"Vilniaus pokeris" - viena iš tų knygų, kurias perskaičius reikia šiek tiek laiko atsigauti. Panašiai kaip su Jurgos Ivanauskaitės ir Sigito Parulskio romanais. Pamenu, viena draugė gulėdama ligoninėje turėjo tik...

"Vilniaus pokeris" - viena iš tų knygų, kurias perskaičius reikia šiek tiek laiko atsigauti. Panašiai kaip su Jurgos Ivanauskaitės ir Sigito Parulskio romanais. Pamenu, viena draugė gulėdama ligoninėje turėjo tik Ivanauskaitės knygas, tad skaitė jas vieną po kitos. Galiausiai prisipažino jog vos neišprotėjo. Aš pati perskačius "Miegančių drugelių tvirtovę" nusprendžiau, kad šios rašytojos knygų į rankas nebeimsiu. Ne dėl to, kad knyga man būtų nepatikusi, o dėl to, kad ji sukėlė pernelyg daug negatyvių išgyvenimų. Tuo tarpu Parulskio knygoms atsispirti nesugebėčiau, nors jose taip pat apstu pesimizmo. Manau lietuvių rašytojai turi talentą atvaizduoti tamsą, pražūtį ir bedugnę. Na bet dabar konkrečiai apie Ričardą Gavelį.

Tuo metu kai skaičiau "Vilniaus pokerį", nemažai vaikščiojau šio miesto gatvelėmis. Man Vilnius visuomet atrodė gražus, jaukus ir ramus miestas. Tuo tarpu Gavelis jį pavaizdavo kaip viso pasaulio blogio centrą. Kažkur neseniai skaičiau komentarą jog šiuolaikinis žmogus "Vilniaus pokerio" nebesupras, nes neišgyveno viso sovietų siaubo. Iš dalies sutikčiau. Romanas buvo parašytas dar prieš Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą, 1989-aisiais, tad natūralu jog pasakojimo dvasią visa siela pajus tik tie, kurie išgyveno sovietmečio suvaržymus. Galbūt dėl to Vilnius romane piešiamas tokiomis tamsiomis spalvomis. Gimtoji žemė, kad ir kokia ji būtų brangi, įžengus atėjūnams tampa svetima. O tai kas susvetimėję, juolab pavergta jėga, negali būti šviesu ir miela.

Romaną sudaro keturios dalys. Kiekviena parašyta iš skirtingų veikėjų perspektyvos. Perskaičiusi pirmąją dalį mintyse susidėliojau visus įvykius, veikėjus, jų bruožus, būdo ypatybes, tačiau perskaičius antrą dalį viskas apsivertė aukštyn kojom. Tas pats su likusiomis dalimis. Užvertus paskutinįjį knygos puslapį taip ir lieka neaišku kuris veikėjas pateikė "tikrąją" įvykių versiją. Ko gero šiuo atveju belieka prisiminti pasakymą "nėra tiesos, yra tik tiesos".

Labiausiai patiko antrojo kalbėtojo, Martyno Poškos, pasakojimas. Ypač taiklus, nors ir neigiamas, pasirodė tipiško lietuvio (homo lituanicus) apibūdinimas, kaip antai, siekis neišsiskirti iš kitų, polinkis užsimerkti kai kas nors nepatinka, baimė kažką padaryti ne taip, savigaila.

"Vilniaus pokeris" - emociškai stipri knyga, kurią perskaičius Vilniaus gatvės bent kurį laiką tikrai nebeatrodys tokios, kokios atrodė anksčiau.

"Žmonės būtų daug laimingesni, jei galėtų skaityti save kaip literatūrą

Apelsinai - ne vieninteliai vaisiai. Įdomus pavadinimas, ar ne ? Kai draugas manęs paklausė, kokia knygą aš skaitau ir aš jam pasakiau pavadinimą,...

"Žmonės būtų daug laimingesni, jei galėtų skaityti save kaip literatūrą

Apelsinai - ne vieninteliai vaisiai. Įdomus pavadinimas, ar ne ? Kai draugas manęs paklausė, kokia knygą aš skaitau ir aš jam pasakiau pavadinimą, jis nustebo. Jis pagalvojo, kad ši knyga apie apelsinus, Braziliją, jų naudą žmogui, kuom jie yra ypatingi, t.t. Tačiau visiškai ne. Ši knyga yra biografija žmogaus, kuris niekada neegzistavo, bet paremta tikrais faktais. Ar taip gali būti? Taip autorė Jeanette Winterson rašydama šią knygą jai panaudojo dalį savo gyvenimo faktų, tačiau, kaip ji teigia, tai nėra jos biografinė knyga.

Apelsinai yra ne vienintelis vaisius žemėje, jų yra daug. Taip ir žmonės - jų pasaulyje esti įvairių rasių, religijų, pažiūrų, t.t. Tačiau žmogus - žmogui nelygus. Kiekvienas mes esame individas, su savo požiūriu į pasaulį. Pagrindinė veikėja Žanetė (toks pat vardas, kaip ir autorės) buvo įvaikinta labai religingos evangelikų baptistų šeimos. Mergaitė nuo mažens buvo mokoma biblijos tiesų. Jos gyvenime religija buvo pirmoje vietoje, o geriausiu draugu ji pasirinko Jėzų. Žanetė mokykloje nepritapo, dėl kitokio požiūrio į gyvenimą ir ją supantį pasaulį. Jos gyvenimo tikslas buvo tapti misioniere ir atversti kuo daugiau bedievių. Būdama paauglė ji bažnyčioje sakė pamokslus biblijos tema iki tol, kol sutiko jauną gražią merginą... Jų draugystė pamažu peraugo į meilę. Kai jos mama suvokė, kas dedasi su jos dukra, ji bažnyčioje surengė inkvizicijos teismą. Žanetė pripažino esanti homoseksuali. Tą akimirka jos motina savo mintyse išsižadėjo Žanetės, ji negalėjo suprasti, kaip tai galėjo atsitikti. Netrukus Žanetė paliko namus...

Man ši knyga labai patiko dėl įmantraus pasakojimo stiliaus, tačiau norėjosi sužinoti, kas vyks toliau, kaip susiklostė tolimesnis Žanetės gyvenimas. Kiekvienas šioje knygoje atras kažką sau ar net apie save. Norėtųsi pastebėti, kad ši knyga - ne vien apie lesbietes ar apelsinus! Joje yra kažkas daugiau, kas įtraukia skaitytoją į Žanetės pasaulį.

Karas, žydų genocidas, masinės represijos ir jaunos mergaitės virsmas tikra moterimi - štai apie ką savo dienoraštyje kalba Ana Frank. Savo dienoraštyje ji rašė: "...nepaisydama jokių aplinkybių, tikiu, kad žmogaus širdis...

Karas, žydų genocidas, masinės represijos ir jaunos mergaitės virsmas tikra moterimi - štai apie ką savo dienoraštyje kalba Ana Frank. Savo dienoraštyje ji rašė: "...nepaisydama jokių aplinkybių, tikiu, kad žmogaus širdis iš prigimties gera." Skaitant šią knygą iškyla klausimas: ar būti žydu - nusikaltimas? Gaila, bet tuo metu - taip... Istorija - tai daugiau negu mokslas apie praeitį, tai kažkas, kas mus jaudina, grąžina prisiminimus, nostalgija. Kai 1942 metų birželio 12 dieną Ana gimtadienio proga gavo dienoraštį, ji nesuprato, kad taps tos painios istorijos dalimi ir kad jis bus vienu įtaigiausiu liudijimų apie žydų holokaustą. Labiausiai gaila dėl to, kad ši jauna, pilna energijos, svajonių mergina taip ir neišgyveno karo, nesulaukė tų dienų, kai vėl galės drąsiai išeiti į lauką ir buti nevaržoma sienų. Jų slėptuvė, praėjus 3 dienoms po paskutinio įrašo Anos dienoraštyje, buvo surasta. SS suėmė visus slėptuvės gyventojus ir išvežė į Aušvico koncentracijos stovyklą. Ana mirė Bergen-Belzeno koncentracijos stovykloje, netoli Hanoverio (Vokietija) 1944-1945 metų žiemą dėl nežmoniškų salygų. Išlikęs vienintelis gyvas iš šeimos tėvas Otas Frankas dukros pageidavimu paviešino dienoraštį.

Šią knygą pasirinkau skaityti todėl, kad labai domiuosi istorija. Anos Frank dienoraštį skaityčiau dar daug kartų, nes kiekvienas kartas praleistas slėptuvėje kartu su Ana man palikdavo neišdildomą įspūdį, todėl ten grįščiau ir gryšių dar daug, daug kartų...

...kas pats laimingas, gali ir kitam suteikti laimę... Ana frank

Jo Nesbø - milžiniško populiarumo sulaukęs norvegų rašytojas, muzikantas ir dar kažkas, parašė 7 knygų ciklą apie detektyvą Harį Hūlę, mano skaitytoji yra 5 ciklo knyga.



Kol buvau nepradėjusi skaityti šios knygos,...

Jo Nesbø - milžiniško populiarumo sulaukęs norvegų rašytojas, muzikantas ir dar kažkas, parašė 7 knygų ciklą apie detektyvą Harį Hūlę, mano skaitytoji yra 5 ciklo knyga.



Kol buvau nepradėjusi skaityti šios knygos, buvau labai skeptiška, kad jei populiari knyga, nebūtinai ji patiks ir man. Tačiau.. Pradėjau skaityti ir per vieną dieną perskaičiau apie 300psl - sekmadieniui toks laiko leidimo būdas pats tas. Puslapiai verste vertėsi, akys lakstyte lakstė, norėdamos aprėbti kaip galima daugiau pastraipos, save vis ramindavau nuo nekantrumo, nes vis taikydavausi užmesti akį į žemesnes eilutes, kad sužinočiau tolimesnius įvykius, nes rodėsi, kad įtampa įtrauks ir nepaleis.. Tiesiog sunku atsiplėšti nuo tokio įtraukiančio detektyvo, bet dėl darbų vėl prisėdau tik po poros dienų, ir skaitydavau prieš miegą, dėl ko, vėliau buvo sunkoka užmigti..



Knyga nenuobodi, kupina įtampos, daugybės įvykių. Nužudytieji, šalia jų randami penkiakampiai deimantai, kas penkias dienas, penktuose aukštuose. Autorius vis mėgindamas supainioti, įpina vis daugiau ir daugiau detalių, dėl kurių reikia vis galvoti - "Ar jau šitas bus žudikas?". Taip pat istorijoje įpinta ir kontrabandos tema, kai policijos pareigūnai ne visada atstovauja šviesiąją pusę.



Pabaiga buvo daugiau nei netikėta - nes žudikas buvo tas, kuris atrodė yra pats nekalčiausias šioje istorijoje. Ir dar ilgai galvojau, kaip detektyvui Hariui Hūlei sekėsi visą šitą painiavą išmazgyti. Knyga tikrai patiko, ir būtinai rekomenduosiu kaip vieną geriausių skaitytų knygų kitiems.

Šiemet kažkaip vykusiai pasirinkau knygas Iššūkiui, nes jos taip lengvai skaitosi ir viena veja kitą.

Apie šią knygą pirmą kartą išgirdau prieš porą metų, kai ją skaitė mano podė. Deja, tada ji skaitė vokiškai, tad...

Šiemet kažkaip vykusiai pasirinkau knygas Iššūkiui, nes jos taip lengvai skaitosi ir viena veja kitą.

Apie šią knygą pirmą kartą išgirdau prieš porą metų, kai ją skaitė mano podė. Deja, tada ji skaitė vokiškai, tad nusprendžiau, kad neapsisunkinsiu sau galvos ir pasimėgausiu skaitydama lietuviškai. Aišku, prisiruošiau tik vakar :) Vakar todėl, kad ryte pradėjusi, pabaigiau vakare :) Tie beveik 400 puslapių sutirpo akyse.



Knygos pagrindinis veikėjas Deividas Hanteris iš Londono atvyksta į Dievo užmirštą kaimelį, kuriame pradeda dirbti šeimos gydytoju. Prieš atsikraustydamas į Manhamą jis buvo vienas žymiausių teismo ekspertų, tačiau čia niekas jo praeities nežino, o jis ir nepasakoja. Vieną vasaros dieną du berniukai randa siaubingai išdarkytą ir suirusį moters lavoną. Po keleto dienų dingsta dar viena moteris. Deja, Deividui tenka prisiminti savo ankstesnę profesiją ir taip jis įsinarplioja į šiuos nusikaltimus.



Knygos antrajame viršelyje parašyta: "Nudirbkite visus namų ruošos darbus, pakeiskite vakaro planus, nes, kai paimsite į rankas "Mirties chemiją", visa kita taps nebesvarbu!" TAIP, SUTINKU 100%! Tai ta knyga, kurią pradėjus nebesinori užversti, akys peršoka per kelias eilutes, tad vėl tenka skaityti užsidengus pusę lapo, kad tik nepamatytum, kas toliau. Detektyvai ir šiaip man yra įdomūs, ir kaskart perskaičiusi įdomų, perskaitau dar įdomesnį. Iki pat žemės gelmių lenkiuosi Beckett'ui, kuris taip meistriškai viską papasakojo. Tikrai vaizdinga kalba, lavonų aprašymai, teismo ekspertizės veiksmų nupasakojimas.. Nusprendžiau, kad prieš miegą tokios knygos skaityti nenorėčiau, nes per daug viskas gyva. Tikrai, skaitai ir įsivaizduoji supuvusį lavoną, ir net supykina. Kiek kartų raukiausi skaitydama! Be to, romane žavi tai, kaip išlaikyta įtampa. Iki paskutinio puslapio! Kai jau atrodo, kad kažką supratai, puf! ir vėl viskas pasikeičia. Mama net kreivai žiūrėjo, kai aš sėdėdama šūkčiojau: "O Dieve, negali būt! Tikrai?! Kąąą?!" :D Ir net pabaigoje, kai jau galvojau, kad aišku, kaip pasibaigė knyga ir beliko perskaityti tik epilogą, net jame laukė maža staigmenėlė. Žodžiu, Beckett'ai, ačiū tau! ;D

Perskačiau... Pagaliau. Pradėjus skaityti pagalvojau bus labai sunku prisiversti skaityti, bet juk čia iššūkis. Knyga apie Hitlerį. Labai nepatiko, kad neaišku koks įvyko, pasakojama nuklystant nuo faktų. Nesuprantama vietomis...

Perskačiau... Pagaliau. Pradėjus skaityti pagalvojau bus labai sunku prisiversti skaityti, bet juk čia iššūkis. Knyga apie Hitlerį. Labai nepatiko, kad neaišku koks įvyko, pasakojama nuklystant nuo faktų. Nesuprantama vietomis kur apie kokį asmenį ar įvykį rašoma. Tai knyga, kurios daugiau tikrai neskaityčiau.

Mums, kiekvienam lietuvių skaitytojui, Kafka dažniausiai yra pažįstamas dar nuo vidurinės mokyklos laikų. Jo garsioji novelė "Metamorfozė", romanai "Procesas", "Pilis" priskirtini pasaulinės literatūros klasikai.

Nors jau...

Mums, kiekvienam lietuvių skaitytojui, Kafka dažniausiai yra pažįstamas dar nuo vidurinės mokyklos laikų. Jo garsioji novelė "Metamorfozė", romanai "Procesas", "Pilis" priskirtini pasaulinės literatūros klasikai.

Nors jau dešimtmetis, kai baigiau trinti mokyklos suolą, tačiau tik dabar susigundžiau perskaityti netikėtai į rankas pakliuvusį minėto austrų rašytojo romaną "Pilis". Turiu pripažinti, jog pripratus prie lengvesnio turinio skaitinių, "Pilis" man buvo bemaž taip pat sunkiai įveikiama, kaip ir romano pagrindiniam veikėjui K. Skaitydama suvokiau, jog romanas - kietas riešutėlis, kurį reikia gliaudyti palengva, skeveldra po skeveldros (puslapis po puslapio). Ir tik didelio užsispyrimo dėka, kūrinį pagaliau perskaičiau.

Kaip ir "Procese" bei "Metamorfozėje", knygos "Pilis" herojus gyvena pilname absurdo, nesusisupratimų, susvetimėjusiame pasaulyje. Romane pasakojama kaip matininkas K. atvyksta į netoli Pilies esantį kaimelį, tikėdamasis, jog jo parankiniai netrukus atkeliaus iš paskos. Pirmieji nesusipratimai matininką užgriūna vos nusprendus apsinakvoti vienoje iš kaimelio užeigų: pasirodo nakvynei reikalingas Pilies leidimas. Vėliau matininkui atsiunčiami visai kiti parankiniai, nei šis tikėjęsis. Kalbant apie parankinius, manyčiau, jų personažai bene labiausiai ir traukia skaitytojus šiame kūrinyje: jie juokdariai, tačiau paklusnūs ir ištikimi tarsi šunyčiai (ką matininkas jiems liepia padaryti, tą jie besąlygiškai ir vykdo).

Kūrinyje galima aptikti ir erotikos elementų, kurie atskleidžiami per matininko ir jo mylimosios - sugulovės Frydos bendras scenas. Rašau sugulovės, nes susidaro įspūdis, jog Fryda tik kūniškiems malonumams apmalšinti ir reikalinga, nes Pilies pasiekti ponui K. ji vis vien, kad ir labai norėdama, padėti negali.

Žmogus yra mažas sraigtelis dideliame mechanizme - tokia mintis apibendrintų romano "Pilis" žmogaus padėtį visuomenėje, o ypač įvairių institucijų atžvilgiu. Ponui K. nepavyksta pasiekti darbdavio (Pilies), nes kaimo žmonės ir valdininkai laikosi savo susikurtų taisyklių, draudimų, reglamentų, kurie ir daro situacijas, gyvenimą absurdišką. Kad ir kaip matininkas stengtųsi priartėti prie Pilies ir gauti darbo, dėl kurio atvyko, deja, jam nepavyksta. Gal dėl to kaltas jis pats? Autoriaus žodžiais tariant "jis - matininkas, gal tai ir šis tas, vadinasi šio to mokęsis, bet jeigu nemoki savo mokslu pasinaudoti, tai vis tiek nieko iš to neišeisią" (p. 343). Vadinasi, įdėta per mažai pastengų ir nesinaudota patirtimi. Taigi kūrinio pabaigoje ir lieka neišspręstas klausimas, ar gaus K. darbo pagal specialybę, ar ne. O gal taps smuklės šeimininkės asmeniniu patarėju mados ir stiliaus klausimais?

Vertinimas 7 iš 10.

Štai ir įveiktas dar vienas knygų iššūkio etapas - perskaityta dar viena knyga. Šįkart mano dėmesio sulaukė Erich Maria Remarque. Tai labai žinomas ir populiarus rašytojas, tik kažkodėl mano atrastas tik šiemet. Savo...

Štai ir įveiktas dar vienas knygų iššūkio etapas - perskaityta dar viena knyga. Šįkart mano dėmesio sulaukė Erich Maria Remarque. Tai labai žinomas ir populiarus rašytojas, tik kažkodėl mano atrastas tik šiemet. Savo pažintį su juo pradėjau nuo "Vakarų fronte nieko naujo". Knyga patiko, lengvas rašymos stilius, neperkrauta, taik tik pats tas, taigi pirmoji knyga paliko gerą įspūdį, todėl nusprendžiau, kad gana dūlėti lentynoje kitai jo knygai "Šešėliai rojuje". Kaip ir daugelis autoriaus knygų, ši nėra išimtis pasakoja apie karą. Gal labiau ne apie karą, o jo pasėkmes. Pagrindinis knygos herojus karo emigrantas pabėgęs į Ameriką. Knygoje pasakojama apie laikotarpį, kurį jis praleido šioje šalyje, jo sutiktus žmones, tokius pačius emigrantus kaip ir jis, bei apie pagrindinio herojaus išgyvenimus. Knyga man patiko, nes įdomu pažvelgti į istoriją iš kitos pusės, kaip galėjo gyventi tikri to meto liūdytojai, o ne tik faktai ir skaičiai pateikiami istorijos vadovėliuose. Šią knygą tikrai rekomenduočiau paskaityti visiems.

Frank McCourt "Andželos pelenai" - vieną iš tų knygų, apie kurią girdėjau daugybę gerų atsiliepimų ir perskaityti norėjau jau labai seniai. Paskatinta knygų iššūkio, išsitraukiau šią knygą iš lentynos, nupučiau...

Frank McCourt "Andželos pelenai" - vieną iš tų knygų, apie kurią girdėjau daugybę gerų atsiliepimų ir perskaityti norėjau jau labai seniai. Paskatinta knygų iššūkio, išsitraukiau šią knygą iš lentynos, nupučiau dulkes ir, kartu su pirmuoju puslapiu, atvėriau duris į XX a. pradžios Airiją.

Net nežinau ko tikėjausi, bet papasakota berniuko/paauglio istorija pribloškė. Buvo sunku įsivaizduoti sunkesnę ir skurdesnę vaikystę, dar sunkiau buvo suvokti, kad visa tai autoriaus atsiminimai....

Istorija prasideda toli už Atlanto, Niujorke. Mažojo pasakotojo Frenko šeima verčiasi labai sunkiai: tėvas vakarus leidžia aludėse, dainuodamas patriotines dainas gimtinei Airijai bei keikdamas anglus, kurie taip baisiai elgėsi su airiais ištisus 800 metų, motina suka galvą kaip pamaitinti šeimą neturint nei cento kišenėje bei gedi vienas po kito mirštančių vaikų, o patys vaikai, amžinai alkani, pilkoje kasdienybeje bando rasti šviesos ir džiugesio. Mirus sesutei, genama netekties, šeima grįžta į Airiją. Bet tėvo patriotinėmis dainomis apdainuota žemė nelaukia išskėstomis rankomis, o ypač tų, kurie nenori dirbti... Čia šalia skurdo nykumos prisideda grūmojantis bažnyčios pirštas, mokytojai negailintys rykščių už kiekvieną nusižengimą, ligos, sunkiai suvokiami tėvų sprendimai... Skaitai ir nesuvoki kaip motina taikstosi su tokiu vyru, kuris ir vėl pragerė visus pinigus, ir kodėl ji jo nepasiunčia į visas keturias puses? Kodėl vietoj stovėjimo ilgiausiose eilėse, siekiant gauti pašalpą, nebandoma susirasti kokio nors darbo? Kodėl vaikai turi mesti mokyklą ir eiti uždirbinėti pinigų visai šeimai? Bandai pateisinti tai kitu laikmečiu, kitomis socialinėmis realijomis, tradicijomis...ir, deja, vis vien negali suvokti pasirinkimo taip gyventi.

Bet kad ir kokie sunkūs ir niūrūs būtų pasakojami įvykiai, pasakojimo stilius atperka viską. Autorius pasakoja su didele meile ir žmogiška užuojauta. Kiek daug nutylima, kiek daug pasakoma pasitelkiant švelnią įroniją, subtilų juoką pro ašaras. Knyga alsuoja skaidriu liūdesiu, nepaliaujama viltimi ir ilgesiu.

Prisipažinsiu, skaitydama šią knygą maniau, kad taip švelniai galima kalbėti tik apie vaikystę, kuri savaime yra šviesus atradimų laikotarpis, ir ganėtinai nedrąsiai atsiverčiau šios knygos tęsinius ("Tataigis" ir "Tamsta mokytojas"). Tačiau jose radau tuo pačiu kerinčiu stiliumi papasakotą paprastą ir kartu prasmingą augimo, nepaprasto virsmo iš šia diena gyvenančio paauglio į atsakingą šeimos tėvą bei mokytoją istoriją. Ji žemiška, tikra ir kartu vis nustebinanti neįtikėtinais gyvenimo vingiais ir nepaprastu ryžtu siekti savo tikslų. Tokios istorijos, ypač kai jos tikros, įkvėpia ir padeda suvokti, kad labai norint ir dedant pastangas įmanoma viskas.