Kažkaip netenka susidurti su linksmais klasikiniais rusų rašytojais. Daug išgyvenusi tauta, gal dėl to ir liūdna. Šią mintį dar kartą patvirtino Boriso Pasternako romanas "Daktaras Živaga". Turbūt per daug tiesiai ir atvirai...

Kažkaip netenka susidurti su linksmais klasikiniais rusų rašytojais. Daug išgyvenusi tauta, gal dėl to ir liūdna. Šią mintį dar kartą patvirtino Boriso Pasternako romanas "Daktaras Živaga". Turbūt per daug tiesiai ir atvirai kalbanti knyga, nes Rusijoje nebuvo išleista. 1957 m. knyga pasirodė Italijoje, vėliau buvo verčiama į kitas kalbas. 1958 m. B. Pasternakui buvo paskirta Nobelio literatūros premija, kurią jis iš pradžių priėmė, bet dėl didelio komunistų partijos spaudimo, buvo priverstas atsisakyti. Liūdna tauta, nes kaip žinodamas tokius dalykus gali rašyti linksmai?



Romanas pasakoja apie gydytoją Jurijų Živagą, kuriam teko nelaimė išgyventi Rusijoje nuo 1905 m. revoliucijos iki maždaug II pasaulinio karo. Aprašoma mažai laimingo gyvenimo akimirkų. Vaikystėje mirusi motina, nusižudęs tėvas, vėliau nesibaigiančios klajonės, revoliucijų ir karų kovos, badas, ligos, šaltis. Daugybė veikėjų, supančių daktarą. Sunku net įsiminti visų vardus, tėvavardžius, meilius vardų sutrumpinimus, pavardes. Šie žmonės priartėja prie Jurijaus, palieka savo pėdsaką jo gyvenime, mintyse, širdyje ir vėl nutolsta. Atrodo, jog net nesistengdamas jis puikiai gyvena pagal principą - žmogus gimsta ir miršta vienas. Puslapiuose įvedami ir pradingsta veikėjai - mokslo draugai, giminaičiai, oficialios ir neoficialios žmonos, savi ir svetimi vaikai. Po kurio laiko supranti, kad neverta net bandyti visų atsiminti - juk pabaigoje gydytojas vistiek turėtų likti vienas.



Puslapiuose kinta Jurijaus ir daugybės kitų Rusijos gyventojų mąstymas. Pradžioje naujos idėjos atrodo gerai - laisvė, lygybė, visi jau nebe ponai, o draugai, bendrai siekiantys kažkur aukštai šviečiančių tikslų. Deja, realybė dažniausiai nuvilia. Žmonės per daug savanaudiški, per daug sudėtingi, kiekvieno poreikiai skirtingi ir neperprantami. Gražios idėjos pavirsta prievarta, per kraują brukamomis tiesomis. O juk, kaip sakoma, per prievartą mielas nebūsi... Pradžioje Jurijus dar bando pažadinti apsnūdusią liaudį, tačiau taip tik užsitraukia nemalonę. Kam patinka nepatogi tiesa? Yra taip, vadinasi taip ir turi būti, o klausinėjantys bei verčiantys galvoti tik kelia problemas.



Atrodo, kad Živaga praranda tikėjimą žmonėmis, geresnio gyvenimo galimybe, ateitimi. Ne kartą jis apleidžia savo darbą ir mokslus, ir kūrybą, ir sveikatą. Bando pakilti ir vėl krenta. Kartu su visa Rusija. Tačiau baigiama viltingai - draugai skaito Živagos eilėraščius ir jiems ima atrodyti, "kad toji dvasios laisvė jau atėjo, kad kaip sykis šį vakarą ateitis apsigyveno gatvėse, apačioje, po langais, kad jie patys įžengė į šią ateitį ir nuo šiolei joje gyvena."



Knyga skaitėsi sunkiai, veiksmas joje lėtas, jokių stulbinančių įvykių, neįtikėtinų nuotykių. Kaip ir tikrame gyvenime - lėtai keičiasi diena po dienos ir dauguma iš jų nieko naujo neatneša. Kasdienybė nusibosta, kartais plyksteli šventės, nelaukto svečio ar kelionės spindulys, o paskui vėl ta pati pilkuma. Tačiau nesigailiu, kad skaičiau. Naujas požiūris į savo tautos tragediją ir surastas atsakymas į klausimą, kodėl B. Pasternakas taip nepatiko vietinei valdžiai.

Knyga apie gyvenimą, parašyta nieko nevyniojant į vatą. Paliečia bene visas įmanomas sritis: socialiniai sluoksniai, tautinės mažumos, santykiai šeimose ir už jų ribų, paaugliai, vaikai, tevai, seneliai, kaimynai,...

Knyga apie gyvenimą, parašyta nieko nevyniojant į vatą. Paliečia bene visas įmanomas sritis: socialiniai sluoksniai, tautinės mažumos, santykiai šeimose ir už jų ribų, paaugliai, vaikai, tevai, seneliai, kaimynai, bendradarbiai ir t.t. Kiekvienas skyrius yra vis kito veikėjo trumpas gyvenimo epizodas. Veikėjų yra daug. Galiausiai aiškėja kaip vienas savaip motyvuotas veiksmas keičia daugelio gyvenimus.

Veiksmas vyksta mažoje Britų miestelio bendruomenėję, todėl kai kuriem jų mąstymo įpatumam praverstų pažinoti jų kultūrą.

Patiko. Rekomenduočiau tiem kam patinką knygos apie žmonių santykius. Tiesa knygos pradžioje, kol vyksta pažindinimasis su veikėjais, labai norisi kavos, skanios...

Albert Camus "Esė rinktinė. 1 dalis" savyje talpina tris knygas: "Išvirkščioji ir geroji pusės", "Jungtuvės" ir "Vasara". Jose esantys kūriniai tarsi rodo autoriaus kūrybos kelią į brandą, kadangi pirmieji darbai buvo...

Albert Camus "Esė rinktinė. 1 dalis" savyje talpina tris knygas: "Išvirkščioji ir geroji pusės", "Jungtuvės" ir "Vasara". Jose esantys kūriniai tarsi rodo autoriaus kūrybos kelią į brandą, kadangi pirmieji darbai buvo rašyti Camus būnant vos dvidešimt kelerių, o vėliausieji - keturiasdešimties.

Visame esė rinkinyje vyrauja keletas motyvų, kurie pastebimi ir Camus romanuose, svarbiausias dėmesys sutelkiamas į žmogaus gyvenimo komponentus: vienatvę, meilę, laimę ir džiaugsmą, liūdesį, prasmės ieškojimus. Svarbus civilizacijos ir gamtos, žmogaus ir (vidinio) žvėries priešpastatymas. Ir, nors, kaip buvo minėta, esė atsispindi kūrybos raida, autoriaus požiūris į šiuos aspektus mažai kinta, galbūt tik atrandama daugiau niuansų, ar gilesnių pasvarstymų.

Būti žmogumi nėra paprasta. Patys susikūrę šimtus taisyklių ir nuorodų, nenorime jomis sekti. Stengiamės rasti atsakymus į klausimus apie pasaulį, tačiau jis mums tebelieka mįslė. Bet gal mes ieškome pernelyg sudėtingų atsakymų? "Ir taip kiekvienąsyk: kai man atrodydavo, jog suvokiu gilią pasaulio prasmę, mane kaip tik priblokšdavo jo paprastumas." Nuolatos bandome įprasminti savo gyvenimą, bet tuo pačiu leidžiame jam pralėkti prieš mūsų akis, nors "gyvenimas trumpas, ir prarasti laiką - nuodėmė." Bet iš tikrųjų mums tereikia mėgautis tuo, ką turime, nesistengiant per daug galvoti apie būtį, juk "suvokti savo buvimą - reiškia nieko nebelaukti."

Rinktinė, kaip ir bet kuris kitas Albert Camus kūrinys nuolat užduoda klausimus, verčiančius susimąstyti apie tai, koks pasaulis yra ir kokį jį matome mes, ką reiškia būti žmogumi ir kaip gyventi. "Svarbiausia būti tikram, o į šią sąvoką įeina ir žmogiškumas, ir paprastumas." Tad būkime savimi, būkime tikri, būkime pasauliu.

Kiek aš perskaičiau S. Brown knygų? Turbūt visas, kokios tik yra lietuvių kalba. Negalėčiau išskirti labiausiai patikusios, todėl pasrinkikau pakomentuoti šią.

Kaip ir visada - intrigos daug, siužetas painus, detektyvo...

Kiek aš perskaičiau S. Brown knygų? Turbūt visas, kokios tik yra lietuvių kalba. Negalėčiau išskirti labiausiai patikusios, todėl pasrinkikau pakomentuoti šią.

Kaip ir visada - intrigos daug, siužetas painus, detektyvo elementų užtektinai, jausmų ir gyvenimiškų istorijų taip pat netrūksta. Pasakoja apie seseris dvynes, kurios, kaip gyvenime dažnai būna, nutaria susikeisti ir nueiti į pasimatymą viena vietoj kitos. Nuo čia viskas ir prasdeda. Pasimatymas vietoj sesers pavyksta puikiai, net geriau nei tikėtasi. Tačiau kitą rytą viskas apsiverčia aukštyn kojom - seserį pasiekia žinia, kad kita sesuo žiauriai nužudyta. Veikėjas vadinu seserimis, nes žmogus, neskaitęs šios knygos, tikrai nesusigaudys, kuri iš jų yra kuri. Ir net skaitant knygą sunku suvokti, kuri iš jų Melina, o kuri Džiliana. Juolab, kad ir nužudymo tyrėjai pateikia tai vieną versiją, tai kitą. Suintriguoja ne tik skaitytoją, bet ir patys pasimeta tarp dviejų seserų gyvenimų. Ir tik iš ligos istorijos išsiaiškina, kuri būtent sesuo yra nužudyta, nes jos buvo įdentiškos, todėl jas atskirti labai sunku, ypač jei jos pačios to nenori. Tada labai lengva suklysti.

Knygą perskaičiau beveik vienu atsikvėpimu - labai įdomu buvo. Įdomu,aišku, tik gaila, kad istorija skaudi. Geriau būtų, kad būtų tik mėginimas nužudyti, žudikas būtų pagautas, o visi kiti ilgai ir laimingai gyveno. Bet ne visos istorijos laimingai baigias - toks rašytojos užmanymas.

Su dideliu dėkingumu mano akys žvilgčioja link užverstos R. Šerelytės knygos "Ledynmečio žvaigždės", ir alsuoja smegenys sentimentais, prisiminus šio romano skaitymo malonumą, kai knygos nepalikdavau ramiai pailsėti net...

Su dideliu dėkingumu mano akys žvilgčioja link užverstos R. Šerelytės knygos "Ledynmečio žvaigždės", ir alsuoja smegenys sentimentais, prisiminus šio romano skaitymo malonumą, kai knygos nepalikdavau ramiai pailsėti net važiuodama sausakimšu visuomeniniu transportu.
Manyčiau, kad romanas skendi dvejuose erdvėse - taip kaip mato herojė (komiškai, satyriškai, grotestiškai, nerealistiškai, mistiškai), ir taip kaip iš tikrųjų yra (kaimo buitis, derliaus vargas, prasigeriančios šeimos ir liūdni likimai). Šie du pasauliai susijungę sudaro nuostabų duetą, kuris tai priverčia juoktis pro ašaras, tai rimtai susimąstyti, bet abejingų veido išraiškų nepalieka.
Ši knyga buvo apdovanota Žemaitės premija, tad galite iš anksto numanyti, jei skaitysite, kad būsite sukrėsti prasigėrusio kaimo realybe, vaizdingomis (dažnai net vulgariomis) metaforomis, natūraliais keiksmažodžiais, komiškomis situacijomis. Nepaisant to, pagrindinė herojė yra be galo žavi, marindama vienatvės jausmą, kalbasi su savo sielos draugais - kaktusu, darbo aplankalu, vaiduokliais, Šėtonu, Dievu, angelo skulptūrėle ant palangės, baro personalu, nepažįstamais įtartinais žmonėmis, nevengia išmaukti stipresnių gėrimų ryte, darbo metu ir po darbo.

Bohemiška atmosfera ir nuotaika kvepiantis romanas dvelkia įvairiomis spalvomis, tiek liūdesio, tiek vidinio sielvarto, tiek romantiškų svajonių ir atsitikimų, nuo kurių kyla užuojauta, supratimas, noras padėti, apkabinti heroję, ar tiesiog garsiai pasijuokti.

Skaičiau šią knygą kelis mėnesius ir jeigu ne "Knygų iššūkis", nebūčiau skubėjęs jos užbaigti. Būčiau skaitęs ir liepą, galbūt netgi rugpjūtį.

Neįsivaizduoju, kaip galėčiau šiuo atsiliepimu perteikti visus savo...

Skaičiau šią knygą kelis mėnesius ir jeigu ne "Knygų iššūkis", nebūčiau skubėjęs jos užbaigti. Būčiau skaitęs ir liepą, galbūt netgi rugpjūtį.

Neįsivaizduoju, kaip galėčiau šiuo atsiliepimu perteikti visus savo įspūdžius apie John Fowles "Magą". Jis pakerėjo mane, erzino, bandė mano kantrybę, provokavo fantazuoti, vertė susimąstyti apie savo gyvenimą, apie praėjusį ir esamą laikmetį... Jis turi detektyvo, erotikos, romantikos, mistikos ir filosofijos elementų. Pirmą kartą šovė mintis, jog John Fowles kūryba labai panaši į Umberto Eco romanus. Jie tarsi mįslės.



Siužetas.

Pagrindinė siužeto linija - tai meilės istorija tarp Nikolo Erfė bei Elison. Jie susipažįsta, įsimyli, išsiskiria, tačiau tuo jų santykiai nesibaigia. Kas vyksta toliau, vyksta tarsi šių santykių fone, suteikia kitokią prasmę. Nikolas - herojus ar antiherojus - išvyksta dirbti mokytoju į nuošalią Graikijos salą, po kurio laiko jis susipažįsta su gandais apipintu Morisu Končiu. Kažkas jį traukia geriau pažinti šį senyvą vyriškį. Labai greitai viskas, apie ką Nikolas Erfė sugeba galvoti - tai laukti vis kito savaitgalio Končio namuose. Tai, kas ten vyksta, įtraukia jo mintis, aistras, pasąmonę...



Trys dalys

Taigi romaną sudaro trys dalys. Pradžia, eiga ir pabaiga. Tradiciška struktūra atspindi John Fowles kūrybai būdingą žaidimą su tradiciniu romanu (apskritai šis rašytojas priskiriamas perėjimui tarp modernizmo ir postmodernizmo, kur tradicinė romano struktūra, rašymo būdas dekonstruojami). Kiekviena dalis paženklinta ištrauka iš markizo de Sado "Dorybės nelaimių". Kadangi Nikolas Erfė yra XX a. jaunuolio tipas, o Morisas Končis labiau atspindi XIX amžių, sąsajos su de Sadu leidžia leistis dar toliau - į XVIII amžiaus Europą. Kartu tai nusako vienas pagrindinių romano temų - moralės kaita Europos kultūroje, seksualumo laisvėjimas.



Puslapiai

Romaną sudaro 814 puslapių. Tai neabejotinai viena ilgiasių knygų, kurias esu skaitęs, galbūt, pati ilgiausia. Bandydamas atsakyti į klausimą, kodėl ji tokia, galbūt rašytojas persistengė, priėjau prie atsakymo, jog greičiausiai, viskas, kas aprašyta šioje knygoje, ypač antrojoje jos dalyje, buvo skirta išgyventi kuo jautriau pačiam skaitytojui. Neužtenka žinoti, ką jautė pagrindinis veikėjas, reikia pačiam pasijusti esant jo kailyje. Reikia išgyventi visą tą neužtikrintumą, abejones, aistrą, pyktį, siaubą, viltį, laukimą. Kadangi pagrindinis (detalus) knygoje aprašomas veiksmas vyko apie 3 mėnesius, tai visai įsivaizduoju, kad ir šią knygą galėjau skaityti visus tris mėnesius (kaip minėjau šio atsiliepimo pradžioje).



Neabejotinai - šis romanas yra iššūkis kiekvienam skaitytojui. Intelektualinis, emocinis, ir manau, visada dar ir asmeninis. Neabejotinai rekomenduoju "Magą" perskaityti besidomintiems psichologija. Ryškios sąsajos su Sigmundo Froido, Karlo Gustavo Jungo ir Eriko Bernė teorijomis padės iš naujo įvertinti žmogaus psichiką (sielą), santykių su kitais žmonėmis prigimtį, mechanizmus, taip pat psichologinių eksperimentų etikos ribas.

John Fowles "Magas", (1998), Alma Littera

Ši knyga jau seniai laukė savo eilės mano knygų lentynoje. Atrodo pribrendo proga: atsiguliau į ligoninę ir maniau, kad su šia knyga jei negerai praleisiu laiką, tai nors jį rastumsiu, tačiau...

Jau pats rašytojas John Irving...

Ši knyga jau seniai laukė savo eilės mano knygų lentynoje. Atrodo pribrendo proga: atsiguliau į ligoninę ir maniau, kad su šia knyga jei negerai praleisiu laiką, tai nors jį rastumsiu, tačiau...

Jau pats rašytojas John Irving turi savo rašymo bruožų, kuriuos užmiršau: istorija perkrauta ryškiai per daug detalių, pati istorija šokinėja, siužetas nėra toks greitas, kaip galbūt norėtųsi. Tad knyga labai sunkiai skaitėsi.

Dvi šeimos susitinka ir knygos siužetas apsipina šių žmonių šeimyniniuose, erotiškuose ir šeimų dramos santykiuose. "Netrukus po bendrų vakarienių poros ima keistis partneriais nakčiai" - intriguoja? Žinoma, tačiau čia tik mažas pipiriukas, esmė yra santykių labirintai, kai veikėjai patys pasiklysta juose.

Kodėl toks įdomus knygos pavadinimas? Visų pirma, originalus knygos pavadinimas - 158 svarų santuoka, o tai jau yra aliuzija į vieno iš veikėjų mėgstamą imtymių svorio klasę. Autorius šiuos svarus panaudojo, norėdamas parodyti santuokos svorį, sunkumo lygį, santykių labirintų sudėtingumo lygį. Tačiau žinome, kad imtynėse yra ir kitos svorio kategorijos, tad galima teigti, kad ši santuoka tėra vidutinio sunkumo.

Jeigu man leidžiama vertinti, tai duočiau šiai knygai 7 balus iš 10. John Irving knygų pažadu, kad vėl nepaliesiu kelis metus.

Visada turėjau nenugalimą silpnybę - spręsti apie knygą pagal jog viršelį. O Hermann Hesse "Stepių vilko" tiek pavadinimas, tiek, kažkodėl, viršelis mane nuteikė, jog ruošiuosi skaityt, geriausiu atveju, kokį nors...

Visada turėjau nenugalimą silpnybę - spręsti apie knygą pagal jog viršelį. O Hermann Hesse "Stepių vilko" tiek pavadinimas, tiek, kažkodėl, viršelis mane nuteikė, jog ruošiuosi skaityt, geriausiu atveju, kokį nors "vesterną". Bet pirmasis įspūdis, žinoma, buvo klaidingas.

Nuo pat pirmų puslapių pajutau, kad čia kažkas ne taip. Knyga, rodos, kaip knyga, tekstas irgi labai lengvai ir greitai skaitomas... O mintys veliasi su kiekvienu puslapiu vis labiau ir labiau. Jau vien užrašas "tik bepročiams" nejučia verčia pagalvoti, ar tik ne pats autorius - su visa derama pagarba - nebuvo vienas tokių. Nes skaitant knygą taip tikrai atrodo. Perskaičius, beje, irgi. Apskritai, visą laiką, kol bandžiau skaityti "sąmoningai" - įsigilindama į tekstą, bandydama suvokti jo prasmę, atskirų teksto dalių rišlumą ar jas siejančią mintį - nič nieko nesupratau, vis labiau siutau, kodėl visus šiuos svaičiojimus turiu skaityti, o galų gale buvau vos ne ant knygos numetimo į šalį ribos.

O po to pabandžiau skaityti kitaip - "nesąmoningai". Ir rašydama "nesąmoningai" neturiu galvoje to skaitymo būdo, kai skaitai tam, kad perskaitytum, o apie ką skaitei pasakyti negali. Turiu omeny visai ką kitą - skaitymą, kai nesigilinį į teksto logiškumą, bet "plauki pasroviui". Nežinau, kaip suprantamai išsireikšti, bet esmė tame, kad pradėjus skaityti ne tai, kas parašyta, o tai, kaip parašyta, atsiveria visai kitokia knyga - "užkabinanti", "nešanti" ir - ak, kaip banaliai nuskambės - ilgai neduodanti ramybės po paskutinio puslapio perskaitymo.

Apibendrindama norėčiau pasakyti, jog suprantu, kad gal būtų buvę logiškiau rašyti apie tai, ką žymiai protingesni už mane žmonės įžvelgė šioje knygoje - apie "dvasios ir gyvenimo, žmogaus ir menininko priešpriešą", kaip parašyta knygos aprašyme. Visgi paversti "Stepių vilką" logiškai suvokiamu tekstu, man atrodo, kartu reiškia ir jį sumenkinti; esu perskaičiusi ne vieną knygą, kuri nagrinėtų panašias problemas, bet dar nė vienos tokios beprotiškai isteriškai nelogiškos. Ką gi, rodos, visi genijai - bepročiai.

" "Omerta" - tai paskutinė didžiosios Mafijos trilogijos dalis (pirmosios dvi - "Krikštatėvis" ir "Paskutinis Donas"). Čia pasakojama apie Eiprilių mafijos šeimą. Didysis Donas Eiprilis klastingai nužudomas, bet jo šeimos...

" "Omerta" - tai paskutinė didžiosios Mafijos trilogijos dalis (pirmosios dvi - "Krikštatėvis" ir "Paskutinis Donas"). Čia pasakojama apie Eiprilių mafijos šeimą. Didysis Donas Eiprilis klastingai nužudomas, bet jo šeimos verslas jau įteisintas. Jo vaikai net nebežino apie tėvo veiklą, verslą ir juodus darbus. Baigęs Vest Pointą pulkininkas Valerijus, televizijos savininkas Markatonijus ir advokatė Nikolė negali paremti tėvo reikalų, tą gali padaryti tik jo įvaikis Astoras Viola, Sicilijos mafiozų auklėtinis. Tačiau jam ant kulnų mina šeimos priešai ir FTB agentas Kurtas Silkis."

Tokia anotacija - gera rekomendacija ir vien dėl jos norisi perskaityti šitą knygą. Tačiau tenka šiek tiek nusivilti, nes ji neprilygsta "Krikštatėviui" ar "Paskutiniam Donui". Siužetas kažkaip per daug greitai vystomas, veikėjai nėra tokie intriguojantys, paslaptingi. Atrodo, kad pradžia lyg ir žadėjo ilgą ir įdomią kelionę po naujosios mafijos kelius, bet po to susidarė vaizdas, kad norėjosi kuo greičiau užbaigti knygą, todėl taip greitai ir buvo plėtojamas siužetas. Pagrindinis veikėjas - Astoras - irgi nebuvo toks žavintis kaip kitų Puzo knygų herojai. Nebuvo to kabliuko, kuris priverstų pajusti simpatiją vaikinui - jis buvo vienas iš daugelio, nors ir stengėsi apibūdinti kuo geriau, tačiau kaip skaitytoja nesugebėjau suformuoti tokio paveikslo, kad būčiau vien tik jo pusėje. Kiti teigiami veikėjai (kaip ir) taip pat nežavėjo: nenuoširdūs, vaidinantys visažinius. Aišku, kai nesi susipažinęs su mafijos pasauliu, kai net netikėjai, kad tavo šeima buvo kažkaip susieta su tuo, tada viskas pasidaro aiškiau. Bet pagalbos iš jų norėjosi didesnės. Blogiukai irgi veikė kažkaip atsainiai, buvo per daug patiklūs, neturėjo tiek proto, kad sugalvotų ką nors gudriau. Visumoje, knyga kaip knyga, bet neprilygsta kitiems Puzo kūriniams.

Mona - elitinė prostitutė, prikaustanti kiekvieno vyro žvilgsnį, pakliūva į keblią padėtį, kai po jos susitikimų su klientais, jie randami negyvi. Linas - savimi pasitikintis tyrėjas, neketina taip lengvai paleisti Monos, ir...

Mona - elitinė prostitutė, prikaustanti kiekvieno vyro žvilgsnį, pakliūva į keblią padėtį, kai po jos susitikimų su klientais, jie randami negyvi. Linas - savimi pasitikintis tyrėjas, neketina taip lengvai paleisti Monos, ir viena iš jo versijų, kad Mona - žudikė. Tuo pačiu metu Linas susipažįsta su visiškai pilka pelyte, storais juodais akinių rėmeliais dėvinčia Simona. Šių trijų žmonių likimai susipina į vieną giją, kurios atomazga nustebins kiekvieną skaitantįjį.



Sveikintina, kad šį kūrinį, ir gana sumaniai, parašė lietuvių autorė.

Skaitant knygą, kliuvo neaiškus laiko pasiskirstymas, neidavo suprasti ar savaitė, ar kelios dienos praėjo. Pačioje pradžioje atrodė, kad žudikas aiškus, ir net nusivyliau tokiu greitu atskleidimu, ir kad knyga liko be intrigos. Tačiau, po kelių dešimčių puslapių paaiškėjo, kad mano spėjimas buvo labai klaidingas. Įvykiai vykdavo dar painiau susukdami intrigos kamuolį.

Puikus romantinis trileris/detektyvas, kuris pateikė ir meilės bei romantikos akimirkų, suteikė smagių akimirkų skaitant, kai visiškai nesinorėjo atsitraukti. Ypač malonu, kai akys ir pirštai drauge skuba versti vis kitą knygos puslapį. Net ir trumpam ją padėjus į šalį, norėdavosi kuo greičiau grįžti ir vynioti įvykių kamuolį.

Skaitant neretai jusdavau įtampą ir džiaugsmą kartu su knygos herojais, ir buvau labai nustebinta 270psl. atsitikusio įvykio, kai paaiškėjo (labai negražiai padarysiu, kad išplepėsiu, bet tai mane tikrai labai nustebino, nes apie tai nebuvau pagalvojusi, tad, kas nori išlaikyti intrigą, ir patys perskaityti - toliau neskaitykite ;) ), kad Mona ir Simona yra vienas ir tas pats asmuo... Na neveltui "Dvigubas žaidimas", bet pavadinimo prasmės bandžiau ieškoti kituose dalykuose.

Visai prie pat pabaigos taip pat buvo įtampos, kai įvyko mirtį nešantis įvykis, ir mintyse man šmėstelėjo mintis : "Negi ši istorija neturės laimingos pabaigos?...", bet viskas baigėsi gražiai ir laimingai - Lino ir Simonos meile bei gražia draugyste.

Rekomenduoju, nes malonu skaityti, puiki istorija, kuri pateikia staigmenų, mažas knygos formatas užtikrina galimybę ją turėti visur su savimi, ir aš ją perskaičiau per vieną dieną, pertraukas užpildydama dienos darbais.