Gana lengvai skaitoma knyga, kurioje autorius peržvelgia svarbiausius žmogaus gyvenimo įvykius ir aprašo juos filosofine prasme. Nors universitete filosofija man buvo vienas mažiausiai patinkančių dalykų, matyt, su metais vis...

Gana lengvai skaitoma knyga, kurioje autorius peržvelgia svarbiausius žmogaus gyvenimo įvykius ir aprašo juos filosofine prasme. Nors universitete filosofija man buvo vienas mažiausiai patinkančių dalykų, matyt, su metais vis dažniau rankos tiesiasi į kažkokius tokius skaitinius. Ir nenusivyliau. Knyga duoda peno apmąstymui ir pateikia mano pačios neatrastų įžvalgų apie gyvenimą.

Visgi kol kas siaubingai netrokštu perskaityti pirmosios autoriaus knygos "Pusryčiai su Sokratu". Bet ir visiškai nespjaunu. Galbūt kiek vėliau, rudenį... :)

Kiek netiksliai iššūkyje parašiau pavadinimą: "Demonai Vaivorykštės Juostoje" yra pirmos dalies pavadinimas, o visa trilogija vadinasi "Kvintarų maratonas".

Tolima ateitis. Egzistuoja trys didelės panašaus galingumo...

Kiek netiksliai iššūkyje parašiau pavadinimą: "Demonai Vaivorykštės Juostoje" yra pirmos dalies pavadinimas, o visa trilogija vadinasi "Kvintarų maratonas".

Tolima ateitis. Egzistuoja trys didelės panašaus galingumo imperijos: Mikolis, Mizlaplanas ir Birža. Visos trys viena kitos nekenčia, tačiau negali nieko padaryti, nes žino, kad užpuolimas daugiausia naudos atneštų trečiajai. Vieną dieną pasigirsta keistas ir neaiškus pagalbos šauksmas: tas, kuriam reikia pagalbos, šneka nerišliai, be to, ne visai suprantamus dalykus. Taip nutinka, kad į planetą, kurioje turėtų būti tas, kuris išsiuntė šauksmą, (planeta priklausė Biržai) susirenka visų trijų imperijų ekipažai. Mikolio ir Mizlaplano komandos gerokai rizikuoja, nes atvykdamos į Biržos teritoriją jos pažeidžia susitarimus.

Netrukus komandos sužino, kad mokslininkų grupė paleido į laisvę du kiek anksčiau atrastus demonus. Prasideda lenktynės: kiekviena imperija nori būti pirma. Lenktynes labiausiai sunkina tai, kad per jų kelyje pasitaikančius pasaulius pereiti yra gana sunku: karštis, nesiliaujantis lietus ar paprasčiausias faktas, kad nėra saulės, kuri pakrautų apsauginių skafandrų baterijas, gerokai apsunkino kelionę.

Po to, kai komandos netenka kelių narių, visi supranta, kad teks vienytis. Tai kai kuriems nelabai tepatinka, bet kitaip nėra įmanoma: demonai (kitaip tariant, kvintaros) seniai viską yra suplanavę. Vis dėlto likusiems gyviems keliautojams pavyskta pakeisti kvintarų numatytą veiksmų eigą.

Rekomenduoju šią trilogiją visiems, mėgstantiems mokslinę fantastiką!

"Naktis Lisabonoje" buvo vienintelis likęs neperskaitytas Remarko kurinys (turiu omeny pagrindinius). Kai perskaičiau aprašymą ant viršelio, truputį nusivyliau, kažkaip nesudomino. Tačiau kai pradėjau skaityti knygą, supratau,...

"Naktis Lisabonoje" buvo vienintelis likęs neperskaitytas Remarko kurinys (turiu omeny pagrindinius). Kai perskaičiau aprašymą ant viršelio, truputį nusivyliau, kažkaip nesudomino. Tačiau kai pradėjau skaityti knygą, supratau, kad išankstinė nuomonė buvo klaidinga.

Kas yra pagrindinis knygos veikėjas, pasakyti sunku. Iš pradžių atrodo, kad tai yra emigrantas, kuriam svarbiausia yra išplaukti į Ameriką. Tačiau jis sutinka vyrą, kuris jam pažada kelionės bilietus, jeigu šis praleis naktį kartu. Švarcas (tokia pavarde buvo pasivadinęs vyras, turėjęs jam nebereikalingus bilietus į Ameriką) papasakojo savo gyvenimo istoriją. Jo gyvenimo istorija primena knygos "Mylėk savo artimą" siužetą, tačiau šie du kūriniai nėra labai panašūs. Švarcui sienų perėjimas nebuvo didžiausia kliūtis, kur kas daugiau problemų kėlė žmonos brolis Georgas. Švarcas papasakoja visas klajones po Europą ir kodėl jam nebereikia turimų bilietų į Ameriką.

Tai, kad buvo du pirmu asmeniu pasakojantys veikėjai, truputį trukdė. Nebuvo jokių atskyrimų, tad kartais prireikdavo truputį laiko, kad suprastum, ar tai Švarcas pasakoja savo istoriją, ar jau kalba abu vyrai.

Vis dėlto knyga tikrai gera ir drąsiai ją rekomenduoju.

Romanas "Vilniaus Madona" - detektyvas, jungiantis mūsų laikus ir beveik šešių šimtų metų senumo istorinius įvykius. Čia detektyvinio trilerio forma perteikiamas mažai pažįstamas XV a. pabaigos-XVI a. pradžios LDK...

Romanas "Vilniaus Madona" - detektyvas, jungiantis mūsų laikus ir beveik šešių šimtų metų senumo istorinius įvykius. Čia detektyvinio trilerio forma perteikiamas mažai pažįstamas XV a. pabaigos-XVI a. pradžios LDK istorijos laikotarpis. Knygoje pasakojama apie didžiojo kunigaikščio Aleksandro dvaro paslaptis, Aleksandro ir jo laikų politines bei religines realijas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Maskvos kunigaikštytės Elenos meilės istoriją, autentiškai kuriamas to laikotarpio Vilniaus vaizdas.


Knyga man pasirodė banali, neįtraukianti, personažų būsenos ir elgsenos labai jau pritemptos ir neįtikinamos..

Vertinčiau 3 iš 5 (tik dėl to, kad apie Vilnių :> )

Oficiali dalis:
Pragaištingas gaisras, nusiaubęs Kopenhagos knygyną, pradeda įvykių grandinę, kuri apjuos visą pasaulį. Gaisru ir žmogžudystėmis kažkas stengiasi paslėpti ketinimus pavogti Bibliją, kuri kitados priklausė...

Oficiali dalis:
Pragaištingas gaisras, nusiaubęs Kopenhagos knygyną, pradeda įvykių grandinę, kuri apjuos visą pasaulį. Gaisru ir žmogžudystėmis kažkas stengiasi paslėpti ketinimus pavogti Bibliją, kuri kitados priklausė Čarlzui Darvinui, evoliucijos teorijos kūrėjui. Kaip ši Biblija, kurioje senovės runomis yra užšifruotas "gyvybės kodas", susijusi su paslaptingais fašistinės Vokietijos genetiniais eksperimentais? Ką bendro turi budistų vienuolių Nepale beprotybė ir siaubinga mirtis su keistais, neregėtais padarais Pietų Afrikos Respublikoje? Atsakymus į šiuos klausimus rasime "Juodajame ordine", romane, kuriame dera "Da Vinčio kodo" istorinė perspektyva, naujausios genetikos mokslo žinios ir puikus rašytojo bei pasakotojo talentas.


Mano jausmai:
Paskaičius knygos aprašymą, nueina šiurpuliukai, ar ne? Atrodo, bus daug veiksmo, daug siaubo, daug sąmokslo teorijų, kažkokių istorinių faktų, kažkokių istorinių slaptų ordinų ir pan... ir dar paminėtas "Da Vinčio kodas"... Galvojau, turėsiu geras atostogas ir gerą knygą šalia... Tai ji gera pabuvo gal pirmus 40 puslapių... tikrai įtraukė nuo pat pradžių... suintrigavo... puoliau skaityti toliau... aha, iš kažkur atsirado kažkokia agentų pora... jis sako "tau kažkas yra."... ji sako "nieko"... jis sako "bet tau tikrai kažkas yra"... ji "na, gal ir yra"... jis sako "tai sakyk"... ji sako "negaliu, tu neapsidžiaugsi"... jis "aš myliu tave"... ji "aš laukiuosi"... tada, aišku, jau niekas nieko nebesako, kurį laiką... tada vėl jis "ai, tai nieko, nesvarbu, nors karjerą tavo sugriaus... ai, gerai pagalvojus, koks aš laimingas"...


Aha, labai tinka prie išmirusio vienuolyno, mirtį sėjančių mutantų padarų Afrikoje ir gaisro Kopenhagoje... veiksmas verda, o čia... ne, gal dar ir pasiseilėkim... iš pradžių save raminau, galvojau, gal čia kaip nors kietai suręstas trileris ir išlįs, kad tos agentės vaikas yra tas kažkoks eksperimentinis atvejis... o tada, patylėčiau ir sakyčiau, gerai čia sugalvojo... na, taip, deja nebuvo...


Bet tų pasiseilėjimų buvo ir ne vienas... Kitas agentas palaikė santykius per atstumą... tai iš misijos skrisdamas lėktuvu draugas jį informavo, kad jis dėl to nerimtas, kad jis nemoka kurti rimtų santykių... tikrai????? Reikia tokius dalykus rašyti???? Nesakau, kad normaliame pasaulyje taip nebūna, bet, jei ne vietoje atskleidi jausmus, tai gaunasi mišrainė netinkančių produktų...


Ir negaliu pakęsti knygose "akių vartymo"... tragedija... iš karto pradeda erzinti... ką? Kitos reakcijos žmogus neturi? Ar fantazijos trūkumas, kad reikia tik akis vartyti? Ir ten, kur veikėjai pradeda vartyti akis, ten gero nelauk... pasibaigia ir fantazija, ir pradeda lįsti visokie nelimpantys tarpusavyje dalykai... tas "akių vartymas" matyt kaip kokia etiketė... kad rašytojui žodžių stinga geram kūriniui... kad rašytojas yra viso labo paviršinis mėgėjas ir tikrai ne talentas...


Žodžiu, veiksmą kurti ir aprašyti rašytojas kaip ir sugeba... buvo tikrai gerų knygos vietų, bet išlaikymo nebuvo... o kai pajunti kažkokius nesklandumus knygoje, tai tiesiog pameti ta meilę, prisirišimą ir tada jau daugelis dalykų pradeda nebepatikti...


Ir labai blogas redaktorių darbas... Be galo daug rašybos klaidų...
Keliaus šita knyga į biblioteką... Gal ten ji ras skaitytojus, kuriems viskas lips ir patiks...

Oficiali dalis:
"Vėjo nublokšti" pasakoja apie meilę ir karą, išdavystę ir ištikimybę, žiaurumą ir tikrąjį gyvenimo grožį. Ši knyga yra viena iš tų, prie kurių po daugelio metų sugrįžti ir vėl patiri susitikimo...

Oficiali dalis:
"Vėjo nublokšti" pasakoja apie meilę ir karą, išdavystę ir ištikimybę, žiaurumą ir tikrąjį gyvenimo grožį. Ši knyga yra viena iš tų, prie kurių po daugelio metų sugrįžti ir vėl patiri susitikimo džiaugsmą. Romanas ne tik apkeri nenuspėjamomis meilės intrigomis, bet ir sukrečia istorinių įvykių vaizdavimu. Ryškiai nupiešdama pagrindinius charakterius - nenugalimąją gležnų petukų Skarlet ir įspūdingą arogantiškąjį Retą - Margaret Mitchell ne tik pateikė nesenstančią istoriją apie išlikimą žiauriausiomis aplinkybėmis.
Už šią knygą M. Mitchell pelnė pasaulinį pripažinimą ir prestižinę Pulitzerio premiją.

Mano jausmai:

Margaret Mitchell gyveno 1900 - 1949m.
Knyga išleista 1936m.
Aprašomas laikotarpis: JAV pilietinis karas (1861m. - 1865m.)... ir po jo...

Veikėjai... Įdomi Skarlet Ohara... Ji nėra ta išsimokslinusi gražuolė. Ji kaip tik neapsišvietus ir jai tokios pavardės kaip "Bordžos"... reiškia tik tiek, kad jie užsieniečiai... Politika jai visai nerūpi... Rūpi gražiai atrodyti, sugundyti, apsukti aplink pirštą, susilaukti dėmesio, kad ją dievintų... Bet kartu ji turėjo daug šalto proto ir nenorėjo elgtis taip, kaip tuometinėje visuomenėje buvo pridera, Jai labai buvo svarbus jos finansinis gerumas ir tuo gerumu buvo linkus rūpintis pati. Skaičiuoti ji taip pat labai gerai mokėjo ir žinojo, kaip reikia pinigus uždirbti.

Retas Batleris buvo gryniausias to meto taisyklių laužytojas ir gyveno taip, kaip sakė jo šaltas protas. Ką kiti dievino ir kėlė į padanges, jis vertino saikingai ir matė realias spalvas. Tiek apie tą patį pilietinį karą, tiek apie tėvų numatytas nuotakas, tiek apie santūrias mergaites ir visa kita... turėjo aiškią nuomonę apie tą sukurtą kultūringą aukštuomenės veidą... todėl buvo visuomenės atstumtasis ir padorios šeimos koktu jo negalėjo kviestis į svečius. Be to, jį visi vadino spekuliantu, niekšu, nuokara...

Man patiko moteriškas rašytojos pažiūrėjimas į karo situaciją. Saikingai... Gal net šiek tiek panašiai kaip Remarkas - pasako porą sakinių ir to užtenka suvokti siaubingą karo žalą žmonių gyvenimui... tik Remarkas - niūrokas rašytojas... o šitas knygas glostė moteriška ranka, tad jautėsi lengvumas, optimizmas, jausmai, šiluma, viltis...

Rašytoja gerai įsijautė į tuometinę visuomenę. Patiko, kad ji daugelį dalykų paaiškino, kodėl šitaip, kodėl tokia reakcija, kodėl dėl to gėda, o šitaip elgtis nepadoru. Kadangi laikas vietoje nestovi ir daugelis tuometinių padorumo taisyklių dabar iš viso neegzistuoja... todėl šiuolaikiniam žmogui sunku susivokti... ir kartais tie seni papročiai gali skambėti kaip idiotiška nesąmonė... Pastebėjau, kad daugelis klasikinių romanų susilaukia dabartinio žmogaus kritikos būtent dėl to, kad visos tuometinės visuomenės normos atrodo perspaustos... Negalėjo juk tai būti tiesa? Bet šioje knygoje rašytoja fantastiškai aiškiai ir šmaikščiai atskleidžia visas įmantrybes ir tokiu būdu, kad gali ir šypseną išspausti, ir kartu atjausti tuometines moteris... kiek tada joms reikėjo išminties... dabar moteris - laisva paukštė, kiek ji pati tos laisvės suteikia sau - nori vairuoja, eina pati į darbą, turi savo pinigų, pati renkasi... nebėra tiesiog prekė vyrui...

Knygą sudaro du tomai po beveik 600p... Nėra paslaptis, kad daug puslapių negali talpinti tik įdomius dalykus... tas puslapių kiekis dažniausiai byloja, kad bus reikalas ištęstas, bet... šita knyga tokia, kad nesijautė to puslapių kiekio... ta draugystė su knyga buvo labai maloni, nenuspėjama, jauki, šilta ir nepajaučiau, kada suskaičiau abu tomus... tik supratau, kad knyga baigėsi ir reikia imtis naujų skaitynių...

Žodžiu, puikios knygos...

Antrojo pasaulinio karo metu sovietai buvo britų sąjungininkai, o Stalinas Britanijoje itin gerbiamas. Pastarasis dalykas Orvelui labai nepatiko, komunistų vykdomus žudymus ir kitokį terorą jis jau buvo patyręs kovodamas...

Antrojo pasaulinio karo metu sovietai buvo britų sąjungininkai, o Stalinas Britanijoje itin gerbiamas. Pastarasis dalykas Orvelui labai nepatiko, komunistų vykdomus žudymus ir kitokį terorą jis jau buvo patyręs kovodamas Ispanijos pilietiniame kare 1937 m. Tuos pačius dalykus jis matė vykstant ir SSRS. Ten jau susiformavo aiški hierarchinė visuomenė ir tai nebuvo socialistinė šalis, kokia ją visi laikė. Todėl, norėdamas parodyti Vakaruose gyvenantiems žmonėms koks iš tikrųjų yra sovietinis režimas, Orvelas 1944 m. pradžioje ir parašė politinę alegoriją "Gyvulių ūkis". Kaip pats Orvelas sakė, tuo metu Britanijoje kritikuoti Čerčilį buvo normalu, o Stalino jokiu būdu negalima, todėl teko daug vargti, kad ši stalinistinį režimą apnuoginanti satyra butų išleista. Išspausdinti ją pavyko 1945 m. rugpjūtį.

Kūrinyje pasakojama kaip gyvuliai, nepatenkinti savo šeimininku ponu Džonsu, sukyla, išveja jį iš ūkio ir pradeda šeimininkauti patys. Visi svajoja, kad taip galės gyventi geriau - mažiau dirbs, o maisto turės daugiau. Gyvuliams vadovauja kiaulės, nes jos protingiausios. Sukuriami įsakymai, kurių reikia laikytis, ir iš pradžių visi lygūs bei laimingi. Bet po truputį kiaulės iškraipo pradinius įsakymus, įgyja vis daugiau teisių ir privilegijų, o išsvajota gyvulių lygybė virsta žiauria diktatūra, ir gyvuliai kiaulių išnaudojami dar baisiau negu buvo išnaudojami pono Džonso.

Tai pirmasis mano skaitytas Orvelo kūrinys. Viskas nuostabiai pavaizduota: pažadai, "elito" susiformavimas, privilegijų pateisinimas, melas, smegenų plovimas ir išnaudojimas. Puikiai pažįstami tie sovietiniai atributai: demonstracijos, ordinų skyrimai, vėliau atėmimai, didvyrių pavertimas priešais. Tiesiog mėgavausi skaitydamas.

Be paties kūrinio, knygoje dar yra įžanga ir keli priedai, kur pasakojama apie kūrinio atsiradimą. Visa tai irgi buvo labai įdomu perskaityti.



Išleido: Jotema, 2009 m., 191 psl.

Eglė Digrytė - žurnalistė, metams išvykusi į Afganistaną, kaip Europos Sąjungos misijos Afganistane vadovo ir specialiojo įgaliotinio Vygaudo Ušacko, patarėja. Ši knyga - tai lengvas, nuotaikingas "skaitalas" (gerąja...

Eglė Digrytė - žurnalistė, metams išvykusi į Afganistaną, kaip Europos Sąjungos misijos Afganistane vadovo ir specialiojo įgaliotinio Vygaudo Ušacko, patarėja. Ši knyga - tai lengvas, nuotaikingas "skaitalas" (gerąja prasme). Skaitant knygą, norom nenorom ji lyginosi su neseniai skaityta "Kerintis Iranas". Nors arabiški kraštai ir toliau nevilioja, ši knyga perteikta visiškai kitaip. Neramumai Afganistane, nuotykiai buityje (kaip nuolat dingstanti elektra ar vanduo, namuose įsitaisę skorpionai, skalbyklės paieškos), derybos prekyvietėse su pardavėjais, vakarėliai su įvairių tautų kolegomis ir t.t. Nepamiršta ir tai, kad autorė į Afganistaną išvyko dirbti.

Į šią šalį artimiausiu metu tikrai nevažiuosiu, tačiau šis nuotaikingas, dinamiškas pasakojimas paliko neblogą įpūdį.

"1984-ieji" man tarsi "Gyvulių ūkio" antroji dalis. "Gyvulių ūkyje" Orvelas pavaizdavo kaip mes jau gyvenome, o "1984-uosiuose" spėjo kaip galime gyventi ateityje.

Pasaulyje yra 3 supervalstybės, nuolat kariaujančios...

"1984-ieji" man tarsi "Gyvulių ūkio" antroji dalis. "Gyvulių ūkyje" Orvelas pavaizdavo kaip mes jau gyvenome, o "1984-uosiuose" spėjo kaip galime gyventi ateityje.

Pasaulyje yra 3 supervalstybės, nuolat kariaujančios tarpusavyje: Okeanija, Eurazija, Rytazija. Pagrindinis herojus - Vinstonas Smitas, dirbantis Okeanijos Teisybės ministerijoje. Jo darbas yra keisti visus įrašus apie praeitį, kad atrodytų, jog viskas visada buvo taip pat kaip yra dabar. Jei šiandien Okeanijos priešas yra Rytazija, vadinasi, taip buvo visą laiką, o visi įrašai apie karus praeityje su Eurazija turi būti pakeisti. Valstybės galva - Didysis Brolis - niekada neklysta, jeigu vakarykštis jo pasisakymas neatitinka šios dienos realybės, jis pakeičiamas, kad atrodytų, jog viskas yra taip, kaip Didysis Brolis sakė. Bet Smitas nelojalus valdžiai, jis domisi gandais apie pasipriešinimą, o tai labai pavojinga, nes žmonės stebimi ir pasiklausomi per visur iškabinėtus teleekranus. Dėl vienintelio neatsargaus žodžio ar netinkamos veido išraiškos žmogus gali tiesiog išnykti lyg jis niekada nė neegzistavo.

Orvelas labai įtaigiai pavaizdavo visą pasaulio modelį. Amžinas karas vyksta ne dėl pergalės, o tam, kad palaikyti esamą visuomenės struktūrą. Hierarchinė visuomenė įmanoma tik ant skurdo ir tamsumo pagrindo, nes apsišvietusios masės greit suprastų, kad valdžia neatlieka jokios funkcijos ir atsikratytų ja, todėl karas sunaikina perteklinę produkciją, kuri galėtų pakelti pragyvenimo lygį ir padarytų mases per daug apsišvietusias. Genialu!

Dar vienas labai įdomus dalykas yra naujakalbė - kalba, kuriama tam, kad žmonėms kiltų kuo mažiau valdžiai pavojingų minčių. Paliekami arba sukuriami žodžiai, turintys kuo siauresnę prasmę, visų kitų tiesiog atsisakoma.

Orvelo įžvalgos stebina ir šiurpina, skaitant įdomu ieškoti paralelių tarp romano ir mūsų dabarties. Masės nuzombintos panašiai ir romane, ir dabartinėje mūsų realybėje. Romane visi džiūgauja, išgirdę, kad metų antrojo ketvirčio batų raištelių gamybos planas viršytas 98 procentais, mūsų realybėje alpsta, perskaitę, kad Lietuvos ekonomika auga sparčiausiai visoje ES antrus metus iš eilės. Liaudis laukia gražių pasakų ir puola ant kelių prieš valdžią, skelbiančią tokias nesąmones.

Knygos nereikėtų skaityti tiems, kurie gyvena fantazijomis, kad valdžia dirba žmonėms. Tokie Orvelo tikrai nesupras.
Nes, pasak jo: "Valdžios esmė - kelti skausmą ir žeminti. Jeigu žmogus nekentės, tai iš kur žinosi, kad jis paklūsta tavo valiai, o ne savo?". Arba: "Jei norit ateities paveikslo, įsivaizduokit batą, lipantį ant žmogaus veido - ir taip bus per amžius." - Argi ne dabartinė mūsų realybė?



Išleido: Jotema, 2015 m., 255 psl.

Ernesto Hemingvėjaus knyga "Salos vandenyne" susideda iš trijų dalių. Minusas buvo tas, kad kiekviena dalis prasideda beveik taip, tarsi tai būtų nauja knyga - tenka iš naujo susipažinti su veikėjais, kurie jau buvo...

Ernesto Hemingvėjaus knyga "Salos vandenyne" susideda iš trijų dalių. Minusas buvo tas, kad kiekviena dalis prasideda beveik taip, tarsi tai būtų nauja knyga - tenka iš naujo susipažinti su veikėjais, kurie jau buvo pažįstami.

Pirmoje dalyje rašoma apie dailininko Tomo Hadsono ir jo trijų sūnų laiką, kurį vaikai leidžia pas tėvą per vasaros atostogas. Man būtų patikę, jeigu autorius būtų konkrečiai pasakęs, kiek vaikams yra metų - taip būtų buvę lengviau viską matyti. Pavyzdžiui, jauniausiam sūnui Endriui turėtų būti šešeri ar septyneri, bet tėvas leidžia jam gerti alų - šiek tiek nesuderinami dalykai. Pirmosios dalies pabaigoje, kai vaikai jau yra išvažiavę pas motinas, Endrius ir vidurinysis sūnus Deividas žūsta.

Antros dalies veiksmas vyksta po kelerių ar keliolikos metų - tiksliai nėra pasakyta, o nustatyti vėlgi sunku, nes nežinia, kokio amžiaus pirmoje dalyje buvo vyriausias sūnus Tomas. Antroje dalyje jis jau yra žuvęs - tapo Antro pasaulinio karo auka. Tėvas sūnaus žūtį išgyvena sunkiai, daug geria. Tačiau sunkiausia jam yra pasakyti tiesą sūnaus motinai, kurią netyčia sutinka ir vis dar myli.

Trečioje dalyje Tomas Hadsonas bando išvengti liūdnų minčių plaukiodamas jūroje ir persekiodamas vokiečius. Man ši dalis buvo įdomiausia, nes buvo įtampos, laukimo, kada pavyks pasivyti persekiojamą vokiečių laivą. Knygos pabaigoje vokiečiai Tomą Hadsoną pašauna ir čia yra palikta vietos skaitytojo interpretacijai: žuvo jis ar ne.

Man ši knyga patiko (nors ir nėra geriausia Hemingvėjaus knyga), tačiau vietomis šiek tiek trūko informacijos apie kai kuriuos veikėjus (pvz., vaikų amžius, laivo komandos narių tautybės ir pan.).