Knygą perskaičiau dviem etapais. Pirmasis, įdomesnis, apie dykumų mergaitę ėjosi gana greit, tačiau pradėjus skaityti apie tolimesnį merginos gyvenimą, jau pabėgus iš Somalio, įspūdis sumenko. Knygos stilistika pasirodė...

Knygą perskaičiau dviem etapais. Pirmasis, įdomesnis, apie dykumų mergaitę ėjosi gana greit, tačiau pradėjus skaityti apie tolimesnį merginos gyvenimą, jau pabėgus iš Somalio, įspūdis sumenko. Knygos stilistika pasirodė lėkštoka, lyg viską būtų užrašiusi pati Waris Dirie, besėdėdama kur dykumos pakraštyje... Istorija galbūt verta knygos, tačiau pateikti ją buvo galima ir tobuliau. Taip pat užkliuvo užrašas ant viršelio - "Knyga, šokiravusi pasaulį". Na, savęs priskirti prie tos pasaulio dalies tikrai nenorėčiau. Jokia naujiena, kad mergaitės Afrikoje kenčia, yra apipjaustomos, tekinamos už nepažįstamų, gerokai vyresnių vyrų, parduodamos už gyvulius ar kitką, ir apskritai nėra laikomos žmogumi. Taigi, kuri knygos dalis turėjo šokiruoti skaitytoją, iki galo liko neaišku.

Kaip teigiamą šios knygos aspektą, galėčiau įvardinti laimingą pabaigą. Šaunu, kad Waris pavyko pritapti prie moderniojo, civilizuoto pasaulio, padaryti karjerą ir išgarsėti. O dar šauniau tai, kad ji subrendo kaip asmenybė, prarado naivumą, aklą pasitikėjimą bet kokiais nepažįstamais žmonėmis ir nebesileido skriaudžiama.

Apibendrinant galėčiau teigti, kad ši knyga verta savo kainos (kažkada pirkau už 13 Lt), tačiau kitam jos pirkti, kad ir kaip pigiai, nerekomenduočiau.

Perskaičius pirmąją trilogijos dalį ("Fifty Shades of Grey"), šią knygą įvardinau kaip Hario Poterio versiją suaugusiems. Na, tiksliau, suaugusioms moterims :) Tos pačios nuomonės likau ir perskaičius antrąją knygą -...

Perskaičius pirmąją trilogijos dalį ("Fifty Shades of Grey"), šią knygą įvardinau kaip Hario Poterio versiją suaugusiems. Na, tiksliau, suaugusioms moterims :) Tos pačios nuomonės likau ir perskaičius antrąją knygą - "Fifty Shades Darker". Turinio atskirai aptarti, ko gero, nereikia - apie jį mirga visas internetas, juo labiau, kad pagaliau knyga išleista ir lietuvių kalba, ir jau apie ją sukasi įvairūs skandalėliai.

Skaitinys tikrai neapkraus smegenų giliomis įžvalgomis ar neduos peno mintims. Man tai gera knyga, pavyzdžiui, atostogoms - kai norisi ne sudėtingo turinio, o tiesiog "užmušti" laiką.

Jau savaitė praėjo nuo tada, kai užverčiau paskutinį C.R.Zafon romano "Vėjo šešėlis" puslapį. Vis bandau pradėti šios knygos aprašymą ir vis padedu į šalį, atidedu kitai dienai. Tai palyginus sunkesnio turinio...

Jau savaitė praėjo nuo tada, kai užverčiau paskutinį C.R.Zafon romano "Vėjo šešėlis" puslapį. Vis bandau pradėti šios knygos aprašymą ir vis padedu į šalį, atidedu kitai dienai. Tai palyginus sunkesnio turinio knyga.

Pradžia labai įdomiai įtraukia į pažintinę kelionę po Pamirštų knygų kapines, vaiko išgyvenimus netekus motinos. Kadangi berniuko gyvenimas susietas su knygynu, jis gyvena ir dirba kartu su tėvu jame, tai aišku- skaitymas yra neatsiejama gyvenimo dalis. Rasta Knygų kapinėse knyga "Vėjo šešėlis" jį paskatina ieškoti daugiau Chulijano Karakso knygų, bet netgi tėvas, kilęs iš knygininkų dinastijos, apie tokį autorių ir ją išspausdinusią leidyklą nėra nieko girdėjęs.

Štai nuo čia ir prasideda romanas su detektyvo elementais.

" Keturių kačių" užeigoje tėvas Danielių supažindina su knygininku Barselu.Jie susitaria susitikti, o susitikus Barselas papasakoja Danieliui, kad šio autoriaus knygų iš vis nėra likusių, jos visos sudegintos. Pas berniuką likęs vienintelis egzempliorius.Barselo namuose Danielius susipažįsta su jo dukterėčia Klara, kuri papasakojo ką žino apie šio rašytojo knygas ir keistą žmogų, kuris ieškojo Karakso kūrinių, ir jei rasdavo- pirkdavo, jei neparduodavo- vogdavo. Atgautos knygos supleškėdavo liepsnose. Vėliau šis keisto veido žmogus suranda ir Danielių, klausia apie "Vėjo šešėlį", bet berniukas pasako, kad jos neturi.Tuo metu jis knygą buvo atidavęs Klarai. Šilti Danieliaus jausmai Klarai patiria nesekmę ir jis nuspręndžia " Vėjo šešėlį" grąžinti į Pamirštų knygų kapines.

Kaip sakoma, kuo toliau į mišką- tuo daugiau medžių. Taip ir šioje knygoje. Danieliaus gyvenimas bėga sava vaga, atsiranda naujų draugų, sutinka naują , gal ir meilę, bet likimas ir vėl paruošia susitikimą su Chulijanu Karaksu. Kadaise perskaitytos knygos siužetas atskirais atvejais persipina ir su jo gyvenimu.Tai ir meilė draugo seseriai, o Chulijano- Penelopei, o vėliau persekiotojo Fumero atsiradimas Danieliaus gyvenime, Karakso gyvenime jis buvo nuo jaunystės.

Daug gyvenimiškų detalių kartu su Barselonos vietovių aprašymu, romane pavaizduota įdomiai.Pabaiga nuteikia ramiai, nešokiruoja, kartos keičiasi, o gyvenimo keliu jau Danielius veda savo sūnų į Pamirštų knygų kapines. Mano nuomone , Zafon dar parašys ne vieną įdomią knygą, nes ir romano herojus paštu gauna knygą " Prieblandos angelas".

Siūlyčiau visiems kas mėgsta rimtesnius skaitinius, paskaityti šią knygą. Ją skaitant įsitikini, kad pasaulyje egzistuoja nesavanaudiška meilė, ištikimybė.

Knygoje daug patarimų, kaip pradėti Gyventi Šiandien, šią akimirką. "Reikia daugiau nebesijaudinti - nesigailėti to, kas įvyko praeityje, ir nebijoti ateities".

"Prisiminkite, - sakydavo Dantė, - jog ši diena niekuomet...

Knygoje daug patarimų, kaip pradėti Gyventi Šiandien, šią akimirką. "Reikia daugiau nebesijaudinti - nesigailėti to, kas įvyko praeityje, ir nebijoti ateities".

"Prisiminkite, - sakydavo Dantė, - jog ši diena niekuomet nebeišauš." Gyvenimas juda į priekį. Ši diena - brangiausias Žmogaus turtas. Tai apskritai vienintelis tikras Turtas.

Romane "Gailestingumas" autorė analizuoja dar vieną aštrią temą ir skatina skaitytojus susimąstyti apie tokias rimtas moralines dilemas kaip eutanazija ir atleidimas.

Veikėjas Džeimsas Kameronas nužudo savo nepagydoma liga...

Romane "Gailestingumas" autorė analizuoja dar vieną aštrią temą ir skatina skaitytojus susimąstyti apie tokias rimtas moralines dilemas kaip eutanazija ir atleidimas.

Veikėjas Džeimsas Kameronas nužudo savo nepagydoma liga sergančią žmoną. Daugumos yra pasmerkiamas, tačiau atsiranda užtarėja Viloko policijos viršininko žmona floristė Alė. Alės gyvenimas taip pat nėra lengva, nes pats visų mylimas ir gerbiamas jos vyras išduoda ją su kita veikėja Mija. Visa istorija pakrypsta, gal ir į mažai tikėtą, bet teigiamą pusę.

Gydytoja, rašytoja Filomena Taunytė svarsto, koks šiandien yra TIKRAS lietuvis. Didžiulę patirtį sukaupusi medikė pataria gydyti dvasios ir kūno ligas savo praktikoje patikrintais, bet labai veiksmingais būdais. Knygoje rašoma...

Gydytoja, rašytoja Filomena Taunytė svarsto, koks šiandien yra TIKRAS lietuvis. Didžiulę patirtį sukaupusi medikė pataria gydyti dvasios ir kūno ligas savo praktikoje patikrintais, bet labai veiksmingais būdais. Knygoje rašoma apie akupunktūrą, akupresūrą, kaip atpažinti ligas iš akies rainelės ir t.t.

"Mums kenkia lengvai įgytas, neuždirbtas turtas, o sunkus darbas taurina".

Žmogus, kuris sakė, kad būsi gerbiamas, jei negerbsi kitų, savo paskutinėje knygoje skatina atleisti visiems ir už viską, nes žmonijos klaidos yra mūsų pačių klaidos. Žinote, kas jis? Lengva atspėti - Artūras...

Žmogus, kuris sakė, kad būsi gerbiamas, jei negerbsi kitų, savo paskutinėje knygoje skatina atleisti visiems ir už viską, nes žmonijos klaidos yra mūsų pačių klaidos. Žinote, kas jis? Lengva atspėti - Artūras Šopenhaueris, niūrusis pesimistas ir atsiskyrėlis, savo pudelį už nusižengimus apšaukdavęs žmogumi. Ar gali jo aukštinta vienatvė padėti žmogui pagyti (jei nesupratote, pažiūrėkite į knygos pavadinimą)?

Psichoterapeutas Julius, pirmasis romane pristatomas veikėjas, kurio nepagydoma liga apibrėžia ir būsimą romano veiksmo trukmę, tuo nepatikėjo, kai buvęs pacientas Filipas po trijų nesėkmingos psichoterapijos metų su Juliumi teigia įveikęs priklausomybę nuo sekso būtent A. Šopenhauerio dėka. Maža to, Filipas rengiasi pats tapti psichoterapeutu, tik viena bėda - jis pats yra tarsi Šopenhauerio antrininkas - niekina žmones ir nesivargina užmegzti jokių ryšių, o šis darbas jam reikalingas tik dėl pinigų. Žinia, valgyti tenka ir didiesiems mąstytojams. Julius, paprašytas būti Filipo supervizoriumi (tokį privalu turėti kiekvienam, norinčiam konsultuoti kaip psichoterapeutui), sako sutiksiąs tik tada, jei Filipas pusmetį lankys jo vedamą psichoterapijos grupę. Ir čia prasideda istorija.

Istorija, sudaryta beveik vien iš dialogų, kalba pati už save. Grupėje yra įvairiausių žmonių nuo patrauklaus ir lengvai laukinio staliaus iki rubuilės bibliotekininkės, tad balsai skirtingi. Juliui likę metai pralekia grupės susitikimų fone. Kaip esame įpratinti filmų - pabaiga ateina graži. Julius palieka Filipui savo grupės psichoterapijoje naudotas kėdes, tai reiškia - Filipas pasikeitė ir galės padėti kitiems. Prie to prisidėjo moteris. O kaip? Ne, tai nebuvo meilės istorija...Nors galėjo būti, jei Filipas būtų pasikeitęs anksčiau. Tačiau tai būtų kitas romanas, o "Gydymas Šopenhaueriu" yra vertas skaityti toks, koks yra dabar.

Ypač tinka tiems, kurie mėgsta sužinoti ką nors naujo.

Perskaitęs pavadinimą "Gėlių kalba" iš karto gali suprasti, kad rasi Anglijos karalienės Viktorijos laikais buvusį populiarų gėlių reikšmių žodyną. Kartais jis bus papildytas gražiomis nuotraukomis, kartais - senais...

Perskaitęs pavadinimą "Gėlių kalba" iš karto gali suprasti, kad rasi Anglijos karalienės Viktorijos laikais buvusį populiarų gėlių reikšmių žodyną. Kartais jis bus papildytas gražiomis nuotraukomis, kartais - senais eilėraščiais, bet šis Vanessos Diftenbaugh žodynas - kartu su romanu apie gėlių mylėtojus. Knygos pagrindinė veikėja Viktorija visą gyvenimą buvo našlaitė. Iš daugybės laikinų globėjų ir bendrų vaikų namų auklėtojų didžiausią įtaką jos gyvenime paderė ponia Elizabeta, kuri ją buvo įsivaikinusi, kai Viktorijai buvo maždaug aštuoneri. Ji buvo labai kantri ir svarbiausia - po vieno įvykio mokė namuose. Ji išmokė Viktoriją gėlių kalbos. Deja Viktorijos ir Elizabetos keliai išsiskiria, mergaitė linkusi nepriimti jokios rodomos meilės, ber ar jie dar kada susikirs?

Knygos siužetas šokinėja pirmyn ir atgal: vienas skyrius apie jos vaikystę vynuogių ūkyje, besimokant apsieiti su gėlėmis ir stebint svetimos šeimos dramą: Elizabetos sesuo prieš daug metų nuviviojo vyriškį ir augina jo sūnų, kitas skyrius - pradėtas naujas gyvenimas po 18 gimtadienio palikus vaikų namus. Viktorijos pradžia labai sunki, be to, rodos, ją persekioja praeitis: mergina susitinka su Elizabetos sūnėnu Grantu. Bet geri žmonės praktiškai priėmė šią benamę merginą į savo šeimą, o galiausiai Viktorija grįžta ir Elizabetos šeimon, būtent per Grantą. Ši knygos pusė buvo tikrai įdomesnė, manau, vietoj atskiros siužeto linijos būtų užtekę tik atsiminimų. Skyrių apie vaikystę kulminacija atrodė silpnoka, o naujų dienų skyriai padovanojo laimingą pabaigą.

Vis dėlto " Gėlių kalba" - tas pats gėlių reikšmių žodynas. Viktorija turbūt pasisodino geltonų narcizų ( nauja pradžia). Puiki idėja pasinaudoti visosm tom gelėm romane sukūrė puikią istoriją, kurią tikrai įdomu skaityti. Vertinu šią knygą ypač gerai.

Tai visai kitokia H.Murakamio knyga nei šio autoriaus gerbėjai (aš esu tarp jų) yra įpratę "skanauti". Joje nerasite subtilios fantastikos, savitų charakterių, sudėtingų santykių. Tai autoriaus mintys apie jo...

Tai visai kitokia H.Murakamio knyga nei šio autoriaus gerbėjai (aš esu tarp jų) yra įpratę "skanauti". Joje nerasite subtilios fantastikos, savitų charakterių, sudėtingų santykių. Tai autoriaus mintys apie jo pomėgį/poreikį bėgti ilgus nuotolius, maratoną, treniruoti savo ištvermę, kūną kartu "treniruojant" jausmus, kartu kalbantis su savimi. Man ši knyga padėjo geriau suprasti draugą, kuris kiekvieną dieną bėga savo kilometrus ir mato tame bėgime didelę prasmę. Deja (o gal ir netinka čia tas"deja"), šioje knygoje neradau mėgstamo autoriaus Haruko Murakamio.

Knyga pasakoja apie mirimo procesą ir kelius po jos. Po fizinio kūno mirties gyvenimas nesibaigia. Siela turi savo tolimesnį kelią, todėl knygoje daug dėmesio skiriama, kaip reikėtų gyventi mūsų gyvenimą ir kad visai nereikia...

Knyga pasakoja apie mirimo procesą ir kelius po jos. Po fizinio kūno mirties gyvenimas nesibaigia. Siela turi savo tolimesnį kelią, todėl knygoje daug dėmesio skiriama, kaip reikėtų gyventi mūsų gyvenimą ir kad visai nereikia bijoti mirties, nes tikrai siela išeina į geresnį gyvenimą.

"Mirties baimė trukdo Jums išsilaisvinti. Mirties baimė trukdo Jums siekti sąmoningumo. Mirties baimė gimdo skausmą, kančią ir besaikius prisirišimus. Mirties baimė gimdo monstrus, kurie Jus pačius vėliau pasitinka."

Knyga pasakoja, kodėl yra svarbu melstis už mirusįjį. Kas vyksta su siela pirmas tris paras po mirties. Kodėl yra svarbu kremuoti kūną, o ne palaidoti (ypač, jeigu žmogus gyvenime buvo labai prisirišęs prie materialių dalykų). Kodėl yra svarbu paleisti mirusįjį ir neverkti dėl jo. Kodėl yra svarbu palikimą dalintis tik praėjus 9 paroms, o jei yra kažkokie nesutarimai ir ginčai dėl dalybų, tuomet - tik praėjus 40 parų.

Taip pat yra pasakojama apie angelus, kurie mus pasitinka po mirties, kurie mus veda tolimesniu keliu. Kokie išbandymai laukia mūsų sielų ateityje, ir kada mes grįšime atgal į žemę. O grįžti teks, nors ir labai nesinorės..