Knyga apie plieninį žmogų, keistą asmenybę, diktatorišką vadovą - Josifą Džiugašvilį Staliną. Apžvelgiamas jo gyvenimas nuo vaikystės, jaunystės, kunigų seminarijos iki aukščiausių paraigų Tarybų Sąjungoje.

Pati...

Knyga apie plieninį žmogų, keistą asmenybę, diktatorišką vadovą - Josifą Džiugašvilį Staliną. Apžvelgiamas jo gyvenimas nuo vaikystės, jaunystės, kunigų seminarijos iki aukščiausių paraigų Tarybų Sąjungoje.

Pati knyga nepadarė įspūdžio, tad labai sunku rašyti komentarą. Nesu tokių knygų mėgėja, tad dar kartą įsitikinau, kad renkantis tokio stiliaus knygas, turi labai traukti nagrinėjama asmenybė. Man knygoje buvo per daug faktų, per daug vardų, datų, tačiau ko norėti, juk tai yra biografija apie didelę istorinę asmenybę.

Informacija apie Staliną cenzūruojama, tad praėjus cenzūros laikams, išnaršius Rusijos slaptuosius archyvus - buvo parašytos dvi biografinės knygos. Kas domisi istorija, istorinėmis asmenybėmis, valstybės politika, žmonių tautos virsmu, kalbiniu horizontu - tai puiki knyga. Taip pat ir ruošiantis istorijos egzaminams, nagrinėjant tarpukarį, II pasaulinį karą, puikiai galima susidaryti įspūdį apie buvusę politinę aplinką.

Pabaigai norėčiau pacituoti vieną iš J. Stalino eilėraščių, nekreipiant dėmesio į vyraujančias to meto ideologijas, galima pasakyti, kad eilės tikrai neblogos.

Rytas / Skubėdamas į melsvą žarą, / Pražydo pumpuras nuraudęs, / Švelnaus vėjelio paliesta, / Palinko pakalnutė virš žolės. / O vieversys pragydo taip anksti / Ir kilo jis virš debesų, / Giesmė lakštingalos iš gojaus / Vaikams atskriejo maloni. / Žydėk, o Gruzija mana, / Teklesti mano žemėje taika, / O jūs, draugai, / Išgarsinkit Tėvynę mokslu!

Antanas Škėma - daugelio dar mokykloje atrastas autorius. Garsėjęs savo novatoriškumu, o kai kam įsiminęs ir savo keistumu, jis pabėgo nuo lietuvių literatūrai budingų gamtos aprašymų (ar tapatinimosi su ja) ir įtraukė į...

Antanas Škėma - daugelio dar mokykloje atrastas autorius. Garsėjęs savo novatoriškumu, o kai kam įsiminęs ir savo keistumu, jis pabėgo nuo lietuvių literatūrai budingų gamtos aprašymų (ar tapatinimosi su ja) ir įtraukė į pasakojimus apie betono džiungles ir tikrus jų žmonių gyvenimus. Rinkinyje "Žingsniai ir laiptai" galima atrasti ne tik "Baltą drobulę", bet ir kitus prozos bei dramos kūrinius.

"Balta drobulė" jau prieš kelerius metus buvo atradusi vietą tarp mylimiausių kūrinių, tad skaitant šią rinktinę net ir norėjosi nuo šio kūrinio kiek atitolti, kad jis neslėgtų kitų rašytojo darbų. Ir, ko gero, dėl galimybės pažvelgti į Škėmą kitu kampu, labiausiai įsiminė ne prozos, o dramos kūriniai, ypatingai - "Pabudimas".

Fizinės bausmės žeidžia kūną, tačiau jos nenužudo žmogaus esybės. Tik smeigdamas į "širdį" (ar sielą?) iš tiesų gali įskaudinti taip, jog gyvenimas gali prarasti prasmę. Nes gėdos, pažeminimo jausmas nėra taip lengvai nuplaunamas kaip kraujas. Kas tai supranta, žino, kaip palaužti žmogų, priversti jį daryti tai, ko jis niekada nedrįstu. "Pabudimas" atskleidžia išorės ir vidinę kovą, kai susiduria skirtingi idealai ir vertybės, parodo, kiek toli žmogus pasiryžta žengti.

Antano Škėmos kūryba, rodos, išlieka tokia pat aktuali ir šiomis dienomis, ypač į miesto gyvenimą įsitraukusiems žmonėms. Nors laikai pakito, tam tikros tendencijos ir vyraujančios temos tebesupa mus, net jei kiek ir pagražintomis kaukėmis. Ir viduje vis dar išlieka šinšilais alsuojantis nerimas.

Ties šia paskutiniąja, dvyliktąja, iššūkio knyga ir reziumuoju savo 2013 m. iššūkį. Taigi 12 perskaitytų knygų ir 2 graužtukai. Viena knyga vienam mėnesiui, iš ribų sąžiningai neišėjau, dažnai atsiliepimą rašiau...

Ties šia paskutiniąja, dvyliktąja, iššūkio knyga ir reziumuoju savo 2013 m. iššūkį. Taigi 12 perskaitytų knygų ir 2 graužtukai. Viena knyga vienam mėnesiui, iš ribų sąžiningai neišėjau, dažnai atsiliepimą rašiau mėnesio paskutinę dieną - patinka man tokie rėmai, labiau susitempiu. Graužtukas tapo "Oskaras ir Liusinda" - tikėjausi daug, o stūmiausi vos vos, gal 50 puslapių lyg sunkų akmenį nešdama. Atidėjau šonan. Antras graužtukas Amičio "Širdis". Iš jos daugiausia tikėjausi, pirmu numeriu iššūkyje buvau įrašiusi ir net pasilikusi gruodžio mėnesiui, Kalėdoms, gerumo metui. Ji buvo mano skaitya paauglystėje ir nuraudota - tada sakiau, va čia tai knyga. Norėjau ir dabar to paties, bet nebeužgriebė širdies. Matyt, per daug jau to gėrio - dabar man jau reikia, kad knyga papiktintų, pasiaubintų, paaistrintų.

Džiaugiuos dėl iššūkio. Įveikiau 12 savo naminių knygų, stumtelėjau jas į skaitytųjų šoną, bo vien tik miesto bibliotekos naujutėles šiuolaikines beskaičiau (penkiskart daugiau jų šiemet suskaičiau), senųjų nieko neįterpdama.

Labiausiai patiko vyriškių rašytojų - Stendalio, Irvingo, Kingo knygos, tačiau įspūdingosios visgi neatradau (tokios "kur aš anksčiau buvau"). Galėjau likti ir neskaičiusi "Laturo katalogo", "Keliautojo laiku žmona", "Įstumta į bedugnę".

Apie Vilos Keser "Mano Antonija".

Rami, nuobodoka, lyriška. Apie naujakurius čekus, norvegus, danus Šiaurės Vakarų Amerikoje, apie varganą jų pradžią karštomis vasaromis ir snieguotomis žiemomis, apie badą ir apgavystes. Daug likimų - prasimušimų į žmones, savos vietos atradimo, savižudybių, didelių fermų ir gausių šeimynų sukūrimo. Knyga dvelkia nostalgija vaikystei, gimtosioms vietoms. Puikūs gamtos, Amerikos prerijų, kaimiško gyvenimo aprašymai. Mėgstu kaimo gyvenimą, tačiau knygoje man pritrūko judesio, aistros.

Vertinimas 7 iš 10

Tai pirmoji "Ledo ir ugnies" sagos knyga. Knygoje aprašoma feodalinė santvarka, kur karaliui lenkiasi lordai, o šiems jau jų vasalai. Valdžia priklauso pagal kraujo liniją, taigi pretendentų į sostą yra ne vienas. Intrigos,...

Tai pirmoji "Ledo ir ugnies" sagos knyga. Knygoje aprašoma feodalinė santvarka, kur karaliui lenkiasi lordai, o šiems jau jų vasalai. Valdžia priklauso pagal kraujo liniją, taigi pretendentų į sostą yra ne vienas. Intrigos, išdavystės, šeima, meilė ir garbė - knygoje yra visko. O svarbiausia, paties rašytojo teigimu, čia nėra tik gerų ar blogų veikėjų: ir blogas žmogus gali nustebinti gerais poelgiais, kaip ir geras žmogus gali pasielgti niekšiškai.



Rašytojas kiekvieną skyrių aprašo iš įvairių veikėjų pozicijų, tad iš pradžių sunku įsijausti į knygą. Plius giminystės ryšiai, priesaikos šeimoms ir tarnystė - viskas atrodo painu, tačiau galiausiai supranti, jog tai iki smulkmenų apgalvotas pasaulis. Tiesa, knyga priskiriama fantasy žanrui, tačiau fantastikos nėra daug.



Knyga yra įdomi ir įtraukianti. Nors ir painūs giminystės bei tarnystės ryšiai, tačiau tereikia kantrybės skaitant, ji atsiperka. O svarbiausia - niekada nežinai, ir netgi negali nuspėti, kas bus toliau, tarkim, ar mylimi veikėjai išgyvens iki knygos pabaigos.

Šiek tiek Prancūzijos revoliucijos su fantastikos elementais, tokiais kaip vilkolakiai, vampyrai ar lograi...

Ševaljė atsipeikėja mūšio lauke ir suvokia esąs miręs, tačiau aplinkiniams toli gražu taip neatrodo. Nuo to ir...

Šiek tiek Prancūzijos revoliucijos su fantastikos elementais, tokiais kaip vilkolakiai, vampyrai ar lograi...

Ševaljė atsipeikėja mūšio lauke ir suvokia esąs miręs, tačiau aplinkiniams toli gražu taip neatrodo. Nuo to ir prasideda ilga kelionė nežinomo tikslo link. Mūsų veikėjas pasirodo gana išmintingas ir nepasimetantis įvairiose situacijose, nors ir pats nesupranta ko siekia, tačiau žino kol neįgyvendins dar kol kas jam nežinomų tikslų, ramybės neras.

Nėra prasmės prirašyti detalių iš I.Mero biografijos, kažką sapalioti apie sudėtingą romano struktūrą ir veikėjus-šachmatų figūras-simbolius. Tai tiesiog gerai parašyta knyga apie baisius dalykus, kurie ne taip seniai...

Nėra prasmės prirašyti detalių iš I.Mero biografijos, kažką sapalioti apie sudėtingą romano struktūrą ir veikėjus-šachmatų figūras-simbolius. Tai tiesiog gerai parašyta knyga apie baisius dalykus, kurie ne taip seniai vyko iš tikrųjų. Turbūt tokios istorijos, kuri čia papasakota, realiai niekada nebuvo. Tačiau ar toks buvo žydų gyvenimas getuose karo metais, ar egzistavo tokie šogeriai, rachilės ir abraomai - neabejoju.


"- Tavo vyras buvo šviesus, tiesa? Šviesiaplaukis, taip?
Liza neigiamai purtė galvą, ilgai purtė, lyg negalėdama sustoti, paskui tyliai ištarė:
- Aš neturiu vyro. Aš dar nežinau, kas tai yra vyras. Aš tik vieną kartą esu pasibučiavusi. Bet nuo to juk negimsta vaikai."

Pirmoji šovusi mintis perskaičius knygos anotaciją: "Kaip laiškais galima parašyti romaną, šokiravusį tuometinę Prancūziją?". Dar ir kaip galima! Turiu pripažinti, kad knyga gerokai mane nustebino. Autorius tikrai genialiai...

Pirmoji šovusi mintis perskaičius knygos anotaciją: "Kaip laiškais galima parašyti romaną, šokiravusį tuometinę Prancūziją?". Dar ir kaip galima! Turiu pripažinti, kad knyga gerokai mane nustebino. Autorius tikrai genialiai pateikė herojų charakterius vien tik per laiškus. Mane tik stebina vienas dalykas, kaip veikėjai sugebėjo dar ką nors nuveikti be laiškų rašymo, jau nekalbu apie jų nuorašus. O ir laiškų pristatymo greitumas - Lietuvos paštui būtų ko pasimokyti. Rekomenduoju šią knygą perskaityti visiems, kuriems atsibodo šiuolaikiniai saldūs romanai.

O dabar apie knygą... Šią knygą perskaityti nusprendžiau atsitiktinai, kai radau ją tarp senų knygų. Iškart supratau, kad ji priklauso tėčiui, nes jis tarnavo armijoje, tačiau jokio karo jam išgyventi neteko ir jo patirties...

O dabar apie knygą... Šią knygą perskaityti nusprendžiau atsitiktinai, kai radau ją tarp senų knygų. Iškart supratau, kad ji priklauso tėčiui, nes jis tarnavo armijoje, tačiau jokio karo jam išgyventi neteko ir jo patirties nepalyginsi su tomis baisybėmis, kurios aprašomos knygoje.

Taigi, knyga apie Pirmąjį Pasaulinį karą ir dar jaunus aštuoniolikmečius, devyniolikmečius vaikinus, kurie iš mokyklos suolo pateko tiesiai į priešakines fronto linijas. Sunku net įsivaizduoti, kokį siaubą patyrė tie jauni žmones, matydami kaip miršta jų klasės draugai, kaip lengvai jų gretose sėlina mirtis. Skaudžiausia buvo skaityti tai, kad visi jaunuoliai suvokė, kad jie karo nenori, jiems jo nereikia, ne tik jie, daugelis kitų karių net ir priešininkų kariai suvokė, kad jie nenori kariauti, nenori žudyti ir žūti tame kare. Šis karas reikalingas tik aukštuose postuose sėdintiems žmonėms, kurie net neįsivaizduoja nė dalelės to nepakeliamo siaubo. Skaudu skaityti, kaip kariai turi badauti ir maitintis prastu maistu. Net palankios sąlygos jiems nebuvo sukurtos. Pykau, labai pykau skaitydama. Man nesuvokiama, kaip taip galima elgtis su žmonėmis. Aišku, man labai sunku suvokti visą tą karo baisumą, nes nieko panašaus gyvenime nesu patyrusi, bet šiek tiek suvokiu, kaip sunku turi būti gyventi žinant, kad niekada negalėsi atsitiesti ir kad tave visą gyvenimą persekios tie kraupūs praeities šešėliai... Knyga liūdna ir slegianti, tačiau verčianti mąstyti. Ji parodo kaip mes nemokame įvertinti to ką turime. Ji byloja, kad reikia mokėti džiaugtis gyvenimu, nes laisvas pasirinkimas, patogus gyvenimas ir galimybės yra didžiulė Dievo dovana.



Puslapių skaičius: 182.

Leidykla: Šviesa, 1989 m.

Mano įvertinimas: 4/5

Tai labai liūdna istorija apie mirštančią I.Allendes dukrą. Tačiau greta šios trgedijos autorė pasakoja apie savo šeimą, savo gyvenimą, kaip pradėjo rašyti. Skaityti buvo labai įdomu, nes esu I.Allednes kūrinių gerbėja,...

Tai labai liūdna istorija apie mirštančią I.Allendes dukrą. Tačiau greta šios trgedijos autorė pasakoja apie savo šeimą, savo gyvenimą, kaip pradėjo rašyti. Skaityti buvo labai įdomu, nes esu I.Allednes kūrinių gerbėja, o ši knyga pasakoja priešistorę, nulėmusią jų atsiradimą. Labai asmeniškas ir jautrus pasakojimas.

Vietomis - ne tiek baisu, kiek šlykštu, o ir šiurpuliukai nuo "tūkstančio kojyčių" tikrai vaizduotės sukelti buvo. Kraują stingdyt galima vien pagalvojus, jog kažkam pagrobti mergaitę (kuri ir šiaip jau likimo yra...

Vietomis - ne tiek baisu, kiek šlykštu, o ir šiurpuliukai nuo "tūkstančio kojyčių" tikrai vaizduotės sukelti buvo. Kraują stingdyt galima vien pagalvojus, jog kažkam pagrobti mergaitę (kuri ir šiaip jau likimo yra nuskriausta: akla ir dar gyvenanti vaikų globos namuose, t.y. neturi tėvų) - vienintelis būdas pajusti pasididžiavimą savimi. Ne vien tik pagrobti, bet ir viską detaliai apmąstyti, tam ruoštis, kauptis:

"Dar šiek tiek pasiruoš, o tada jau bus pasirengęs medžioklei. Medžioklė dabar buvo kaip tik tai, ko jam reikėjo. [...]

Jis jautėsi gerai!

Stiprus ir negailestingas!

Kaip didieji gamtos medžiotojai, kurie nežinojo užuojautos, nejautė jos net sau." (272 psl.)

Atseit "esu stiprus", tačiau - iš tiesų - stiprumas tik prieš fiziškai ir psichologiškai žymiai silpnesnę, jaunesnę, bei mažiau gyvenimiškos patirties turinčią mergaitę. Psichiškai nesveikas, psichopatas pagrindinis herojus, save įvardijantis "medžiotoju"... mažų aklų mergaičių medžiotoju...

"Pagavęs ją, jis turėjo iš tiesų nepaprastai gražų egzempliorių, dailesnį nei pirmoji, ta buvo grubesnė ir ne tokia patraukli. Jis džiaugėsi laiku, kurį praleis su ja, jau dabar vaizdavosi, kaip ji judės pamiške, kaip bėgs, ginsis ir vis tiek taps auka." (65 psl.)

Kraupumas tame ir yra - suaugusio vyro psichiškai nesveikame gyvenimo būde.

"Jis mokėsi daugelį metų, kad galėtų jausti ir mąstyti taip, kaip jo aukos. Jei panorėdavo, tapdavo toks pat aklas kaip ir jos." (273 psl.)

Kraupu, jog psichopato nesugauna specialiai paruošti žmonės; nesugauna dešimtmečiais...

Kraupu, jog tai, ką ketina atlikti būsimai pagrobtai mergaitei, nėra vien fantazijos, o išpildoma realiame gyvenime; netgi ir "treniruojamasi" su pelytėmis.

Ir kraupu, ir žiauru yra tai, jog tokie veiksmai gali virsti netgi rutina, jau pabodusiais veiksmai, ar netgi - įgūdžiais. Tai lyg koks paprastas veiksmas, be kurio neišgyventum, kaip valgyti ar miegoti...:

"Kai šalindavo joms akis, ilgainiui jo veiksmuose susiformavo tam tikra rutina ir įgūdžiai." (32 psl.)

Knygoje paliečiamos kelios pusės: psichopato ir truputį parodoma jo šeima, jausmai savo tėvams, santykiai su motina ir tėvu, kas gali leisti nuspėti kodėl tampama tokiu žiauriu, tokiu psichopatu, ar netgi gal tai yra savotiškas kerštas savo netobulai vaikystei... Taip pat kaip vaikystėje (vėlgi vaikystės traumos) patirtas siaubas gali nulemti visą gyvenimą: netgi tai, jog, boksininkas, pasirodo treniruojasi vien tik tam, jog kada nors atkeršytų savo sesers skriaudėjui. Ir tai, jog laikas negydo žaizdų, tik neapykanta kaupiasi proporcingai nugyventiems metams...

"Didžiausia gyvenimo klaida jį persekios amžinai. Pabėgti nebuvo kur, ir ši našta kai kada buvo pakankamai sunki, kad trukdytų jo sielai kvėpuoti." (16 psl.)

Ir trečioji pusė - kaip jaučia gyvenimą, kaip jaučia aplinką nematantieji vaikai.

"Jai nereikėjo jo pamatyti, kad tai žinotų, nes jautė jį esant. Aiškiai jautė, kaip prieš tai saugi ir tvarkinga aplinka pakito: tarsi kažkas neapsakomai blogo būtų prasibrovęs į jos pasaulį ir vien savo buvimu sukėlęs chaosą. Nebylūs judesiai už jos ore sukėlė mažus, banguotus virpesius, mažyčiai jos kaklo plaukeliai pasistojo piestu ir ėmė vibruoti." (7 psl.)

Na, o romantika kvepėjusieji jausmai knygoje taip ir neužsiliepsnojo...