Rašytoją J.Picoult atradau, perskaičiusi jos romaną "Mano sesers globėjas". Tai buvo viena iš tų knygų, kurią skaičiau "non stop". Dabar esu perskaičiusi visas jos knygas išleistas lietuvių kalba. Negaliu pasakyti, kad...

Rašytoją J.Picoult atradau, perskaičiusi jos romaną "Mano sesers globėjas". Tai buvo viena iš tų knygų, kurią skaičiau "non stop". Dabar esu perskaičiusi visas jos knygas išleistas lietuvių kalba. Negaliu pasakyti, kad visos man jos paliko tokį įspūdį kaip pirmoji, bet neskaityti jų irgi negaliu.\n\n Naujausia autorės knyga "Iš antro žvilgsnio" nagrinėja mažai kam žinomą eugenikos projektą (aš tikrai apie jį sužinojau tik iš knygos ir paskatino pasidomėti truputį giliau), vykdytą Amerikoje XX a. trečiajame ir ketvirtajame dišimtmečiuose.\n\n Romano veiksmas prasideda, kai žemės sklype, priklausančiame profesoriui Spenceriui Paikui, sumanoma statyti prekybos centrą. Šiam sumanymui prieštarauja abenakiai, teigdami, kad šioje žemėje palaidoti jų protėviai. Nepaisant abenakių protestų, statybos pradedamos, o tada prasideda keisti gamtos reiškiniai: lyja rožių žiedais, vidury vasaros ima šalti... Žmonės ima žnabždėtis apie abenakių protėvių dvasias. Tuo metu į miestelį atvyksta Rosas Veikmanas - jaunas vyras, nerandantis ramybės po mylimos moters mirties. Rosas nori tikėti, kad egzistuoja gyvenimas anapus ir visokiais būdais bando rasti kontaktą su mylimosios siela. Statybų vadovas kreipiasi į Rosą, kad jis ištirtų statybvietę ir paneigtų gandus apie klaidžiojančias abenakių protėvių sielas.\n\n Rosas sutinka, bet statybvietėje randa paslaptingą moterį - Liją Bomont, ji kaip ir Rosas, kažko ieško už gyvenimą ir mirtį skiriančios ribos. Liją įžiebia Rosui gyvybės kibirkštį, viltį vėl pamilti, ir jis žūtbūt nusprendžia išsiaiškinti šią kenčiančią moterį slegiančias paslaptis. Pradėjus tyrimą, ima aiškėti sukrečianti istorija, apimanti kelių šeimų net kartų likimus, tai susija su eugenikos projektu, kurį vykdė Spenceris Paikas, Lijos vyras...\n\n Knyga įdomi, joje yra ir mistikos, ir detektyvo, ir istorijos. Man gal išpradžių pasirodė nuobodoka - pradžioje daug personažų, gyvenimo nuotrupų, kurių tarsi niekas nesieja. Net sunkoka visus įsidėmėti. Bet knyga "užkabina" ir tada jau nesinori jos padėti į šalį. Skaitykite, tikrai nesigailėsite.

Trečioji trilogijos dalis. Jei nnuoširdžiai - pirmąją knygą perskaičiau gana lengvai, antroji jau pradėjo versti nuobodžiauti, trečiąją perskaičiau iki galo todėl, kad nenorėjau palikti nebaigtos skaityti trilogijos.

Jau...

Trečioji trilogijos dalis. Jei nnuoširdžiai - pirmąją knygą perskaičiau gana lengvai, antroji jau pradėjo versti nuobodžiauti, trečiąją perskaičiau iki galo todėl, kad nenorėjau palikti nebaigtos skaityti trilogijos.

Jau aprašydamą antrąją trilogijos dalį minėjau, kad "Fifty Shades" trilogija iš esmės yra pasaka suaugusioms moterims, skaitinys laikui praleisti, kai nesinori skaityti jokios rimtesnės knygos ir apkrauti smegenų mąstymu. Tik nesu tikra, ar tam tikrai reikėjo rašyti net tris knygas :)

Isabelos Abedi knygos į mano rankas papuola jau nebe pirmą kartą. Kol kas nenusivyliau. ir ši knyga įdomi. Tas paslaptingas Lučianas - kas jis toks. Aišku tampa tikknygos pabaigoje. Skaitant paaiškinimus, nori ar nenori, imi...

Isabelos Abedi knygos į mano rankas papuola jau nebe pirmą kartą. Kol kas nenusivyliau. ir ši knyga įdomi. Tas paslaptingas Lučianas - kas jis toks. Aišku tampa tikknygos pabaigoje. Skaitant paaiškinimus, nori ar nenori, imi tikėti stebuklais. Svajoji, mintimis nukeliauji ten, kur egzistuoja tai, kas neegzistuoja čia ir dabar.

Kūrinyje "Gyvenimo dovana" visas veiksmas vyksta 1950-aisiais, kai merginos arba būdavo paklusnios, arba ne. Danielė Styl mums pasakoja istoriją apie dvi šeimas, kurios nariai pakeis vieni kitų gyvenimus. Kūrinys yra iš tų...

Kūrinyje "Gyvenimo dovana" visas veiksmas vyksta 1950-aisiais, kai merginos arba būdavo paklusnios, arba ne. Danielė Styl mums pasakoja istoriją apie dvi šeimas, kurios nariai pakeis vieni kitų gyvenimus. Kūrinys yra iš tų knygų, kurios prikausto tavo tavo dėmesį ir nebepaleidžia. Romanas nėra didelės apimties, bet kupinas netikėtų situacijų. Skaitykite!

"H" [heroinas] = herojus.
Viename žodyje "lomkė" pasireiškia visas beribis ir neapčiuopiamas skausmas.
Vienoje knygoje chaotiškai išsibarsčiusios 23 neaiškios dalys.
Tai košmaras, pilnas slaptų agentų/ pakvaišusių...

"H" [heroinas] = herojus.
Viename žodyje "lomkė" pasireiškia visas beribis ir neapčiuopiamas skausmas.
Vienoje knygoje chaotiškai išsibarsčiusios 23 neaiškios dalys.
Tai košmaras, pilnas slaptų agentų/ pakvaišusių gydytojų/ gangsterių/ falinių monstrų ir dziundzinių vempyrų, įsipainiojusių į sado_mazo orgijas/ transformacijas ir tarp pasaulinius karus/ narkomanų pritonai/ seksualiniai perversmai/ haliucinacijos ir purvinas pasaulis - tiems, kas geba nukreipti savo protą už pasąmonės ribų.

Labai seniai norėjau perskaityti šią knygą, tačiau labai ir nusivyliau.

Istorija apie šeimą, apie paauglio Johano gyvenimą. Draugų, mokyklos, šeimos įtaka.

Knygoje nėra aiškaus siužeto, kartais nesuprantama apie ką...

Labai seniai norėjau perskaityti šią knygą, tačiau labai ir nusivyliau.

Istorija apie šeimą, apie paauglio Johano gyvenimą. Draugų, mokyklos, šeimos įtaka.

Knygoje nėra aiškaus siužeto, kartais nesuprantama apie ką rašoma. Šiaip skaitosi labai greitai.

Įtraukiau šią knygą į iššūkį, nes dienoraščio motyvai mane visad žavėjo, o kai sužinojau, jog aprašytas realiai gyvenusio žmogaus gyvenimas su įterptais užrašais iš jo dienoraščio, tai išvis susigundžiau.

Deja,...

Įtraukiau šią knygą į iššūkį, nes dienoraščio motyvai mane visad žavėjo, o kai sužinojau, jog aprašytas realiai gyvenusio žmogaus gyvenimas su įterptais užrašais iš jo dienoraščio, tai išvis susigundžiau.

Deja, teko nusivilti. Tai knyga su daug paveikslėlių - nuotraukų iš pagrindinės veikėjos Florensos gyvenimo, žurnalistės (kuri rašė šią knygą) rastų archyvinių nuotraukų iš tų laikų Manhetano ir pan. Kadangi realiai rašyto dienoraščio struktūra buvo labai glausta - kiekvienai dienai buvo skirtos 3 eilutės, tad ir Florensos užrašai trumpi, apibendrinantys tą dieną. O greta jų yra žurnalistės perpasakojamas knygos veikėjos gyvenimas, o rašymo stilius tarsi priderintas prie dienoraščio formos - glaustas, be emocijos, atskleidžiama tik įvykių esmė, vietomis įvykiai padriki. Ši sprendimas man labai nepatiko - trukdė įsijausti, susidarė įspūdis, jog kūrinys parašytas tik norint iškepti knygą, skubotai, neapgalvotai.



Nepatiko ir pati pagrindinė veikėja - ne mano stiliaus žmogus, lėkštas, galvojantis apie madą ir kaip patenkinti savo įgeidžius. Tuštutė, taip sakant. Taip pat mane nervino kiekvienam puslapyje atsirandančios nuorodos iš minimo miesto - konkrečios kavinės, gatvės, pastatai, kino teatrų pavadinimai. Gal amerikiečiui ir įdomu, bet kai aš nesu buvusi tame Manhetane, tai man visiškai vienodai šviečia, ar ten tokia gatve ji praėjo, ar kita.



Gaila, tikėjausi kažko dvelkiančio prisiminimais, įdomių personažų, bet gavau tik gražų viršelį (vienas įspūdingiausių mano matytų), taigi vertinu 4/10.