Žodžiai Stephen King man ilgą laiką apsiribodavo tik tuo, kad ši rašytojo pavardė puikuodavosi ant tų vienodų violetinio atspalvio knygų viršelių, išdėliotų bibliotekos lentynoje. Retkarčiais ranka pačiupdavo kurį...

Žodžiai Stephen King man ilgą laiką apsiribodavo tik tuo, kad ši rašytojo pavardė puikuodavosi ant tų vienodų violetinio atspalvio knygų viršelių, išdėliotų bibliotekos lentynoje. Retkarčiais ranka pačiupdavo kurį geltoną numerį, tačiau akys, permetusios aprašymą, kažkodėl vis nukreipdavo žvilgsnį kitur. Vėliau pažinimas plėtėsi, o kažkur galvoje, po išgirstų suteikiamų Siaubo Karaliaus titulų šiam rašytojui, užsifiksavo priminimas kada nors į rankas paimti bent vieną jo knygą. Paskutinis pastūmėjimas buvo draugės patikinimas perskaityti Stepheno Kingo "Maratoną". Sakė ji, žiauriai gera knyga, ir linksėjo galva, o aš tik gūžtelėjau pečiais, tačiau galvoje, prie skyrelio, pavadinimu Stephen King, užsifiksavo ir kitas žodis: Maratonas.

"Maratonas" - tai romanas apie lenktynes, tačiau ne tokias, kurias galbūt jau įsivaizdavote. Ne, didysis idealizuoto Majoro ir jo Būrio organizuojamas Maratonas nesitęsia menkus 42 kilometrus. Maratonas trunka nei daug, nei mažai - iki paskutinio žingsnio.

Kiekvienais metais JAV organizuojamas Maratonas. Tai lenktynės, į kurias susirenka šimtas vaikinų iki 18 metų. Kiekvienas iš jų - su tikslu nugalėti ir laimėti Prizą. Duodamas startas ir Maratono dalyviai pradeda eiti. Nuo tos akimirkos jie nebeturi teisės sustoti ar eiti lėčiau nei keturios mylios per valandą. Šias taisykles pažeidusiam jaunuoliui, duodami trys įspėjimai - vienas po kito. Po jų seka šūvis. Lieka vienu dalyviu mažiau.

Taip ir einama, nepaisant to, kad kojas pradeda traukti mėšlungis, kad akys merkiasi iš nuovargio, kad kūnas ima drebėti nuo karštinės, kad suplyšta batų padai ir basos pėdos turi dar ilgas mylias liesti asfaltą. Nepaisant to, jog aplink aidi šūviai ir ant žemės krenta vis kitas kūnas, kuris kareivių, prižiūrinčių Maratoną, tuoj pat nutempiamas šalin. Kuris išgyvens ir nesustos eiti - ar tai bus Barkovičius, grasinantis sušokti ant visų numirusių dalyvių kapų? Į priekį įsiveržę Maikas ir Džo? "Meino numylėtiniu" tituluojamas Garetis, kurį į priekį varo mintis apie mylimają Dženę? Makraisas? Pirsonas? Beikeris? Abraomas? O gal keistasis Stebinsas, žingsniuojantis gale, atsiskyręs nuo visų?..

Apmąstymai ir šūviai keičia dialogus, retkarčiais pasiekiančius vis absurdiškesnes ribas, o retkarčiais atskleidžiančius šį tą daugiau apie ėjiką - štai vienas iš jų, pasirodo, jau vedęs. Kas pasirūpins jo žmona, jei...? Jei teks ištart tokius žodžius: "Netrukdyk jam. Jis miršta, netrukdyk jam."

Kartais ir nesutrukdymas mirti tampa žmogiškumo apraiška. Tačiau kiek vertas žmogiškumas, jei jo kaina - tavo paties mirtis? Sustojimas pagelbėti draugui, kurio blauzdą sutraukė mėšlungis, gali reikšti įspėjimą tau. Pirmą. Antrą. Trečią. Po to belieka tik eiti. "Jis netgi nejautė pastovaus buko skausmo pėdose bei sustingusių kelių sausgyslių. Tik viena mintis tratėjo galvoje it mušamas būgnas. It širdies plakimas. Gyventi kiek ilgėliau. Gyventi kiek ilgėliau. Gyventi kiek ilgėliau. Kol žodžiai tapo visiškai beprasmiai."

Kiek vertas žmogiškumas, jei mirtis tampa Minios euforija? Apie Maratono ėjikus šalikelėje rikiuojasi žmonės, Maratonas tiesiogiai transliuojamas per televiziją, Maratoną išnaudoja prekybininkai, Maratoną juk valdo net ne Majoras, ne, visa tai - dėl Minios. Minia - beveidė, ošianti, kai jos akivaizdoje nušaunamas dar vienas dalyvis. Tykanti, kol galės pagriebti mirusio ėjiko batą - bus suvenyras. Trokštanti atsiduoti įkaitusiam, išsekusiam dalyvio kūnui. Geidžianti mirties. Ir susirenkanti vėl ir vėl - iki kitų metų, iki kito Maratono.

"Taip, jie - gyvuliai. Bet kodėl esi įsitikinęs, jog nuo to mes tampame žmonėmis?"

Jaunuoliai, rodos, turintys trykšti džiaugsmu ir maksimalizmu, laukti naujų progų ir išbandymų, semti iš laiko viską, kas geriausio, šie jaunuoliai, dar tik pradėję savo gyvenimo kelionę, kažkodėl nusprendžia ją pratęsti ir užbaigti eidami tuščias mylias Maratone. Nors išlieka tik vienas iš šimto. Net daugiau nei iš šimto, nes norinčių patekti į Maratoną - tūkstančių tūkstančiai, jie pildo anketas ir bando įveikti fizinius bei psichologinius testus, stengiasi gauti bent trupinėlį garbės, kuri po Maratono liks bereikšme. Galų gale, juk prisimenamas tik laimėjęs.

"Mes norime mirti, štai kodėl dalyvaujame. Kamgi daugiau, Gareti? Kamgi daugiau?"

Ši Stepheno Kingo knyga, drįsčiau teigti, buvo gan vykusi kelionės į jo kūrybą pradžia. Įtampa, kova, prasmė ir mirtis - viskas supinama meistriškai, tačiau, turėčiau prisipažinti, pabaiga mane kiek nuvylė. Tačiau, nepaisant to, knygą į rankas paimčiau ir antrąsyk - kad, jau žinodama atomazgą, sekčiau ne kulminacijos kilimą, bet lėtai slysčiau žodžiais, sugerdama visas užuominas į save.

Maratone reikia tik eiti. Arba mirti. Eiti, nors šalia galbūt nugriūna tavo draugo lavonas; eiti, peržengus žmogaus galimybių ribas; eiti, genamam mirties baimės; eiti, panirus į transą; eiti, nors jau nebežinai, kodėl eini.

"Eiti arba mirti - toks šioks istorijos moralas."