Perskaičiusi šią knygą supratau, kodėl ji vertinama taip kontraversiškai, o jos autorius vadinamas ekscentriku.

Frensis - keistas vaikinas, supamas dar keistesnių žmonių. Tėvas - buvęs hipis, gydytojas-chemikas, kuris visada...

Perskaičiusi šią knygą supratau, kodėl ji vertinama taip kontraversiškai, o jos autorius vadinamas ekscentriku.

Frensis - keistas vaikinas, supamas dar keistesnių žmonių. Tėvas - buvęs hipis, gydytojas-chemikas, kuris visada užrakina savo kambarį ir neleidžia net žvilgtelėti į jo darbo vietą. Maža to, tėvas nuo pat vaikystės verčia Frensį atsiminti visų namie esančių daiktų ilgius, pločius, tūrius ir aukščius. Erikas, Frensio brolis - išprotėjęs medikas, deginantis šunis ir maitinantis vaikus "daug proteinų turinčiom" kirmėlėm. Ir pats Frensis - trijų žmonių žudikas, mėgstantis savotiškai kankinti gyvulius ir su pasimėgavimu konstruojantis bombas bei statantis salos "įtvirtinimus". "Širšių fabrikas" - mechanizmas, Frensio kūrinys, kuris, jei taip galima pasakyti, nepaprastai išradingu metodu žudo širšes. Jo šerdis - laikrodis, taigi yra 12 būdų, kaip širšė gali užbaigti savo gyvenimą. Kiekvienas iš šių būdų tik dėl vienam Frensiui žinomų priežasčių, siejasi su svarbiausiais jo gyvenimo įvykiais ir žmonėmis. Aš manau, kad taip šis veikėjas tiki galintis bendrauti su tais žmonėmis, jiems to nežinant ir nulemti jų likimą. Knygos pabaigoje paaiškėja, kad Frensis nuolat su maistu gauna vyriškų hormonų, kurių dėka ji yra jis. Taip, Frensis - mergina, savo tėvo eksperimento kūrinys, gyvenimą paskyręs kerštui dėl vaikystėje manomai patirtos traumos. Koks nusivylimas (o gal palengvėjimas?) apima sužinojus, kad keršyta veltui, nes tiesiog nėra įsivaizduotos problemos.

Šis kūrinys sukelia daugybę emocijų, nes prikausto skaitytoją siaubingai išradingomis žudymo schemomis ir pagrindinio veikėjo įvairialypiškumu. Vieną akimirką jis žudikas - visiškai abejingas bet kokio gyvo sutvėrimo gyvybei, o kitą - apsimestinai susirūpinęs ir sielvartaujantis dėl savo aukos mirties. Visgi kažkas man neleidžia nekęsti Frensio, nors turiu pasakyti, kad kaip didelei gyvūnų mylėtojai, man buvo ypač nelengva skaityti makabriškus gyvūnų kankinimo aprašymus. Tikiu, kad tikrai nesu linkusi į žiaurumą, mazochizmą ir panašias psichologinių problemų išraiškas, bet šis kūrinys mane nepaprastai sudomino ir aš be jokių abejonių imsiuosi ir kitų Iain Banks knygų, tikėdamasi jose rasti giliai sukrečiantį ir vaizduotę kurstantį siužetą.

Kas tai? Mėginimas apkvailinti skaitytojus ir kritikus, gotikinė siaubo istorija, liguistas pramanas, nevykęs skaitalas ar šedevras? Kokia milžiniško šios knygos populiarumo..paslaptis? Mano atveju būtų - smalsumas.

Labai...

Kas tai? Mėginimas apkvailinti skaitytojus ir kritikus, gotikinė siaubo istorija, liguistas pramanas, nevykęs skaitalas ar šedevras? Kokia milžiniško šios knygos populiarumo..paslaptis? Mano atveju būtų - smalsumas.

Labai gerai atsimenu kaip įsigijau šią knyga. Susiradau žmogų kuris ją pardavinėjo internete ir kai susitikau su juo, jis manęs klausia : ar jūs tikrai pasiryžus šią knygą skaityt, nes aš neištvėriau ir po keliasdešimt puslapių tiesiog ją numečiau. Na pagalvojau įdomu kuo ta knyga tokia trikdanti, kad net suaugęs vyras neapsikentęs jos neskaito, ar ji tokia nuobodi, ar ji tokia šlykšti, ar ji tokia sunki ir nepakeliama silpnų nervų skaitytojams. Galiu pasakyti tik tiek, kad prisiverčiau perskaityti ją iki galo, nors ir man buvo kilusi mintis ją tiesiog nutrenkti į tolimiausią kampą,bet kadangi užsibrėžiau tikslą, kad perskaitysiu ir parašysiu savo nuomonę apie ją, tai teko įveikti tuos kelis šimtus puslapių keistos, liguistos rašliavos. Negaliu teigti, kad perskaičius labai jau gailėjausi jog sugaišau laiką, bet tikrai nenorėčiau dar kažką panašaus skaityti, nes jautriai reaguoju ypač į nekaltų gyvūnų kankinama. Taigi galiu pridėti vieną pliusą prie kontroversiškai vertinamų "must read" knygų sąrašo.

Knygoje pasakojama pirmuoju asmeniu, pasakoja paauglys Frensis apie savo kasdienybę ir ką jis yra padaręs ir patyręs praeityje. Šešiolikmetis gyvena su savo tėvu, pastarasis keistuolis, pamišęs dėl išmatavimų (žino visus namie esančius atstumus ir pločius tarp daiktų ir t.t.) Motina paliko jį vos gimusį, dėl to jis nekenčia moterų ir laiko jas silpnomis būtybėmis. Netikras vyresnysis brolis Erikas uždarytas psichiatrinėje ligoninėje. Nenuostabu, kad Frensis savaip bando susitvarkyti su supamo pasaulio "blogybėmis", kasdieniai keisti ritualai į kuriuos yra įtraukiama gyvūnėlių kankinimai (triušių sprogdinimai, paukščių pjaustymai, vabalų deginimai ir t.t.) jam padeda, kaip jis pats mano, atstatyti gyvenimo balansą. Jis gyvena savo susikurtame pasaulyje, dažnai galvoju apie save kaip apie valstybę, šalį ar bent jau miestą...kintantys mano požiūriai į idėjas,konkrečių įvykių eigą yra panašūs į kintančias valstybių politines nuotaikas...kartais mano mintys ir jausmai iš tiesų nesutaria vieni su kitais...mano smegenyse gyvena daugybė skirtingų žmonių.

Sužinojęs kad jo brolis Erikas pabėgo iš ligoninės ir ruošiasi namo, Frensis su nerimu pradeda ruoštis jo sugrįžimui kurio pasekoje atsiskleidžia praeities paslaptis kuri pakeičia Frensio gyvenimą ir jo pažiūras.

Knyga, kurią skaityti yra kraupu. Iki galo ištempiau tik dėl dviejų priežasčių: knygų iššūkio (pasižadėjimo visų pirma sau), ir sakinio knygos aprašyme, jog viskas (t. y. esmė ir grožis) paaiškės tik knygos gale. Tad...

Knyga, kurią skaityti yra kraupu. Iki galo ištempiau tik dėl dviejų priežasčių: knygų iššūkio (pasižadėjimo visų pirma sau), ir sakinio knygos aprašyme, jog viskas (t. y. esmė ir grožis) paaiškės tik knygos gale. Tad ir laukiau, tikėjausi, kad knygoje vaizduojami žiaurumai bus kažkaip pateisinti, paaiškinti. Nors neįsivaizduoju kas galėtų pateisinti tokius žiaurius vaiko (paauglio) žaidimus, susikurtus nepaaiškinamus ritualus.

Savo gyvenimą ir jo ritualus, labai savotiškus žaidimus, kasdienybę pasakoja septyniolikmetis Frensis. Tai, kad jis nužudė vieną, vėliau - antrą, tada - dar vieną žmogų, jis pasako tiesiog taip, lyg pasakotų ką valgęs pusryčiams, nes ši "veikla" - tik dėl visuotinės (lyčių) "lygybės". Visa šio berniuko šeima turi savų "įpročių": vienas - deginti šunis, kitas - mauti triušių kaukoles ant stulpų, sprogdinti, trečias - mintinai žino kiekvieno namuose esančio daikto išmatavimus... Tiesiog - "įprasta" šeimynėlė neįprastoje saloje. Be to - pagrindinis veikėjas gyvena lyg ir nelegaliai - jis neturi jokių dokumentų, tėvas jį slepia nuo aplinkinių ir niekas nežino jų giminystės ryšių. Galbūt akylesnis skaitytojas jau šioje vietoje "užklius" mintimis ir pajaus kažką įtartino, kas knygos pabaigoje ir atveda į jo gyvenimo paslaptį...

Prievartai, gyvybės atėmimui, silpnesniojo skriaudimui, gyvūnų padegimams, žudymams, kankinimas ar yra koks nors pateisinimas? Net ir tai, kas atsiskleidžia pasakojimo pabaigoje, nepadėjo pateisinti paauglio septyniolikmečio. Tai, ką sužino apie save, lyg ir turėtų paaiškinti visą jo gyvenimą, to gyvenimo poelgius, mąstyseną, tačiau - manęs tai neįtikino, ir nesugebėjo priversti pateisinti. Tik - taip, gyvenimas po tokių "staigmenų", naujienų tikrai apsiversti privalo. Tačiau šis apsivertimas man irgi nuskambėjo kažkaip neįprastai, lyg štai, dabar jau viską paaiškinom: kas, kaip ir kodėl, ir tai išteisina visą žiaurią veiklą, žmogžudys tampa nepakaltinamas (nejaugi?) ... Galbūt kaip tik specialiai ir palikta daug vietos skaitytojų interpretavimams, ir jų pačių gyvenimų apvertimui... Na, o gal tiesiog - priimkime tai, kaip knygą, kaip pasakojimą ir tiek...

Žadėtasis širšių fabriko grožis man taip ir liko paslaptis. Esmė jo buvo atskleista, bet dėl grožio - drįsčiau suabejoti. Nes tai, kas yra pradinis žudynių įrankis, kad ir prie altoriaus įrengtas, vis vien savo esmės nepagražina ir nepateisina.

"Pažiūrėjęs į mane, niekada nepasakytum, kad nužudžiau tris žmones. Taip nesąžininga."