienam manau yra savas skonis, man ji nepatiko kažkam kitam gal labai patiks.