Nuostabi ir įtraukianti knyga. 'Farenheit 451' pateikia nepakartojamai sukurtą ir kartu bauginantį ateities vaizdinį. Ši fantastinė istorija nupiešia ateities vaizdinį, kurioje cenzūra visose gyvenimo srityse yra tiek...

Nuostabi ir įtraukianti knyga. 'Farenheit 451' pateikia nepakartojamai sukurtą ir kartu bauginantį ateities vaizdinį. Ši fantastinė istorija nupiešia ateities vaizdinį, kurioje cenzūra visose gyvenimo srityse yra tiek įsigalėjusi, jog baimės vedami gyventojai nekvestionuoja, atrodo, pačių keisčiausių taisyklių, įstatymų ir idėjų, kurios yra įsigaliojusios ir veda knygos veikėjus nesikeičiančiu bei neevoliucionuojančiu gyvenimo keliu.
Ray Bradburry romano aktualumas, manau, išliks dar daugelį metų mąstant apie informacinių technologijų didėjančią svarbą visų gyvenime.

Nepaneigiamai ir visiškai pelnytai "Farenheit 451" yra vadinamas vienu geriausių ir labiausiai sukrečiančių XXa romanų. Futuristinis ir kraupus siužetas sukelia daugybę minčių - kažkokią nevisai aiškią ateities baimę ir...

Nepaneigiamai ir visiškai pelnytai "Farenheit 451" yra vadinamas vienu geriausių ir labiausiai sukrečiančių XXa romanų. Futuristinis ir kraupus siužetas sukelia daugybę minčių - kažkokią nevisai aiškią ateities baimę ir suvokimą, kad visuomenė pamažu ritasi Bradbury'io pranašystės link ir savotišką džiaugsmą, kad iki tokių kraštutinumų vis dėlto dar nepriėjom. Kol kas.

Tai romanas apie radikalią cenzūrą, iki kurios žmones privedė (o gal greičiau jie patys savanoriškai prisivedė) masinių komunikacijos priemonių įsigalėjimas. Čia jos valdo žmonių gyvenimus, siurbia iš jų žmoniškumą, čia žmonės pamiršta kas jie, bendravimas akis į akį yra smerktina keistenybė, o ką jau kalbėti apie iš sienrodžių besišypsančias "šeimynėles" , pakeitusias tikruosius tradicines šeimas.

Žmonės patys atsisakė knygų, nes mąstantis žmogus - kenčiantis žmogus, o lėkštos pramoginės tv programos daro juos laimingus. Čia knygos, kaip žinių, kultūros ir visuomenės progreso įrankiai - absoliutus tabu, o vis dar tebemąstantys žmonės slapstosi, kad išgyventų. Gaisrininkų paskirtis čia irgi iškreipta - vietoj to, kad saugotų nuo liepsnų, jie patys yra ugnies nešėjai, knygų degintojai ir didieji cenzoriai.

Ir štai istorija sukasi apie Montegą, gaisrininką, suvokusį, kad pasaulis eina po velnių, ir nusprendusį kovoti prieš kvailą, antisocialią visuomenę. Kur ugnis naikina viską, kas nepriimtina ir karaliauja nepaprastas žiaurumas, kur žmonės nė nemirktelėję žudo žmones ir dėl to nė kiek nesigraužia. Kur jie laimingi tol, kol su jais plepa padarai (neverta jų vadinti žmonėmis) iš milžiniškų televizorių, o draudžiama poezija žudo juos iš vidaus.

Skaityti buvo nelengva. Ne dėl to, kad būtų sudėtinga (anaiptol, iš techninės pusės, romanas gan lengvas), o dėl to, kad kaip būsimai leidėjai ir knygų dievintojai, jų deginimas yra visiškai nesuprantamas dalykas. Ir kiekvieną kartą paminėjus jų naikinimą, tartum pačiai koks gaisrininkas degtuką pakišdavo po padu.

Romanas aktualus tiek prieš 50 metų, tiek dabar. Tuolab kad šiandien masinės komunikacijos priemonės yra labai svarbi mūsų kasdienio gyvenimo dalis. Sėdim socialiniuose tinkluose, feisbukuose, tačiau tampame vis asocialesni, serialų veikėjai jau dabar yra mūsų draugai. Ačiū dievui, knygos dar turi šiokią tokią ateitį. Vertinu 5/5 . Skaityti būtina. Tiesiog privaloma. Absoliučiai.