Lyg viskas būtų paskutinįkart - knyga apie garsų vokiečių rašytoją Erich Maria Remarque. Tai vienas mėgstamiausių mano rašytojų, todėl jau seniai norėjau perskaityti šią Wilhelm von Stenburg parašytą biografinę...

Lyg viskas būtų paskutinįkart - knyga apie garsų vokiečių rašytoją Erich Maria Remarque. Tai vienas mėgstamiausių mano rašytojų, todėl jau seniai norėjau perskaityti šią Wilhelm von Stenburg parašytą biografinę knygą. Pati rašytojo figūra yra be galo įdomi, todėl ir klaidžiojant po biografinius užkulsius nebuvo nuobodu. Manyčiau tikrai puikiai parašyta, siekiant kuo plačiau skaitytoją supažindinti su šiuo literatūros klasiku, jo asmeniniu gyvenimu, kūryba. Žiūrint iš perspektyvos, dabar, perskaičius biografiją, geriau galima suprasti E. M. Remarque kuriamų personažų charakterius, kurie persismelkę su meile ir mirtimi, neviltimi ir drąsa. Tai paslaptingas rašytojas, kuris slėpėsi po puošeivos, prabangos ir garsių moterų šydais, taip slėpdamasis ir bėgdamas nuo savo asmeninių, dvasinių krizių.

Iš tikrųjų keistas jausmas kilo, perskaičius šią biografinę knygą. Kažkaip nesinori perdaug tukžodžiauti. Gal tik belieka pridurti. Jei skaitėte šio rašytojo kūryba ir ja žavėjotės ar jei skaitysite, tai būtinai paimkite į rankas ir šią Wilhelm von Stenburg knygą.

Gyvenimas eina pro šalį, o migdolų tau netenka...

Taip norisi papasakoti apie šią knygą,kuri yra ir pasaka knygoje, ir pasakiška knyga... Tačiau taip baisu sugriauti tą trapumą, kuris užslėptas ypatingu būdu sudėliotuose...

Gyvenimas eina pro šalį, o migdolų tau netenka...

Taip norisi papasakoti apie šią knygą,kuri yra ir pasaka knygoje, ir pasakiška knyga... Tačiau taip baisu sugriauti tą trapumą, kuris užslėptas ypatingu būdu sudėliotuose žodžiuose, žodžiuose, kurie kiekvienas atskirai turi ypatingą galią šalia esančiam žodžiui, beigi - sakiniui... O taškui čia skiriamas ypatingas dėmesys!

Pasakojimu knygoje, įvilktu į visiems žinomos pasakos erdvę, reikia mėgautis. Kaip mėgaujamasi vakaro arbata po dienos darbų, mėgautis, kai norisi atsipūsti nuo Vilko ir vilkiukų, ir nuo gyvenimo, ir nuo to, kas yra iki ir tarp...

Ir jei "valandėlė su kava - Raudonkepuraitės nuosavybė" tai ši knyga - mano malonumų nuosavybė, kurios ypatingumas dar ilgai nepaliks mano užkerėtų minčių...

Knygos puslapiuose liejasi vienos mergaitės gyvenimo istorija. Kaip ji nuo mažens stengiasi būti tokia, kokios nori jos tėvai; kaip nuo mažens stengiasi saugotis svetimų (Vilkų), saugotis nuo žodžių, kurie žeidžia, bei apsaugoti savo mamą, kad ji nežeistų ir nesusižeistų ne tik išsakytais, bei ir užslėptais, neištartais žodžiais; kaip nuo mažens jaučia esančio tėčio trūkumą; kaip pati kuria šeimą, kuria savo gyvenimą.... Lyg ir nėra jos gyvenime nieko per daug ypatingo, nieko, kas nevyktų Jūsų šeimoje... Tačiau - ypatinga čia tai, kaip yra perteikiamas gyvenimas, į kokius sakinius įpinamas, ir kokiomis pastraipomis gyvenimo kelio vingis pasiekia galutinį tašką.

Galiu tik pasiūlyti ją patiem perskaityti. Negarantuoju, kad patiks, ar, kad nepatiks, tik garantuoju, kad šis rašymo stilius neliks užmaršty, nebus jau sutiktas kur kitoje knygoje...

Milžiniška ir beprotiška penkiakojė pabaisa

Lolita - tai nekaltybės ir nedorybės susijungimas; nusitrynusios ribos tarp vaikiško išdykumo ir moteriškos vulgarybės..

Lygiai taip, kaip išgalvotasis Humbertas Humbertas -...

Milžiniška ir beprotiška penkiakojė pabaisa

Lolita - tai nekaltybės ir nedorybės susijungimas; nusitrynusios ribos tarp vaikiško išdykumo ir moteriškos vulgarybės..

Lygiai taip, kaip išgalvotasis Humbertas Humbertas - intelektualumo ir pamišimo, beprotiškumo ir aistros, meilės ir liguistumo, manijos susikirtimas vieno žmogaus gyvenime, jausmuose.

Tikrai žinau, jog tai knyga, kuri nepatiko. Ir nei Europos, nei Amerikos kultūros čia neradau, tik kažkokią beprotybę, kuriai pasiduoda .... beprotis. Tenkinantis savo aistrą, tenkinantis savo poreikius, bei besistengiantis rasti tai, ką likimas atėmė iš jo, ką prarado negrįžtamai... Nelaimingas keturiasdešimtmetis, po žmonos mirties maniakiškai ieško mirusiosios bruožų mergaitėse - dvylikametėse... Ir vienoje mergaitėje randa savo pamišimą, savo aistros objektą, savo nimfetę, kurią teigia mylintis, be kurios nebegali gyventi. Tačiau taip pat suvokia, jog jo meilė ją niekina, ją prievartauja, žudo jos vaikystę... Nors ir nimfetė ši - taip pat neaiškių ribų: ar labiau naivi ir skaisti, ar daugiau sugedusi ir aistringa, ir tokia pat ištvirkusi... Abiejų veikėjų būsenos "slidžios" - vieno pamišimas praradus mylimą žmoną, bet nenorint to pripažinti, kito - spartus žengimas į suaugusiųjų gyvenimą, vis dar rankose laikant žaislus... Ir galbūt tai ne vien amoralaus suaugusiojo pasinaudojimas nekaltybės apžavais, bet ir paaugliška dviprasmybė, pirmieji viliojimo kerai, dėmesio troškimas, pasinaudojimas savo padėtimi prieš suaugusiojo silpnybę... Gyvenimas, kai išdykumas perauga į vulgarumą.

Jei tu būtum našlaitis, ką pasirinktum: našlaitį ar abortą?

Sidro namų taisyklės - tos, kurių niekas neskaito, nors kasmet jos bus pakabinamos, perrašomos. Tai taisyklės, kurioms lemta būti laužomoms...

Knyga daugiau apie...

Jei tu būtum našlaitis, ką pasirinktum: našlaitį ar abortą?

Sidro namų taisyklės - tos, kurių niekas neskaito, nors kasmet jos bus pakabinamos, perrašomos. Tai taisyklės, kurioms lemta būti laužomoms...

Knyga daugiau apie išgyvenimo taisykles... Apie išgyvenimą būnant lašeliu moters kūne, išgyvenimą pasirenkant sprendimą neauginti, bet gimdyti lašelį, ar jį ignoruoti ir atsisakyti; apie gyvenimą, kai esi nei našlaitis, nei aborto auka.

Apie gyvenimą, kai atlieki uždraustą Dievo darbą; apie sunkias mintis, kai tavo darbas net ir patenkindamas kitų poreikius, pageidavimus, vis vien bus savotiškos nelaimės kitam suteikimas: pasekmė arba sužalota moters dvasinė būsena ir tam tikra žmogžudystė, arba nuo pat gimimo kito pasmerkimas būti našlaičiu.... O darbas atliekamas tik su geriausiais ketinimais, ir - kuo profesionaliau...

Apie išgyvenimą būnant našlaičiu, nors ir turi bent jau mamą, apie gyvenimą, kai našlaitis esi tėvų mintyse. Apie troškimą gyventi, troškimą suteikti visavertį gyvenimą kitiems, apie seksą, kuris nieko neturi bendro su meile, apie jo pasekmes, apie tėvišką meilę nebūnant tėvu, apie meilę kurią galiausiai sunku nuslėpti, bet taip pat sunku ir pripažinti. Apie troškimą išvykti iš ten, kur yra tavo namai, apie svajones ir jų išsipildymą, ir apie tai, jog galiausiai neįmanoma toli pabėgti nuo savo šaknų, nuo tų, kurie tave užaugino... Apie išgąstį, kai pasijunti esąs mylimas motiniška meile ne motinos....

Apie nuolatinį savęs stabdymą - veiksmuose, noruose; apie nuolatinį "palauk ir pažiūrėk, kas bus"... Apie begalinį tikėjimą ir laukimą: kažko, tikėtina - kažko geresnio.... Tačiau tuo pat metu apie vienintelį troškimą - kad gyvenimas tekėtų įprastine vaga....

"Niekas negali žmonių apsaugoti. Juos galima tik mylėti." (p.723)

Kodėl pasirinkau Žorž Sand? -pratarmėje retoriškai klausia knygos autorius Andrė Morua. Ir atsako, jog šios garsios prancūzų raštojos gyvenimą aprašyti nusprendęs dėl to, jog jį netiesiogiai paskatinę kiti kūrėjai...

Kodėl pasirinkau Žorž Sand? -pratarmėje retoriškai klausia knygos autorius Andrė Morua. Ir atsako, jog šios garsios prancūzų raštojos gyvenimą aprašyti nusprendęs dėl to, jog jį netiesiogiai paskatinę kiti kūrėjai (pvz., Marselis Prustas). O kas mane paskatino skaityti Morua knygą "Žorž Sand gyvenimas"?



Pirmiausia, be abejonės, romantiškai paslaptinga ir jausminga Žorž Sand kūryba. Kas nėra skaitęs ar bent girdėjęs "Mažosios Fadetės"? O kur dar "Indiana", "Paskutinioji meilė". "Orasas", "Konsuela" (kurios yra net trys tomai, kurios trečiasis pavadinimu "Grafienė Rudolštad"), "Leonė Leonis", "Rastinukas Fransua". Visos minėtosios knygos, ko gero, ir yra didžiausias akstinas, paskatinęs skaityti ir apie pačią kūrėją.



Kita vertus, ir smalsumas paskatino keletą metų gulėjusią itin garbingoje knygų lentynos vietoje A. Morua knygą paimti į rankas. Kaip gyveno Žorž Sand (tikroji pavardė - Orora Diupen)? Kuo domėjosi? Kokia tai buvo asmenybė? Ar jos gyvenimas buvo toks pat sudėtingas kaip ir jos knygų personažų?



Džiaugiuosi būtent "Žorž Sand gyvenimą" pasirinkusi šių metų savo iššūkio užbaigimui. Metų pabaigai - tai kas geriausia: dar artimiau pažinti savo mylimą autorių. Nenuvylė A. Morua pasakojimo stilius (nuoseklu, intriguojama, faktai pateikiami su per daug neišplėstu istoriniu - politiniu kontekstu). Patiko pasakojamų Žorž Sand gyvenimo įvykių pagrįstumas (dažniausiai remtasi asmeniniais ją pažinojusiųjų laiškais). Kiek stebino pernelyg pabrėžtas rašytojos potraukis vyrams, negebėjimas mylėti "ilgai ir laimingai". Tačiau sužavėjo Ororos Diupen (Žorž Sand) asmeninės savybės, tvirtas vyriškas charakteris, išskirtinumas. Žavinga moteris, motina, jausminga, bet ne visada aistringa meilužė, ištikima draugė, mylinti senelė, pareiginga ir darbui atsidavusi rašytoja.



Sunku nupasakoti visa, ką sužinojau apie savo mylimos autorės gyvenimą. Tačiau aišku viena, šios didžios moters gyvenimo neatkartos niekas. Jos gyvenimas buvo unikalus, tik jai skirtas.

"Kelionė į žemės centrą" - dar vienas nepaprastas mokslinės fantastikos tėvu vadinamo Žiulio Verno romanas. Kūrinyje aprašomi neįtikėtini profesoriaus Oto Lidenbroko ir jo brolėno Akselio nuotykiai. Profesorius atranda...

"Kelionė į žemės centrą" - dar vienas nepaprastas mokslinės fantastikos tėvu vadinamo Žiulio Verno romanas. Kūrinyje aprašomi neįtikėtini profesoriaus Oto Lidenbroko ir jo brolėno Akselio nuotykiai. Profesorius atranda šešiolikto amžiaus mokslininko užšifruotą runų manuskriptą, pasakojantį apie kelionę į žemės centrą ir, žinoma, užsigeidžia pakartoti žygdarbį. Taigi ryžtingasis mokslininkas, šiek tiek bailus jo brolėnas Akselis ir tylusis vedlys Hansas išsiruošia į neregėtą avantiūrą. Pavojai, troškulys ir baimė nesutrukdo keliautojams pasiekti tikslo ir patirti gausybę nuotykių. Žemės gelmėse tyrinėtojai išvysta gigantiškus augalus ir grybus, milžiniškus, į žmones panašius sutvėrimus, atranda požeminę jūrą, susiduria su joje gyvenančiomis priešistorinėmis pabaisomis. Be įstabių nuotykių, knygoje taip pat aprašoma Islandijos gamta, šalies papročiai, pateikiama gausybė geologijos, mineralogijos, botanikos žinių. Knygą skaityti tikrai įdomu, ji be galo suintriguoja ir palieka įspūdį. Nors mokslinė fantastika nėra mano mėgstamiausias žanras, Žiulio Verno knygas visada skaitau su malonumu.

"- Tai kur išvykstate? - rūpėjo Martai.
Aš dūriau pirštu į žemę.
- Į rūsį? - sušuko senoji tarnaitė.
- Ne, - pagaliau pravėriau lūpas, - dar giliau!"

Ko gero paskutinė knyga, kurią įveikiau šiame KNYGŲ IŠŠŪKYJE.

Pirmiausia, kas užkabino - knygos viršelis: žaismingai nusiteikusios akys ir veidukas. Kai kažkam prasitariau, kad skaitau Parulskį, sulaukiau replikos: "Negi jis...

Ko gero paskutinė knyga, kurią įveikiau šiame KNYGŲ IŠŠŪKYJE.

Pirmiausia, kas užkabino - knygos viršelis: žaismingai nusiteikusios akys ir veidukas. Kai kažkam prasitariau, kad skaitau Parulskį, sulaukiau replikos: "Negi jis tau patinka?" Patinka, nepatinka, bet kadangi atsidūrė mano sąraše, skaičiau.

Koks liko įspūdis paskaičius? Supratau, kad šiuo gyvenimo etapu trumpos istorijos manęs nekabina - du trys puslapiai, ir viskas, baigiasi. Lyg ir novelė, lyg ir esė, daug Dievo, religijos, įvairaus žmogaus gyvenimo, buitinių konfliktų, gal kiek tiesmuko ar grubaus.

Nė vienos istorijos neišskirčiau, viskas gražiai sugula į knygą. priimtina ar nepriimtina, kitas klausimas.

MANO VERTINIMAS: 6/10

Tai pirmoji Paul Auster knyga, kurią teko skaityti. "Niujorko trilogija" - pavadinimas gal ir nekeistas, bet kūrinys man pasirodė keistokas. Nors skaitėsi gana greitai ir lengvai, didelio įspūdžio nepaliko. Negalėčiau nuteikti...

Tai pirmoji Paul Auster knyga, kurią teko skaityti. "Niujorko trilogija" - pavadinimas gal ir nekeistas, bet kūrinys man pasirodė keistokas. Nors skaitėsi gana greitai ir lengvai, didelio įspūdžio nepaliko. Negalėčiau nuteikti pesimistiškai, kad knyga nuobodi ar labai valiūkiškai lengva ir bulvarinio tipo. Visgi manau, kad šis romanas paliečia vieną iš šiuolaikinės visuomenės didžiausių problemų - tai savojo identiteto praradimo temą.

Knyga susideda iš trijų dalių, trys trilogijos. Pirmoje dalyje pasakojama apie Kviną, kurio nepažįstamasis paprašo susekti jo tėvą, nes jo nuomone jis ruošiasi jį nužudyti. Antroje knygos dalyje veikėjas taip pat gauna užduotį stebėti kitą žmogų, tik gale išsiaiškina, kad stebimasis stėbėjo stebėtoją. Na ir trečioje dalyje rašytojas gauna užduotį aprašyti vaikystės draugo, kuris yra dingęs, biografiją. Kas sieja visas šias istorijas? Pagrindinis motyvas, kad visi sekliai, stebėtojai ar kaip aš juos pavadinčiau, reikalo nesugadinčiau, sekdami ir narpliodami įvairias gautas užduotis ir mįsles ar tiesiog stebėdami kitą žmogų, prarada savo tapatybę. Pradeda gyventi kito žmogaus gyvenimą.

Gal tai nėra puikus detektyvas, ar labai įsimintinos istorijos. Tačiau pagrindinis autoriaus tikslas įspėti skaitytoją, manau visai vykęs. Kai aplinkui tiek daug suvienodėjusių žmonių, kai norima dažniau gyventi kito, o ne savo gyvenimus, yra knyga - "Niujorko trilogija", kuri gan vaizdžiai ir įtikinamai parodo tokio absurdo beprasmiškumą ir žiaurumą.

Ernestas Hemingvėjus tai dar vienas rašytojas, kuriuo nepaprastai žaviuosi. Šį kartą pasirinkau jo knygą - "Kam skambina varpai". Nepasakyčiau, kad labai lengvai perskaičiau ir kad liko toks įspūdis, kokio nusakyti...

Ernestas Hemingvėjus tai dar vienas rašytojas, kuriuo nepaprastai žaviuosi. Šį kartą pasirinkau jo knygą - "Kam skambina varpai". Nepasakyčiau, kad labai lengvai perskaičiau ir kad liko toks įspūdis, kokio nusakyti negalėčiau. Klasika lieka klasika. Šiuo atveju gal net buvo šiek tiek apmaudoka, nes pats autorius mane labiau yra sužavėjęs, kaip asmenybė, nei šis jo kūrinys.

Herojinis, tarsi beprasmis pagrindinio veikėjo darbas ar turima užduotis, man atrodė pernelyg naiviai. Tiesiog sukurtas pagrindinio veikėjo Roberto Džordano charakteris mane šiek tiek pykdė ir neleido niekaip nuo to atsiriboti.

Romano veiksmas vyksta Ispanijoje, pilietinio karo metu. Amerikiečių karininkas Robertas gauna užduotį susprogdinti tiltą kalnuose. Visas veiksmas vyksta keturias dienas. Ir čia veiksmas man šiek tiek rodėsi per daug užtęstas. Visgi, per šias dienas Robertas ne tik patiria meilę, sutinka Mariją, kuri buvo išgelbėta per traukinio sprogimą, bet jo visas gyvenimas tarsi prabėga ir lieka tik mirtis. Taigi herojus miršta, ir atrodo veltui, nes kaip paaiškėja tiltas prarado strateginę padėtį.

Autorius tarsi klausia ar žmogus turi vykdyti užduotį, net jei žino, kad ji beprasmė? Ir kas mane nuvylė, tai kad knyga pateikia gan aiškų atsakymą, kad nepaisant beprasmybės, užduotis lieka pareiga. Robertui ji atnešė meilę, jis sutiko daug gerų žmonių, padėjo jiems pabėgti į geresnę vietą, susprogdinęs tiltą.

Visgi knyga verčia ir pamąstyti. Kartais ir mes darome daug dalykų, kurie atrodo beprasmiai, tačiau mums, kaip asmenybėms, tai svarbu.

Tai knyga, kurią norėtųsi perskaityti dar kartą kokių 50 metų sulaukus, pažvelgti į ją ne jaunomis idealistinėmis , bet subrandintomis gyvenimiškos patirties akimis. Ir įdomu ar jausmas būtų tas pats.

Tai paskutinė Erich Maria Remarque knyga, kurią teko perskaityti. Kilo įvairiausių minčių ir potyrių. Visų pirma apimė nuostalgija ir liūdesys, nes tai paskutinė knyga. Tad nuo šiol teks tenkintis, jei bus noro, skaitymu jau...

Tai paskutinė Erich Maria Remarque knyga, kurią teko perskaityti. Kilo įvairiausių minčių ir potyrių. Visų pirma apimė nuostalgija ir liūdesys, nes tai paskutinė knyga. Tad nuo šiol teks tenkintis, jei bus noro, skaitymu jau perskaitytais romanais. Antra, romano siužetos, kaip ir būdinga Remarque kūrybai, nuostalgiškas, kupinas "Remarkiško" liūdesio. Meilė ir mirtis, praradimai ir atradimai, žmogiškasis vienatvės jausmas, tai pagrindinės šio romano temos, kurias manau, ganėtinai įtaigiai perteikia autorius.

Pasakojimas rutuliojasi apie lenktyninką Klerfė ir džiova sergančią merginą Lilianą, paskutines dienas leidžia sanatorijoje. Klerfė atvyksta į sanatoriją aplankyti savo draugo, taip pat lenktynininko, Holmano. Čia sutinka Lilianą, gražią, trapią ir sergančią moterį. Tačiau Liliana, nors ir žinodama, kad tuoj mirs, nesigraužia ir bando gyventi paskutines dienas linksmai ir nerūpestingai, tarsi pati priešintųsi mirties gniauštams, ir nors atrodo trapi, tačiau dvasiškai yra nepaprastai stipri moteris. Kartu su Klerfe ji nusprendžia palikti sanatoriją ir prasideda abiejų herojų kelionės po Europą. Visgi mirtis ateina ankščiau ir netikėtai, per vienas lenktynes žūna Klerfė. Nuo mirties galima bėgti, tačiau ji vis tiek tave suras, net jei būsi tam ir nepasirengęs.

Kaip ir visose Remarque knygose, taip ir čia, gan daug autoriaus filosofinių minčių. Knygoje galima rasti nemažai ir pacifistinių pasisakymų: "Tuomet išgerkime už meną. Tai vienas iš tų dalykų, už kuriuos tikrai dar verta išgerti. peizažai nešaudo. Į sveikatą!"

Tai "prarastosios kartos" autorius, ir visi Remarque kūriniai, taip pat ir šis, tai man primena. Koks jausmas perksičius šią knygą? Ganėtinai slogus. Ilgą laiką negalėjau paimti kitos knygos į rankas. Lieka kažkos viduje stiprus jausmas, nenusakomas žodžiais. Galbūt tai ir yra šio autoriaus genealumas, kad jo knygos suteikia kažką, kas įvardinti sunku, tačiau taip artima širdžiai. Bent mano tai tikrai.

Tai nuostabi knyga, kaip ir pats autorius. Dangus galbūt ir neturi išrinktųjų, tačiau aš tikrai turiu.