Pirmos mintys, kurios kyla, kai noriu aprašyti Soreno Kierkegoro "Baimę ir drebėjimą", tai "Nuo ko pradėti?", "Kaip galiu nusakyti šio kūrinio esmę?", "Ar aš jį supratau, ar ne?"

Kaip ir kiekviena gera filosofijos knyga, taip...

Pirmos mintys, kurios kyla, kai noriu aprašyti Soreno Kierkegoro "Baimę ir drebėjimą", tai "Nuo ko pradėti?", "Kaip galiu nusakyti šio kūrinio esmę?", "Ar aš jį supratau, ar ne?"

Kaip ir kiekviena gera filosofijos knyga, taip ir ši pakeičia pasaulio, santykių ir savęs paties suvokimą. Tai, kas atrodė esant viena, tampa visai kas kita. Tai kelia nerimą, neužtikrintumą, tačiau sukelia ir begalinį smalsumą, susitaikymą su savo ribotumu, atsidavimą autoriaus minčiai.

Kaip ir sakoma knygos nugarėlėje "...knygoje keliami sunkūs klausimai apie individo ir Dievo, etikos ir tikėjimo" santykį". Tai tiesa, tačiau kartu šie žodžiai nieko nepasako apie šią knygą. Tad ir kyla pirma minėtos mintys - ar apskritai galima nupasakoti, apie ką šis kūrinys? Veikiau įmanoma aprašyti savo patyrimą skaitant jį, bendraujant su autoriumi.

Aukščiausio įvertinimo vertas Tomo Sodeikos įvadas, kuris mano manymu ir atskleidžia danų filosofo asmenybę, mąstymo vingius, kūrybos temas ir pagrindines idėjas, parodo "Baimę ir drebėjimą" visos kūrybos kontekste. Nereikia ir sakyti, kad pasistengsiu perskaityti dar ne vieną Soreno Kierkegoro kūrinį ir tikiuosi ne po vieną kartą.

Kadangi domiuosi Biblija, tačiau nesiryžtu skaityti jos pačios, labai džiaugiuosi, kad galėjau susipažinti su viena įdomiausių joje pasakojamų istorijų apie Abraomą. Dabar man tai jau nebus tik vienas iš senovinių, mažai ką sakančių vardų, veikiau ypatinga figūra, savo poelgiais atskleidusi paslaptingiausias žmogaus esybės gelmes.

Ne kiekvienas ryžtasi skaityti filosofijos veikalus. Tai tiesa, jog puikiai galima gyventi ir be jų. Tačiau kas renkasi sunkesnį kelią ir žino, kad eina prieš savo įpročius (nes mes įpratę rinktis tai, kas reikalauja mažiau pastangų), tokiu būdu gauna priėjimą prie visų pasaulio paslapčių.