Ši knyga man buvo viena iš prastesnių skaitytų Diane Chamberlain knygų. Dirbtinis siužetas, nereikšmingi kai kurie veikėjai, kurių "buvimo" knygoje reikšmės ir prasmės nelabai ir supratau. Aišku, tėvo atsidavimas ir meilė...

Ši knyga man buvo viena iš prastesnių skaitytų Diane Chamberlain knygų. Dirbtinis siužetas, nereikšmingi kai kurie veikėjai, kurių "buvimo" knygoje reikšmės ir prasmės nelabai ir supratau. Aišku, tėvo atsidavimas ir meilė dukrai perteiktas, bet dirbtinai ir nerealiai, kitų tarpusavio santykiai taip pat lėkštoki ir neišdirbti, tad ir kibirkštėlė, kurią Diane įdegė mano širdyje ankstesnėmis knygomis, šį karto išblėso ir ne nuo šalto vasaros lietaus, o dėl abejingumo...

Nesu didelė meilės romanų gerbėja - didžiausias mano simpatijas pelno fantastinė bei nuotykinė literatūra. Vis dėlto ši penkių dalių knygų serija apie amžiną Liusės ir Danielio meilę man paliko tikrai didelį...

Nesu didelė meilės romanų gerbėja - didžiausias mano simpatijas pelno fantastinė bei nuotykinė literatūra. Vis dėlto ši penkių dalių knygų serija apie amžiną Liusės ir Danielio meilę man paliko tikrai didelį įspūdį. Jei dar neskaitėte šių Lauren Kate kūrinių - pats metas su jais susipažinti artimiau. Kas žino, galbūt šios knygos atsidurs jūsų mėgstamiausių leidinių sąraše?

Trumpai apie autorę:

Lauren Kate gimė 1981 m. kovo 21 dieną Delaso mieste, Anglijoje. Jos romanai "Puolusieji" ir "Natali Hargrouv išdavystė" išversti į daugiau nei trisdešimt pasaulio kalbų. Šiuo metu autorė gyvena Kalifornijoje ir turi nemažai gyvenimo siekių: padirbėti restorano virtuvėje, įsigyti šunį ir išmokti plaukioti banglente. Lauren Kate debiutas apstulbino kritikus, o jos kūriniai ilgą laiką užėmė aukščiausias pozicijas perkamiausių knygų sąraše.

"Puolusieji", pirmoji šios penkialogijos dalis, buvo išleista 2009 metų gruodžio aštuntą dieną. Knygos siužetas sukasi apie Liusindą Prais, septyniolikmetę merginą, kuri atvyksta į "Kardo ir kryžiaus" pataisos mokyklą po paslaptingo gaisro, kuriame žūsta jos vaikinas Trevoras. Liusė laikoma pagrindine šio kraupaus įvykio įtariamąja. Atvykusi į naują vietą mergina ne už ilgo susidraugauja su Ariana ir Pene bei susipažįsta su dviem simpatiškais vaikinais - Daneliu ir Kemu. Danielis, paslaptingas, šaltas ir nedraugiškas vaikinas, kurį mergina pamilsta iš pirmo žvilgsnio ir jaučia jam nenusakomą trauką, stengiasi kaip galėdamas labiau vengti Liusės. Tuo pat metu žaliaakis Kemas elgiasi atvirkščiai - stengiasi pelnyti naujokės simpatijas...

Taip, panašu į dar vieną sudėtingą ir painų meilės trikampį, tačiau neapsigaukite - ši istorija ne apie tai. Tolesnės įvykių eigos nepasakosiu, nes skaityti bus nebeįdomu. Tik galiu išduoti, kad jei mėgstate pasakojimus apie angelus, žavitės tikros meilės istorijomis, šis kūrinys kaip tik tai, ko jums reikia. Jame netrūksta tiek fantastikos elementų, tiek mums visiems įprastos kasdienybės detalių.

Ši knyga, nors joje yra 496 puslapiai, skaitosi labai lengvai ir greitai. Tai kūrinys, kuriame veiksmas vystomas nuosekliai ir atrodo, kad nieko nepraleidi, tačiau pabaiga vis tiek nustebina ir pribloškia. Kritikai, apibūdinę Lauren Kate debiutą, teigė, jog tik perskaitęs knygą supranti, jog gavai daugiau, nei galėjai įsivaizduoti, atsidūrei fantastiškame, įtaigiame, už laiko ir erdvės nubloškiančiame finale. "Puolusieji" išties puiki, įdomi ir nesudėtinga istorija - pats tas ilgiems vasaros vakarams tingiai sūpuojantis hamake ar vasarojant ant gėlėmis nusagstytos pievutės.

Jau seniai ruošiausi skaityti Silva rerum visas tris dalis, bet vis neateidavo eilė, taigi įsidėjusi į Metų iššūkio sąrašą, pagaliau perskaičiau pirmąją dalį. Iš pradžių kažkaip sunkiai skaitėsi, gal toks...

Jau seniai ruošiausi skaityti Silva rerum visas tris dalis, bet vis neateidavo eilė, taigi įsidėjusi į Metų iššūkio sąrašą, pagaliau perskaičiau pirmąją dalį. Iš pradžių kažkaip sunkiai skaitėsi, gal toks neįprastas stilius, kuomet nėra tiesioginės kalbos, o sakiniai labai ilgi, bet kai įpratau, net labai patiko. Pati istorija, nors ir nusikelia į XVII amžiaus dvaro gyventojų, bajorų laikus, tačiau vis tiek, beskaitant gali atrasti aktualių dalykų ir šiai dienai. Moters jausmai, mintys apie jos padėtį, net ir šiai dienai aktualu, ypač jei moteris yra priversta pasirinkti namų šeimininkės vaidmenį. Vaikų netektys, užaugusių vaikų išėjimas iš namų ir tuščio lizdo jausmas. Pagaliau taip daug nagrinėta nemirtingumo - kūno likimo po mirties tema. Vaikų pirmas rimtas susidūrimas su mirties tikrove ir skirtingas pažvelgimas į tai. Pagaliau meilė, netikėta, stipri, bet nepažįstant mylimojo. Pabaiga taip pat patiko, toks lyg iš paukščio skrydžio peržvelgiant daugumą personažų ir nusakant jų gyvenimo vingius.

Daugelis "Aną Kareniną" laiko pačiu tobuliausiu visų laikų romanu. Ar tai tiesa, ar ne, bet kuriuo atveju tai yra vienas puikiausių XIX a. psichologinio romano payzdžių. Motyvus Tolstojus analizuoja per personažų veiksmus ir...

Daugelis "Aną Kareniną" laiko pačiu tobuliausiu visų laikų romanu. Ar tai tiesa, ar ne, bet kuriuo atveju tai yra vienas puikiausių XIX a. psichologinio romano payzdžių. Motyvus Tolstojus analizuoja per personažų veiksmus ir be jokio moralinio vertinimo. Šalia turtingo pasakojimo Tolstojus dažnai įveda vidinį monologą, stilistinę romano formos naujovę, leidžiančią jam nepaprastai tiksliai perteikti personažų mintis ir jausmus.

maištingoji Ana Karenina pasiduoda šaunaus karininko, grafo Vronskio žavesiui, atsisako priverstinės santuokos ir pradeda aistringą bei galiausiai pasmerktą meilės nuotykį. Taip elgdamasi ji aukoja savo vaiką ir yra pasmerkiama Rusijos aukštuomenės. Tragiška Anos istorija persipina su Konstantino Levino ir Kitės Ščebarskajos meilikavimu bei vedybomis.

Šiame romanas labai realistiškas. Skaitant įsitraukiau į veikėjų gyvenimus, jų laimę, sielvartą, neapykantą ir meilę. Tolstojus puikiai atskelidžia to meto visuomenę, jos santvarką, identitetą. Tikrai verta kiekvienam (- ai) perskaityti šį puikų klasika tapusiu romaną.

Sakyčiau lengvas skaitalas prieš miegą. Tačiau patiko. Ypač patiko, kad apie viską rašo nedarydama labai didelės tragedijos, konstatuoja faktus. Tačiau pasigedau pabaigos, juk istorija prasidėjo traukinyje, ten turėjo ir...

Sakyčiau lengvas skaitalas prieš miegą. Tačiau patiko. Ypač patiko, kad apie viską rašo nedarydama labai didelės tragedijos, konstatuoja faktus. Tačiau pasigedau pabaigos, juk istorija prasidėjo traukinyje, ten turėjo ir baigtis. Be to skaitydama pasigedau vaikučio tam pačiame traukinyje. Juk įžangoje aprašyta pati pabaiga. Ji jį paliko kam nors?

P.S. Pirmą kartą išbandžiau skaityti knygą kompiuteryje. Labai nepatiko.

Šią knygą jau buvau pradėjus skaityti, kažkada, kai tik nusipirkau (2009 m.), bet tada joje man kažkas nepatiko ir atidėjau į šoną... Ir be galo džiaugiuosi, kad šiemet dalyvauju iššūkyje, ir į sąrašą surašiau tas...

Šią knygą jau buvau pradėjus skaityti, kažkada, kai tik nusipirkau (2009 m.), bet tada joje man kažkas nepatiko ir atidėjau į šoną... Ir be galo džiaugiuosi, kad šiemet dalyvauju iššūkyje, ir į sąrašą surašiau tas knygas, kurias jau seniai turiu ir niekaip neperskaitau, ir dar labiau džiaugiuosi, kad tame sąraše atsidūrė "Vyras ir vaikas".

Knyga tikrai įdomi, daug gilinamasi į tarpusavio santykius, daug vidinių apmąstymų, daug ko yra pasimokyti, o labiausiai patiko dėl to, kad rodos tokia moteriška - mamiška paskirtis prižiūrėti vaiką, juo rūpintis ir auklėti, pateikiama per vyrišką - tėvišką prizmę. Analizuojami tėvo jausmai, išgyvenimai auginant vaiką.

Knygą rekomenduoju perskaityti. Ypač vyrams vieniems auginantiems vaikus.

Knygai skiriu 9 balus iš 10. Vietomis buvo per daug monotonijos.

Romualdo Granausko kūrybą pažinojau jau seniai ir kad ir kaip būtų įprasta mūsų pažintis prasidėjo nuo apysakos "Gyvenimas po klevu", o vėliau ji buvo pratęsta kitais programiniais kūriniais. Tad "Šventųjų gyvenimai" buvo...

Romualdo Granausko kūrybą pažinojau jau seniai ir kad ir kaip būtų įprasta mūsų pažintis prasidėjo nuo apysakos "Gyvenimas po klevu", o vėliau ji buvo pratęsta kitais programiniais kūriniais. Tad "Šventųjų gyvenimai" buvo pirmoji Romualdo Granausko knyga, kurią paėmiau niekieno neraginta ir netgi nesulaukusi jokių rekomendacijų. Žinoma, galbūt dėl to kaltas knygos naujumas, nes šįkart galiu pasidžiaugti knygą perskaičius pirmiau nei mano lietuvių kalbos mokytoja, dar tik laukianti jos bibliotekoje.

Neslėpsiu, knygas pirmiausiai skaitau iš viršelio ir jau ne pirmą kartą pastebiu, kad Romualdo Granausko knygų viršelius būtinai puošia augalinis motyvas. Prisiminkime tą patį "Gyvenimą po klevu" ar "Išvarytuosius". Šįkart vietoje medžio, viršelyje puikuojasi rožė. Pamačiusi knygą maniau, kad tai tik viršelio autorės Deimantės Rybakovienės idėja neturinti itin daug bendra su knygos turiniu. Klydau. Juk rožė kaip ir gyvenimas, iš pirmo žvilgsnio graži, lengvutė, o atidžiau pažvelgus - turinti aštrius spyglius ir skaudžiai durianti. Būtent toks ir buvo knygoje aprašomų žmonių gyvenimas - iš pirmo žvilgsnio - įprastas ir nesudėtingas, tačiau iš tiesų, slepiantis skaudžius potyrius.

Novelių apysakoje (reikia pripažinti, jog tai gana neįprastas žanras) vaizduojamas pokaris Lietuvoje. Nereikia būti didžiu istoriku, jog žinotum, kad tai buvo itin neramus laikotarpis: partizaninis judėjimas, kolektyvizacija, trėmimai. Būtent žmonės gyvenę šiuo laikotarpiu ir nepraradę žmogiškumo yra vadinami šventaisiais. Pavyzdžiui, Šv. Paulina verčiau pasirinkusi mirtį, nei kentusi stribų pažeminimą. Arba Šv. Pilimana rūpinusis atiduotais į kolūkį gyvuliais. Kiekvienoje novelėje vaizduojamas vis kito Dvaralio kaimo žmogaus likimas, tačiau visos istorijos lyg dėlionės detalės jungiasi į vieną bendrą Lietuvos vaizdą. Visos novelės išdėstytos chronologiškai iki pat nepriklausomos Lietuvos, Algirdo Brazausko prezidentavimo laikų. Atrodytų, jog atkūrus nepriklausomybė žmogiškumo kiekis visuomenėje turėtų tik augti, tačiau "Šventųjų gyvenimuose" viskas vaizduojama priešingai: kuo arčiau šių dienų, tuo daugiau nuodėmingumo ir "sugedimo" žmonių gyvenimuose.

Kita vertus, nebuvau tikra ar pokaris Lietuvoje dar nėra išsemta temą, juk šį laikotarpį vaizduojančių kūrinių tikrai gausu, tačiau R. Granausko požiūris kiek kitoks jis vaizduoja ne didvyrius ar herojus, tačiau paprastus žmones ir jų išsaugotas vertybės. Galbūt dėl to skaitant knygą neapleidžia savumo jausmas ir, rodos, kad visa tai girdi iš senelio lūpų, o visos istorijos dvelkia tikrumu. Būtent tai tikriausiai ir yra išskirtinis Romualdo Granausko kūrybos bruožas - apie paprastus žmones ir jų gyvenimus kalbėti nepaprastai. Nereikia pamiršti ir rašytojo jautrumo žodžiui, skaitant kūrinį į akis krenta natūrali kalba, atspindinti laikmetį ir gyvenamąją vietą, nes kūrinyje yra žemaitiškų intarpų.

Žinoma, nesu tikra ar mano, devyniolikmetės, patirtis yra pakankama tinkamai suvokti ir pajausti šią knygą, mat apie tą laikmetį savo nuomonę esu susidariusi tik iš istorijos vadovėlių, todėl būtų visai įdomu šią knygą įduoti seneliui į rankas, nes kelias iki nepriklausomos Lietuvos jam žinomas geriau, galbūt ir įspūdis būtų stipresnis?

Tad, "Šventųjų gyvenimai" - tai novelių apysaka dvelkianti tikrumu ir neperdėtais jausmais. Tai knyga, kurios skaitymas primena šeimos albumo vartymą, nes, rodos, jog visi tie žmonės yra visai šalia tavęs. Aišku, šis bruožas turėtų būti ryškesnis tiems žmonėms, kuriems teko gyventi aprašomu laikotarpiu.

Oficiali dalis:
Knygoje pasakojama istorija panardina į svaigią Paryžiaus vasaros atmosferą ir kviečia susimąstyti: kas gali paskatinti mus įveikti savo baimes, susikaustymą bei įpročius ir, kai gyvenimas nebeteikia...

Oficiali dalis:
Knygoje pasakojama istorija panardina į svaigią Paryžiaus vasaros atmosferą ir kviečia susimąstyti: kas gali paskatinti mus įveikti savo baimes, susikaustymą bei įpročius ir, kai gyvenimas nebeteikia džiaugsmo, priversti išsukti iš įprasto kelio?
Įsivaizduokite - nepažįstamas žmogus išgelbsti jums gyvybę mainais už pasižadėjimą daryti viską, ko tik jis pareikalaus... jūsų paties labui. Priremtas prie sienos sutinkate ir atsiduriate keistoje padėtyje: regis, viskas ima slysti iš rankų... Jūsų gyvenimas - nebe jūsų valioje, tačiau daugeliu atžvilgių gerokai įdomesnis nei anksčiau! Vis dėlto pamažu apninka abejonės: ko iš tikrųjų siekia tas žmogus, kuris kišasi į jūsų gyvenimą? Kas jis toks? Ir kas tie paslaptingi jo aplinkos žmonės?

Mano jausmai:
Aš nieko neišgalvojau ir neketinu pateikti naujo, genialaus laimės recepto. Tik noriu padėti skaitytojams suvokti, kokios iš tikrųjų vertingos yra paprastos tiesos, kurias kažkodėl dažniausiai pamirštame. Kviečiu į daug ką pažvelgti kitaip.
Taip sako pats rašytojas Laurent Gounelle.

Pasakojimas sukasi aplink Alaną Grinmorą, jauną vaikiną, kurio šaknys Prancūzijoje, bet gimė ir užaugo jis Amerikoje, kur išvyko jo motina palikta tikrojo tėvo, su kitu vyru. Nebuvo jo gyvenimas lengvas. Motina liko viena su juo. Buvo reikli. Vis stengėsi praskinti geresnį kelią Alanui. Rezultatas toks: Alanas užaugo žmogus kaip žmogus, su giliomis vertybėmis ir idealizmu širdyje, bet pilnas kompleksų ir baimių, kurios trukdė pasikliauti savimi. Man patiko, kad Alanas nėra vaizduojamas, kaip visiškas laucius, nes tikrai būtų istorija verta pasakos... bet jis - eilinis žmogelis, kaip ir dauguma mūsų, todėl artimas. Visi mes turim savo vaikystės, paauglystės atgarsių, kurie dabar susiformavę veikia mūsų kasdieninius darbus, sprendimus. Tai va, Alano įkūnytas personažas mums kiekvienam pažįstamas ir suprantamas. Parinktas geras personažas - jis kažkuria maža dalimi yra kiekvienas mūsų.

Pati istorija yra vadovėlis apie gyvenimo tiesas su psichologijos, filosofijos, išminties tezių gijomis, tik įvilktas į grožinio kūrinio audeklą. Visos mintys išreikštos paprastai, kad tikrai nevers skaitytojo jaustis nejaukiai, kad nežino jis tam tikrų terminų ar tiesų. Manau, kad kiekvienas skaitytojas skirtingai perskaitys šitą knygą, bet nė vienas neliks abejingas jai. Šita istorija nėra "skonio reikalas", tai istorija, kurioje dalyvauja asmeniškai kiekvienas skaitytojas.

Tikrai yra minčių iš kurių verta pasimokyti ir pabandyti jas pritaikyti savo kasdieniniame gyvenime.

Juokiausi, kai Alanas Grinmoras bandė nubrėžti santykių ribas su namo šeimininke. Gera vieta. Pakėlė nuotaiką.

Keletas citatų:
"Tuo vaikas labiausiai ir skiriasi nuo suaugusiojo: jis trokšta tobulėti. O suaugęs žmogus daro viską, kad tik nesikeistų... kai nebenori tobulėti, pradedi palengva mirti..."

"Stumiant išeities taškas yra tavo pozicija: tu nori ją primesti kitam. Traukiant išeities taškas - kito žmogaus pozicija: tu pamažu ją priartini prie savęs. Matai, tai vis susiderinimo filosofija. Traukdami irgi įžengiame į kito žmogaus pasaulį, bet šįsyk tam, kad paskatintume jį pasikeisti. Bet išeities taškas visada tas pats: reikia įsijausti į kito žmogaus padėtį."

"Norint gyventi, tereikia dalyvauti gyvenime, tai yra judėti į priekį, tobulėti... Jei nori visą gyvenimą išlikti jaunas, nuolat tobulėk, mokykis, atrask, nepasiduok protą kaustančių įpročių gniaužtams ir apatiją keliančiam komfortui, kurį teikia tai, ką tu jau moki daryti."

"Kaip sakė Einšteinas, atsitiktinumas - tai Dievas, keliaujantis incognito."

Turbūt keista ir neįprastą pažintį su Hermanu Hese pradėt nuo tokios mažutės plonutės knygutės kaip "Knulpas". Turbūt, ji yra net ne vienos dienos, o pusdienio skaitinys. Apie ką? Apie Knulpą - visų mėgstamą, bet kuriame...

Turbūt keista ir neįprastą pažintį su Hermanu Hese pradėt nuo tokios mažutės plonutės knygutės kaip "Knulpas". Turbūt, ji yra net ne vienos dienos, o pusdienio skaitinys. Apie ką? Apie Knulpą - visų mėgstamą, bet kuriame krašte nemažai draugų turintį klajoklį. Deja, tuo pačiu metu vienišą ir iš tiesų su niekuo pernelyg suartėti negalintį vaikinuką. Tai knyga, pamąstymai, apie tai, kokie vieniši galime būti, net ir turėdami daug draugų, apie tai, kad neįmanoma su niekuo pernelyg suartėti, apie tai, kas yra neiššvaistytas gyvenimas...

Ši knyga - pirmoji iš mano skaitytų, kur keliavimas laiku yra ir viena iš kūrinio temų, ir pasakojimo forma. Knyga labai jaudinanti, kartais gal net per daug, kviečianti nuolat permąstį savo būtį, apmąstyti aplinkybių,...

Ši knyga - pirmoji iš mano skaitytų, kur keliavimas laiku yra ir viena iš kūrinio temų, ir pasakojimo forma. Knyga labai jaudinanti, kartais gal net per daug, kviečianti nuolat permąstį savo būtį, apmąstyti aplinkybių, atsitiktinumų (jei tokių būna) reikšmę savo gyvenime. Nežinau kodėl, bet ją skaitydama galvojau labiau apie save, apie tai, kaip mano tam tikri sprendimai šiandien turi lemiamą reikšmę ateičiai, nei apie knygos herojų Eliotą, kurio gyvenimas išties dramatiškas, o tikrovė gražiai, atrodytų, labai natūraliai persipina su fantastika.Tačiau pagrindinio veikėjo Elioto personažas labai įtaigus ir žavintis. Jis geras, visų vertinamas chrirurgas, mylintis tėvas, jaučianti, išgyvenanti, mąstanti asmenybė.

Dažniausiai skaitydama knygas labai "sergu" už jų veikėjus - klystančius, ieškančius, išgyvenančius, parpuolančius ir vėl atsikeliančius žmones. Tačiau šiuo atveju laiminga pabaiga man suskambo neįtikinamai. Skaitant knygos pabaigą beldėsi jausmas, kad visais būdais bandoma "priversti" veikėją gyventi nepaisant visko, kas yra įvykę....

Knygos temos labai gražios ir prasmingos, aktualios kiekvienai gyvai būtybei: atsakomybė už save ir kitą, pareiga, aplinkybių svarba, galimybė keistis ir keisti, ilgesys, meilė, draugystė... Turbūt įkvėpta šios knygos (tą supratau šiek tiek vėliau) priėmiau vieną labai svarbų sprendimą savo gyvenime. O tada... pradėjau kitą G. Musso knygą "O paskui...."