Apie rašytojo knygas yra kažkas pasakęs: 'V. Pelevino knygas galima ne tik skaityti, bet ir rūkyti'. Šypsausi ir sutinku prie siurrealistinių ir haliucinacinių pasaulių Pelevinas pripratino ir mane, jo kiek anksčiau...
Apie rašytojo knygas yra kažkas pasakęs: 'V. Pelevino knygas galima ne tik skaityti, bet ir rūkyti'. Šypsausi ir sutinku prie siurrealistinių ir haliucinacinių pasaulių Pelevinas pripratino ir mane, jo kiek anksčiau perskaitytose 'Čiapajevas ir Pustota' , 'Šventoji vilkolakio knyga', 'Generation P' knygose.
Neapsigaukit, haliucinogenai nėra rašytojo vizitinė kortelė, kaip jis pats sako:
'O dėl haliucinogenų - tai tas pat, kas pasakyti, kad Hemingvėjaus vizitinė kortelė yra kiaušinienė su kumpiu, mat jo romanuose minimas šis patiekalas. Beje, vizitinę kortelę pats sau užsisakinėjau tik kartą, jaunystėje. Man jų padarė penkiolika vienetų, mat pasidaryti daugiau neturėjau pinigų. Ten buvo parašyta "Viktor Pelevin, išskyrų komplektas", o žemiau - nupieštas šikšnosparnis ir parašytas Meksikos ambasados telefonas. Taigi visiškai nebūtinai haliucinogenai'
Versdama 'Ananasinis vanduo puikiajai damai' jau žinojau su kuo turiu reikalų. Aišku, kiek baugino politiniai knygos aspektai, kadangi esu iš tų, kurie prilaiko panašią nuomonę, kaip knygoje išsireikšta:
'Pasaulio valdžia veikiau panaši, į klajojančią šviesos dėmę, kurion patenka tai vieni, tai kiti - kai kurie ilgam, o kai kurie - vos kelioms sekundėms.'
Ir nė velnio nenoriu skirti marias laiko išanalizuoti šią dėmę. Kitaip tariant, nesu politikos gurusas, bijojau likti nesupratus konteksto, nes rašytojas iš tų, kurie turi ką pasakyti ir ypač tuomet įsiprasmina minčių daugiasluoksniškumas, kuomet pats nešiojies platų informacijos bagažą, kad ir nuo antikinės literatūros iki mokslinės fantazijos elementų (nuo kurių puslapiai mirga išnašomis).
Na ne tai, kad nustebau, bet likau eilinį sykį patenkinta radus jau pirmame apsakyme, kuris beje pasirodė stipriausias, tos gerosios, subtiliosios peleviniškos ironijos dozę. Vietomis kikenau balsu. 'Operacijos Burning Bush' pagrindinis knygos herojus žydas Semionas su skaitytoju supažindinamas nuo mažumės, nekaltai pradedama jo odesietiška vaikystė stovykloje. Dar būdamas vaikas jis: 'Geba kalbėti pomirtinio pasaulio balsu, dėl to naktimis darosi baisu. Gali ne tik iki apsišikimo išgąsdinti, bet ir paguosti ir įkvėpti.' Taip jį apibūdina jo tuometinis draugas, vėliau po daugelio metų sutiktas būsimas darbdavys. Dėl savo tariamos charizmos ir puikios anglų kalbos Semionas tampa tiltas tarp Rusijos ir Amerikos. O panaudoja jį juokingai, įstato danties plombą (siųstuvą, imtuvą), paguldo į sensorinę kamerą (Samaški - 1) ir su giros gėrimu (vienas iš nuolatinių ingridientų LSD) 'pripumpuoja' dieviškosios informacijos. Ir čia Pelevinas puikiai sužaidžia su savo mėgiama dualizmo tematika, sąmonė atplyšta nuo kūno:
'Tiksliau dvasia manyje buvo ir tai buvo Dievo dvasia, tolygiai smelkianti visus ir viską, tačiau ji nė nemanė liesti valdymo svertų, kaip vaikas neliečia prisukamo žaisliuko, kurį paleido ant grindų. Visi mes buvome tokios mašinytės, ir nors tai skamba juokingai, tikrai šlovinome mumyse žaidžiantį vaiką, nes jis buvo mumis visais, ir be jo mūsų paprasčiausiai nėra.'
Atradęs dievą herojus imasi misijos retransliuoti ir Angelų pagalba (tų pačių paskatų veikėjai) kreipti Bush'o veiklą sava linkme. Ir kaip minėjau dialogų eiga verčianti iš koto, su tokiais prieskoniais kaip:
' - Tai daugiau niekada nebandyk, o Džordžijau savo Viešpaties Dievo
- Aleliuja! Aleliuja! Aleliuja! (Bush'as) '
Kitas apsakymas - 'Zenitiniai Al Efesbio kompleksai'. Rusas Skotenkovas, įsipaišęs į sukilėlių afganų būrį sėkmingai atranda spragą kaip numušti ar savo tikslams panaudoti amerikietiškuosius dronus. Tačiau kaip jau ir minėjau nesu politikos fanas, todėl kai kurios maištininko apeliacijos priešininkui, spėju, liko nepilnai suprastos, o ir skaitėsi ganėtinai vangokai. Nepaisant to, pralinksmino amerikietiška kontrataka, išmėtant po dykumą iliustruotas skrajutes, skirtas išvest iš proto sukilėlį. Pats skrajučių turinys iš serijos 'chacha', negana to, jos pagrindinio priešininko ne tik, kad nepaveikė, bet ir į Rusijos rinką nukeliavo kaip narkotikų įpakavimas.
Vienas iš įsimintesnių buvo ir apsakymas 'Šešėlio stebėtojas'. Pirmiausiai tuo, kad sukėlė nostalgijas Indijai, pati buvau Goa, todėl tiesiog uodžiau aplinkos kvapus, mačiau paplūdimiu einančias karves, vakaro pakrantės barus, degančius laužus.. ('..čia masala tokia, kad nereikia net opos..', su šypsena ir aš pati palinksiu galva)
Ir šiame apsakyme gavau savo mėgiamą pelevinišką dozę: 'kas yra?, ko nėra? ir jei nieko nėra, tai ar galima pasakyti, kad paties "yra" išties nėra?' Rusas Olegas, dirbantis Goa gidu, pasakoja turistams apie 'tuntas' dievybių, kol pats nesusidomi mistiškuoju kontaktu su savuoju šešėliu. Taip jis atranda, jog:
'Žmonės ir žmogiškasis pasaulis iš viso neegzistuoja, yra tik amžinasis variklis, varomas saviapgaule kažkieno, ko iš tikrųjų nėra, nors tas-ta-tai mano, kad jie yra.'
Čia netiesiogai įžvelgiau ir astralinės kelionės užuomazgas (OBE), kuomet tam tikroje fazėje sąmonė perkeliama į 'astralinį kūną', t.y tas kūno ir sąmonės atskiras santykis (vėl gi negaliu nepastebėt dualizmo). Kadangi tuo tekę domėtis - vienareikšmiškai uždedu pliusą.
Nesu budizmo fanė, tačiau ta tuštumos tematika, taip dažnai mėgiama jo knygose, mane pastoviai traukia pabraukti eilutes, dar ir darsyk įsiskaityti į jas, tarsi pagaunu save beieškant savęs pačios. Tačiau neturiu noro užbristi per giliai: 'vietoj vienų karučių su šūdais žmogus per gyvenimą stumia dvejus karučius - savuosius prigimtinius ir Tibeto'.
Kitų apsakymų neatskleisiu, temos manau aiškios, o jau būti ar nebūti šiai knygai savo lentynoje nuspręskit patys. Mano nuomone gilu, reikia.
Už ironiją, gilumą - 8/10.
rodyti daugiau
