TAHIR SHAH "Tūkstančio ir vienos nakties šalyje"

Būna knygų, kurias perskaičius, vidus tiesiog spinduliuoja įvairiomis mintimis ir teigiamais jausmais. Būna knygų, užvertus kurias, jautiesi maloniai pavargęs, nes toks...

TAHIR SHAH "Tūkstančio ir vienos nakties šalyje"

Būna knygų, kurias perskaičius, vidus tiesiog spinduliuoja įvairiomis mintimis ir teigiamais jausmais. Būna knygų, užvertus kurias, jautiesi maloniai pavargęs, nes toks jausmas, kad keliavai kartu su pagrindiniais herojais. Būna knygų, kurios pasilieka širdyje ir spinduliuoja pozityvu.
Ši pasakų ir arabiškos išminties knyga pilna pozityvo ir teigi...amos energijos. Ir tai tas retas atvejis, kai gali, bet nesinori tuščiažodžiauti ir liaupsinti ir taip nuostabų dalyką. Tai tas atvejis, kai reikia imti ir skaityti. Su pasigardžiavimu. Su pasimėgavimu.

Tai antroji šio autoriaus knyga, išverta į lietuvių kalbą. Jeigu pirmoji, "Kalifo rūmai. Metai Kasablankoje", supažindino skaitytojus su kultūra ir gyvenimu Maroke, tai ši knyga daug labiau išplečia tą kultūrą, kuri kai kuriems yra nesuprantama ir svetima, parodydama jos tikrąjį nuostabumą, arba tai, kas slepiasi už laikraščių ir vakaro žinių ribų.
Šioje, kaip ir pirmojoje knygoje, radau visko: gyvenimo/ nuotykių/ likimų/ papročių/ pasiaukojimo/ gerų ir keistų žmonių/ praeities/ dabarties ir ateities. Bet labiausiai man patiko pasakos, kurios ir sudaro, iš esmės, knygos pagrindą.
Nuostabus/ nuotaikingas/ pozityvus ir teigiamas kūrinys, kuris, tikiu, kiekvienam pakels nuotaiką ir nevalingai šyptelti.

"<...> - Jūsų draugas teisus, - tarė jis, - tačiau kartu ir neteisus.
- Dėl ko?
- Dėl pasakų, dėl to, ką jos reiškia.
Pasakotojas paėmė skudurą ir perbraukė jį pirštais.
- Kad išmanytum pasakas, privalai išmanyti žmones, - pasakė jis. - Svarbiausia - klausytojai. Jei suprasite, kaip ir ko jie klausosi, pamatysite, kad turite jiems beribę valdžią.
- Bet televizija...
- Pamirškite televiziją, - nutraukė mane Muradas. - Ji bevertė, nes jos vaizdai įeina pro akis ir uždusina vaizduotę. Duokite žmonėms ko nors, kas juos sujaudins labiau, ir pamatysite, kaip jie užmerks akis ir pradės klausytis <...>"

San Franciske įsisiautėjo serijinis moterų žudikas, dirbantis be pėdsakų, policija niekaip nesugeba jo sučiupti, o viena auka seka kitą. Taigi, niekada nežinai, kada tave gali rasti žiauriai nužudytą, o šalia paliktą...

San Franciske įsisiautėjo serijinis moterų žudikas, dirbantis be pėdsakų, policija niekaip nesugeba jo sučiupti, o viena auka seka kitą. Taigi, niekada nežinai, kada tave gali rasti žiauriai nužudytą, o šalia paliktą aksominę širdies formos dėžutę su ankstesniosios aukos širdimi. Kas tas paslaptingasis Romeo, tokiu romantišku vardu? Kas tas žiaurus žudikas taip drastiškai žudantis ir paslaptingai dingstantis? Romano eigoje įtampa auga, vos ne visi knygos herojai tampa pagrindiniais įtariamaisiais, o žudikas nenuleidžia rankų, vis arčiau ir arčiau sėlina link tobulos širdies.

Tai tikrai energinga, intriguojanti, psichologiškai stipri knyga, kurioje ne tik daug veiksmo, bet ir daug psichologinės savianalizės su pasąmonėje užslopintomis vaikystėje patirtomis herojų nuoskaudomis, jausmais, pažeminimais.

Turiu pasakyti, kad tai nebuvo tik "dar viena knyga". Keista, juk jos tema man nė kiek neaktuali - Pirmasis pasaulinis karas. Pagrindinis romano herojus Paulius Boimeris, kartu su savo klasės draugais patenka į frontą, tačiau...

Turiu pasakyti, kad tai nebuvo tik "dar viena knyga". Keista, juk jos tema man nė kiek neaktuali - Pirmasis pasaulinis karas. Pagrindinis romano herojus Paulius Boimeris, kartu su savo klasės draugais patenka į frontą, tačiau susiduria su visiškai kitokia realybe, nei tikėjosi. Jie, aštuoniolikmečiai berniokai, mokytojų ir tėvų skatinti savo noru eiti kariauti už tėvynę, atvykę ten randa tik kraują, krūvas lavonų ir, svarbiausia, neapsakomą, už viską stipresnę mirties baimę. Jie supranta, kad visi tie, kurie daug kalba ir dedasi viską žinantys, iš tiesų nežino nieko, nes suprasti kas iš tikro yra karas, galima tik čia, priešakinėse fronto linijose.

Mano manymu, dažnai karas yra per daug idealizuojamas, romantizuojamas. Turbūt dėl to tik perskaičiusi knygą susimąsčiau, kaip turėjo jaustis paprastas kareivis, priverstas šaudyti į niekuo nenusikaltusį žmogų, į tokį pat žmogų, kaip ir jis. Žinoma, ginti savo tėvynę yra aukščiausia pareiga ir kilniausias tikslas, tačiau, kiek leidžia spręsti mano menkos istorinės žinios, suprantu, kad Pirmasis pasaulinis karas nebuvo vienas tų atvejų, tai kova dėl valdžios, teritorijų. Karas buvo kažkam naudingas, tačiau tikrai ne paprastam kareiviui, į kurį šioje knygoje ir atsigręžia autorius. Štai kas mane labiausiai sukrėtė ir sudomino - kareivio, kaip žmogaus ir kaip asmens, išgyvenimai, kuriuos skaityti dar įdomiau žinant, kad pats autorius dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare ir, galime manyti, visa tai patyrė.

Žinoma, gilinimasis į žmogaus psichologiją nebuvo vienintelis dalykas, kuriuo mane papirko ši knyga. Romane be galo sužavi paprastai bei atvirai papasakojama kareivių kasdienybė, santykiai su aukštesnes pareigas užimančiaisiais ir, žinoma, nuostabi, broliška draugystė. Turbūt labiausiai sugraudinęs knygos epizodas - Pauliaus geriausio draugo Kato žūtis. Katčinskis Pauliui buvo ir kaip tėvas ir kaip brolis ir kaip mokytojas. Kartu jie daug patyrė. Viena linksmiausių knygos vietų kai jiedu, neapsikentę prastu kareivišku maistu, sugalvojo pavogti žąsį ir ją išsikepti. Pasidaro liūdna, kai supranti kaip turėjo jaustis Paulius, netekęs savo artimiausio draugo.

Labai džiaugiuosi, kad perskaičiau šį romaną ir drąsiai galiu teigti, kad tai - viena geriausių mano skaitytų knygų. Be galo susižavėjau Remarko sugebėjimu taip tiksliai ir jautriai perteikti žmogaus išgyvenimus, o šalia to, taip paprastai ir linksmai aprašyti kasdienius nutikimus, todėl dabar mano lentynoje savo eilės laukia dar kelios jo knygos.



"Mes jau nebenorime šturmuoti pasaulio. Mes bėgliai. Mes bėgame patys nuo savęs. Nuo savo gyvenimo. Mes buvome aštuoniolikos metų ir tik pradėję mylėti pasaulį ir gyvenimą; mes turėjome į tai šaudyti. Pirmoji sprogimo granata pataikė mums į širdį. Mes atskirti nuo naudingos veiklos, nuo žmogaus siekimų, nuo pažangos. Mes tuo nebetikime; mes tikime karu."

Kingas visada liks Kingas, šiurpo karalius. "Gyvulėlių kapinės" - ketvirtoji mano Kingo knyga ir jau žinau, kad paėmęs skaityti šį rašytoją liksi nenusivylęs. Na, nebent truputėlį nusivylęs, nes kartais ta fantastika ir...

Kingas visada liks Kingas, šiurpo karalius. "Gyvulėlių kapinės" - ketvirtoji mano Kingo knyga ir jau žinau, kad paėmęs skaityti šį rašytoją liksi nenusivylęs. Na, nebent truputėlį nusivylęs, nes kartais ta fantastika ir lieka fantastika, negebanti įtikinti kairiojo (o gal dešinio, žo, kažkurio) pusrutulio. Na, nebūna taip, nebūna, visąlaik kirbėjo mintis, nors atidėti knygos į šalį niekaip negali. Geriausia iš keturių mano skaitytų buvo Kingo knyga "Kudžas". Iki pat šiol pagaugais nugara nueina prisiminus, nes kiek ten toks fantastikos, viskas gali įvykti iš tikrųjų - šuo pasiusti gali, o va katinas prisikelti iš mirusiųjų, kaip "Gyvulėlių kapinėse", - nelabai. Beskaitant "Kudžą", kaip tik teko trumpam atidėti knygą į šalį ir patekti gūdų lapkričio vakarą miškan - patikėkite, nugara šlapia buvo bebijant, kad tuoj segs man pabaisa užpakalin. O šią knygą skaičiau - irgi teko miškan eiti, nebijojau, miręs katinas blausiom negyvom akim po egle netupėjo :) vasara gi, nešiurpūs vakarai, tai tik ne visai laiku skaitytas Kingas.

Kaip bebūtų, parašyta meistriškai, knyga įtraukia, yra apie ką pagalvoti.

Vertinimas 9 iš 10

Prieš keletą metų pirmą kartą aplankiau savo svajonių šalį - Italiją. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Lyg norėdama į ją sugrįžti, į 2013 metų knygų išššūkį įtraukiau Santa Montefiore knygą "Po Italijos...

Prieš keletą metų pirmą kartą aplankiau savo svajonių šalį - Italiją. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Lyg norėdama į ją sugrįžti, į 2013 metų knygų išššūkį įtraukiau Santa Montefiore knygą "Po Italijos saule". Italija alsavo ne tik pavadinimas, viršelis, bet ir aprašymas. Suintrigavo, norėjau pasinerti į nuostabius gamtos aprašymus, italų gyvenimą, aistringą meilę.

Pradėjau skaityti ir vis laukiau... laukiau intrigos, kuri "užkabintų" skaityti toliau. Nesulaukiau iki pat pabaigos. Skaičiau ilgai ir sunkiai, vis atodėliodama, be ūpo. Pati istorija įdomi, bet parašyta taip neįdomiai, kaip tik įmanoma. Visi svarbiausi įvykiai sugrūsti į pabaigą ir neišrutulioti, viskas įvyksta taip greitai ir įvykių tiek daug.. Susidaro įspūdis, kad autorė rašė pati nežinadama kas toliau bus ir taip nekantravo sužinoti, jog tiesiog pylė mintis ant popieriaus, kad tik kuo greičiau išsiaišintų.

Pabaigai. Įdomi, intriguojanti istorija, aiškūs veikėjų tipažai, daug gamtos atvaizdavimų, labai prastai papasakota. Gaila, kad nusivyliau. Manau, kad kitų Montefiore knygų neskaitysiu.

Ko gero, meilė ir karas yra dvi neišsemiamos temos literatūroje. Apie šiuos du neatskiriamus dalykus (juk net legendos pasakoja, kad visi karai tik dėl moterų) jau šimtus metų rašo ir dar šimtus rašys ne vienas autorius....

Ko gero, meilė ir karas yra dvi neišsemiamos temos literatūroje. Apie šiuos du neatskiriamus dalykus (juk net legendos pasakoja, kad visi karai tik dėl moterų) jau šimtus metų rašo ir dar šimtus rašys ne vienas autorius. Rašyti apie tai yra viena, o rašyti apie šiuos dalykus nebanaliai - visai kas kita. Mano manymu, Michael Ondaatje knyga "Anglas ligonis" yra pavyzdys, kad tai įmanoma.

Meilės knygoje, mano manymu, šiek tiek daugiau negu karo, nes veiksmas vyksta jau po Antrojo pasaulinio karo, tačiau būtent karas suvedė visus knygos herojus, kurie kitomis aplinkybėmis niekada nebūtų susitikę. Būtent karas iš esmės pakeitė jų jausmus ir likimus. Meilės kūrinyje yra pačių įvairiausių rūšių: tarp paslaptingo, neatžįstamai apdegusio anglo ligonio ir slaugės Hanos - platoniška, tarp anglo ligonio ir jo mylimosios Keterinos - fatališka, tarp Hanos ir šnipu tapusio vagies Karavadžo - tėviška/dukteriška ,tarp Hanos ir britų armijos kareivio Kipo - naujai ir netikėtai užgimusi, nesavanaudiška, tarp Kipo ir Karavadžo - bičiuliška.

"Anglas ligonis" - kūrinys apie meilę, tačiau skaitomas tikrai nelengvai. Pradžioje sunku buvo "įsivažiuoti", paskui - sustoti. Rašymo stilius ganėtinai sudėtingas. Momentais poetiškas, momentais nenuoseklus. Skaitydama kelis kartus net tikrinau ar tik nepraleidau kokio puslapio. Turbūt taip yra dėl to, kad kūrinyje labai smarkiai persipinusi herojų tikrovė su jų jausmais ir išgyvenimais.

Įvertinimui, galėčiau pasakyti, kad knyga "Anglas ligonis" manęs nenuvilė, bet kad joje kažko pritrūko ir kad tikėjausi iš jos daugiau, taip pat neneigiu.



Žydrūnė

Lyg mozaika iš daugybės smulkių dalių, kurios pavieniui gan keistos, neįprastos, nekontekstiškos, net kartais negražios. Mozaika tokia, kur visos tos dalys sukabintos kažkokiu magišku siūlu, o nėrinys sukuria tobulą...

Lyg mozaika iš daugybės smulkių dalių, kurios pavieniui gan keistos, neįprastos, nekontekstiškos, net kartais negražios. Mozaika tokia, kur visos tos dalys sukabintos kažkokiu magišku siūlu, o nėrinys sukuria tobulą absurdą, ir absurdišką tobulumą kartu.

Knyga, kai neleidi sau skubėti, mėgaujiesi kiekvienu skyriumi, puslapiu, sakiniu.

Skani nuo pirmo iki paskutinio žodžio.
Rekomenduoju visiems iki vieno.

Nors daug nuomonių, kad šios knygos vertė abejotina, dėl skurdoko turinio, besikartojančių intymių scenų, ar vien dėl to, kad čia vertimas (originalas skaitosi smagiau).

Man šis kūrinys nuostabus!

Skaitant įsigilinus tai...

Nors daug nuomonių, kad šios knygos vertė abejotina, dėl skurdoko turinio, besikartojančių intymių scenų, ar vien dėl to, kad čia vertimas (originalas skaitosi smagiau).

Man šis kūrinys nuostabus!

Skaitant įsigilinus tai gali būti puikus vaistas kiekvienai santuokai.

Intriga knygoje išlieka iki paskutinio puslapio, o smalsumas, vedantis tolyn verčia užmiršti valandas.

"Eime pasimelsti už tą vaikiną, kuris bėgo lėčiau nei aš"... keturių berniukų istorija, fantastiška vaikystė ir neatsargumas, dėl kurio papuola į nepilnamečių koloniją. Žiaurūs smurto vaizdai, tačiau keturių...

"Eime pasimelsti už tą vaikiną, kuris bėgo lėčiau nei aš"... keturių berniukų istorija, fantastiška vaikystė ir neatsargumas, dėl kurio papuola į nepilnamečių koloniją. Žiaurūs smurto vaizdai, tačiau keturių berniukų draugystė išlaiko visus išbandymus. Nors Tomis ir Džonas tapo žudikais geriausi jų draugai nekaltina. Knygoje aprašyti gaujų karai bei mafijos intrigos. Labai įtraukė, gera knyga.

Stefan'o Zweig'o kūrinys "Marija Antuanetė" yra priskiriamas klasikai. Tad imdamas į rankas šio garsaus austrų rašytojo knygą tikėjausi, jog ji manęs tikrai nenuvils.

Knygos pavadinimas išduoda, jog ši knyga yra Prancūzijos...

Stefan'o Zweig'o kūrinys "Marija Antuanetė" yra priskiriamas klasikai. Tad imdamas į rankas šio garsaus austrų rašytojo knygą tikėjausi, jog ji manęs tikrai nenuvils.

Knygos pavadinimas išduoda, jog ši knyga yra Prancūzijos karalienės (yra ir daugiau titulų, bet šis žymiausias) Marijos Antuanetės biografija. Autorius, jau nuo pat pirmų knygos puslapių skaitytojui, nežinančiam šios Prancūzijos karalienės gyvenimo istorijos, sufleruoja, jog ji yra tragiška. Knygoje pasakojama, kaip Antuanetė, būdama dar paauglė, dinastiniais sumetimais tarp Austrijos ir Prancūcjos monarchijų, ištekinama už būsimojo Pranzūcijos karaliaus Liudviko XVI. Tačiau santuoka nėra laiminga ir dėl to Antuanetė savo gyvenimą paskiria pramogoms, taip didindama savo priešų skaičių didikų tarpe. Savo visą energiją skirdama pramogoms, ji praranda ir liaudies palankumą ir palaipsniui tampa neapykantos ir netgi pajuokos objektu.

Tapusi karaliene, garsiosios Marijos Teresės duktė, nepastebi savo silpnybių, kurios veda jos gyvenimą į katastrofą. O jos vyras, karalius, - silpnavalis, nesugebantis pasipriešinti vėjavaikei žmonai. Deja, Marija Antuanetė gyvena Didžiosios Prancūzijos revoliucijos išvakarėse, ir jos, kaip karalienės klaidos revoliuciją vis artina. Sukilus gyventojams ir prasidėjus revoliucijai, Marija Antunetė supranta savo ligtolio beprasmiško gyvenimo kainą ir mėgina pasikeisti, pradeda kovoti dėl savo šeimos, tačiau įvykiai susiklosto tragiškai jos šeimai ir jai pačiai. Anot autoriaus, tik iškilus pavojui, Marija Antuanetė sugebėjo iškilti aukščiau savęs - vidutinio moters charakterio ir garbingai bei karališkai kovoti dėl garbės, o galų gale ir oriai numirti. Tik tiek ir bebuvo istorijos leista.

Mane sužavėjo autoriaus žvilgsnis į istorijos tėkmę, jis labai taikliai ir aiškiai nubrėžė tarsi istorijos tiesę nuo absoliučios Prancūzijos karaliaus valdžios iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos tai pateikdamas taip: "Nuo absoliutinės karaliaus valdžios iki Nacionalinio susrinkimo truko keli šimtmečiai, nuo Nacionalinio susirinkimo iki konstitucijos - dveji metai, nuo konstitucijos iki Tiuilri rūmų šturmo - keli mėnesiai, nuo Tiuilri šturmo iki karališkos šeimos įkalinimo - tik trys dienos. O iki ešafoto jau tik dienų klausimas." Ši istorijos tėkmė parodo, kaip ateinančios naujos jėgos, naujos mintys ir žmonių siekiai gali greitai pakeisti šalį.

Tad visiems, bent truputį besidomintiems, istorinėmis asmenybėmis siūlau paimti šią knygą į rankas ir pakeliauti po Prancūziją Didžiosios Prancūzijos revoliucijos išvakarėse ir jos metu.