Stendalis - pseudonimo, apibūdinančio rašytoją, skambesys sunkus tarsi monumentas. Iš tikrųjų taip smagu skaityti jo kūrinius, kurie nuteikia labiau maloniai filosofiškai negu liūdnai ir palieka lengvumo jausmą. Romanas...

Stendalis - pseudonimo, apibūdinančio rašytoją, skambesys sunkus tarsi monumentas. Iš tikrųjų taip smagu skaityti jo kūrinius, kurie nuteikia labiau maloniai filosofiškai negu liūdnai ir palieka lengvumo jausmą. Romanas "Raudona ir juoda" atspindi Prancūzijos visuomenės gyvenimą po Napoleono žlugimo - taip vadinamą Restauracijos laikotarpį (XIX a.). Tiesa, visuomenė vaizduojama kaip egoizmo ir veidmainystės pritvinkusi gauja, tačiau joje vis dažniau pasitaiko žemos kilmės jaunuolių, ragavusių išsilavinimo ir niekinančių monarchus. Vieno tokio jaunuolio šlovės ir smukimo (ne dvasinio, jis tvirtos valios išlieka iki pat savo mirties) istorija kaip tik ir pasakojama šiame romane. Vaizduojant Žiuljeno Sorelio gyvenimą ir detaliai narstant jo psichologinį portretą, nagrinėjama sena ir amžina tema: meilė ir aistra, vieta po saule. Aštriai kritikuojama ne tik visuomenė, bet ir supuvusi dvasininkija, kurios dalimi vienu metu renkasi tapti jaunasis Žiuljenas. Juk dvasininkų įtaka begalinė. Ir, žinoma, iki galo nenuteisiama tiktai meilė. Smagu skaityti visas preliudijas, atliekamas norint suvilioti mylymąją: žvilgsniai, prisilietimai, ilgi meilės laiškai ir žavingas priešinimasis, kai norint ištarti ne, iš tikrųjų pasakoma taip.

Man smagiausi pasirodė subjektyvūs autoriaus intarpai. Stendalis nesidrovėdamas piktinasi arba užjaučia pagrindinį veikėją, aprašydamas kai kurias situacijas, nevengia išsakyti savo nuomonę ar ironiškai pajuokauti. Taip išryškėja ir paties autoriaus asmenybė,kuri man atrodė smagi ir laisvo mąstymo.
Romanas atkartoja to laikotarpio Prancūzijos istoriją, autorius daug cituoja kitų savo laikmečio mąstytojų. Kai kurios frazės privertė šyptelėti: vienas iš markizo De la Molio salono lankytojų piktindamasis užsimena, jog šitaip gyvenant, XX a. Europoje galima bus atrasti tik vos vieną kitą karalių.

Galiausiai pasakysiu, jog pats kūrinio stilius nėra toks, kad užsimanęs knygą "prarytum" per kelis vakarus. Romaną skaičiau lėtai ir ilgai, sakiniai ilgoki, aprašymai detalūs. Tačiau tekstas nestringa, tiesiog dažnai sustodavau susimąstyti. Tai leido prisiminti, kodėl vertinga yra klasika. Populiarioji šiuolaikinė literatūra dabar man priminė tarsi instrukciją, kaip reikia elgtis gyvenime. Dažnai pats skaitytojas nepadaro savarankiškų išvadų, jos pakišamos panosėj. Todėl šįkart žemai lenkiuosi Anri Beliui (Stendaliui) už tai, kad priminė skaitymo malonumą.

Puikus, įtaigus klasikos kūrinys. O ir seno leidimo (1976 m.) knyga, nors ir stora, bet tokia smagi rankai, taip ir norėjosi nešiotis. Stendalio stilius man priminė Džeinę Ostin, bet ne vien dėl anų laikų vaizduojamos...

Puikus, įtaigus klasikos kūrinys. O ir seno leidimo (1976 m.) knyga, nors ir stora, bet tokia smagi rankai, taip ir norėjosi nešiotis. Stendalio stilius man priminė Džeinę Ostin, bet ne vien dėl anų laikų vaizduojamos aristokratijos, kurios salonuose skamba pompastiškos, įmantrios kalbos kalbos, kur sakinių ilgis, vingrumas ir skambesys vertinamas kur kas labiau už juo išreiškiamą mintį.

O Džeinė Ostin mano mėgstamiausia rašytoja. Ar tik netaps Stendalis mėgstamiausiu rašytoju vyru? Drąsu iš karto taip sakyti, perskaičius tik vieną jo kūrinį. Tik žinau, kad nedvejodama griebsiuos kitų jo kūrinių.

Romantiškas tas Stendalis. Vidinius jausmus išnagrinėja iki paskutinio siūlo, piešdamas charakterį, herojų paverčia gyvu. Nėra "mūsų didvyris" ypač teigiamas ar ypač neigiamas - kaip ir tikrovėje, užtat toks gilus, jausmingas, analizuojantis savo dvasios slėpinius.

Iš esmės romanas yra politinis (todėl tikėjausi kur kas nuobodesnio veikalo), vaizduojantis laikus po Napoleono; Stendalis šiepia klasių atsidalinimus, neteisingą socialinę nelygybę, klerikalizmą (kaži, ar kas tą žodį bevartoja?..) Meilė ir aistros gelmės užima turbūt didesniąją romano dalį, tačiau užvis smagiausia dalis apie aristokratijos tuštumą ir nuobodulį. "Tuose aukštuose samprotavimuose apie nebūtį, mirtį, begalybę konkreti yra tik šlykšti baimę apsijuokti" - ak, kaip puikiai pasakyta.

"Liūdnas veidas nėra gero tono ženklas; reikia atrodyti nuobodžiaujančiam. Jeigu jūs liūdnas, vadinasi, jums kažko trūksta, kažkas jums nepasisekė. Tuo jūs parodote, kad esate menkesnis už kitus. O jei nuobodžiaujate, priešingai, tada menkesnis už jus bus tas, kuris veltui stengėsi jums įsiteikti". Oo, kokia vertingos pamokos. Reikės imti domėn.



Vertinimas 9 iš 10

Pirmą kartą susidūriau su Stendalio kūryba. Tiesą sakant nusivyliau. Tikėjausi istorinio romano, o sunkiai perskaičiau meilės romaną, su tokiu de javu jausmu, kad skaitau Altorių Šešėly. Žiuljenas Sorelis -...

Pirmą kartą susidūriau su Stendalio kūryba. Tiesą sakant nusivyliau. Tikėjausi istorinio romano, o sunkiai perskaičiau meilės romaną, su tokiu de javu jausmu, kad skaitau Altorių Šešėly. Žiuljenas Sorelis - prancūziškasis Liudas Vasaris. Vieną dieną jis pareigingas klierikas, kitą dieną pakvaitęs dėl meilės jaunuolis. Na bet kokiu atveju, baigėsi jam liūdnai, gal dėlto, kad nemokėjo pasirinkti. Nemokėjo pasirinkti tarp moterų ir tarp savo pašaukimo gyvenime.

Knygą įvertinčiau 6/10